r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
ŽMONĄ PAMOKĖ

III

    Budraitis nieko nerado iš vyrų namie. Vien tarnaitė samdininkė dairėsi aplink krosnį, vakarienę gamino, ir senė sodely sėdėjo, pas bites, kurios dar vidudieny išsispietė, ir nebuvo, kas suleistų spiečių, nors avilys seniai jau buvo parengtas.
    - Tegul pabūna siete, suleisiu rytoj, o šiandien jau vėlu. Matai, bitės gultų jau eina, - kalbėjo Budraitis žmonai, išklausęs jos pasakojimų. Dėkui dievui, penktasis jau spiečius. Ir dar nevėlyvas. Ar didelis?
    - Didokas spiečiukas. Vos susėmėm. Tik žinai, ką aš tau pasakysiu, seneli: bitės kaip avelės: nei viena neįgėlė. Sulipo ant šakelės štai šitos obelies, pačios žemiausios, pakratėm šakelę, ir nubyrėjo visos sietan.
    - Dėkui dievui už biteles. Sveikos, kad negelia, ne piktos. Jaugi aš šiemet paaukosiu jam žvakelių. Už kiekvieną spiečių - žvakelę... Bet aš čia kalbu su tavim, o ten kumelšė pavalkuose.
    Ir senis išėjo iš sodelio.
    Vos Surojo Budraitis iškinkyti arklį, pagirdyti ir sunešti svirnan padargus, kai kieman įbėgo Marytė, Rupeikos duktė, dvylikos metų mergaitė.
    - Vai, dėdule, dėdule! - rėkia ji verkdama ir bėga tiesiog į Budraitį.
    - Ko tu čia rėki? Ar tave vilkas pjauna? - klausia jisai mergaitės ir šaiposi sau ūsuosna - susiprotėjo, kad Rupeika moko savo žmoną, kaip reikia vyro klausyti.
    - Ogi tėvulis motulę muša! Vis už plaukų tampo. Vai, dėdule, dėdule! Bėk greičiau apginti, kad neužmuštų.
    - Neužmuš, neužmuš, apginsim, - ramina jis mergaitę. Nesiskubindamas užrakino svirną ir perkopo per spragelę, kuri jungė jo kiemą su Rupeikos. Nemėgo jisai Rupeikienės dėl jos ilgo liežuvio. Nebuvo sodžiuje žmogaus, kurio ji būtų neapkalbėjusi ar su kuriuo būtų nesusibarusi. Tokiai žmonai seniai reikėjo kailis nuperti, ir gerai padarys Rupeika, jei kiek ją pavanos. Tik, žinodamas jo kumščių svorį, bijojo, kad girtas būdamas nepasidarytų sau bėdos. Stukters gerai kumščiu, moteriškė ir kojas išties.
    Vos tik jis įėjo Rupeikos kieman, kai iš priemenės durų lyg iš mėtyklės paleistas akmuo išspruko Rupeikienė. Ji buvo be skarelės; plaukai sutaršyti, marškiniai ištraukyti, viena rankovė visai atplėšta.
    Paskui ją išbėgo verkdamu dar du vaiku.
    - Kas tai? Puotą keliate, ar kas, kad vaikai dainuoja ir pati paraudus, lyg šokai?
    - Vaigi, tasai pasaulio išgama parėjo namo akis užsipylęs, kad jis būtų sau kojeles palaužęs, rankeles pasisukęs, dervos atsilakęs!.. Vaikus išporino, puodus pagurino, manęs vos neužmušė. Vai, dievuliau, rankelės nepakeliu! Kaip aš rytoj eisiu rugių pjautų.
    - Aš tave, gyvate! Laimė tavo, kad ištrūkai. Tu man suimsi dantis! - rėkia pirkioj Rupeika.- Tu dar bartis sumanei? Aš tau sunersiu nasrus, tu man žinosi!..
    - Kam gi pristoji girtą. Štai ir gavai.
    - Kaipgi, dievuliau, tylėsi. Parėjo namo, akis užliejęs. Nei jis pjautuvų parnešė, nei druskos, nei miltų. Ką gi dabar aš rytoj darysiu? Visi eis rugių pjautų, o aš pjautuvo neturiu, ir dar, sako, tylėk jam! Aš jį lazda kaip šunį nuvanosiu!
    Ir Rupeikienė ėmė traukti iš tvoros straigą. Duryse atsistojo Rupeika su skujinakočiu. Norėjo per žengti slenkstį, bet kojos jo neklausė, ir jis vos nenuvirto.
    - Eikite visi iš mano namų! Kad jūsų čia visų nei kojos nebūtų!..
    - Aš tau, žmogžudy, pasaulio išgama, smagenis pramušiu, galvą pravirinsiu! - puola jį Rupeikienė ir lenda vėl į vyrą.
    - Eikš, eikš! Dar tau maža teko. Palauk, dar aš tave sugriebsiu savo rankosna, - grasydamas ritasi per slenkstį Rupeika.
    Budraitis sulaikė pirmiausia Rupeikienę.
    - Na, žmona, kur tavo protas? Matai, žmogus girtas kaip pėdas, o tu į jį lendi. Nori, kad dar primuštų? Nelįsk dabar jam akysna. Eik pas mus, ten pernakvosi. Ryt išsipagirios vyras - tada kalbėsita.
    - Kad jį dievulis taip kliudytų, kaip jį kas kliudė, šitą girtuoklį, kad jam velnias sprandą nusuktų! - keikė ji vyrą, eidama į spragelę. - Einam, vaikeliai, nuo tėvo girtuoklio! - šaukė ji vaikų.
    - Eikite iš mano namų! Ir iš kiemo eikite, kad jūsų čia nei koja nebevaikščiotų. Visiems galvas suskaldysiu, o tau pirmai.
    Į tą riksmą, kurį sukėlė Rupeikos šeima, subėgo, kur buvę, kur nebuvę, viso kaimo vaikai. Dabar jie sukibo ant vartų ir žiūri, kas bus toliau.
    - Na, kūmai, užteks. Eik pirkion, išsimiegok. Pamokei žmoną, ir užteks.
    - Ne, aš dar jai, gyvatei, mažai daviau. Išspruko iš mano nagų... Leisk, kūmuli! Aš ją surasiu, nepasislėps ji nuo manęs.
    - Užteks, užteks... Matai, visas sodžius subėgo... Juoksis vėliau.
    - Juoksis, sakai? Tegul juokiasi... Ar tai dar maža iš manęs prisijuokė, maža dar prisišaipė. Palaukite, aš dar ir kitą kartą pasigersiu, tada visiems galvas suskaldysiu. Ar tai jūs čia karstysitės ant vartų, varliai! - puolė jisai vaikus.
    Tie strimgalvėmis kaip žvirbliai nukrito nuo vartų, sustojo kitoje gatvės pusėje ir žiūri, ar dėdė vys juos toliau. Pagaliau Budraitis įkalbėjo ir nuvedė Rupeiką pirkion. Ten atsisėdo Rupeika skobnių gale ir ėmė verkdamas skųstis žmona, vaikais.
    - Žinai kūmuli, ji mane, matyti, nunuodijo!
    - Kur jau ji tave nunuodys? Ką tu dabar kalbi?
    - Kad pikta man, kūmuli. O ji ragana tokia, jog iš jos visko galima laukti... Pikta, kūmuli. Dievaž vemsiu!.. Ir Rupeika apkniubo gale skobnių.
    - Pasigėrei, ir pikta todėl. Gulkis lovon ir užmik, tada viskas praeis.
    Rupeika šlaistydamas nuėjo į lovą ir atsigulė.
    - Štai kūmuli, buitis. Vienas kaip pirštas! Apsirgau, ir vandens nėra kas paduotų. Nudvėsiu čia vienui vienas, ir nebus kas žvakę rankon įdėtų... Ir vis per tą mano raganą... - aimanavo Rupeika.
    - Nemirsi, nesibaidyk. Tai degtinė tave taip valo, gerti neįpratęs. Išsimiegosi ir sveikas būsi, - ramina jį Budraitis.
    - Kur žmogus būsi įpratęs, kad skatikėlio niekados rankoj neturi. Kokis atsiranda namie, tuoj jį sugriebia toji giltinė. O iš jos nagų gal išlupsi?.. Betgi jos čia kojos daugiau nebebus, kūmuli. Teeina sau, iš kur atėjusi... Vienas dabar gyvensiu, kaip patinka!
    Budraitis tuoj išėjo iš pirkios, ir Rupeika užmigo.

IV

    Anksti anksti nubudo Rupeika, dar saulei netekėjus. Kas vakar buvo, jis nieko neatsiminė; tik juto, kad jam nežmoniškai skauda galvą ir kankina jį be galo troškimas. Gerklė ir burna išdžiūvusios, lūpos apsmogojusios. - Gerti! - paprašė jisai, neatmerkdamas akių, bet niekas neatsiliepė. Palaukęs truputį ir daugiau atsipotrinęs iš miego, jis pravėrė akis ir norėjo pakelti galvą, bet negalėjo, taip ją skaudėjo ir tokia ji buvo sunki, lyg geležinis, pilnas vandens puodas. Ausyse ūžė, lyg kipšai ten malūną būtų įsitaisę.
    Dideliu vargu pasivertė jisai ant šono ir apsidairė: - mato - pilnos grindys šukių ir šukelių sudaužytų puodų ir dubenių. Jis patsai guli vienui vienas, apsivilkęs, apsiavęs, su įpurvintomis iki aulų pušnimis. Ant lovelės ir užulovėj, kur visuomet vaikai gulėdavo, nieko nėra. Tik už skobnių, ant gryno suolo, vien po galva pasidėjus kažkokius rūbekšius, gulėjo jo žmona.
    Rupeika iš pradžios negalėjo suprasti, kas gi tokio atsitiko, ar sirgo jisai labai, ar kas pasidarė? Paskui ėmė neaiškiai, kaip per sapną, vaidentis vakarykščia diena. Atsiminė, kaip jis, pragėręs visus pinigus, nenupirko nei druskos, nei miltų šventei, kaip girtas parvažiavo su Budraičiu namo, neatsiėmęs iš kalvio pjautuvų, kaip namie primušė žmoną ir išvaikė vaikus iš pirkios.
    Atsiminė viską Rupeika ir - nusigando. Kas dabar bus? Ką jam pasakys žmona? Kaip namiškiams ir kitiems akysna pažiūrės? O ypač žmonai! Vai, grieš ji dabar, tai grieš!.. Paleis liežuvį per visą sodžių. Ir verta gi jam...
    Nagi su pjautuvais kas daryti? Visi juk eis nūnai į rugius, o jo pjautuvai pas kalvį Ar padantino jisai tik vakar? Tiek turėjo kalvis darbo! Kas stovėjo ant sprando ir niukino, tam išdantino, o jisai net neužėjo kalvėn.
    Štai gėdos! Štai gėdos! Nieko kito Čia žmogus nesugalvosi, nesumanysi. Reikia, kol dar žmonės nesusikėlė ir žmona dar miega, subėgioti Merkinėn ir parnešti pjautuvai.
    Taip, bet ar kalvis panorės dėl jo pjautuvų anksti keltis ir darbo imtis, jei jų vakar neišdantino? O vėl, kuo jisai užmokės, kad vakar visus pinigus pragėrė!..
    Tai mušti jį! Tai mušti! Ir verkti neduoti! Tai bus keiksmo, tai sius žmona!..
    Ką žmona? Ar jisai gi nevertas, kad jį keiktų! Kad taip kitas būtų padaręs, jis pirmas iškoneveiktų tokį!..
    O kurgi vaikai? Kam jis vaikus išgasdė? Kaip jiems dabar akysna pažiūrės!
    - Ak, tu dieve mano! - sudejavo Rupeika, taip jam neramu ir gaila pasidarė. Širdį taip jam suspaudė, susopo, lyg kas karštu vandeniu apipylė ir lyg traukučiai jį suraivė, net lova subraškėjo.
    Žmona nubudo, pakėlė galvą ir apsidairė. Rupeika nusigando, kad ji nesuprastų jį esant nubudus. Jis baisiai nenorėjo, kad ji dabar imtų bartis. Tegu sau paskui, vėliau, bet tik ne dabar.
    Apie tai, kad "užimtų" žmonai nasrus, kaip jis vakar sau žadėjo, dabar nei galvoti nenorėjo, nes jautėsi esąs kaltas. Visas jo vakarykščias noras jam atrodė dabar tokis vaikiškas ir kvailas, jog net būtų nusispjovęs, jei žmonos nebūtų bijojęs.
    Kai tik ši pakėlė galvą, jis užmerkė akis ir apsimetė, kad miegąs.
    Rupeikienė apsivertė ant kito šono, nusigręžo į sieną ir vėl užmigo.
    Kadangi jį be galo kankino troškimas, Rupeika, palaukęs truputį, kol jam pasirodė, kad žmona jau miega, atsisėdo lovoj ir nuleido kojas žemėn. Galvoj taip terškino, taip laužė, lyg ją norėjo kas lankais apkalti...
    Atsistojo ir netvirtom dar kojom nuėjo pasisemti sau vandens. Paėmęs kaušelį, ilgai negalėjo įkišti jį kibiran: pasaitas kliudė, ir rankos vis drebėjo.
    Žmona vėl pakėlė galvą.
    - A? Lakti užsimanei. Maža tau dar, kad vakar prisilakei mūsų ašarų!
    - Tylėk, tylėk! - nedrąsiai pabarė ją Rupeika. - Kad guli, tai gulėk. Nesiusk nuo ryto kaip Ribinsko kalė.
    - Tai aš tau kalė! Tai aš tau siuntu!.. Ak tu, žmonių išgama, ak tu, girtuokli!.. Akis tau išdraskysiu nūnai, plaukus išrausiu! Juokui mane iškėlei ir dar kale vadini! Žiūrėk tu jo tik!..
    Ir ji atsisėdo ant suolo.
    Rupeika, nelaukdamas, kas bus toliau, sugriebė greičiau kepurę, užmovė giliai, net ant ausų, ir išsinešdino kieman.
    Per siodžių ėjo skerdžius ir trimitavo.
    Rupeika nuėjo skiedrynan ir atsisėdo ant kulbelės...

V

    Saulė buvo gan aukštai. Rupeika sėdėjo ant kluono slenksčio, susiraukęs, paniuręs ir tynė dalgę.
    Iš daržų grįžo namo Budraitis, užsikoręs du maišu ant rankos. Jis sustojo ties kluono vartais, pakorė maišus ant tvoros, o patsai atsisėdo ant slenksčio greta su Rupeika. Rupeika nei nedirstelėjo jo pusėn, neprakalbėjo nei žodžio ir dar su didesne atyda plakė dalgę. Budraitis išsitraukė iš užujuostės krepšį, prisikimšo pypkę ir įskylė ugnies.
    - Na, kaip tavo žmona? Ilgam numalšinai? - paklausė jisai, leisdamas aukštyn dūmus.
    - E, neklausk geriau! - sumojo ranka ir rūsčiai nusispjovė Rupeika. Pakėlęs dalgę iki akių, ėmė mėginti pirštu ašmenis.
    - Einam, padėsi man bičių suleisti avilin. Būsi mano bičiulis. Kai iškopsiu, medaus gausi. Tik žiūrėk, kad nūnai daugiau nebesibartai, nepyktai, nes kitaip bitės nesivaisins.
    - Prašyk sau kito, ne manęs. Geriau bus, - murmtelėjo jisai ir, paėmęs dalgiakotį, pritaisė tuojau ištintą dalgę. Budraitis žiūrėjo į jį, leido dūmus aukštyn ir tylėjo.
    - Tėvuli, tėvuli, ko neini valgyti? Motulė pyksta, kad viralas užšalo! - šaukė Rupeikos duktė, užsikorus ant kluonienos vartų.
    - Kur tasai išgama? Ko jis neina, ko nesako, pas ką jisai pjautuvus paliko. Ar jis laukia, kol aš jam plaukus nurausiu!.. - šūkaloja ant viso kiemo Rupeikienė.
    Rupeika pritaisė dalgę, užsimetė ant pečių ir, užkišęs už juostos aslą, neprabylojęs į nieką nei vieno žodžio, nuėjo į laukus.
    - Na ir vyras! Tai tau ir numalšino! - nusijuokė Budraitis ir nusispjovė. Pasikėlęs paėmė maišus ir nuėjo į savo kiemą.
    - Reikia ko kito pasišaukti bičiuliuosna. Taip ir nėjo Rupeika visą dieną pirkion valgyti. Vėlų vakarą parėjęs namo, atsiriekė duonos, suvalgė su vandenimi, sėdėdamas pasvirnėje, ir nuėjo gultų kluonan. Ant rytojaus, saulei dar netekėjus, pasikinkė arklį ir nuvažiavo pievosna, kurios buvo už penkių verstų nuo sodžiaus...
    Ištisą savaitę baidėsi pirkion įžengti.
    Nuo to meto Rupeika nebesvajojo daugiau "mokyti žmoną ir nasrų jai užimti".

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page