r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
SILKĖS

I

    Buvo pusiaugavėnis. Į pavasarį virto. Dienos buvo šiltos, saulėtos; sniegas tirpo, viršukalniai visur juodavo; klonelėmis, vagomis, vidukelėmis bėgo upeliai ir šniokšdami pasakojo pavasario pasaką, pranešdavo, kad jisai jau arti arti...
    - Moterėlės, ar neturite šerių, vištų, kiaušinių? - pirštu langan belsdamas, klausė vieną tokią dieną Kušlius.
    Buvo tai senas žydelis, iki akių apžėlęs, ilga raudona barzda. Plaukai buvo visai žili, barzda tik pusiau, ir šis pusiaužilumas nedengė ir negadino prigimtos jo plaukų spalvos. Jisai buvo labai kušlas ir niekados nematė, kas guli po jo kojų, todėl eidamas čiupinėdavo pirma savęs lazda kaip aklas; ypačiai atsargiai žengdavo, jei nešdavo kiaušinius.
    - Kodėl tu akinių sau nenusiperki? - klausia jį ne kartą žmonės.
    - Akinių? O kur aš imsiu pinigų akiniams pirkti? - klausdavo jisai ir sunkiai dūsaudavo.
    Daugiausia turėdavo jis nukęsti nuo sodžiaus vaikų. Jie mėgo padėti jam po kojų pagalį ar ką kita, kad tik Kušlius sukluptų. Tai būtų juokų! Bet Kušlius gerai žinojo jų norus ir buvo ypačiai atsargus, kada matė žaidžiančius vaikus ar pusbernius.
    - Kam jūs pikta darote senam žmogui? - kalbėdavo jisai priekaišiai, pastumdamas lazda nuo kelio šalin tyčia padėtą pagalį ar akmenį. - Ar tai būtų gera, jei aš nuvirstau ir užsimuštau?
    Bet pykti jis niekuomet nepyko: gal jau jo širdis priprato prie visokių pajuokimų.
    Žiemą ir vasarą vienodai apsitaisęs, ėjo per sodžius, nešdamas rankoj pintinėlę, maišą - krautuvėlę už pečių ir neaplenkdavo nei vieno kiemo.
    Dabar jisai stovėjo po Gerdviliaus langu ir klausė, priglaudęs į stiklą ausį, ką atsakys jam moterys.
    - Yra tekio jaknos, - pasityčiojo iš jo piemuo, kuris, sėdėdamas ant suolo, mezgė prie lango tinklą. Bet Kušlius, pripratęs jau panašius pasityčiojimus girdėti, neėmė dabon jo žodžių. Palaukęs truputį ir nesulaukęs atsakymo, jis vėl beldžia pirštais langan.
    - Ar nereikia muilo, adatų, degtukų, silkių?..
    - Užeik, užeik, pamatysime, - kviečia jį pirkion Gerdvilienė, pasikuštėjusi, pasitarusi su marčia, kuri, užgulusi ant lopšio, žindo dabar vaiką.
    Kušlius nušlepsėjo per kiemą į priemenę. Piemuo pašoko į pakrosnį, ištraukė storiausią pagalį ir padėjo po slenksčiu.
    - Paimk pagalį, paimk pagalį! - subarė jį Gerdvilienė. - Ar tu nori, kad senas žmogus užsimuštų? Ak tu, begėdi!
    - Būta žmogaus - nekrikštas! - šaiposi piemuo ir sėdasi prie lango. - Kai aš tarnavau Šilakiemy, ne tokius dar juokus jam krėtėme.
    Monikė, Gerdviliaus duktė, apie penkiolikos metų mergaitė, priglaudus į sieną kuodelį ir pašokus greitai - Kušlius jau ėjo per priemenę - pakėlė pagalį ir numetė vėl pakrosnin.
    - Palaidūne! Štai kad duosiu kukurėn, tai žinosi! - bara ji piemenį, savo vieton, prie kuodelio, eidama.
    - Per trumpos rankos. Ar ne Kušliaus marti nori būti, kad už ji taip stoji? - pasityčiojo iš jos piemuo.
    - E, varliūkštis, dar šaiposi kaip pelė žirniuose.
    - Ką tu Šilakiemy darei, tu sau žinokis, o čia to nebedarysi, - subarė jį taip pat ir Gerdvilienė. - Tik išdykėliai juokus daro iš seno žmogaus. Nesijuok, nes ir patsai senas būsi. Nusidėsi dievui, tyčiodamasis iš senatvės. Dievas pačiam neleis senų metų susilaukti.
    - Dar jau ten dievui nusidėsi, kai iš žydo pasijuoksi, - paabejojo Marcelė, tarnaitė algininkė. - Jie gi mūsų viešpatį dievulį nukankino.
    Čia, sunkiai stenėdamas, vos persirito per slenkstį Kušlius. Matyti, buvo labai nuvargęs.
    - Pagarbintas dievas! - prabilo jisai, nenusiimdamas kepurės.
    - Per amžius! - atsakė vien Gerdvilienė. Kušlius, priėjęs į skobnis arti lango atsistojęs, nusiėmė nuo pečių maišelį, kuriam buvo jojo prekės sukrautos, padėjo jį ant uslano, pintinėlę su kiaušiniais pastatė po suolu, pabeldinęs lazdele, ar ten nėra ko. Kibirėlį su silkėmis pasidėjo šalia, ant suolo, ir atidengė lopinį, kuriuo buvo silkės užklotos.
    - Nu, eikite, imkite silkių! - kviečia jisai moteris ir ima rinkti kibire viršun kur mažiausias. - Kiek jūs norite imti? Dvi, tris?
    Gerdvilienė nulindo nuo priekrosnio, pasitaisė suknelę ir, priėjus į suolą, ėmė kibire rinkti silkes ir išrinko sau, kurios jai atrodė pačios geriausios.
    - Vai, tu pačias geriausias silkes pasirinkai. Kas gi nupirks menkas? - murma Kušlius.
    - Nieko, paims žmonės ir menkas, kai nebus geresnių.
    Gerdvilienė, išsirinkusi sau penkias silkes, atidėjo jas ant suolo.
    - Kiekgi tu nori už jas kiaušinių? - pasiklausė ji Kušlių.
    Kušlius paėmė silkes rankon, pakilnojo, pavartė, pasvėrė...
    - Kiek kiaušinių? Kiaušiniai dabar labai pigūs, o silkes pasirinkai didžiausias. Ot, žiūrėk, riebios kaip vištos, - pakišo jisai silkes Gerdvilienei po nosimi.
    - Tu man nekaišiok akysna. Aš nekušla, matau. Silkės kaip plokštės.
    - Geros plokštės! Kad aš geresnių savo amžiuje nevalgytau. Nu, duosi man ketvirtą kapos dalį. Gerai?
    - Vai, kad tu nesulauktai, nekrikšte, kad aš tau už šitas plokštukes tiek duotau! Še tau tavo silkes, turėkis sau.
    Paėmus nuo suolo silkes, sumetė jas kibiran ir nusigręžus eina į priekrosnį, kur ant mažo uslanėlio guli jos verpstis.
    - Nu, kiek duosi? Sakyk, kiek duosi? - šaukia Kušlius ir krauna tas pačias silkes. iš kibiro vėl ant suolo.
    Gerdvilienė šluostosi prijuoste rankas ir sėdasi už ratelio.
    - Aštuonių nori, - pasiūlė ji Kušliui, - tai imsiu.
    - Aštuoni kiaušiniai už tokias penkias silkes? - nusistebėjo Kušlius. - Kad mano nedraugas tiek turėtų, kaip jos man pačiam daugiau atsieina. Keturiolika duosi?
    - Neduosiu. Nori, devynis imk, daugiau negausi nei skatikėlio.
    Ir, pasistačius verpstį, prisitraukė ratelį, paseilino kuodelį ir ėmė verpti, lyg jai silkės nei nerūpi.
    - Trylika duosi? - klausia Kušlius. - Pigiau negaliu. Kad aš taip gyvas būtau, negaliu! - siekia Kušlius, bet nekrauna dar silkių atgal kibirėlin.
    - Dešimts, paskutinis žodis. Daugiau nei vieno kiaušinio nepridėsiu.
    - Kad nors silkės būtų geros,- palaikė ją marti. Pažindžiusi vaiką, apklostė jį vystyklėmis ir, eidama į verpstį, pavartė gulinčias ant suolo silkes. - Mažos, menkos lyg mekšrukai.
    - Kad aš taip gyvas būtau, kaip man pačiam brangiau atsieina.
    Kušlius sukrovė silkes kibirėlin, užsimetė maišinę savo krautuvėlę ant pečių, į permestą per petį maišo galą prikabino pintinėlę su kiaušiniais ir dūsaudamas eina į duris.
    - Dvylika duosi? - klausia, stabtelėjęs duryse.
    - Dešimts, sakiau. Daugiau nepridėsiu ir nesiderėk veltui. Aš - ne mažas vaikas.
    - Negaliu, dievaž negaliu.
    - Negali, neparduok, - bambtelėjo marti.
    Išėjęs kieman, Kušlius priėjo prie lango ir dar sykį klausia:
    - Moterėle, vienuolika duosi?
    - Dar akysna lenda. Sakau, dešimts.
    Kušlius minutėlę stovi vietoj ir mąsto, ar eiti toliau, ar grįžti atgal. Kaip negrįši, jei vis dėlto uždarbio bus: penki šeši skatikai, o gal ir visas dešimtokas.
    Kušlius grįžta atgal pirkion, stato toje pačioje vietoje savo prietaisus ir krauna iš kibiro silkes.
    - Nu, nešk kiaušinių ir imk sau silkes, - šaukia jisai sukrovęs jas ant suolo.
    Gerdvilienė, priglaudusi verpstį į sieną, nusiėmė nuo lentynos dubenėlį silkėms sudėti.
    - Kokių dabar tu man čia duodi silkių? Ar tu mane kvailą matai, kad aš tokias imtau! - pyksta Gerdvilienė, vartydama išdėtas ant suolo silkes; jai parinko dabar Kušlius, kurios mažesnės.
    - Kokių tau reikia silkių? - rėkia Kušlius. - Pačios geriausios silkės, kad aš taip gyvas būtau.
    - Imk, imk sau šitas, man tokių nereikia, - kemša jam rankosna atgal silkes. - Žiūrėk tik jo! Parinko, kurios blogiausios.
    - Už dešimtį kiaušinių tu nori gerų silkių,- bambsi Kušlius ir pamaino dvi silki geresnėm. - Nu, še geresnes. Imk silkes ir nešk kiaušinius.
    Gerdvilienė atsisėdo po kuodeliu ir žiūrėte nežiūri į silkes.
    - Nereikia man tokių. Neduodi gerų, laikyk sau visas. Žydas vėl rankioja kibire silkes. Parankiojęs, pauostęs dar dvi pamainė.
    - Ar imsi, moterėl? Man nėra kada, kam laiką gaišini? - net supykęs rėkia žydas. - Nu, imk, kokias buvai išsirinkusi.
    Gerdvilienė mato, kad jisai pamainė jau visas geresnėmis.
    - Marcele, paimk tu iš jo silkes, - liepė ji samdininkei, o pati pasikėlusi išėjo su dubenėliu priemenėn, kur spintelėje buvo sukrauti kiaušiniai.
    Marcelė, neatsikeldama nuo kuodelio, pasiekė iš kampo dugnelį, kuriuo užvoždavo puodus su karštu viralu, kad juosna musės nekristų, ir sudėjo ant jo silkes.
    Kada Gerdvilienė atnešė kiaušinių, Kušlius apžiūrėjo kiekvieną jų, ir ant saulės žiūrėjo, ir kratė, ir į ausį dėjo.
    - Kokius tu man davei kiaušinius? - reikalavo dabar Kušlius. - Kas matė tokius kiaušinius? Už juos man niekas nei dviejų skatikų neduos.
    - Nenori - neimk, Merkinėje parduosiu, - atrėžė Gerdvilienė. - Marcele, atiduok jam silkes.
    - Nu, nu, kam taip greitai, - tyliau ir taikiau kalba Kušlius ir krauna kiaušinius pintinėlėn. - Tu man duosi dar kelias keptas bulbes. Aš nūnai dar nieko nevalgiau.
    - Moniute, duok jam bulbių, - nusigręžė Gerdvilienė į dukterį.
    Toji pasėmė rieškučias bulbių ir pabėrė ant skobnių. Kušlius nusilupęs suvalgė uvėriai dvi tris, o kitas įsidėjo sau kišenėn.
    Kol žydas lupė ir valgė bulbes, Marcelė ištraukė jam iš kibiro vieną, antrą ir trečią silkę, taip paselino, jog niekas nei nepastebėjo, kai ji ištraukė jas ir paslėpė už verpsčio. Vien tik piemuo matė. Kada ji paslėpė silkes, jis dirstelėjo, mirktelėjo į ją ir nusikvatojo ant visos pirkios.
    - Ko dabar tu čia gerklę plėši? - nusistebėjo Monikė. - Paleido nasrus kaip trimitą.
    - Iš seno žmogaus juokiasi, kad jam sunku, - pasiskundė Kušlius, rydamas bulbę. - Negerai iš nuvargusio juoktis.
    Marcelė dirstelėjo į piemenį ir taip pat nusikvatojo; supratusi, kad jisai viską matė, mirktelėjo jam, kad tylėtų.
    Kušlius, likusias įsidėjęs kišenėn, pasiaiškino:
    - Parnešiu mano bobai; ji labai serga.
    Paskui Kušlius užsirišo, užsidėjo maišelį ant pečių ir giliai atsiduso.
    - Moteriške, ar neturi man vištos parduoti? a? Vištos, gaidžio?
    - Nėra. Kas dabar tau vištas parduos.
    - Mano žmona serga, jai vištos reikia, ir vištos nėra, - pasiskundė Kušlius ir, pasiėmęs savo visą mantą, nuėjo į duris. Dūsauja senis, sunku jam ji nešioti: jis vos kojas velka, o čia braidžiok tokioje palaidoje, tokioje slidumoj, iki klupsčio slapias, purvinas. O ten namie jo senė viena, ligota, be pagalbos.
    - Ui, kad mano nedraugams būtų taip lengva gyventi, kaip man lengva, - dūsauja eidamas Kušlius.
    Kai tik jis išėjo per slenkstį, piemuo ir Marcelė vėl abu nusikvatojo pilna gerkle.
    - Tai judu, begėdžiu, iškrėtėta dabar jam kokį šposą? - susiprato Gerdvilienė.
    Marcelė pakėlė aukštyn už uodegų tris silkes.
    - Tai tu jas, begėde, jam pavogei? Ak mazniule! - nusijuokė marti, o Marcelė ir piemuo dar labiau nusikvatojo.
    - Ir negaila tau jo vargo, begėde! - subarė Gerdvilienė.- Gal visos dienos uždarbį pavogei. O ten jo žmona gal alkana guli. Dievo tu nebijai.
    - Neims jo galas! - pasiteisino Marcelė, liovusi juoktis.- Maža jie apgauna mūsų žmogų.
    - Tai jų darbas. Bet pažiūrėsime, ką pasakys tau kunigas, kai nueisi išpažinties?
    Marcelė visai nutilo, nes ji nusigando, kunigą prisiminus. Vėlgi, jai toptelėjo širdin, kad gal tikrai Kušlius ir jo šeimyna badauja. Ir prisiminė, kaip jis uvėriai valgė keptas bulbes.
    - Pasijuoksite judu, kai teks jum aname pasauly, įsikandus silkes dantyse, prašinėti Kušlių, kad jas nuo jūsų atgal priimtų! - pagrasė jam Monikė.
    - Nesulauktų jo galva, kad aš žydo prašinėtau, - atrėžė piemuo. - Arba ten žydai bus, kur mes, katalikai?
    - Kai pateksi pragaran, ten gana rasi visų: ir žydų, ir katalikų, ir ponų, ir prasčiokų.
    - Dar jau, die, yra nusidėjimas dievui žydą apgauti, - mėgino teisintis Marcelė. - Jie gi mūsų viešpatį dievulį nukankino, nukryžiavo.
    - Vai, mergele! - atsiduso Gerdvilienė, - mes jį kasdien, mieliausį dievulį, kiek kankinam, kiek kryžiuojam!.. Ir jis mums vis atleidžia...

II

    Prisisapnavo Marcelei, kad ji pateko dangun. Ten buvo gražu kaip Pivašiūnų bažnyčioje. Visur žvakės dega, žiburiai; patsai ponas dievulis, žilas, ilga barzda, sėdi aukštai ant altoriaus, o aplinkui vis angelėliai: vieni maži maži kaip švenčiausios panelės paveiksle Merkinėje lekioja ir aukštai, ir žemai aplinkui dievulį, o kiti - dideli jau, ilgais rūbais apsitaisę ir dideliais sparnais už pečių klūpauja pas altorių, rankutes sudėję kaip jauni kunigėliai ar klierikai, ir garbina dievulį.
    Visas dangus pilnas numirėlių; iš tų, kurie dar gyvi, Marcelė nepamatė nei vieno. Jai net baugu pasidarė ir toptelėjo širdin, ar tik ir ji nebus numirusi, kad pateko dangun. Tik prisiminti, kada gi ji mirė, negalėjo. Ilgai mąstyti neteko, nes numirėlių ėmė vis daugiau ir daugiau brautis dangun pro mažąsias dureles, kur ji stovėjo, jog ją nustūmė net kampan ir ten prispaudė prie sienos. Prisibrukė tiek numirėlių dangun, lyg žmonių Merkinės bažnyčion per švento Roko atlaidus. Visi jie buvo gražiai apsitaisę, lyg vos tik palaidoti. Daugel ten buvo vyrų, moterų, ponų, kunigų ir prasčiokų žmonių.
    Ponai ir ponios už grotelių sėdėjo, arčiau pono dievulio; pamačiusi tai Marcelė net atsiduso.
    - Tai, dievuliau, ponams ir danguje geriau! Čia pamatė Marcelė daugelį savo pažįstamų; vieni jų Jau seniai buvo mirę, kiti dar tik pernai. Čia buvo Lukošiūnas Petras, jos krikštatėvis, pas kurį ji penkerius metus tarnavo ir piemene, ir pusmerge. Pamatė ir Vakšienę, savo krikštamočią, kuri jai padovanojo šilkinę skarelę, kada ji ėjo pirmosios išpažinties, Tiesa, skarelė buvo jau nebe nauja, net maža skylutė pačiam vidury žibėjo, bet Marcelė ir dabar ją raišioja, kada tik eina kur didesnin atlaidan. Čia buvo daugel ir kitų, kuriuos Marcelė vos atsiminė.
    Stovi Marcelė arti durų, pas sieną prisiglaudus, ir dairosi. Mato, kad ten, pas groteles, klūpauja ir jos sena motutė. Pajuto ji, kad tiek pasiilgo savo motutės, tiek pasiilgo, jog širdį suspaudė kaip replėm. Taigi jau dabar pasikalbės, taigi papasakos savo motutei, išporins visus savo vargelius, kaip kad būdavo, kada dar motutė nemirus buvo ir kas vienas šventadienis pas ją ateidavo.
    Nieko nebodama, braunasi Marcelė ten, kur klūpauja motutė, daro sau kelią alkūnėm ir šonais, kaip tik gali, tiesiai; tą prispaudė, tam koją užmynė; net pyksta ir šaiposi ant jos vėlės. Bet ji nepaiso ir braunasi toliau.
    Kada ji taip įsibrovė net dangaus vidurin ir motina jau buvo visai arti - liko pora tik žingsnių žengti - pastojo jai kelią angelas. Jis buvo baltai apsitaisęs; per petį buvo persijuosęs raudona juosta su aukso blizgeliais, o rankoje laikė didelę auksinę buožę.
    - Ko čia brauniesi kaip nesivaimėlė ir trukdai vėlėms dievą tėvą garbinti! - subarė jis Marcelę. Apžiūrėjęs ją nuo galvos iki kojų, ir dar pridėjo: - Atėjai čia apskretusi ir trini baltus vėlių rūbus.
    Pasidairė į save Marcelė, ogi ji tikrai apskretusi, apsisegusi kasdiene suknele, marškiniai gal jau dvi savaiti nemainyti. Susigėdo Marcelė, net nusigando ir akis žemyn nuleido. O angelas žiūrėjo į ją vis rūsčiau ir rūsčiau.
    - Kam atsinešei silkes dievo namuosna? - klausia angelas.-Ar kad tvanką darytai? Duoki silkes, teišmesiu jas.
    Žiūri Marcelė, kad tikrai rankose laiko silkes, tas pačias, kurias iš Kušliaus kibiro buvo pavogusi. Kaip ji jas pasiėmė ir kaip čia atsinešė - pati nežinojo. Prisiminė tik, kad buvo jau jas suvalgiusi, ir dar daugiau nusigando. Dabar pajuto Marcelė, kad nuo silkių varva per pirštus ant suknelės skystimas. Ištiesė tada greičiau rankas, atiduodama angelui silkes. Angelas pašaukė kitą mažesnį ir tarė:
    - Imk iš jos silkes ir išmesk laukan. Danguje yra savo valgymų ir savo gėrimų, ne žemiškų. Silkių čia nebereikia.
    Jau mažas angelėlis atkišo ranką paimti iš jos silkių, kai už dangaus durų pasigirdo rūstus balsas:
    - Atiduokite man silkes! Tai mano silkės, kurias ji man pavogė!
    Pažino Marcelė Kušliaus balsą ir dar labiau nusigando. Pamatė, kad visos vėlės nuo jos pasitraukė, o dievulis, aukštai sėdėdamas, net kaktą suraukė. Marcelė bijojo pakelti į jį akis, bet žvilgtelėjus iš pasalų gerai pamatė, kad jisai rūstauja. O tasai begėdis Kušlius vis rėkauja už durų. Išraus ji jam barzdą, net piemens paprašys, kad vilkutį įleistų! Ar nevertas gi? Jau kad sužinojo, būtų kur kitur jai pasakęs, vienų vienai, ir pareikalavęs mokesčio, o ne čia, danguje, angelų ir dievulio akivaizdoje.
    - Ar tai ir danguje tiesos nėra, kad man silkių neatiduoda?! Ir ten pavargėliui žydui skriaudą daro? - nesiliauja Kušlius.
    - Tai tu, prisivogusi silkių, dangun atėjusi? Dievo namuosna atsinešusi vogtų daiktų?- klausia angelas, bet Marcelė tyli, lyg žadą užkandusi: tiek ji nusigando.
    - Kad taip darai ir dar tyli, pasiaiškinti nenori, einam pas dievulį, tenubaudžia jis tave, kaip esi užsitarnavusi!
    Paėmė angelas ją už rankos ir veda per visą dangų, tiosiog į dievo sostą prie altoriaus. Marcelei tokia gėda, jog, rodosi, primanytų - žemėn prasmegtų. O visi tai tik traukiasi šalin, lyg ji būtų niežais užkrėsta, ir pasipiktinę šaiposi.
    - Vagilka! Silkes pavogė žydui...- girdi Marcelė eidama.
    Tai vėlės piktais žvilgsniais ją lydi. Sunkiausia buvo Marcelei, kada ją angelas vedė šalia tos vietos, kur motutė klūpodavo. Nors Marcelė akių nepakėlė, bet pajuto, kaip į ją motutė graudžiai pasižiūrėjo. Pajuto Marcelė ir paraudonavo kaip putino uoga; ar gal jai tik pasirodė, kad paraudonavo.
    - Tu pavogei Kušliaus silkes?- paklausė dievulis, kai Marcelė priėjo prie jo sosto ir atsiklaupė.
    Marcelė tyli kaip nebylė, tik ranka akis uždengė ir dreba kaip epušės lapas.
    Dievulis tyli ir laukia, ką pasakys Marcelė. Nesulaukęs pasiteisinimo, jis atsigręžė į angelus ir paliepė jiems:
    - Veskite ją pragaran ir atiduokite velniams, tekankina ją amžių amžius.
    Kai tik dievulis ištarė, angelai tuojau prišoko, ir Marcelė nespėjo atsikvėpti, kai jau ją išstūmė iš dangaus ir duris užrakino.
    Už dangaus durų buvo tamsu, niauru ir baisu. Vos tik užsidarė durys, kai ją iš visų pusių apspito velniai. Jie buvo raguoti, uodeguoti, iš gerklių ugnis liepsnojo kaip iš krosnies; vienas per kitą jie lindo į Marcelę o patsai bjauriausias jau taikė ją šakėmis paverti. Pamačiusi tai Marcelė nusitvėrė už dangaus durų, suriko nesavu balsu ir - nubudo.
    Nubudus atsisėdo Marcelė patale, visa nuprakaitavusi, drebanti, lyg ją drugys būtų krėtęs.
    Pirmas jos noras buvo - šokti tuoj iš patalo, bėgti pas Kušlių, prisipažinti jam ir prašyti, kad dovanotų. Bet pamatė, kad už langų naktis, tamsu, o Merkinė, kur gyveno Kušlius, toli! Vėl kur tu jį surasi nakčia?
    Dar žmonės pamanys, kad iš proto išsikrausčiusi...
    Ilgai ilgai sėdėjo Marcelė patale, susirangiusi kojas, ir bailiai dairėsi į langus, ar nelenda per kurį nors raguotasis.
    Paskui peržegnojo patalą, aslą, iš visų šonų sienas, kampus, o ypačiai žegnojo langus ir duris. Apžegnojusi viską, nušoko žemėn, priėjo lovą, kur gulėjo Gerdvilienė, ir ėmė atsargiai grabstyti aplinkui, ieškodama jos suknelės. Suradusi ją, Marcelė drebančiom rankom, bijodama, kad kas nepabustų, išėmė iš kišenės raktelį nuo spintos.
    Atsargiai pravėrusi duris, kad nesugirgždėtų, išėjo priemenėn. Ten vėl kuo atsargiausiai, dažnai pasiklausydama, ar nepabudo kas, atrakino spintą ir ėmė patamsėje ieškoti puodelio, kuriame, kaip ji gerai žinojo, sukrauti buvo kiaušiniai.
    Surado vieną indą, įkišo ranką - ten saldaus pieno būta, kitan - visais pirštais pateko grietinėn, o ten pataikė ranka kruoposna. Pagaliau atrado ir kiaušinius. Išėmusi šešis, užrakino spintą, o kiaušinius pakasė smėlin, kuriuo buvo nuo rudens užverstas visas priemenės kampas, kad žiemą būtų kuo išbarstyti nušluota asla.
    Paslėpus kiaušinius, vėl taip pat atsargiai grįžo Marcelė pirkion, padėjo raktelį atgalio ten, iš kur buvo pasiėmusi, ir, atsigulusi patalan, ramiai užmigo.
    Rytojaus diena Gerdvilienė stebėjosi, kodėl spintos ir pirkios durys ir jos pačios suknelė pienuotos. Nejaugi ji užsisapnavusi vaikščiojo spinton?..
    Apžiūrėjusi betgi indus, pastebėjo, kad ne visi kiaušiniai, ir užsipuolė piemenį. Tasai gynėsi ir keikėsi, kad jis neėmęs, bet Gerdvilienė juo neįtikėjo.
    Marcelė girdėjo viską ir tylėjo. Ji dabar kas vienas vakaras knaisioja smėlį patikrinti, ar ten dar guli kiaušiniai, ir nekantriai laukia šventadienio, kada nuneš juos Kušliui ir užsimokės už pavogtas silkes...
    Tada jau nebebijos, kad ją vėl lieps dievulis išmesti iš dangaus už vagystę!..

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page