r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
VIS TOJI AMERIKA, KAD JI PRASMEGTŲ...

IV

    Pirmomis dienomis, sūnui išvažiavus, net susirgo Kasiulienė. Nors negalėdama, tačiau ėjo pas kaimynus, nes namie buvo ir liūdna, ir nejauku. Ten nors paklega, pasiskundžia, ir diena praslenka, ne tokia ilga ir nuobodi. Nakvoti kasdien pasikviesdavo mergaites, dažniausiai Mikelio Anuikos.
    Vos trys dienos praslinko, kai pradėjo ilgėtis motulės širdis. Kur dabar jos mielasis sūnelis?
    Mato Kasiulienė, kad eina Karlis, šventadienio rūbais apsivilkęs.
    - Kur eini, kūmuli? - klausia jo, atidarius langą. - Ar ne Merkinėn tik?
    Kūmas net nustebo. Kai jie išsibarė už rugius, vienas antro niekados neužkalbindavo, net ir labos dienos nesakydavo. O kad susitikdavo, tai Kasiulienė nukreipdavo galvą šalin, lyg jo nematydavo, Karlis gi smagiai nusispjaudavo. Ir dabar, praeidamas pro jos pirkią, jisai jau išėmė iš dantų pypkės kandiklį, kad nusispjautų ton šalin, kur Kasiulienės namai. Išgirdęs Kasiulienę, jisai nustebo ir nežinojo, kas atsakyti. Nusispjovė, tik dabar kiton pusėn, įsikando vėl kandiklį dantysna, pakasė pakaušį, pasižiūrėjo į dangų, į šalis, vėl nusispjovė ir tik tada prabilo:
    - Tai kadgi žinotai, Merkinėn einu. Reikalas yra.
    - Tai, kūmuli, kad būtai tokis geras ir užeitai paštan. Ar nerasi ten laiško nuo mano Jonulio.
    Karlis negreit atsakė: užsitraukė dūmais vieną sykį, antrą, paskui iškrapštė pypkę ir įsidėjo kišeniun.
    - Na, tai užeisiu, žmona, jei neužmiršiu, - pažadėjo jisai ir nusigręžęs nuėjo.
    - Neužmiršk, die, kūmuli susimildamas! - šaukė jam Kasiulienė.
    Tą dieną ėjo dar ir Balius Merkinėn. Kasiulienė ir jo prašė užeiti paštan. Visą dieną paskui nerimo laukdama, kada sugrįš vyrai iš Merkinės; tai kieman išeis, sustos vartuose ir žiūri, ar negrįžta katras, tai net gatve pasėjės, lyg jai reikalas būtų kur eiti. Neiškentė, net pas Balius pirkion užėjo; vos vakaro sulaukė, taip diena jai prailgo.
    Saulei nusileidus parėjo Karlis su Baliu drauge, abu išgėrusiu. Sakė, kad laiško jai nėra, bet dievas vienas žino, ar buvo kuris užėjęs paštan. Kas girtu patikės!
    Rytojaus dieną bėginėjo moteriškė po sodžių ir klausinėjo, ar neina kas Merkinėn. Ir vėl visą dieną kankinosi, nerimo, vietos sau nerasdama, ir laukė, kada sugrįš Rameika ir parneš jai laišką. Nei darbuiti, nei valgyti negalėjo. Vos paima rankon darbą, meta ir vėl bėga į gatvę ar pas kaimyną.
    - Darbo neturi moteriškė, - apkalbinėjo kaimynės, - bėginėja kaip avis, uodegon įkirpta.
    Vakarą parėjo Rameika, bet laiško vėl neparnešė.
    Anksti iš ryto Kasiulienė vėl bėginėjo po sodžių ir klausinėjo, ar neina kas Merkinėn. Bet tokio žmogaus neatsirado. Visą dieną todėl vaikščiojo kaip nesava, lyg vis kažko laukė, vis kažko jai trūko. Kokį darbą ima, iš rankų krinta.
    Šeštadienį anksti pati nuėjo Merkinėn ir sėdėjo ten iki povakario, kol iš stoties sugrįžo pašto vežėjas.
    Laiško iš Jonulio nebuvo. Kasiulienė nuliūdo ir, eidama namo, apsiverkė.
    - Tai dievuliau, - aimanavo eidama viena sau keliu, - gal jo ten jau ir gyvo nėra, kad nieko nerašo...
    Nakčia ilgai negalėjo užmigti, mėgino kalbėti su mergaite, bet toji greitai sukriokė.
    Tik prieš dieną užmigo; ir sapnavo ji vis Jonulį, kad jisai per tvorą kelia rugių maišą į Karlių kiemą, o ji norinti sulaikyti ir paeiti negalinti, lyg kojos jai būtų surištos.
    Praslinko dvi savaiti, baigėsi trečia. Kasiulienė vis laukė laiško ir sulaukti negalėjo; kas rytas ji bėginėjo po sodžių, klausinėjo, kas eina Merkinėn, ir kiekvieno prašė, kad neužmirštų užeiti paštan. O jei kurią dieną niekas nėjo, bėgdavo pati, bet laiško vis nebuvo.
    - Kad jau ten kažin kas, jo gyvo nėra, - verkė ji, atsimindama visokias pasakas, kaip tai sunku, kiek yra pavojaus, kol žmonės pereina per sieną, perplaukia per marias...
    Netikėtai vieną dieną, kada ji nieko nebeprašė, nei pati nebėjo, žydelis iš miestelio, eidamas per sodžių, užnešė jai laišką.
    Tai nusidžiaugė moteriškė! Žydą net apdovanojo trimis kiaušiniais. Paprašė jo, kad perskaitytų. Žydas atplėšė voką, pavartė, pažiūrėjo ir atidavė laišką atgal.
    - Negaliu paskaityti, moteruk. Aš moku tik rusiškai, o čia jūsų kalba rašyta.
    - Kas gi dabar man paskaitys, dievuliau? - galvoja Kasiulienė. - Bėgsiu pas Galinio Jonuką, ar nerasiu tik jo namie. Jis pas daraktorių mokėsi...
    Jonuko nebuvo pirkioje, moteriškė negalėjo jo sulaukti, susiieškojo jį kluone.
    - Tik tu, Jonuli, man perskaityk! Aš jau tavęs, vaikeli, neužmiršiu. Nuėjus bažnytėlėn už tavo sveikatėlę pasimelsiu...
    Jonulis grėblį, kuriam dėjo dantis, pastatė pastogėn, Patsai atsisėdo ant daržinės slenksčio, paėmė laišką, iš visų pusių jį apžiūrėjo ir ėmė skaityti, mikčiodamas kiekvieną žodį. Ko jisai neperskaitė, Kasiulienė pati dasiprotėjo.
    "Pirmiausi mano žodžiai į mielą motinėlę per šį margą popierėlį: tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus. Turiu viltį, kad mano miela motinėlė atsakysite man: ant amžių amžinųjų, amen.
    Dabar sveikinu savo mieliausią motulę gražiausiais žodeliais, bučiuodamas baltas rankeles ir kojeles nors per šitą margą laiškelį, ir velinu iš pono dievulio ilgų metų, geros sveikatos ir ko tik pati sau pageidauja.
    Dabar sveikinu visus savo draugus, bučiuodamas jų skaistus veidelius nesuskaitytus kartus nors per šitą margą laiškelį ir velinu sveikatos ir viso gero, ko tik patys sau iš pono dievo laukia.
    O dabar dar sveikinu visus savo kaimynus su jų prisiegėlėmis ir mažais vaikeliais gražiausiais žodeliais, spausdamas jų baltas rankeles nors per šitą margą gromatėlę ir velinu viso gero iš pono dievulio, ko tik jie sau patys iš jo malonės laukia.
    O dabar, mano miela motule, pranešu tau, kad aš dar laivan nesėdau. Aš tiek, motule, turiu vargų, kad už gailių ašarėlių ir saulės nebematau. Kad jau tą Ameriką perkūnas būtų žemėn nugrimzdinęs ir apie ją mano ausys būtų nieko negirdėjusios, tiek aš per ją nukentėjau.
    Kai atvažiavau į marias ir reikė sėsti laivan, nuvedė mus pas gydytoją, kuris žiūrėjo mums akių ir pasakė, kad aš negaliu sėsti laivan, nes mano akys nesveikos, teks man dar dvi savaiti pas tą daktarą gydytis, vaikščioti kas vieną dieną pas jį ir mokėti jam kiekvieną kartą po dvi marki - čia taip vadina pinigus, ir už mūsų rublį duoda dvi marki.
    Aš, miela mano motinėle, labai nusigandau. Bet ką padarysiu, kad jau dievas užleido mane nelaimėmis, gal už tai, motule, kad aš tavęs kvailas būdamas klausyti nenorėjau. Visi, kurie su manim į marias atvažiavo, jau sėdo laivan; tik aš vienas likau čia, motule, be draugų be pažįstamų, be pinigų, nes ką turėjau, pragyvenau, daktarui sumokėjau, o Niska nenori man skolinti nei vieno skatiko. Kiek aš prisiverkiau, kiek aš nukenčiau, motule! Daktaras man skutė akis, ir taip sopėjo, jog rėkiau kiek galėdamas, kaip jaučias. Sako, kad aš už savaitės būsiu sveikas ir galėsiu sėsti laivan. Todėl prašau mano mielos motulės atsiųsti man kelis skatikėlius, nes be pinigų man bus labai sunku, net gal negalėsiu nei laivan sėsti. Reikia gi, sako, ir su savim turėti, nes kitaip Amerikon neįsileidžia, ir jei tu, motule, neatsiųsti man nors šešių dešimtų rublių, reiks man čia jau prapulti, gyvenimas savo pražudyti. Parduoki, motule, ko greičiausiai ir kitas dvi karvi, o kaip aš, nuėjęs Amerikon, atsiųsiu tau, tai vėl nusipirksi. Jau aš tavęs, motinėle, neužmiršiu, tik tu mane gelbėk.
    Dabar aš lieku sveikas ir gyvas, ko ir tau, motinėle, geidžiu iš pono dievulio nelaimingasis sūnus tavo Jonas Kasiulis.
    O dar aš prašau tavęs, motule, kad tų pinigų, kurių mes nedadavėm Niskai, nemokėtai, kol aš atrašysiu iš Amerikos, kad jau esu vietoj".
    - Tai dievuliau, kad jau aš jam dar užvakar visus pinigus atidaviau, - atsiduso Kasiulienė ir skepetos kampu nusišluostė ašaras, kurios byrėjo kaip žirniai per veidus. Pasirėmus kumščiu pasmakrę, beklausydama gailiai apsiverkė moteriškė, taip jai buvo gaila sūnaus.
    - Tai dėkui dabar, vaikeli, kad perskaitei, - šluostydama akis skarelės kampu, kalbėjo Kasiulienė; paėmus laišką, įstūmė vokan ir įsidėjo užantin. - Kur dabar aš jam, dievuliau, imsiu tiek pinigų? Argi dabar tas karves taip greitai parduosi, kas jau jas pirks? Žydams gal mėsai. Bet jiems kaip dovanai atiduok, - aimanavo toliau. - Na, tai lik sveikas, vaikeli, ir labai labai tau dėkui.
    Eidama per kiemą, neiškentė neužėjusi pirkion pas Galinį.
    - Na ką, kūmule, gero girdėjai? Gal jau sūnus pinigų parsiunčia iš Amerikos krūvą? - klausia jos nusišypsojusi Galinienė.
    - Vai, kūmule, kad jau tą Ameriką būtų gyvą žemė prarijusi anksčiau, negu aš apie ją išgirdau. Štai Jonulis rašo, kad aš jam šešias dešimtis rublių nusiųstau. O iš kur aš tuos, dievuliau, imsiu šešiasdešimts rublių?
    - Dar jau tu, žmonele, pinigų neturi? Gėdytaisi ir kalbėti!..
    - O iš kurgi aš turėsiu pinigų? Kai buvo mano žmogus, širdele, gyvas, gyvenome, kaip dievas liepė; bet pinigų daugelio neturėjome. Ot. buvo penkios ar šešios dešimtys savam reikalui. Daugiau ne. Dievaž, širdele, žmonės veltui kalbėjo, kad mes patys nežinom, kiek turime pinigų.
    - Tai reikė tau jis leisti? Mūsų ūkis kur mažesnis, o aš ir klausyti nenoriu apie Ameriką. Aną dieną mano žmogus užsiminė, tai vos aš akių jam neišdraskiau.
    - Arba sūnus manęs klausė? Žinai be vyriškio, be tėvo, negi bijojo manęs? Ko nedariau, ko nekalbėjau, užsispyrė, ir turėjau leisti. O kad būtau neleidusi, moterėle, būtų vogčiomis ištuštinęs visus namus. Geri kaimynai pamokė.
    - Bėda, kūmule, su vaikais.
    - Ir kokia dar bėda. Maži vaikai - bėda, užauga - dar didesnė. Va, imk dabar nors gyva žemėn lįsk. Kur aš jam, dievuliau, imsiu šešias dešimtis rublių? Kad penkiolika ar dvidešimts, tai dar ištesėtau, o dabar šešias dešimtis!..
    Ilgai dar skundėsi. Sugalvojo abi, kad Kasiulienė nueitų pas Gaidį ir pasiskolintų. kol galės parduoti karves. O gal ir nereikės parduoti - sūnus suspės nukeliauti Amerikon ir uždirbti pinigų skolai grąžinti.
    - Jau kad visi uždirba, nejaugi tavo sūnus menkesnis darbininkas negu viso pasaulio vaikai, - ramino Galinienė kūmą...
    - Tai dėkui tau, kūmule, už gerą patarimą, - kalbėjo nudžiugusi Kasiulienė. - Bėgsiu pas Gaidį, kol dar yra laiko. O jei ten nieko negausiu, šauksiuosi kitų.
    Atsisveikino ir nuėjo pas Gaidį. Vos ji išėjo per vartus, kaip Galinienė nubėgo pas Uogelę "su žiniomis".
    Už valandos jau visas sodžius žinojo daugiau negu pati Kasiulienė, gal net nei patsai Jonas Kasiulis. Jis to nei nesapnavo, kas su juo atsitiko. O gal ir neatsitiko, tik taip visiems pasakojo Uogelė, o jai padėdavo kitos moterys...
    - Tai gerai jiem! - džiaugėsi daugelis. - Žmonių ašaros atsilieja.
    - Palaukite dar, uogelės, dar ne tiek prisiverks. Dievulis ilgai rengia, bet kad jau surengia, tai surengia!
    - Didžiavosi, puikinosi, ir dėl puikybės dievas protą atėmė.
    - Mušti, mušti bubą reikia ir verkti neduoti! - peikdavo vyrai. - Tokį ūkį vėju paleido. Kas tai matė?..

V

    Kasiulienė rado Gaidį namie. Jis sėdėjo pasvirnėj, apžabojęs kojom kulbelę, kurioje buvo įkalta bobelė, ir tynė dalgę.
    - Padėk dievas tamistėlei, - užkalbino ji Gaidį. - Anksti gi dalges gaminate.
    - Dėkui, dėkui, - atsakė tasai, neatkreipdamas akių nuo savo darbo. - Kam anksti, o kam tai jau ir metas. Kasiulienė atsisėdo pasvirnėje.
    - Moterys pirkioj, ko neini pas jas? Aš tau ne boba.
    - Aš pas tave, kad tamista žinotai.
    - Kad pas mane, tai sėdėk ir pasakok, kokius naujus plepalus atsinešei.
    - Aš ne Uogelė, tamista; aš pas tave su bėda.
    - Man tavo bėdos nereikia, savų užtenka, - pajuokavo Gaidys nusišypsojęs.
    - Aš be juokų, tamistėle.
    - Ir aš be juokų. Kas iš bėdų juokiasi? Gal yra tokia šalis, tik ne mūsų.
    Pakėlęs dalgę į akis, pamėgino ašmenis pirštu ir, padėjęs ant bobelės, plakė iš naujo, pradėdamas nuo penties...
    Kasiulienė sėdėjo ir pasakojo savo vargą...
    - Tai, tamistėle, jei sūnus neatsiųs už mėnesio kito, aš, sulaukus turgaus, parduosiu karvę, o jei maža bus, tai ir abi. Dievaž, tamistėle, ir su polūkiu grąžinsiu.
    - Veltui liežuvį vargini: pinigų nėra ir negausi, - baigdamas tinti, prabilo senis ir nusispjovė.
    - Nekalbėk tamista. Kad tu pinigų neturi, tai kas jau jų turi?
    - Pinigų yra, tik ne jum, išdykėliam. Užteks, kad patys save pragaišinote, tokį ūkį ištrėkėte, aš nenoriu prisidėti prie to - ot kos yra.
    - Vai, tamista, tiesą sakai, pragaišinome save, tai pragaišinome. Dievulis protelį atėmė, žmonės apkvailino. Kad būtau, dievuliau, žinojus, rankas, tarytum, sau apsilaužius būtau. O dabar, tamistėle, vėlu jau. Savas gi vaikas šaukiasi, turiu gelbėti. Aš tau ir polūkį gerą sumokėsiu, tik neapleisk manęs bėdoje.
    - Kam man tavo polūkio! - Dešimtį rublių paskolinsiu, jei nori, daugiau nei skatiko.
    - Vai, kad prašo daugiau. Galgi jau tiek sūneliui ir reikia.
    - Kam jam daugiau? Veža jį, valgydina, kam jam daugiau? Palaidūnas čia buvo, palaidūnas ten - ot kas yra. Ir gero tu nesusilauksi iš jo, atmink mano žodį - ot kas yra.
    Ilgai dar prašinėjo Kasiulienė, bet senas Gaidys buvo tokis žmogus, kuris, kad žodį pasakė, kalbėk nekalbėk - vis tiek kaip į sieną. Klausyti tavęs išklausys, bet visgi savo padarys.
    - Dievas tau nepadės, kad tu manęs, našlės, nepasigaili, - net ašarodama prašė Kasiulienė.
    - Kvaila tu, ot kas yra! Aš tau ir neduodu daugiau, kad tavęs gailiuosi. Prirašė tau niekų sūnus, tai tu nusisegusi paskutinę suknelę jam nusiųstai. Dešimties rublių nori, tai duosiu, tik kad jam daugiau nesiųstai!
    - Kurgi dabar, dievuliau, aš eisiu ieškoti? Pas Bernotą Juknį gal? - aimanavo Kasiulienė.
    - Eik ir pas Bernotą Juknį, kad nori sau galą rasti. Jisai tau gyvai kailį nuims. Ė, - numojo Gaidys ranka, - ką tau bekalbėsiu! Kvailo neperkalbėsi, atkaklaus nepataisysi. Rimbo tau gero nėra...
    Su Jukniu Kasiulienė susitarė greitai. Jisai sutiko paskolinti Kasiulienei penkias dešimtis rublių, bet pareikalavo, kad ji išduotų jam vekselį šimtui, o polūkin atiduotų lauko rėžį.
    - Bijau, žmogeli, kad pusinis nesupyktų.
    - Ko pusinis turi pykti? Gal tai jo laukas, ar jo tai sėta? O vėl kaip sau nori, eik pas pusinį, jei jo bijai.
    - Kad jisai, dievuliau, turėtų, tai jo pirmiausia būtau prašiusi. Tebus jau taip, kaip tu nori, duosiu aš jau tau Skynimėlį (taip vadinosi rėžis), tik kam reikalauni, kad aš tau išduotau vekselį? Dievaž bijai. Niekados mes tų vekselių nerašėme. Mano vyras jų bijojo kaip ugnies.
    Kasiulienė žinojo, kad Bernotas Juknis tokis žmogus, kuris nepraleido nei vieno, turinčio su juo reikalą, kad neapgautų.
    - Tai ne žmogus, tik šuva, - kalbėjo apie jį visi, nes labai jau buvo suktas ir gobšus.
    - Kad bijai, tai neimk. Aš tau duosiu pinigus, o tu išėjus nei šniūro man neduosi, nei pinigų panorėsi atiduoti, tai ką aš tada tau padarysiu? Kita tiek išleisiu, kol išieškosiu. Pati pasakyk, kokia man nauda tau skolinti.
    - Aš gi atiduosiu tau už dviejų trijų mėnesių, tepadeda man ponas dievas, - prisiekdinėjo Kasiulienė. - Jei nori, va, ir pirštus kryžium sudėsiu.
    - Kai ima, visi prisiekdinėja, kad atiduos, o eik paskui suieškok, jei nori. Žmonės ims įkalbinėti: Juknis tokis, Juknis šiokis, jis ir šuva, ir lupikas, tokį kaip jis apgauti ir nusidėjimo nėra - ir apgausi.
    Kasiulienė ilgai svyravo, bet kad Juknis nusileisti nenorėjo, sutiko. Juknis patsai parašė jai vekselį, bet kad ji pati pasirašyti nemokėjo, liepė nunešti pas seniūną, kad tasai patikrintų...
    Gavusi pinigus, Kasiulienė ant rytojaus anksti, tik saulei užtekėjus, nunešė juos paštan.
    - Tai ir gavai pinigų, tai ir neši juos paštan? - klausia ją Gaidys, susitikęs sodžiaus gale. Jisai varė jaučius namo ir, nusiėmęs kepurę, poteriavo.
    - Gavau, tamistėle, pas Juknį.
    - Vai, verksi tų, žmona, šitų pinigų. Geriau balon juos įmestai...
    Už pusantros savaitės Kasiulienė gavo iš sūnaus laišką, kad jau sėdo laivan.

VI

    Praslinko mėnuo vienas ir kitas, o Kasiulienė jokios žinios iš Amerikos nesulaukė. Kiek jau ji prisiverkė, kiek naktų nemigo, vienas dievas tik žino...
    Atėjo vasara, prasidėjo darbymetė, visas sodžius kaip išmirė, tik laukai buvo pilni žmonių; ten net marga buvo, - vieni pievose, kiti pas rugius.
    Moteriškę traukė į darbą, kurį dirbdavo tiek metų, prie kurio iš mažų dienų buvo pripratusi. Jai lyg kažko trūko, lyg nesmagu buvo, ir netrukus taip pasiilgo darbo, jog net toj šalis, kur dirbo žmonės, kvepėjo.
    - Kaip tie ponai gali be darbo gyventi? - galvojo moteriškė. - Aš gi ir vienos vasaros neišgyvensiu.
    O aršiausia, kai pažiūri į laukus. Visų ir ten nupjauta, ir čia nupjauta, tik jos vienos rėželiai visur tęsiasi kaip išskirti, rugeliai byra, o kai kur net ir arkliai patrina; kai pažiūrės, širdį taip ir suskauda. Matai, pusininkas skubino anksčiau nuimti visus savo javus.
    Kentė kentė moteriškė, neiškentė ir, paėmusi pjautuvą, nuėjo laukan.
    - Kam dabar tu, kūmule, pjauni? - stebėjosi moterys.- Ar nebus nupjauta be tavęs?
    - Vai, kad, kūmule, širdį spaudžia, negaliu iškęsti: visų nupjauta, tik mano šniūreliai išsitiesę byra. Kiek gyvenu, dar šito nebuvo.
    - Žinoma, pusininkas. Jam savas javas daugiau rūpi.
    Ir pjovė moteriškė diena dienon, kol padėjo visus rugius nupjauti. O pusininkas kad nors dėkui būtų pasakęs, kad nors pėdelį būtų vieną kitą pridėjęs. Tik dar vaikščiodamas kalbėjo visiems, kad iš pusės laukas imti esą neverta: darbas neišsimokąs...
    Tik rugius nupjovus, Kasiulienė gavo laišką ir pakvietimą iš pašto, kad jos vardu atsiųsta trisdešimt ir du rubliu.
    Tai nudžiugo moteriškė, lyg jai sausi medžiai būtų prasprogę! Išėmusi pinigus ir laišką, Kasiulienė apibėginėjo visą sodžių, apėjo visus namus, - vien pas Juknį neužkliuvo, - pas visus pabuvojo, kur tik kas mokėjo skaityti, ir kiekvieno prašė, kad dar perskaitytų jai kartą.
    Sūnus rašė, kad jis jau Amerikoj, gavo darbą "mainose", eina po žeme ir uždirba pusantro, kartais ir du doleriu į dieną. Kasiulienė net tikėti nenorėjo, kad tai būtų galimas daiktas tiek daugel pinigų uždirbti. Štai žiemą, kada kertą mišką, koki būna uždarbiai, o vis daugiau kaip du rubliu žmogus ir su vežimu neuždirba.
    - Tai šalis, tai šalis! - stebėjosi moteriškė. - Ten gal jau tik vieni ponai gyvena.
    Sūnus žadėjo netrukus atsiųsti daugiau ir net gyrėsi, kad ir ją paimsiąs Amerikon.
    Viena tik rūpino moteriškę, kad eina po žeme. Žmonės kalba, ir ji pati gerai supranta, kad tai baisu ir baugu - dievas vienas žino, dar žemė gali užgriūti.
    - Pinigus gavai, ko skolos negrąžini? - užsiminė Juknis, susitikęs Kasiulienę.
    - Ne visus dar gavau, palauk, tamista, juk polūkį gavai. Rugeliai kaip stulpas.
    - Gavau tai gavau, bet tu ėmei vos mėnesiui kitam, kol sūnus atsiųs.
    - Palauk, sudarysiu, kiek ėmiau, atiduosiu.
    - Ilgai nelauksiu. Neatiduosi geru noru, tieson trauksiu: užmokėsi visą šimtą ir su polūkiais. Neiškentė Kasiulienė, užbėgo pas Gaidį.
    - Tai niekinai mano sūnų, nenorėjai paskolinti. Dabar gi matai - pinigų krūvą atsiuntė. Senas Gaidys tik nusišypsojo.
    - Palauk nesidžiaugus. Nei vienam Amerikos pinigai dar į gera neišėjo. Dar prisiverksi ne kartą - ot kas yra, ir tada mane seną paminėsi.
    - Nebaidyk, tamistėle. Žmonės gyvena ir neverkia, kieno vaikai Amerikoj, neverksiu ir aš. Vis pragyvensiu su dievulio pagalba.
    - Šuva gyvena, ir katė gyvena - ot kas yra. Šuva žiemą stingsta, o katė ant pečiaus šilimoj šunta - ot kas yra! Vėl ką aš tau kalbėsiu? Pagyvensi, pati pamatysi - ot kas yra. Tik pypkė per tave užgeso...
    Vėlai rudenį, bulbes jau kasant, gavo Kasiulienė kitą iš Amerikos laišką. Pinigų sūnus daugiau nebeatsiuntė, tik skundėsi, kad sumušė sau kojos pirštą, ištisą mėnesį sirgo, išleido visa, ką buvo uždirbęs, ir dar skolon įlindo. Skundėsi sūnus ir keikė Ameriką ir save, kad ten nuėjo.
    - Kaip bus su pinigais, aš tau toliau nelauksiu, - grasė Juknis, kur tik susitikęs.
    - Palauk, tamista, kaip tik ateis turgus, parduosiu karves ir atiduosiu.
    - Jau aš tą turgų seniai girdžiu. Paskutinį kartą tau kalbu; neatiduosi, polūkį nešk, o ne - teisman paduosiu.
    - Kokio tau polūkio? - stebisi moteriškė.- Ar tai maža gavai? Tokie rugiai buvo! Kaip siena, net nugulę.
    - Gavau, bet ėmei dviem mėnesiam. O dabar kiek praėjo?
    - Nebūk tamista gobšus. Ateis turgus, dievaž atiduosiu. Jau man pačiai, dievuliau, karti ši skola. Niekados aš skolinga niekam nebuvau. Būdavo, patys žmonėms skolindavom, ir niekam mes tiek neįkyrėdavom, kaip tu man.
    - Neįkyrėdavai, per tai ir neturi. Kas savo nežiūri, tasai ir neturi.
    - Dievulis to norėjo, tai neturiu. Buvo laikas, kada turėjau, nors žmonių tiek nespaudžiau.
    - Tfu! - nusispjovė Juknis. - Paklausius tavo kvailos kalbos, išeina, kad aš išgama, gyvam žmogui kailį lupu. Ot, ir būk geras žmonėms!
    Sumojo ranka, dar kartą nusispjovė ir nusigręžęs nuėjo į kluoną užpykęs.
    - Gyvam žmogui tikrai kailio nelupi, bet pinigus tai lupi - ir nelaimingas tasai, kuris tau naguosna patenka, - manė moteriškė. Ji tvirtai pasiryžo, kad išparduosianti paskutinius gyvulius, bet tik skolą nuo kaklo sau nusikratytų.
    Vakarą Jonas Galinis atnešė jai laišką nuo sūnaus. Kasiulienė ir nusidžiaugė, ir nusigando kartu. Ji laukė pakvietimo - manė, kad sūnus pinigų nors kiek parsiųs. Neiškentė, bet pasiskundė kūmui.
    - Tai, kūmuli, be peilio pjauna Juknis. Laukiau, kad Jonulis nors dalį skolos atsiųs.
    - Kas žino, moteriške! Gal ir atsiunčia. Perskaitysi laišką - pamatysi. Maniškis visados siunčia pirmiau laišką, paskui pinigus. Gal ir tavasis taip daro.
    - Tai sakyk, kūmuli! Čia tavo vaiką visi laikė tokiu nekemėžinu, o ten, žiūrėk, pinigus tau kaip bulbes pila.
    - Ne visiems gi kemėžniems būti, - rūsčiai atsakė, eidamas iš kiemo, Galinis. - Vienam dievas duoda protą, kitam sveikatą, o trečiam nors laimę... Aš savo vaikais neturiu ko skųstis, dievas supyktų...
    Kasiulienė, užsimetusi ant pečių skarą, nuėjo pas Gaidį ir paprašė Miko, senio Gaidžio anūko, kurį visi kunigu vadino, nes tėvai ketino jį leisti kuniguosna, kad perskaitytų jai laišką.
    Sūnus laiške vėl skundėsi, kad sumušė sau kojos pirštą, paskui sirgo kiaurą mėnesį ir išleido visa, ką tik buvo užsidirbęs, ir dar skolon įlindo. Skundėsi, keikė Ameriką ir save, kad tenai nuėjo. "Nežinojau, motule, kas vargas, nemačiau, kaip žmonės sunkiai dūsauja, tai aš, belaimis, panorėjau. pavargti, o tu manęs, jauno nesusipratėlio, motule, nesulaikei", - raudojo sūnus. Kasiulienė beklausydama net nusiverkė, taip jai gaila sūnaus pasidarė.
    - Tai, dievuliau, kad laimės nėra, tai vis nėra. Kiti Amerikoj ponauja, o manajam tai tik vienas vargas. Jono Galinio sūnus čia kokis nekemėžnas buvo, trijų skatikų nevertas, o matai, kaip jam sekasi. O mano, dievuliau, Jonuliui kasdien vis aršiau ir aršiau, - skundėsi moteriškė. - Jau tu man, Mikuli, parašysi laišką. Kad jau ten jam taip bloga, tegrįžta namo, kol dar ūkis visai vėju nenuėjo... O tai pragaištis be vyriškio, ir gana...
    Mikas taip gražiai parašė laišką, taip širdingai, jog Kasiulienė davė jam net visą auksiną, nors niekados daugiau niekam nemokėjo už laiško parašymą kaip dešimtoką.
    Ankstų rytą užsikėlusi nunešė paštan ir ėmė laukti Jonulio begrįžtančio.
    Bet ilgai teko laukti... Sūnus nei nemanė namo grįžti...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page