r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
KŪČIŲ VAKARAS

    Mėnesiena. Kieme šalta, žverbla ir tylu. Tik tvora kai kada sutreška nuo šalčio, tai šuo kieme suamsi kartą kitą ir vėl nutyla, tai sniegas sugurgžda einančiam po kojų.
    Ar šuo suloja, ar tvora suterškina, ar sniegas sugurgžda - kiekvienas balsas toli nuskamba įšalusioj tylumoje.
    Rambio pirkioj buvo niauru ir tamsu.
    Pas krosnį žibinte rūko skala ir leido mirgančią, unksnėtą šviesą.
    Senė Rambienė stovėjo pas krosnį, poteriavo ir traukė kriukaite slizikus, o mažas anūkėlis Vikčiukas čia pat stovėjo prisilaikydamas viena ranka bobutės suknelės, kitos pirštus sukimšęs burnon ir pasistiepęs žiūrėjo, kaip bobutė, traukydama iš krosnies, mėtė niekotaitėn karštus slizikus.
    - Bobule, duok man vieną sliziką, tą mažiuką mažiuką...- neiškentęs paprašė anūkas.
    - Kad karšti jie, anūkėli: apdegsi rankeles. Vaikas paleido sijoną ir užėjo iš kito bobulės šono, kur stovėjo niekotaitė, ir išsitraukė patikusį jam sliziką, bet tasai buvo tikrai karštas. Vikčiukas, pūsdamas jį pilna burna, prispaudė rankove sliziką į pilvą, o kita ranka užraitojo marškinaičių sterblę ir sugriebė jon savo lobį...
    Linksmas, kad gavo sliziką, nubėgo į lovą, kur sėdėjo motutė. Ten pasistiepė ant josios kojos plaksno, kurį jam atkišo motutė, kaip lieptu užkopo ant lovos, atsigulė pasieny, už motutės pečių, ir ėmė gardžiai velėti sliziką.
    Alena, Vikčiuko motutė, sėdėjo ant lovos ir supė už raikščių lopšį. Lūpos krutėjo - matyti, ji meldėsi, poteriavo. Akys, įsmeigtos vienon vieton, lyg ji stengėsi toli, kažkur už šaltos lygumų bekraštės, pamatyti kažin ką, buvo užsiašarojusios. Ji nieko nei matė, nei girdėjo, kas darėsi aplinkui, net kai pravirko lopšy vaikas,
    - Alena, argi tu nematai, kad vaikas nusiklostė? Alena apklostė vaiką margomis palelėmis, antklodėle ir supė toliau, bet vaikas nesiliovė verkęs.
    - Užmik, užmik, vargdienėli mano mažas, užmik, našlaitėli, prisiverksi, bus dar laiko tėvelio netekusiam, kol didis užaugsi, - migdė jį graudžiai motutė; paskui ji užsigulė ant lopšio ir davė jam krūties...
    Durys prasivėrė; trobon įritavo šalto oro volai, lyg garai ar tiršta migla, pakriko pirkioje ir pranyko. Lyg debesy įėjo pirkion piemuo, apsirengęs kailiniais ir giliai ant ausų užsimovęs kepurę.
    Jis grįžo iš pirties, kuri buvo net pačiam sodžiaus gale, toli nuo namų ir kitų ūkio trobesių.
    - Ačiū už šilimą, - prabilo įėjęs pirkion.
    Jam niekas nieko neatsakė.
    Nusirengęs piemuo išsiėmė iš stalčiaus šukas, sušukavo sau galvą ir, priėjęs arčiau į žibintį, ėmė trinti nagu, kas pasitaikė ant šukų.
    Nelinksma buvo, gūdu ir niauru Rambio pirkioje. Gedula ir skausmas skraidė aplinkui, šaipėsi iš tamsių kampų, šešėliais mirgėjo ant sienų...
    O kieme buvo šalta, žverbla ir tylu; tik tvoros traiškino nuo šalčio, bet kur ne kur kartą kitą sulojo šuo...
    Suvyravo durys, ir pirkion įėjo senas Rambys. Jisai atsinešė šieno glėbį ir padėjo jį ant skobnių. Nusirengęs uždegė lempą, kuri buvo musių trėkte nutrėkta ir kabojo ties skobnių viduriu, ištaisė šieną, kad visur lygu būtų ir užklojo balta paklote.
    Vikčiukas jau sėdėjo kampe ir stebėjosi, ką tokio senelis daro.
    Kada senelė atnešė ir pastatė vidury skobnių lėkštę, kurioj gulėjo kelios spalvotos plotkelės, vaikas neiškentė ir paprašė:
    - Dieduli, duok man šitą raudoną.
    Rambys atlaužė pusę plotkelės ir padavė anūkui, o visas kitas suplėšė į mažus kąsnelius.
    Vikčiukas pavartė gautą, apžiūrėjo iš visų pusių, dar pavartė ir atkando kartą ir kitą.
    Paskui nubėgo į lovą, kur vis dar sėdėjo motutė ir supė migdė mažutį jo broliuką.
    - Motute, motute, prilipo man...- nusiskundė jis ir krapštė pirštu burnoje.
    Senė Rambienė sunešė ir sustatė ant suolo visą dvylika valgymų, kuriuos kiekviena ūkininkė gamino kūčiai. Buvo čia ir silkės svogūnuose, ir žuvys, ir grybai, ir grucė, ir kisielius, ir slizikai, ir miešimas, ir daug kitų dar valgymų.
    Senis Rambys kiekvieno valgymo atidalino, kąsnelį atlaužė, atkabino šaukštą ir krovė visą vienan dubenėlin, kuris stovėjo skobnių gale ant suolo. Visų valgymų paragavęs, dėjo juos atitinkamon skobnių vieton, kaip nuo seniausių laikų tėvai darydavo.
    Anūkėlis jau vėl rymavo skobnių gale ir atsidėjęs stebėjosi, ką gi tai senelis daro.
    - Dieduli, kam tu visko kabini tan mažiukan dubenėlin?
    - Gyvulėliams, anūkėli. Težino ir jie, kad nūnai kūčia, - paaiškino Rambys anūkui, ir širdį jam taip suskaudėjo, jog net susiraukė senis, lyg iešmu jį kas nuvėrė. Atsiminė jisai, kad gyvulių jau nebėra, kad tvartai stovi tušti ir nėra kas kūčia šerti. Visuose tvartuose vos viena nekemėžna karvytė užsiliko, kumelšė, kurią dvi savaiti atgal pirko už pusiakapio rublių, ir viena avis - štai ir visas gyvulys.
    Atsiminė senis, kokis jį nūnai apėmė skausmas, kai jisai šėrė šiuos savo gyvulėlius. Suplakė ėdžio glėbį ir be rezginių nunešė tvartan pamesti karvei ir aviai. Paskui pravėrė senis vieno tvarto duris - tuščia; o būdavo, čia stovėdavo keturios karvės; dabar tik branktai ant saitų pakampėse kėpso. o karves karas suėdė. Nuėjo kitan tvartan - ir ten tuščia. Štai čia kampe stovėjo "Šarkė", marčios pasoginė; ją dar telyčaitę atsivarė. Sena jau buvo karvė, bet labai pieninga, ir parduoti jos gailėjosi.
    O ten, kitame kampe, stovėjo "Grąžagalvė". Čia buvo atitverta vieta teliams. Ir ten dabar tuščia, o vasarą juk darže bėginėjo trejetas teliukų, dabar jų nei vieno nebeliko - ir juos karas suėdė.
    Paskui nunešė šieno glėbelį arklidėn ir vos neapalpo senis, taip jam širdį sugėlė. Tokio gyvulio, kaip pamena, jo arklidėje niekuomet dar nebuvo. Bet dabar geresnio negausi niekur, ačiū dievui, kad nors tokis yra.
    O pernai šią kūčios dieną čia stovėjo dvejetas arklių ir eržilas, kuris dabar po žiemos būtų buvęs ketvirton. Geras buvo kumelys, kito tokio niekur nesurasi. Davinėjo jam arkliapirkliai net pustrečio šimto... Gal būtų ir pardavęs, bet sūnus nedavė. Bijojo paskui, kad nepavogtų jo, ir naktin rakino dvejais geležiniais pančiais. Ir kodėl jis neturėjo būti geras, jei Jonukas kur tik galėdamas vogė avižas ir šėrė jį. Ne kartą už tai tekdavo jam nuo tėvo.
    Ir atsiminė senis, kaip barė ir net mušti ketino Jonuką, atsiminė, ir pagailo jam, kad dažnai barniu kankino savo sūnų. Kas gi manė, kas gi tikėjosi, kad jį tokis vargas laukia, tokis baisus likimas...
    Pernai kūčios dieną šėrė gyvulius pats ketvirtas, ir vyrų buvo pilna pirkia: du sūnu ir bernas samdininkas, visi kaip ąžuolai.
    O kur jie dabar, vargdienėliai?..
    Ir taip pagailo jam sūnų ir savęs, kad vienui vienas senatvėn liko kaip pirštas, jog vos nepravirko senis. Sukandęs dantis murmėjo:
    - Ne man vienam, ne man vienam... Kitiems dar prasčiau... Dievas taip norėjo...
    Nors lūpos kuštėjo šiuos nusiraminimo žodžius, bet širdis jų neklausė, ir senis juto, kaip sunkiai ji plaka, lyg maža jai buvo oro. Krūtinėje lyg katės draskėsi, ir ašaros veržėsi iš akių. Rijo ašaras ir stengėsi, kad nepravirktų kaip moteriškas, o juo labiau stengėsi, juo labiau širdį skaudėjo. Net dantis sugriežė senis...
    - Otgi neverksiu - ir tiek!.. Ir neverkė, nepravirko.
    Gamino Rambys kūčią šeimynai ir gyvuliams, o šios nelinksmos mintys plaukė kaip bangos upėje, vienos kitas sekdamos, vienos kitas vydamos, ir graudūs jausmai ėdė jo širdį... Lovoje pas lopšį sėdėjo apsiašarojusi marti ir supė vaiką, o kampe pas lentyną senė Rambienė merkė miešimai slizikus, poteriavo ir dažnai šluostė rankove senas akis... Senis piktai žvairėsi į jas, nes jisai nekentė ašarų, o dar labiau nemėgo, kad tos ašaros ir jį verste vertė pravirkti. Dirstelėjo senis į verkiančią marčią, į savo senę ir lyg votį sau sužeidė...
    - Na, eikite gi... - prabilo Rambys, pabaigęs savo darbą; patsai atsisėdo ant suolo, skobnių gale, kur sėdėjo jau daugel daugel metų. Tą vietą jis užėmė tėvui mirus. Manė, kad užims ją vyresnysis sūnus, tik jam mirus.
    Atsisėdęs senis paėmė plotkelės kąsnelį ir persižengnojo...
    - Teleidžia dievas sulaukti geroje sveikatoje linksmesnių kūčių, - prabilo jisai ir atkando plotkelės.
    Piemuo ir Vikčiukas sėdėjo už skobnių ant suolo, moterys susėdo ant uslano. Skobnys buvo didelės, ilgos, pagamintos didelei šeimynai, ir gūdu buvo vos keliems užu jų sėdėti.
    Visi valgė plotkeles tylėdami. Tik skala pas krosnį traiškino ir šešėliai mirgėjo ant sienų.
    - Kur mūsų vaikeliai dabar? Kas jiem, dievuliau, kūčią pagamino? - neiškentusi graudžiai prakalbėjo Rambienė. - Gal jų nei gyvų nėra, gal jų tik kaulelius jau vėjas purto!
    Ir ašaros nukrito iš senės akių kaip rasa, nuriedėjo per senus, surūkusius, garankščiuotus veidus net šaukštan.
    - Ar gal, dievuliau, sužeisti kažkur pagalbos saukiasi ir prisišaukti negali?.. - pravirko marti.
    - Ar nenutilsi tu!.. - rūsčiai subarė ją senis. Alena, kaip buvo atkandusi silkės kąsnį, taip ir paspringo juo. Metė šaukštą ir, uždengusi delnais akis, nubėgo į lovą. Ten įkimšo pagalvin veidą, sustriūbavo, užsikvatojo, verksmu paspringo, drebėdama visu kūnu.
    Neiškentė dabar ir Rambienė, paleido balsą ant visos pirkios, numirėliškai marčiai pritardama, raudodama.
    Vikčiukas, pamatęs, kad motutė verkia ir bobulė verkia, susirangė kampe ir gailiai uždainavo, trindamas kumščiukais ašarotas akis, o lopšy jam pritarė mažas broliukas.
    Tik vienas piemuo, padėjęs šaukštą, dairėsi į visas šalis ir svyravo, ar ir jam verkti, ar ne.
    - Ar nesiliausite staugusios! - šūktelėjo Rambys ir piktai trenkė šaukštą vidurin skobnių.
    - Suvalgyti neduodate kūčios!.. Ir be jūsų staugimo sunku! - pasakė tyliau.
    Jaučia sems, kad gerklėje lyg kažkokis kamuolys kopa vis aukščiau, aukščiau, tojoja, smaugia... Vienas akimirksnis - ir pravirks senis, kaip net moterys neverkia. Stvėrė Rambys kepurę, kailinius, lyg labai įpykęs, trinktelėjo durimis ir nuėjo priemenėn. Ten pasirėmė į ušėką, prikniubo ir užstriūbavo taip, jog net sena krūtinė sudiegė.
    Pajuto sena Rambienė savo vyro skausmą, suprato kad širdies skauda išvijo jį iš pirkios, ir išėjusi viena ranka apkabino jo kaklą, o kita glostė jam galvą, tarytum ramino savo mažą anūkėlį...
    - Tai, Mariute, prisigyvenova! Auginova vaikelius ir senatvėje likova du vienu kaip pirštu...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page