r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
SKERDŽIUS

III

    Nėra kitų tokių gerų, tokių linksmų švenčių kaip sekminės. Kai ateina jos, lyg žmogus iš miego prabundi; ir ne vien žmogus, net medžiai. Viena diena puikiau pasprogsta, kad linksmiau žmonės jų žaliomis šakelėmis nukaišiotų savo nelinksmus butus.
    Linksmos ir triukšmingos buvo krikštynos antrą sekminių dieną pas Valainį; krikštino pirmą savo sūnų, kurio ilgai laukė ir belaukdamas jau net paseno. Gimė jam penkios dukterys, bet kas iš dukters? Kiek dukterų, tiek naujų bėdų. O kad jau žmogus turi jas kelias, tai nors gulk ir mirk.
    Aimanavo ir Valainis, bet atkakliai laukė sūnaus.
    - Kad aš sūnaus neturėtau? Ne, šito nebus! Tegu bus dešimts, vienuolika mergaičių - vienas galas - o dvyliktasis bus sūnus, ir gana!
    Juokėsi kaimynai klausydami, bet Valalnis nenusiminė ir laukė sūnaus. Ką padarysi su tokiu žmogumi? Užsimanė sūnaus, ir tiek.
    Tikrai, gimė jam ir sūnus, gimė jisai tik po velykų, bet krikštynas atidėjo Valainis sekminėms, kad geriau pasidžiaugtų, geresnes ir iškilmingesnes krikštynas iškeltų.
    Ir triukšmingos gi buvo, triukšmingesnės negu kitos vestuvės; muzikos tik nebuvo, o tai vestuvės, ir gana. Net visą sodžių per kvieslį suprašė Valainis, vis tiek kaip vestuvėsna. Matydami tai žmonės vieni juokėsi, kiti stebėjosi.
    - Dračinasi žmogus! - kalbėjo treti.
    Kūmu paprašė Valainis patį kunigėlį, o kūma buvo seniūno Alksninio žmona, to pačio Alksninio, kuris turi daugiau kaip šimtą kelmų bičių. Ir dievas vienas žino, kodėl jam jos taip sekasi? Vieni kalba, kad jisai kažką žinąs, net raganiumi vadina; kiti gi mano, kad jisai švenčiausiąjį, per komuniją iš burnos išsiėmęs, parsinešęs namo ir įdėjęs avilin, pas bites. Lapinas tvirtina, kad patsai matęs avily lyg "kieliką", kaip bažnyčioje pas kunigą, tik iš vaško sulipdytą.
    Dabar Alksninis pasiuntė krikštynoms visą ąsotį medaus. Jame buvo svarų dešimts, o gal dar ir daugiau.
    Sukvietė taipogi Valainis ir visą savo giminę. Visi žino, kad jisai buvo ne bet kokios giminės. Tai ne žmogus, kuris tik Amerikoje praturtėjo, bet iš senų laikų garsus buvo. Atvažiavo čia ir Čepulis iš Rudnios, kuris išleido kuniguosna sūnų, ir Dumblis iš Pakelmių, kuris seniai jau pasistatė mūro namus lyg kažkokis bajoras ar miestelėnas; buvo čia ir Kozulis iš Pagilšės, patsai mokyčiausias žmogus visoje parapijoje; jisai net pas kunigą pietų būna; o suplikacijos tai be jo niekas negiedos; pribuvo čia ir Dundis iš Persėdų, kuris turi šešis valakus juodos kaip tirštimas žemės; tai turtingiausias žmogus visoje parapijoje, ir kitaip jo niekas nevadina kaip tik "ponuli". Paprasti žmoneliai jam net ranką bučiuoja. Nors turtuolis buvo, bet geras žmogus, nosies nerietė, nesipuikino, nesididžiavo ir poniškai nesinešė.
    Daugel buvo dar ir kitų garsių vyrų su žmonomis, kai kurių net su vaikais krikštynosna suvažiavusių.
    Linksminosi dabar visi. Riksmas ten, juokai skamba, jog net sodžiaus gale girdėti. Bobos, išgėrusios kuri alaus, kuri net ir degtinės, įsilinksmino tiek, jog net dainas užtraukė, senovines, ne dabartines. Vyrai rėkaloja, pasakoja kits kitam ir kits kito neklauso.
    Vestuvės, ir tiek!
    Arti vidudienis, saulė į pietus slenka. Trik trik trik! - skamba skerdžiaus trimitas dar ten kažkur sodžiaus gale. Štai ir kiaulės, užrietusios uodegas, šuoliu nešasi, viena antrą pralenkdamos, namo, kad greičiau pirma paspėtų apzuiti visus kampelius.
    Gena skerdžius gyvulius iš rytagonių.
    Moterys tuoj išsinešdino namo: reikia gyvuliai priimti, karvės pamelžti, kiaulės pripenėti, paskui tvartan suvarinėti, kad kur daržan kuri neįsilaužtų. Nūnai nelauk, kad tau viską duktė padarytų ar tarnaitė samdininkė. Jos dar anksti rytą visos išsinešdino iš namų: kuri bažnyčion, kuri girion, kuri taip sau braidžioja po laukus. Nūnai jau tokia šventė, kad traukia žmogų ten, kur žaliuoja, ir gana.
    Liko Valainio pirkioje tik vyrai; ir iš jų kai kurie išėjo, vieni kieman, kiti sodelin, treti gatvėje, sustoję pas vartus, kalbėjosi apie tą, apie šią, daugiausia apie nieką.
    Kūma su viešniomis nuėjo kitan namų galan rengtis bažnyčion; patsai gi Valainis tupinėjo papavietėj aplink vežimą: pamovė naujus ratus pasturgaly, patepė gerai, kad negirgždėtų - "gerti neprašytų".
    Stovi vyrai patvoryje, užėmę visą pašalę, ir šnekučiuoja apie ganiavas, sprendžia, kur geriau gyvuliui, ar miške, ar pievose.
    - Ar sveikas, seni? Dar kruti? - pakalbino Lapiną Kozulis iš Pagilšės.
    - Kaip matai, tamista. Ko man nekrutėti? - atsiliepė Lapinas ir prisiartinęs padavė jam ranką. - Kaip tamistą dievas laiko?
    - Senstu, štai ir viskas! Betgi tu, kaip buvai, tokis ir dabar: nei tu sensti, nei tu nieko. Kada gi tu mirsi, seni? Ar gal mus visus nori pergyventi?
    - Ką tu, žmogau, kalbi jam apie mirtį? - nusišypso jo Čepulis Levanarda. - Jisai vesti dar mano, tik neranda sau tinkamos mergos - visos per senos.
    Nusijuokė vyrai taip smagiai, jog net višta, kuri po serbentos krūmu purtinosi, nusigando ir kudekindama iš gūžtos pabėgo. Lapinui nepatiko, kad iš jo Čepulis pasijuokė. Nors jisai priprato, kad iš jo keltų juokus, bet čiagi buvo svetimų šalių žmonės!
    - Aš ir pamiršęs būtau gražiai, čia su jumis bešnekėdamas; gerai, kad, žmogeli, priminei man, - atsigręžo jisai į Čepulį. - Jūs čia uliojate ir nieko nežinote, o ten Valakų gale, pas Miegakulinę, jūsų vaikai gal jau užmušė vienas antrą. Kai ginėme namo, vos perskyrėme: apsikruvinusiu, apsidraskiusiu, vieną antrą vis akmenimis, vis akmenimis. Vos apgynėme Antanuką. Mackė jį būtų visai užmušęs.
    Čepulis nesuprato, ar Lapinas tiesą pasakoja, ar juokiasi iš jo ir meluoja. Visi žinojo, kad Čepulių Juras ir Levanarda, du broliu, tik pasidalinusiu, gyvena kaip katė su šunimi, o jų sūnūs, Antanukas ir Mackė, dar labiau negu tėvai ėdasi tarpu savęs.
    Kai tik išgirdo tai Levanardienė, melždama savo kieme karvę, tuoj ėmė šaukti vyrui.
    - Vai, kad jį perkūnas dievulis nutrenktų, tą galvažudį! Levanarda, ko stovi kaip šulas? Ar gal tu kurčias, ką žmogus pasakoja? Bėk greičiau, gal ten vaiką jau visai užmušė!
    Levanarda, girdėdamas tatai, pakrapštė galvą, pamąstė...
    - Ar tik nemeluoji, seni? Vai, meluoji?..
    - Kam aš meluosiu. Nori - tikėk, nori - ne, man vis tiek, aš pasakiau. Pasiklauski piemenų.- Ir Lapinas nusigręžo į vyrus ir užkalbino juos visai apie ką kita, lyg jam jau neįdomu, kaip pasielgs Levanarda Čepulis.
    - Palauk, aš tam giltinei!.. Žinos jisai, kaip kautis.
    Ir, užsimovęs kepurę giliai ant ausų, nusigręžo Levanarda ir nužingsniavo į daržus.
    Tuo tarpu Jurienė, kažin kaip išgirdusi šią naujieną ir pamačiusi, kad Levanarda eina per daržus į Miegakulinę, šaukė vyrą, kad greičiau bėgtų į Valakus ginti vaiko, kurį galvažudys brolelis su savo sūneliu nori užmušti.
    Tasai, kaipo žmogus karštas, jaunesnis, užsimetė ant pečių milinaitę ir, išsitraukęs iš tvoros straigą, nusivijo brolį.
    - Jie, nedraugai, barasi, ėdasi kaip šunys, o man tvorą tik ardo! - prabilo matydamas tai Šlaminis.
    O dvi marti, melždami karves gretimuose kiemuose, plūdo viena antrą, kaip išmanė, koneveikė nuo raganų ir vagilkų.
    Senis Lapinas klausė ir juokėsi sau po ūsais. Klausys, klausys ir pridės savo žodelį, vis tiek kaip pagalį malkos gęstančion krosnin.
    Moterys išsibarė, kiek tik galėjo, pamelžė karves ir nuėjo pirkiosna.
    - Tai priviriau, žmoneliai, buizos! - juokiasi patenkintas senis ir net rankas trina iš pasitenkinimo, kad taip pasisekė sukiršinti žmonės. - O aš jų vaikų nei nemačiau!..
    - Vai, kad tave dievai, seni, - kvatojasi vyrai, net už pilvų susiėmę. - Ir pramano gi!
    - Čia motinos tik nesusipešė, o ten vyrai gal jau pešasi. Ne tėvai skirs vaikus, tik vaikams teks tėvai skirti!
    - Tai melagis senis, tai melagis! Ir senas ir taip diktai sumeluoja, jog nei nesuprasi!
    - Tokio, brol, melagio aplinkui nesurasi. Ir žinai, kad meluoja, o patikėsi, ir gana.
    Ir vėl juokiasi vyrai, o Lapinui tai linksma, lyg jį už gera būtų gyrę.
    - Na, matau, kad tu dar nesi metęs senų išdaigų! - padėjęs ranką ant Lapino peties, prabilo Dumblis iš Pakelmių, kur seniau dvi ar tris vasaras ganė Lapinas.- Kokis buvai, tokis ir dabar likai. Eiva, seni, pirkion, aš tau duosiu alaus, nors ne savo...
    Ir nusivedė vyrai Lapiną pas Valainį trobon, pripylė jam stiklinę alaus; Lapinas išgėrė vienu matu, net jį pakratė. Paskum, nusišluostęs burną rankove, atsilaužė sūrio kampą, kurį jam arčiau pastūmėjo Dumblis, ir užkando; čia tuojau pripylė jam antrą, jisai išgėrė ir antrą; pripylė trečią, jisai ir trečią išgėrė. Pripylė jam degtinės stiklinėn, senis išgėrė ir degtinės; pasitraukė mėsos dubenį arčiau į save ir ėmė puntaroti net prakaituodamas.
    Linksmas senis, net akys blizga, juokauja. Visi juokiasi, ne tai giria, ne tai peikia Lapiną. Jisai pasakoja, kaip apgavo vieną, kaip suerzino kitą, kaip gražiai sumelavo trečiam. Juokiasi vyrai, net juostos nuo jų pilvų nusmuko. Tik vienas Kačingis nesijuokia.
    - O aš manau, vyrai, kad niekus darote, girdami jį, - kaip iš trimito storu savo balsu kalbėjo. - Kad man jisai taip sumeluotų, nepaisytau aš, kad jisai senas: nurautau viršugalvį. Kad tu senas, nedaryk kaip mažas vaikas.
    Nors labai sielojosi Kačingis, bet jo niekas nei klausyti neklausė.
    Lapinas išporino vyrams, kaip jis su Juzia užurašų vaikščiojo, kaip jį kunigėlis pravarė.
    - Na, ir radai sau mergą! - juokiasi vyrai. - Kitos tokios visame pasauly su skala nesurasi. Bet kaipgi liks Vanka be jos?
    Juzia buvo senmergė, penkių dešimtų metų su uodega. Gyveno ji pas gudą, tokį pat seną berną Vanką, kuris čia atsipainiojo, nežinia kada, nežinia iš kur, ir gyveno sodžiaus gale dūminėj pirkaitėj, kurią sau nusipirko iš vieno kampininko.
    - Kas gi dabar bus? Be katakizmo kunigas nepriims užurašų, o be kunigo netekės už tavęs nei viena merga, net ir Juzia.
    - Nieko, aš, žmogeliai, išmoksiu. Jau aš dabar daugel žinau. Mykoliukas mane moko.
    - Tai, seni, prigyvenai laikų: vaikai senus moko. Ar tikėjai, ar laukei to, seni? - klausia jį Dundis, patsai gana senas žmogus.
    - O, dabar vaikai, tai ne mes, mūsų laikų vaikai, - atsakė Dumblis. - Aš dar ne dievas žino kokis senis esu, o kai prisimenu, kokie buvome vaikais, tai kur, nei nelygink su dabartiniais mažaisiais!
    - Atsimenu, - atsiliepė Julius Naujalis, - būdavo, dėdė pagąsdo mus, kad pilni arielai baloj vilkų, kurie vaikus gaudo ir vilkinus jais peni, kelias dienas baidėmės iš gatvės išeiti, tik iš tolo ujome ir akmenimis arieluosna svaidėme. Eik, dabar taip pagąsdink vaikus, jei nori!
    - Vaje, - giriasi Lapinas, - ir dabar, kai pagąsdinu, bijosi - ir kaip dar!
    - Ot, visi mes čia jau nejauni, - įsikišo Kačingis, - ne vieno jau ir plaukas žilas. Mes dar štai tokie vaikėzai buvome, be kelnių bėginėjome, o tu jau pusžilis buvai. Jau gal daugiau šimto metų turi ir stiprus dar vis esi. Ar dabartinių laikų rasi tokį žmogų?
    - Tai gal jau yra šimtas, - valgydamas sūrį su duona, sutiko Lapinas. - Šimtas jau yra, o net gal daugiau... Kur kas daugiau!
    - Kur jau jisai šimtą, gal ir du turi! - pritarė Valainienė, tupinėdama aplink pečių.- Kas jį jauną pamena?
    - Yra dar senesnių negu aš.
    - Kas gi tokis galėtų būti? - spėja vyrai. - Ne, senesnio už tave nėra. Jau tu ne savo, svetimą amžių gyveni.
    - Nagi Grainio liepa: ji senesnė už mane,- juokiasi linksmai skerdžius.- Kol ji žaliuoja, aš anksčiau nemirsiu.
    - Na, žmogel, ji dar šimtus metų stovės. Nors tu ir gaivus, bet jos nepergyvensi.
    - Pergyvensiu, ot pamatysite. Ko man skubėti, laiko pakaks. Ar man čia bloga?
    - Kad taip mano valia, - atsiliepė Valainienė į Grainį, - aš tavo liepą būtau seniai nukirtusi. Ir prisikeikiau aš jos ir tavęs drauge - pusė daržo gaišta kas metai: nušvokščia, atažalas paleidžia, ir niekas neauga.
    - Gerai, kad dievas nedavė kiaulei ragų! - net paraudęs atrėžė Lapinas. - Kas matė, kad tokį medį kaip liepa kirstų! Ar tu ją sodinai, ar ką?
    - O manote, kad iš mano daržo tai didelė nauda? - kalbėjo Grainis, nepaisydamas Lapino.- Per geras varsnas tik dilgėlės ir atžalos auga.
    - Nukirstai, ir tiek! Kokia gi tau iš jos nauda?
    - Kaip nukirsi! Gaila tokio gražaus medžio, - kalbėjo vyrai.
    - Ko klausote jos! - piktai sušuko Lapinas. - Žmonės medžius sodina aplink namus, o ji, matai, "nukirstau! nukirstau!" Kas tau tokis medis, juk tai ne musė! Paėmiau, sugnybau - ir nėra! Pasigėdytai, sene, taip kalbėti!..
    - Ko dabar aš gėdysiuos? Nugriaus kada vėjas ant tvartų, gyvulius dar sutrėks.
    - Nugriaus, nugriaus! Klausykite, tik jūs, žmonės! Amžius liepa stovėjo, o dabar, "nugriaus"! Alaus tu prisigėrei, žmonele! - sielojosi Lapinas.- Nukirsti tokį medį, vis tiek kaip žmogų užmušti!
    - Ot, imsiu ir nukirsiu! - ūmai prakalbėjo Grainis. - Mano liepa, kas man užgins? Noriu - kertu, noriu - ne.
    - Tavo liepa! Ar tu ją sodinai, kad ji tavo, ar tu ją auginai, kad kirsti nori? Ar gal ji tau vienam žaliuoja, tau vienam šlama ir grožėjasi? Kad tavo lauke auga, tai jau ir tavo! Dievulio ji ir mažų paukštelių, ne tavo!
    Supykęs atstūmė skobnis ir pasikėlė nuo uslano.
    - Matai, kokis iškalbingas senis! Kur tiek žodžių surado, kai teko liepa ginti?!.
    - Štai, seni, nukirs Grainis liepą, - erzino kirkindami jį kiti, - teks tau mirti greičiau, negu manei.
    - Mano liepa ir nukirsiu. Rytoj nukirsiu! Štai pamatysiu, ar užgins man kas?! - užsispyręs atkakliai tvirtina Grainis.
    - Ne tavo, nenukirsi! Rankos nudžius, kojas sau palaužysi. Kas tau liepa, girioje pušelė, ar kas? Krosny gal malka deginsi? Ech, ir žmonės gi nūnai! Senovėj žmonės kaip galėdami sodino medžius aplink namus, sodžiuose kaip giriose švokštė šlamėjo, visokių paukščių pilna buvo, o dabar koks ten snarglius, vos nuo žemės paaugęs, šūkaloja: "nukirsiu, nukirsiu!" - šaipydamasis pyko Lapinas. -"Mano liepa!" Pamėginęs būtai tu senovėj taip kalbėti! Ištiestų tave ant grendimo, įskeltų tau kapą, žinotai tada.
    - Ot, nukirsiu, ir tiek! Mano liepa, ir baigta. Kad ne šventė, dabar nueitau ir nukirstau.
    - Tfu! - spjovė Lapinas ir, paėmęs nuo suolo botagą, trimitą ir kepurę, nei neatsisveikinęs išėjo iš trobos.
    Vyrai juokėsi, juokais senį palydėjo iš pirkios. Jie visi manė, kad Grainis tik erzina Lapiną, bet kirsti liepos nei manyti nemano.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page