r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
PERKŪNAS, VAIVA IR STRAUBLYS
SENO SKERDŽIAUS PASAKA

    Seni buvo laikai. Tada ir žmonės ne tokie buvo kaip dabar, ir gyveno kitaip.
    Gausiau žemė tada derėdavo, girios kukždėdavo žvėrių, paukščių ir žmonės tvirtesni, veiklesni būdavo.
    Gal ne tokie pramanūs kaip dabar, bet ko panorėdavo, visada padarydavo, ar žvėrį nušauti, ar paukštį pagauti, ar net kad ir moną apgauti.
    Šių dienų žmonės jau daugel ko nebežino, daugel kuo nebetiki. Pasakyk jiems ką, kas buvo seniau - "pasaka", - kalba ir tik juokiasi, jei jiems tvirtini, kad ne pasaka, tai, tik tikriausia tiesa, tokis atsitikimas, kurį seni žmonės yra matę.
    Maži vaikai, ir tie Jau nebetiki nieku ir mėgsta pasijuokti, pasišaipyti. Kitas jaunas šaiposi, net kvatojasi, išgirdęs tėvų padavimus. Net pikta darosi bematant, beklausant jų: ne žmonės gi, tik beuodegiai...
    Kiti dabar laikai, kiti dabar ir žmonės. Jau jie dabar taip nebegirdi ir nebemato, kaip girdėdavo ir matydavo senovėje.
    Kur jiems, kad jie nieko nesupranta. Naikina girias, kerta viską, kad tik skatiką uždirbtų. Tokie godūs pinigams.
    Ir nyksta miškai, girios, skursta žemė, pievos. Upės - ir tos jau padžiūvo, o ežerai maurais užėjo, užako.
    Bet seniau būdavo pasaulis puikesnis. Būdavo, kur dabar sodžiai, laukai, kur dabar skynimai, ten tokios girios siūbuodavo, jog vidudienį ten būdavo tamsu kaip vakarą.
    Įeini žmogus tankumynan, klonin, ir kūnas tik eina pagaugais, tik eina.
    Ir ko nebūdavo, kas negyvendavo tų girių gelmėse, jų tankumynuose! Kur tik balelė, ten jau kelios laumės apsigyvenusios, kur upelė ar ežerėlis, ten, žiūrėk, pakraščiais undinės vakarais maudosi; kur tik šlaitelis, ten jau monas švirkštauja.
    Sako žmonės, kad tai piktos dvasios, bet dievai žino, ar tai tiesa. Seniau jų daugel būdavo - ir žmonės vis dėlto lengviau gyvendavo. Ir kur tik jie visi pradingo? Dievai žino, ar išmirė, ar kitosna nukeliavo šalysna.
    Gal Amerikon, kur dabar visi žmonės keliauna. Sako, ten lengviau gyventi. Gal todėl, kad tenai monai apsigyveno.
    O čia, mūsų šaly, viskas suskurdo, viskas sunyko.
    Mano atminimu viskas pasikeitė. Dabar pasaulis visai ne tas kaip anais laikais, kada aš mažas buvau. O senovėje, kaip pasakojo mūsų tėvai, dar geriau būdavo, dar linksmiau gyvendavo.
    Todėl tada žmonės, kad ir moterys net, daugiau dainų mokėjo.
    Ir dainas mėgo, ir žaisti žaidė. O dabar nėra kam: visi seni, net tie, kuriems dar ūsai nesužėlė...
    Tada girių niekur galo nebuvo. Ėjo traukėsi girios net kažkur į jūres baltąsias.
    Yra, sako, pasaulio krašte tokios baltosios jūrės.
    Ant tų jūrių kranto gyveno vienas žmogus. Kas jisai buvo, tėveliai nežinojo. Vieni manė, kad jisai buvo bajoras ar net kunigaikštis, o kiti kalbėjo, kad taip sau žmogelis vargdienis, kaip ir mes visi. Aš manau, kad tikrai jis buvo paprastas žmogelis.
    Turėjo tasai žmogus dukterį, tokią grakščią, tokią gražią, jog kas ją tik pamatydavo, nors tokis senas kaip aš dabar, vis tiek pamildavo.
    Graži ji buvo, bet dar gražesnes juostas austi ausdavo. Kad nuaudžia juostą, nei tu ja atsigrožėsi, nei tu ja atsidžiaugsi. Į kitas, kad jos būtų vienu auksu austos, žiūrėti nežiūrėsi, juosėti jomis nejuosėsi.
    Kas buvo turtingas, kas laimingas, tasai eidavo pas Vaivą, juostos išausti prašydavo.
    Tos mergos vardas buvo Vaiva.
    Dabar tokių vardų jau nebėra: nebekrikština, sako, kunigai - matai, jiems negražūs ar nešventi tokie vardai.
    Jei tik piemenys vienas antrą tokiais vardais pramena, ar net ir karves pavadina...
    Ir nuskrido garsas visoje šaly, o kas turėjo juostą, Vaivos pirštais suaustą, didžiavosi, puikinosi ja kaip nežinia kuo.
    Gyveno tada giriose vienas monas, o gal ir didesnis negu paprastas monas, visų monų Monas. Turėjo jisai tokį šautuvą, jog niekas negalėjo jo nugalėti.
    Tasai monas vardu buvo Perkūnas, kuris ir dabar danguje tebetraiškina. Užpykęs, kad ima terškinti, dangus ir žemė dreba kaip epušės lapas. Kad ir ąžuolan trinktelia ko drūčiausian, ir tas tik skiedromis pateška.
    Kam dar kalbėti! Arba to kas nežino?..
    Dabar kalba, kad žmonės išradę kažkokias patrankas, kurios kaip griausmas. Nors aš jų nesu matęs, bet dažnai girdžiu, kaip nuo Varėnos ir nuo Alytaus griaudžia. Tai, - sako,- kareiviai iš tų patrankų šaudo. Bet vis - argi tai griausmas? Kurgi? Žmogus, teesti sau ir labai mokytas, vis dėlto - negi tai galingasis monas!..
    O vėl kas žino, ar tai tiesa. Štai anądien Vežgys pasakojo, kad Varėnoje ponai kaip paukščiai sparnais skraido. Bet manau, kad melavo, begėdis.
    Dabarties žmonės mėgsta sumeluoti.
    Nugirdo net pats Perkūnas, kaip giriasi žmonės gražiomis Vaivos juostomis, ir užsimanė patsai tokia pajuosėti.
    Pasikėlė viesulu iš girių gilumų, iš tankumynų, kur jo buveinė buvo, ir, kaip akimi sumerki, jau buvo pajūry, kur Vaiva gyveno.
    Belėkdamas, besiskubindamas tokią audrą sukėlė, jog net girios su dangum sulipo.
    Rado Perkūnas Vaivą pajūry sėdinčią, margas juostas audžiančią.
    Sustojo Perkūnas, žaibais pasidabinęs, priėjo ją ir pasiklausė, prakalbėjo, kaip visados tokiu atveju bernas kalba į mergą.
    Patsai gi jaunas buvau, dar gerai atsimenu.
    - Mergele jaunoji, mergele gražioji, visur kalba žmonės, kad tu visų mergų puikiausia, kad audi juostas, visų juostų gražiausias. Aš noriu, kad tu ir man vieną suaustai, kad aš ją juosėtau.
    Vaiva, pamačiusi baisų moną, didžiai nusigando, nei žodžio jam neatsakė, tik, nubėgus pirkion, giliai pasislėpė ir pasislėpus visą dieną išsėdėjo...
    Atėjo vakaras, grįžo tėvai iš lauko, mato - nėra niekur dukters. Visur jos ieškojo ir kaimynus klausinėjo, - niekas nieko nežinojo.
    Niekur nėra dukters, lyg ją žemė būtų prarijusi.
    Motina verkė, tėvas verkė, kad duktė pražuvusi. Vienas manė, kad jūrėse nuskendusi, kitas, kad girioje paklydusi.
    Tik ant rytojaus atrado drebančią, nusigandusią.
    Vos tėvai ją atgaivino, vos atpotrino. Tris savaites Vaiva išgąsčiu sirgo, patale išgulėjo...
    Mato Dundulis, kad nors gražu pas mergą viesulą įsižebojusiam, žaibais apsirėdžiusiam jodinėti, kaip negali pasigirti nei vienas bernas - būdavo, raiti ir piršliavo, ir vestuvėsna jodavo, - bet ką gi padarysi, kad trankymais, dundėjimais tik mergą išbaidė ir juostos negavo.
    Dabar jisai juostos norėjo labiau negu anksčiau.
    Monai dori, doresni už žmones. Dundulis kai tik suprato, kad nepamatys Vaivos ir juostos iš jos negaus, kol nujos į ją, kaip bernai į mergą jodinėja.
    Pasirengė tada Perkūnas jaunu bernu, ponaičiu, prisirinko daug dovanų: aukso ir sidabro - jų daugel yra giriose pakastų, o kas geriau žino už monus, kur ir kas pakasta.
    Pasižebojo Perkūnas žirgą ir nujojo pas Vaivą kaipo turtingiausias ponas. Priėmė jį Vaivos tėvai ko gražiausiai.
    Pasisakė jisai turtingas kunigaikštis esąs, daugel girdėjęs apie Vaivos gražumą ir apie jos juostų dailumą, kurių nors vieną gauti norėtų.
    Tėvai džiaugsmu džiaugėsi: - matai, kokio svečio susilaukė. Priėmė jį gražiai: ir pautienės stačiokės iškepė, ir nuputojusio alaus pastatė, ir svečią kampan už skobnių pasodino.
    Priėmė ko gražiausiai, kaip tik galėjo. Pašaukė dukters ir liepė atnešti svečiui pačias gražiausias savo įuostas.
    Atnešė jų Vaiva visą glėbį. Kokių ten tik nebuvo?! Kad ėmė Dundulis Vaivą girti, kad ėmė girti, toji net paraudonavo kaip putino uoga ir rankom veidus užsidengė...
    Svečias giria, gėrisi Vaiva, akimi ėda, o ji vis į duris slenka, kaip mergos paprastai daro.
    Tėvas ir motina gerai mato, kad Dundulis viena akim į juostą dirst, abiem dirst, dirst į Vaivą.
    Džiaugiasi abu ir kuštasi: kas žino, kur mergos laimė laukia.
    Norėtų Vaiva per duris, bet motinėlė ją vis atgalio stumia, kad su svečiu kalbėtų.
    Pasirinko Dundulis juostą, kuri gražiausia, pripylė Vaivai visą prijuostę aukso ir sidabro, pažadėjo dažnai atlankyti, sėdo žirgan, subraškino, sutraiškino ir pranyko...
    Niekas nei nepamatė, kurion šalin nujojo, nes čia buvo, čia stovėjo, o čia jau jo ir nebėra...
    Džiaugiasi dabar juosta Dundulis ir atsidžiaugti, atsigėrėti negali; skraido, traiškina, net girios skamba, net žemė dreba.
    Vis tiek kaip drignių apsiėdęs.
    Nugąsdino, nuporino ir paukščius, ir žvėris, o žmonės, kur kuris buvęs, nudūmė namuosna; mano, kad pasaulio pabaiga atėjusi...
    Tik miške yra vienas labai senas monas. Jį visi Miškiniu ir vadina. Jisai nieko nebijo, nes tokis senas, jog net visas apsamanojęs.
    Jau net norėtų senis numirti, bet negali. Gal ir melavo seni žmonės, bet taip pasakojo. Aš taip pat jau senas, ir patsai užmiršau, kiek man yra metų, o vis dėlto mirti nei kiek nenoriu.
    Gal melavo seni tėvai, o gal tiesą porino, gal tikrai taip buvo.
    Išgirdęs, kaip Dundulis ištvirkėliauja, iškišo senis galvą iš samanų kupsto, kur jisai sau buvo guolį pasidaręs, ir juokiasi, kvatojasi.
    - Ko juokiesi, seniuk? - klausia jį Dundulis.
    - Juokiuosi, kad tu pasiutai, gavęs iš Vaivos pačią menkiausią juostą, vieną iš tų, kurių niekas imti nebenorėjo. O kaip siustai, kad tu būtai gavęs tokią, kokią Straublys yra gavęs?!.
    Nusijuokė dar seniukas, lyg medžiai seni sugirgždėjo, ir vėl pasislėpė kupstan.
    Gyveno giriose pajūry monas, o gal ir taip sau tvirtas vyras, kurį visi vadino Straubliu.
    Sako, kad buvęs jisai taip sau, nei gražus, nei puikus, tik mokėjęs gražiai dainuoti ir švilpti.
    Ko tik panori, ima ir išdainuoja taip, jog net širdį pagauna, ašaras iš akių išspraudžia.
    Sumano parodyti, kaip giria verkia, audrai pakilus: - verkia, stena, ūžia, švokščia jo vamzdelis; užmerk akis, rodos, vidury ūžiančios girios žmogus sėdi.
    Nori padainuoti, kaip liūdi mergelė, svetimoj šaly be tėvo, be motinos vargstanti - dūsauna, raudoja švirkšlelis, lyg gyva siela joje kenčia. Kitas girdėdamas net apsiverkia.
    Sumano padūduoti kaip vargonai - ir kiti beklausydami net žegnojasi - mano, kad jie bažnyčioje esą...
    Mėgo Vaiva jo dainų ir švilpimų klausyti. Visados moterys juk visų daugiausia myli tuos, kurie moka gražiai dainuoti. Jau visuomet taip būdavo, yra ir bus.
    Mokėk gražiai dainuoti, jos į tave kaip musės limpa. Aš ne sykį ir ne du tatai esu patyręs.
    Na, ir Vaiva gal ne tik dainas mėgo, bet ir Straublį pamilo ir suaudė jam tokią gražią juostą, kokios dar niekam nebuvo suaudžiusi.
    O Miškinis viską geriau žinojo ir daugiau suprato negu mes, ne veltui senas buvo, už mus visus senesnis.
    O senas žmogus visados daug nusimano. Kur kitas nei dasiprotėti dasiprotės, senas visur aiškių aiškiausiai nusivokia. Ne veltui tiek metų pragyveno.
    Štai tau medžiai švokščia. Ko jie švokščia, tu nežinai, o aš jau žinau.
    Štai ten pjovėja pabarėje dainuoja, o kam ji dainuoja, tu nesupranti, o aš jau suprantu.
    Štai tau kregždė ant kraigo trailiuoja, - ko ji trailiuoja, tu neišmanai, o aš kaip save suprantu.
    Tau vėjas plaukus kilnoja - ir tiek!.. O man jis ausysna kušta...
    Ką ir besakysi! Dabar žmonės nieko nejunta, nežino, tik kad pinigų!..
    O anksčiau, kai buvo žmonių dar senesnių, ilgiau gyvenusių, dar daugiau išmanė ir prato vis daugiau.
    Kai tik išgirdo Dundulis, nuleido sparnus, ir graži juosta jam jau nebegraži.
    Nieko nelaukęs, jis nuskrido pas Straublį. Rado jį pajūry besėdintį, švirkšleliu bešvirkštaujantį.
    Kai jo pamatė juostą, visai nuliūdo Perkūnas lyg višta sulyta.
    - Mainykimės, brol, juostom, - prikibo jisai Straublį.
    - Kad tu man net ir savo šautuvą priedo atiduotai, nesimainysiu.
    Na kaipgi, atiduos Perkūnas kam savo šautuvą! Išjuoktų jį visi kaip tą čigoną, kuris išmainė kumelę ant pypkės.
    - Kad tu tokis puikus, štai aš gausiu juostą dar gražesnę negu tavo.
    - Gerai, gauk pirmiau, o paskui pasikalbėsime, pamatysime, - nusijuokė Straublys.
    Nujojo vėl Dundulis pas Vaivą ir klausia ją:
    - Ar negali tu man suausti tokios juostos, kuri būtų gražesnė negu Straublio?
    - Ne, negaliu, - atsakė jam Vaiva. - Jei tu nori, kad aš suaustau tokią kaip toji, kurią Straublys turi, o gal net gražesnę, eiki tu už septynerių marių. Ten yra septyni kalnai, už tų septynių kalnų yra klonis; toje klonyje septyni piemenys vieną avį gano. Tos avies vilna tokia balta, jog, padėjus ją ant sniego, sniegas juodas atrodo.
    -Gerai! - atsakė Dundulis. Sudundėjo, sutraiškino, jūrės suūžė. Kiek laivų paskendo, kiek žmonių prigėrė, vienas dievas težino.
    Nepraslinko dienos ir nakties, kai atidundino Dundulis atgalio ir parsinešė tos avies vilną, kurią jam paliepė Vaiva.
    Tada Vaiva suprato, kuris čia yra bernelis.
    - Dabar, - kalba jam Vaiva, - už septynerių girių yra septynios upės; už tų septynių upių yra gražus sodas; tame sode auga aukso obelis, po ta obelimi sėdi trys senelės, kurios verpia gijas ir vėju leidžia... O tos gijos tai vis žmonių laimė. Ilga gija - ilgai žmogus gyvena, kuriam tą giją verpė, trumpa gija - trumpai gyvena. Jei gražiai gija skrenda, per gražias pievas, per žalius šlaitus - linksma tam žmogui gyventi, o kurio užkliūva kur už krūmo ar už nendrės, ten dūli drėgmėje, pūsta, ir žmonės net mindžioja, - tai jau tam žmogeliui tik vargas - ir tiek. Gero jisai nebemato savo būty.
    - Paprašyk tu jas, - kalba jam Vaiva, - kad jos suverptų šią vilną ko ploniausiai.
    Sudundėjo, sutraiškėjo Dundulis - ir tiek jo ten bebuvo. O girios tik braška, medžiai net iš šaknų virsta. Kiek tada žuvo medžių, vienas gal dievas teskaitė.
    Praėjo viena diena - nėra Dundulio; praėjo kita, net ir trečia baigėsi - nėra Dundulio. Tik ketvirton parlėkė Dundulis, medžius iš džiaugsmo belaužydamas, žmones ir žvėris begąsdindamas, su gijomis parskrido; jos buvo plonos kaip tos, kurios giedrą dieną ore lekioja: juk tų pačių verpėjų verpena.
    Kvaili žmonės kalba: voratinkliai. Argi kas matė, kad vorai vėju savo tinklus leistų; ir vėtros juk tomis dienomis jokios nebūna.
    Tai trijų seselių verpėjų audmenai lekioja, bet ne voratinkliai. Kas šito nežino ir kitaip kalba, tasai ar melagis, ar kvailys, nieko neišmanąs žmogus.
    Liepė paskui Vaiva Dunduliui surinkti rasą nuo septynių pievų ir išvelėjo joje tas gijas. Apdažė jas sulty septynių spalvotų žolių, kurios augo vidury didžiausių jūrių salos; tos jūrės ten, iš kur saulė teka.
    Toje saloj auga žolės visų dažų, kokių tik žmogaus akys yra mačiusios.
    Kad pievos gražiau žydėtų, skrenda lekia ten paukšteliai kas vieni metai ir ant savo sparnų parneša iš ten visokių gėlelių sėklų. Kad ne maži paukšteliai lakuonėliai, nesimarguotų mūsų pievelės, nežaliuotų mūsų sodai ir girios.
    O kvaili žmonės ir to nežino, ir todėl nėra paukščiui per juos gyvenimo. Vai, verks besigailėdami kada nors žmonės, verks paukščių netekę, bet jau bus vėlu. Ir dabar juk daugelio paukščių nebėra... Išnyko...
    Nudažius gijas, sumetė metmenis ir atsisėdo Vaiva austi Perkūnui juostą.
    Audė septynias savaites ir septynias dienas tik be vienos. Nežinau, kodėl taip skaitė seni žmonės, bet jie taip skaitė, ir aš taip skaitau.
    Kol Vaiva juostą audė, Perkūnas nei miego nemiegojo, nei vietoj nerimo. Kur buvęs, kur nebuvęs, vis į Vaivos kiemą, kad paregėtų, kad pamatytų, ar daugel jau išausta, ar daug dar austi jai beliko.
    Pirmiau tai tikrai dėl juostos lankėsi, o vėliau dėl gražiosios Vaivos, dėl josios mėlynų akių, dėl josios skaisčių veidų.
    Ko tu juokiesi? Manai, kad aš jaunas nebuvau, mergų nemylėjau ar gražiai kalbėti su jomis nemokėjau? Ir kaip dar mylėjau! Nėra ko skųstis ir dievą peikti, ir jos nevengė manęs, nebėgo.
    Gražus tada buvau, aukštas, lieknas, o plaukai kaip lino pluoštas.
    Kodėl manęs turėjo nemylėti? Ir dainų mokėjau daugiau kaip kita merga. Na, ir kalbėti per mane niekas gražiau ir sumaniau nekalbėjo. Dabar dar net gėda, kai atsimenu, kaip aš mergoms melavau. O merga kvaila kaip višta; ji visu kuo tiki ir meilias kalbas mėgsta.
    Nesijuok, nėra ko. Kad senas, tai gal jau ne žmogus? Štai pamilo Perkūnas Vaivą, kaip bernas mergą myli. O pamilęs jau nerimo ir ėmė pirštis. Tėvai, kai sužinojo, kas jis tokis, nusigando, nustebo.
    Visą dieną abu verkė, numirėliškai raudojo, o merga net ir verkti nebegalėjo, vis tiek, lyg tėvą motiną praradus.
    Bet kas, kad verksi?! Verksmas nelaimėje negelbės, alkano nepripenės, trokštančio nepagirdys, nors ašaros lyg vanduo. Bet sūrios...
    Vėlgi Perkūnui nepasipriešinsi, nepasipūsi prieš jį: užpykęs trinkters - kaulų nesurinksi, tik pelenus vėjas išpūstys, ir nebeliks nei pėdsakų, kad žmogus buvo.
    Ištekėjo Vaiva už Dundulio. Ar geros buvo vestuvės, nežinau: tenai aš nebuvau, o tėvai nieko nepasakojo.
    Nusivežė ją Dundulis savo aukštan dvaran; o dvaras tasai buvo iš vieno gintaro, tokis gražus, kokio nei vienas ponas, o gal net nei vienas karalius neturi - ir neturės. Kad jis ir karalius, bet vis dėlto ne monas, ne Perkūnas, tik žmogus.
    Aš taip manau - ir, matyti, taip yra. Imkime kad ir kunigą - šventas, o gyvena tokiuose namuose, kaip ir kiekvienas žmogus.
    O kunigas juk jau nebetoli nuo karalių... Jam, sako, ir karaliai ranką bučiuoja.
    Buvo tasai Perkūno dvaras pačių giliausių jūrių dugne.
    Pirmą dieną gyveno Vaiva, apėjo visur, apžiūrėjo, viską pamatė. Nieko, patiko viskas. Gražu, įdomu visur. Mato per langą - ir žuvys visokios plaukioja, ir žvėrelės nardo visokios, kokių ji nebuvo dar niekados mačiusi.
    Mes tokių nepamatysime, kad ir kelis šimtus metų gyventume, kad ir visas girias apeitume...
    Vaikščioja Vaiva ir stebisi visu kuo, ką tik mato.
    Tik vienas daiktas nepatiko Vaivai: visur žemės paviršiuje diena, saulė danguje, o ten, jūrėse, tamsi naktis. Visur naktis: paukščiai, ir žvėrys, ir žmonės miegti, o ten, jūrių dugne, diena, saulė kaitina. Nuvargo gražiai vargšė, kol priprato.
    Visur gražu, saulė kaitina, žuvukės narsto, žaidžia sau, o ji žiovauja, ir miegas taip marina, jog akys pačios limpa.
    Ateina naktis, vyras kriokščia, miegti kaip negyvas, o jai nuo blakstienų miegas bėga: svajoja, kaip dabar gražu girioje, kur dabar diena, kaip ten paukščiai ulba čiulba, medžiai švokščia šlama...
    Betgi priprato, ir jau nieko sau buvo.
    Viena bėda nevaikščioja, kalbėjo senovės žmonės. Pajuto tai ir Vaiva. Vieną savaitę, kitą Dundulis nuo Vaivos nei žingsnio neatsitraukė: kur ji, ten ir jis, vis tiek kaip uodega. O gal ir visą mėnesį jis taip bėginėjo, net įkyro Vaivai. Bet tuoj prasimanė iš namų išeidinėti: pradžioj retai ir tik trumpam laikui, paskui vis dažniau ir dažniau ir vis ilgesniam ir ilgesniam tarpui, o vėliau mažai ir tebuvo namie. Nemėgo Dundulis vienoj vietoj sėdėti: pareis namo, apsisuks ant vienos kojos kartą kitą ir vėl išdunda iš dvaro - kelių dienų jo nebebūna namie.
    Juo toliau, vis mažiau buvo namie, o pagaliau retai jį Vaiva ir bematydavo.
    Dundulis buvo, nors ir monas, kaip kiekvienas vyras: iš pradžių labai į savo žmoną limpa, o paskui tai ir bodis. Toki jau visi vyrai, tokis ir aš buvau: matyti, jau tokia mūsų prigimtis. Nesijuok, vaikeli; pamatysi, kad ir patsai toks būsi: visi mes vieno molio lipdyti.
    Sėdi Vaiva vienui viena namie ir bodisi lyg kalėjime, nei pati gali nueiti kur, nei pas ją kas ateina, nei žodžio su kuo pasikalbėsi, nei į ką prabilsi...
    Sėdi Vaiva ir tik juostas audžia, drobes, skersinius, bet vis dėlto nuobodu - ir tiek, nors tu imk ir mirk.
    Dundulis tuo tarpu skraido giriose, laukuose, traiškina, ūžia, žmones baido, žvėris vaiko, ir Vaiva jam nei galvoje.
    Liūdi Vaiva; nelinksmina jos nei gintaro dvarai, nei turtai, nei aukso žuvelės. Liūdi viena ir keikia savo likimą negerą, minėdama jaunas dienas, kai pas seną savo motutę buvo. Prisiminė Straublį, kokis jis buvo meilus, prisiminė jo graudingas dainas, ir širdis dar daugiau ilgesiu pabrinko.
    - Eisiu, - mano Vaiva, - į gimtąjį kraštą, aplankysiu senus tėvą motinėlę, pasiskųsiu savo sunkiu likimėliu, nelaiminga dalele.
    Atkėlė aukso vartus, kurie buvo iš Perkūno dvaro į jūres, ir mato, kad eina stiklo urvas net į jūros pakraštį. Kas nežino, kad jisai yra, nepamatys ir neatras.
    Eina juo Vaiva dieną, eina kitą; trečią išėjo iš jūrių ant kranto, kaip tik ten, kur gyvena josios tėvai.
    Čia jų pirkios stovi pajūry. Čia pakrūmėje sėdi Straublys ir švilpia taip graudžiai, taip gūdžiai, jog, kas jo švilpimą girdėjo, manė, kad tai motina raudoja ant savo vaikelių kapo...
    Kas toliau buvo, tėvai nepasakojo, ir aš nieko nesakysiu.
    Tik tai, vaikeli, tau pasakysiu, kad Vaiva jau nebeliūdėjo, likimo savo nebekeikė ir nei kiek nepyko, kad vyras retai namie būna.
    Moteriškas juk. O vėl kas žino, ar jis kaltas buvo, ai gal taip jau dievas lėmė. Manyk žmogus, galvok, kiek nori, nieko neišgalvosi, - kad ir kiek proto turėtai, jog visas žvaigždes danguje suskaityti galėtai.
    Bet neilgai maloniai gyveno Vaiva ir Straublys. Moteriško juk plaukas ilgas, o protas trumpas. Ką ji daro - visada kvailai daro, ir gero nelauk iš jos darbų. O vyriškis, kuris tiek pamilsta moterį, jog akimi jos mato, jos protu protauja, jos norais savo norus matuoja - sumoterėja, ir gero iš jo nelauk. Tokis vyras jau nebe vyras, tik moteris.
    Vaiva ėmė ir padovanojo Straubliui juostą, kurią buvo suaudžiusi Perkūnui.
    Tokios juostos dar niekas nebuvo matęs, ir Straublys neiškentė nepasigyręs. Parodė ją monams, laumėms; gal ir dar kuo pasigyrė - ir nuėjo plepalai, kaip paprastai tokiu atveju būna, per girias, per šlaitus, per tankumynus.
    Kas stebėjosi Straublio juosta, stebėjosi ir tuo būdu, kuriuo ją Straublys išgavo.
    Greitai sužinojo viską ir Dundulis; jam vėjai papasakojo, ką giriose visi klega.
    Pasiuto Dundulis, pusę girių išvartė, šimtus kaimų sudegino, daugel laivų nuskandino, jog jau visi net manė, ar tik ne pasaulio pagyna bus atėjusi. Tiek įsiuto, tiek įnirto!..
    Kad trenkė į savo gimtuosius namus, kuriuose gyveno Vaiva, tai tik skeveldros pabiro į visas šalis. Žuvo gintaro dvarai, žuvo ir Vaiva, kuri juose gyveno.
    To dvaro kąsnelius, skeveldras vilnios ir dabar nešioja į jūrių krantus, kur juos renka žmonės. Sako, yra tokie, kurie brangiai už tai moka.
    Nudėjęs Vaivą, ilgai dar siuto Perkūnas ir vis ieškojo Straublio, kad ir jį nužudytų. Bet niekur nesurado.
    Tiek moteriškas gali pikto pridaryti ir sau, ir kitam, ir vis per tai, kad proto mažai turi.
    Praėjo savaitė viena, kita, Perkūnas kiek nurimo, liovėsi ieškojęs Straublio.
    O Straublys atsisėdo ant jūros kranto, ištiesė debesyse savo juostą ir verkia Vaivos, šaukia jos, plaukus sau beraudamas, savo likimą bekeikdamas.
    O ašaros jam byra, kaip skaudus lietutis lyja.
    Ir taip graudžiai verkia, jog net vėtra, ir toji nutilo ir pasigailėjo bernelio.
    Perkūnas tuoj pamatė ištiestą juostą, sugriaudė, sudundėjo ir būtų gal nudėjęs Straublį, jei ne viesulas, vėtrų tėvas, kuris pasigailėjo nelaimingo bernelio.
    - Sėsk greičiau, - sako, - berneli, ant mano sprando, aš nunešiu tave toli toli, kad Perkūnas nepavytų, nesurastų, o tai nukaus jis tave.
    Atsisėdo Straublys ant viesulo ir nuskrido toli, o Dundulis nusivijo jį ir vaikosi iki šios dienos. Vaikosi, gaudo ir sugauti negali, nes Straublį viesulas nešioja ir vėtros jį lakdina.
    Mat dėl ko visada pirma audros vėtra kyla ir viesulai atsiranda...
    Iki šios dienos nenušovė Straublio Perkūnas, per tai jisai tokis dabar rūstus ir piktas.
    Kalba seni žmonės, kad Perkūnas auksu sidabru tą apipiltų, kas padėtų jam Straublį nušauti arba nors juostą iš jo atimti.
    Bet kas tai padarys? Daugel metų praėjo, daugelis žmonių Vaivos juostą yra matę - vieni ją vadina Straubliu - ir klysta, kiti Vaivos rykšte - ir dar labiau klysta, - bet niekas arti jos dar nėra buvęs, nėra jos pasiekęs. Matai žmogus, bet neprieisi, nenutversi, nesugriebsi...
    Kai Perkūnas nuilsta, nuvargsta bevydamas, atsisėda kur atsilsėti, tuoj sėdas ir Straublys, ištiesia savo juostą debesyse ir gailiai verkia, Vaivą minėdamas, savo nelaimę bekeikdamas, o ašaros jam byra ir byra kaip skaudus lietutis.
    Kai tik pamato Perkūnas, tuoj trinktelia, suūžia, sugriaudžia ir vėl veja Straublį.
    Tai todėl, vaikel, kai tik Straublio juostą pamatai danguje, žinok, kad neužilgo ir Dundulis sudundės, sugriaus.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page