r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
SKERDŽIUS

I

    Du senu buvo Pagirių sodžiuje: Grainio liepa ir skerdžius Lapinas, Kiek tik galiu prisiminti, jiedu visada buvo tokiu pačiu, kaip kad dabar; viena - žalia, išsišakojusi, nubujojusi, visų toje apylinkėje medžių aukščiausia, kitas - stiprus, nors žemo ūgio, bet drūtas kaip stipriai žemėn įaugęs seno ąžuolo apsamanojęs kelmas, visas apžėlęs ir žilas it žydinti obelis, seniausias visų tame kaime gyvenančių senelių.
    Liepa kasdien švokščia savo plačiai iškerėtomis šakomis, šlama žaliais sultingais lapais - prabundu vasaros rytą anksti anksti, pratrinu miegu traškanotas akis, pamatau pirmiausia ramiai siūbuojančias liepos šakas, išgirstu tyliai šlamančius lapus, it varpelius skambančius, jausmą žadinančius, džiaugsmą gimdančius. O josios viršūnė jau liepsnoja tekančios saulės spinduliuose...
    Bet visų šių gražumų nei nepamatytau, jei skerdžius kas vieną rytą nekeltų manęs iš miego, dumdamas ragan ir pliauškindamas botagu...
    Liepa visada pilna paukščių. Kokių tik ten nebūna, kas ten nečiulba, negieda žaliose liepos šakose: ir rėksniai žvirbliai ten nuolat triukšmingas vestuves kelia, ir volungės dažnai graso ievai, ir strazdas švirkštauja, atlėkęs čion svečiuosna iš unksnėtos girios; vieši ten dažnai patsai didysis nepasėda, amžinas keliauninkas, svetimuosna kraštuosna besirengiąs ir niekados ten nepakliūvęs, dvylika kalbų kalbąs - kėkštas.
    Mėgsta ir pelėda, ten atlėkusi, paverkauti žalios liepos šakose, kad josios, vargdienės, niekas nenori vesti...
    Vasaros metu, net rytagonėmis, iš tolo jau kiekvienas girdi, kur skerdžius pasiverčia: ten ir šunys pjaunasi, ten ir kaimo vaikai rėkauja - vienus ir kitus myli Lapinas, bet savotiška, skerdiška meile: jam linksma, kai šunys pjaunasi, jam gražu, malonu, kai vaikai pešasi kaip mėšlyne žvirbliai.
    Gena skerdžius namo - vaikai jį pasitinka dar pamiškėje; gena laukan - vaikai jį lydi net į šilaines. Skerdžius daro vieniems švilpukų, suka vamzdelių, kitiems duoda botagu papliauškinti, ragan padumti. Juokiasi senis, net už šonų nusitvėręs, kai vaikinas pučia ragan, visas savo jėgas įtempęs, vos žandai jam neplyšta, o uždumti vis dėlto neišgali...
    Tai vėl pasakoja jiems skerdžius, kaip lapės ant kiaušinių tupi, vilkai medžiuose vaikus peri, volungės kiškius melžia, savo mažučius girdo, kaip vanagai žindo vanagynus... Porina apie laumes, kurios pirtyse gyvena, pabaliuose vakarais, saulei nusileidus, audeklus velėja, siuva maišus, gaudo vaikus ir balosna juos murkdo, ypač tuos, kurie senesniųjų neklauso... Byloja apie miškinius. raistuose gyvenančius, po girias klajojančius, kurie apsuka žmogui galvą taip, jog nuveda jį kažkur raistan, paguldo ant kupsto, o žmogus mano, kad jis guli namie, ant; pečiaus...
    Pripasakoja, primeluoja tiek, jog vaikai net sodžiun grįžti bijo, o ypač jei pakelėje yra bala ar pirtis...
    Kai ateina vakaras, vaikams visai bėda: net pirkioje, ant suolo sėdėdami, bijo nuleisti kojų, baidosi atsisėsti arti lango: sėdi visą vakarą kampe, susirangę kojas po savimi, ir jiems vis vaidenasi, kad štai kažkokia plaukuota baisenybė įkiš galvą per langą, nutvers ir nuvilks balon taip, jog niekas net nepastebės, arba naminis pagriebs už kojų, kai tik nuleis jas nuo suolo, ir nutemps mažą papečkėn ir užgniauš greičiau, negu tėvas su motina pastebėjusiu sugebės jį išgelbėti...
    O jau kad tėvas ar motina kažin kaip norėtų pasiųsti vaiką kokiu nors reikalu į kiemą, vis tiek neitų. Geriau teprimuštų, negu turi su šmėkla susitikti. Ne tiek baisu kieme, kiek baisu eiti patamsėje per priemenę.
    Dažnai Lapinas pasakodavo vaikams, kokie senovėje augo čia aplinkui ištekini miškai, tamsios girios, kokie buvo tankūs šilai, klampūs raistai, kiek čia buvo visokių žvėrių, dabar jau nesutinkamų: vilkų, briedžių, meškų, lokių...
    Pasakojo, kokie senovėje buvo stiprūs, galingi žmonės... Porino, kaip senis Lukšis, Petruko prosenelis, parjojo raitas namo, pasižabojęs mešką, kuri jam miške pastojusi buvo kelią, kaip senis Dundis vienui vienas basliu išmušęs visą vilkų rują, žiemos metu jį užpuolusią, vėlai grįžtantį iš Rudnios...
    Niekas tiek nežinojo pasakų, kiek senasis Lapinas; niekas taip gražiai nemokėjo papasakoti pramanytų dalykų, įtikinančiai sumeluoti kaip jisai. Suvedžiodavo dažnai ne tik vaikus, bet ir senus rimtus vyrus. Spjaudydavosi apgauti ir juokdavosi patys iš savęs, kad pasitikėjo žinomu melagiu, kad paklausė jo, o kitą kartą ima ir vėl klauso, patiki...
    Linksmai šlamėjo liepa, linksmai gyveno skerdžius, nors žmonės kalbėdavo, kad liepa be naudos auganti, tik viralus nušvokščianti, o seną skerdžių visi abduluodavo, kvailučiu vadindavo...
    Lapinas gyveno sodžiaus gale, dūminėj pirkaitėj, be priemenės, gyveno du vienu su žmona, tokia pat neišmanėle ir senute kaip jisai. Vaikų jiedu neturėjo. Dėl to kas vieni metai augindavo sau du paršiuku, kurie būdavo riebiu, ramiu ir sočiu kaip vaikinu. Žmonės juokdavosi, kalbėdami, kad sena Lapinienė juodu kas savaitę prausdavo niekotaitėje kaip mažus vaikus ir šukuodavo... Ar tai buvo tikra tiesa, ar juokai, kas ten sugainios, kas susigaudys, bet visi žinojo viena: pašauk kurį paršelį - "kūkut, kūkut", tuo atbėgs į rankas ir bėgios paskui žvieguliuodamas, kol duosi duonos plutelę ar bulbės kąsnelį...
    Kaip ir kuo gyveno senas Lapinas, niekas gerai nežinojo ir nesidomėjo. Kas vieną vasarą Lapinas ganė gyvulius - "pulkininkavo", o Lapinienė rinko uogas, kremblius, nešiodavo artiman miestelin ir pardavinėdavo žydams... Žiemą vyras mezgė tinklus, bradinius, o kai nebuvo tokio darbo, mezgė moterims petkes; jo žmona verpė ūkininkėms pakulas.
    Taip gyvendavo metai per metus du seneliu, visada būdavo linksmu, ypač Lapinas. Matydami tai ūkininkai net pavydėdavo jiem.
    - Matai, kaip gyvena? Nelyginant kokie ponai...
    - Negu jiedu nusidarbuja, negu pavargsta? Kodėl tokiam linksmam nebūti...
    - Taigi, žmoguli, ar yra kam tokis sunkus gyvenimas kaip ūkininkui? Bėgi žmogus ir nepabėgdamas, eini nepaeidamas ir vis tiek nieko neturi...
    Ar ką turėjo Lapinas, niekas nežinojo - buvo neįdomu...
    Bet nėra tikros laimės pasauly. Mirė praeitą žiemą Lapinienė, liko senas Lapinas našlys.
    Todėl nesėdi dabar senas skerdžius namie, nemezga tinklų bei bradinių, tik vaikštinėja iš vienos pirkios kiton ir laukia, kad greičiau giria sužaliuotų, kad gyvulius išginti galėtų...
    Kirkia senį, erzina dabar žmonės, kaip kuris moka. Vieni taip sau, kad tik pasijuoktų, kiti net skaudžiai užgaudami... Bet senis nepyksta, neužsigauna...
    Visi juokauja, tik vienas Lapinas dabar juokauti pamiršo, lyg niekados ir nemokėjo.
    - Kada tu, dėdule, vesi? - klausinėja ne vienas juokdarys.
    Lapinas apsidairo, pamąsto, pakaušį pakrapšto...
    - Dar, vaikeli, mergos sau nepasirinkau. Nesuradau tokios, kaip kad manoji buvo...
    Ir niekas negalėjo suprasti, ar juokauja senis, ar jis rimtai kalba...

II

    Šilas kvepėjo kaip pilnas avilių ūkininko sodas. Tik išsižiok, rodos, kvėpterk oru ir lyg medaus pavalgysi.
    Visą dieną šutino kaip puode, bet pavakarėn atvėso truputį, padangės net nusidumblojo.
    Grįždamas namo iš miestelio, ėjau basas ir vienamarškinis. Kelias buvo netolimas, vos keturi verstai, ir ėjo giria.
    Augo čia pakelėje seniau miškas ištekinis, tamsus kaip naktis, nusišakojęs, nubujojęs. Gūdžiai švokšdavo eglės, viršūnėmis tyliai linguodavo pušelės, šlamėdavo paslaptingai žali plačiašakiai ąžuolai. Įeini, būdavo, girion, lyg visai kitam pasauly atsiduri, paslaptingame, net kūnas pagaugais nueina: ramu ir gūdu lyg kažkokiuose užburtuose rūmuose. Medžiai stovi tylūs, lyg daugel matę seneliai, ir nei vienas lapas nesukukžda, nesušlama, nei viena šakelė nelinguoja. Girdi, kai nuo šakos ant šakelės paukštukas šokinėja, kaip pilka voverėlė lipinėja.
    Kažkur toli toli suūžė, sugriaudė šilas... Vis arčiau... arčiau... Štai lapai sušlamėjo, sukrutėjo šakos, viršūnės sulingavo, sušvokštė giria, lyg kažkas medžių viršūnėmis prabėgo - ir vėl tylus ir ramus ištekinis šilas...
    Vaikščiodavau tokiu mišku, kai buvau dar mažas vaikinas. Tuomet dar saulė man kaitriau švietė ir pasaulis dėl manęs linksmesnėmis spalvomis klostėsi, paslaptingesniais balsais bei šlamėjimais dabinosi...
    Prieš metų keliolika, kai miškas, baltu sniegu apsiklostęs, buvo žiemos miegu užmigęs, atėjo su kirviais, su pielomis pikti žmonės. Traiškino griūdami pakirsti girios galiūnai, verkė ir raudojo šilas...
    Išskynė mišką, iškirto medžius, o paskui vėl užsėjo. Dabar jau ten sužėlė toki tankumynai, jog nei praeisi, nei prasiskverbsi. O kadangi ten dabar neleisdavo ganyti nei gyvulių, nei arklių, žolės ten nubujodavo iki juostai, kaip karklynas suaugdavo.
    - Šarke, Šarke, kad tave galas paimtų! Tokia tu kvaila. Kur lendi, Gražiagalve? Ar tau čia maža žolės, kad eglynan parūpo?..- išgirdau vos įėjęs miškan, ant visos girios šūkaujantį Lapiną. - Jonuk, Petruk! Nestovėkita ten kaip duduku. Eikita paežerėn, kad karvės avižosna nesulįstų...
    Botagas pliaukšt, pliaukšt! Žiūriu - išlindo Lapinas iš krūmų ir atsisėdo ant kelmo, šalia kelio.
    - Dėdule, ar tai jau nebijai eigulio, kad, suleidęs gyvulius sėtinėn, visa gerkle šūkaloji?
    - Eigulys nuvažiavo pas uošvį viešnagėn, - paaiškino man atsiliepęs balsas krūmuose. Žiūriu išlenda iš ten Mykoliukas, pilnu žeminių uogų aukšliu nešinas. Skerdžius sėdi ant kelmelio, dumia nosimi kaip treigys kumelaitis ir man nei žodžio; vadinasi, piktas. Kokis čia galas? Neteko iki šiol man matyti, kiek pamenu, kad Lapinas būtų buvęs piktas.
    Prisėdau ant kelmelio ir ėmiau autis: per mišką basam eiti nepatogu, dar padą padursi ar įgels kažkas.
    - Negerai, dėdule, darai, - kalbu besiaudamas. - Bėdos pridarysi, o atsakyti reikės eiguliui.
    - Kodėl negerai? - šiurkščiu balsu atsikirto man skerdžius. - Kad eigulys ar kitas kuris kvailys draudžia, tai jau ir negerai?.. Žolė - dievo dovana, ir ne žmogui, bet gyvulėliui. Piktai daro tasai, kuris draudžia, o ne aš, kad gyvulėliais suganau. Kad nors dar žmogaus naudai draustų, bet ne - veltui žūna šventa žolelė, Štai priganysiu karveles, - švelniau prakalbėjo skerdžius, ir rūstus jo veidas kažkaip sušvelnėjo, pragiedrėjo, - jos duos nūnai daugiau pienelio, ir moterys balčiau man atskies buizos.
    - Taip, bet kiek nūnai tavo karvės palaužys sėtinių?
    - Seniau miško niekas nei sėjo, nei sodino, patsai sau augo kaip siena; o dabar jį kaip kopūstus ir sėja, ir sodina, bet miškas vis nyksta ir nyksta. Kokios čia seniau buvo girios! Kai prisimenu, net širdį sugniaužia... Dažnai pasigailiu, kad tokių laikų sulaukiau, kada žmonės nei girių nemėgsta, švento miško nesigaili...
    - Ir mėgsta, ir gailisi, jei sodina, tik medis žmonėms reikalingas...
    - Nekalbėk tu man niekų! Ne sodinti girios reikia, bet mylėti... Sakai - žmonėms miškas reikalingas, o kerta žydai, kad juos visus iki vienam velniai išnešiotų! Jie vis girias naikina. Ir kuriems galams tasai miškas jiems reikalingas? Juk jie ir be to gerai gyvena. Įeik pas kurį turtingesnį pirkion, pas jį gražiau negu pas kunigą. Anądien, prasivėręs iš krautuvės duris, pažiūrėjau į Berkos gyvenamąją trobą ir net nusispjoviau...
    Ir kuriems velniams jie dar miškus naikina?..
    - Dabar ir be žydų miškus kirstų, kad tik žmonės pinigų turėtų. Kam dabar miško nereikia?.. - pastebėjo Mikas. Jis atsisėdo nuošaliai ant kelmelio, išbėrė uogas iš aukšlio ant kepurės dugno ir atsilaužė iš terbos duonos kąsnelį, besirengdamas užkandžiauti.
    - Meldžiu paragauti, - pasiūlė man, atkišdamas kepurę su uogomis.
    - Ir žmonės dabar išbjuro, neduok tu dieve! Tai ne žmonės, bet nežinau, kaip juos ir pavadinti. Kad aš eitau žydams miško kirsti!..
    - Neitų, kad pinigų žydai nemokėtų. O pinigas mūsų žmonėms vai reikalingas. Tėvas man dar pavasarį batus pažadėjo, o iki šiai dienai nenupirko: neturi pinigų, - nusiskundė Mikas.
    - Tai kas, kad iškerta, - kalbu aš. - Užsėja, paskui užauga jaunas, dar gražesnis...
    - Jau tu man nekalbėk! Aš daugiau išmanau negu tu, nors ir esi mokytas. Ką tu išmanai? Iš knygų tik, o aš tiek pragyvenau, jog net savo metams skaičių pamiršau, ir vis miškuose nuo mažo vaiko.
    - Ir visą laiką Pagiryje ganei, dėdule?..
    - Ne, ir Gružliuose ganiau keletą vasarų. Bet nemėgstu Gružlių: ten miškų nėra. Visą vasarą laukuose ir laukuose; jei tik kai kada įsiginsi plikuotan raistelin ar nusususian šlaitelin - ir visas tau malonumas.
    - Bet ganyti laukuose, manau, kur kas geriau: ir linksmiau, kai aplinkui viską matai, ir gyvulio nepamesi. Vis tiek kaip rugienoje, - įsikišo Mikas.
    Skerdžius tik nusišypsojo.
    - Tokis jau ten gerumas. Svilina tave visą vasarą, kaitina kaip puode. O kai užeina lietus, nepasislėpsi niekur. Vėl kaip gali būti gera, kur nėra miško! Be miško suskursta žmogus. Čia tau ir kuoja pašvokščia, ir epušė lapais paskambina, ir eglė pasiūbuoja, ir berželis, kasas taisydamas, pakušta. Čia ir paukštukai... Ne, be miško niekur nėra gero, kad net ir Amerika ten bebūtų. Jau kad net monai iš ten bėga, kur miško nėra, tai galgi bloga ten...
    - Jokių monų, dėdule, nėra. Juos tik tamsūs žmonės prasimanė, - noriu jam paaiškinti.
    Senis, išgirdęs tai, suspirgėjo kaip lašiniai ant žarijų.
    - Seniau gudresni už tave buvo žmonės, kurie matė juos. Kaip tai, kad monų nebūtų? E, ką jums, jauniems galvočiams, nūnai kalbėsiu!
    Sumojo ranka senis, lyg aš būtau buvęs koks niekniekis ar varmas, ir nusigręžo nuo manęs. Išsiėmęs krepšį ir pypkę, ėmė kimšti pirštu jon titūną.
    - Aš taipogi, dėdule, mėgstu ir monus, ir laumes, ir labai man gaila, kad bėga jie iš Lietuvos girių, šlaitų ir šlaitelių, kad miršta, nyksta jie kaip girios, - pasiteisinau aš.
    Užtraukęs pypkę, nusispjovė senis ir nieko man neatsakė, lyg mano žodžių nei negirdėjo.
    - Dėdė nūnai piktas, - atsiliepė piemenukas. - Vakar vaikščiojo užurašų su merga, o kunigas ėmė ir pravarė.
    - Užurašų? - nustebau. - Argi tikrai, dėde, vesti sumanei?
    - Kodėl ne? Ar tai negaliu? - atsigręžęs į mane, prabilo skerdžius.- Dargi man mirusioji žmona yra palikusi du ritimu audeklo, penkis ryšelius linų ir apie penkis svarus sėmenų. Kam gi tai turi žūti? Ir pirkaitė gi... Mirsiu dar aš negreitai.
    - Iš kur, dėde, žinai, kad negreitai dar mirsi? - domisi Mykoliukas.
    - Kad sakau, tai žinau. Kai aš dar mažas buvau, man viena čigonė delne išskaitė, kad aš mirsiu, kai Grainio liepa nuluš. O ji dar stipri, visus medžius prastovės.
    - Tai tau, dėdule! Liepa dar kelis šimtus metų stovės.
    - Tai ir aš gyvensiu. Kodėl neturiu gyventi? Ot, kad tik dar neišnaikintų girių, beganau sau gyvulėlius.
    - Kodėl gi tave, dėdule, kunigas pravarė? - klausiu jį. - Ar kad senas esi?
    - Kur tau, vaikel, - katakizmų nemokėjau. Kai atėjau, tikrai paklausė, ar daugel turiu metų. Aš atsakiau, kad nežinau, net gal šimtas yra. Nieko nesakė, tik paklausė, ar miršta žmogaus dūšia? Aš pasakiau, kad gal miršta? Už tai ėmė ir pravarė.
    - Kaip tu, dėde, tiek metų pragyvenęs, nežinojai, kad žmogus turi nemirtingą sielą?
    Senis užsitraukė drūtai pypkės kartą, kitą, jog net sugruzdėjo ten viduryje, paskum ėmė ją krapštyti sraigteliu, kuris kabojo prie kandiklio.
    - Iš kurgi aš žinosiu, ar aš kunigas? Kai jaunas buvau, niekas nemokė, tik žiūrėjo, kad kunigyston eitau. Ponas buvo piktas... Tada gi ir kunigai jokių katakizmų neklausė.
    - Kaipgi dabar bus, dėdule? - atsiliepė vėl piemenukas. - Kunigas nepriims užurašų, kad katakizmų nemoki...
    - Ne, dabar jau užrašys, jau dabar aš žinau, kad dūšia nemiršta. Kai paklaus, taip ir pasakysiu.
    - Kai nueisi, pasiklaus dabar ko kito, ir vėl nežinosi, - pagąsdinau senelį.
    - Ar žinai, dėde, kiek yra dievų? Skerdžius užkišo pypkę už juostos, pamąstė, pamąstė, pakasė pakaušį.
    - Tai, vaikel, ir nežinau...
    O kiek ilgiau pamąstęs, pridūrė:
    - Gal trys. Piemuo nusikvatojo.
    - Matai, matai!.. O kad tamista girdėtai, kaip jis poteriauja Dėdule, sukalbėk tu mums "ojcze nasz".
    - E, gerai dabar jums juoktis, kai jus iš mažo vaiko moko. Mūsų ponai žiūrėjo, kad tik kunigystą eitume. Nebuvo kada mokytis; kitas persižegnoti, ir tai nemokėjo...
    Patylėjęs kiek pridėjo:
    - O vis dėlto tada žmonės buvo geresni negu dabar... O gal net ir gudresni.
    - Kaipgi, gudrūs buvo! Ponai juos rykštėmis šveitė, o jie tylėjo! - atrėžė jam piemenukas.- Pamėgintų kas dabar...
    - O ką tu jam padarytai? Ne tik mušė, bet ir į šunis mainė...
    - Vis tiek, kas būtų - tas būtų, o nedovanotau.
    - Kaipgi, - lyg erzindamas senį, kalbėjo piemenukas, - tada gudrūs buvo žmonės! Mano senelis, kaip ir tu, dėde, vienas bijojo vakaro metu eiti pro pirtį, kad laumė, pirtin įsivedusi, neužkutentų jo...
    - O gal ne? Gal ne tiesa? Piemenukas tik nusikvatojo.
    - Juokis, juokis! Pamatysi, ko tu prisijuoksi.
    - Kadgi, dėde, jokių laumių nėra, tai tik gražios pasakos, - ištrūko man vėl.
    - Nėra, nėra! Iš kur žinai, kad nėra? Kaipgi tada žmogui gyventi, jei nėra jau nei miškinių, nei monų, nei laumių?..
    - Ir kunigas, dėdule, sako, kad nėra, - vis erzina seni piemenukas. - Argi tu kunigu netikėsi?
    - Kunigas! kunigas! Kas tasai jūsų kunigas? Pirma tai buvo kunigai! Vis iš ponų, ir kokių dar ponų! O dabar kas kunigas? Štai prieš keletą metų Makščio Janka kiaules ganė ir aš jį dar botagu šveičiau, o nūnai jisai jau kunigas, ir moterys jam rankas bučiuoja. Kunigas tiek tame išmano, kiek ir visi. Ot, tegul pasakytų, iš kur tai, jei jisai viską supranta, - rodydamas ranka straublį, tęsė Lapinas. - Nepasakys, kad kažin kas. O senovės žmonės viską gerai žinojo.
    - Ir aš tau pasakysiu be kunigo: nuo lietaus tai.
    - Visai ne nuo lietaus. Nemeluok, sveikas. Kad nuo lietaus, visados būtų, kai lyja. Ot, ir nežinai, nors ir mokytas.
    - Tai kas gi, kad ne nuo lietaus?
    - Kas gi, jei ne Straublys, kuris taiso Vaivos juostą ir ašaras barsto?
    Lapinas ilgai dar šnypštė įpykęs. Mes abu su piemenuku tylėjova ir laukėva, ką mums dar papasakos Lapinas.
    - Kad nežinota, tai ir nekalbėkita! - prabilo jisai, atsikėlė nuo kelmelio ir nei neatsisveikinęs nulindo krūmuosna.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page