r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
ŽMONĄ PAMOKĖ

I

    Kazys Budraitis nūnai užtruko miestely: be galo turėjo daugel reikalų. Visą savaitę dangus buvo tokis giedras, oras tokis kaitrus, saulė taip šutino, jog žmonės nei neapsižiūrėjo, kai rugiai prinoko ir nubalo. Vakar, šeštadienio vakarą, saulei leidžiantis, padarė prapjautuves, o ryt visą draugę, nuo mažo vaiko, varys lauko darban: moteris rugių pjautų, vyrus šienautų. Reikėjo todėl nūnai viską pagaminti, visi reikalai atlikti; neatidėsi juk nei vieno kitam šventadieniui. Budraitis pertraukė ratus, nupirko dalgių, aslų, bobelių, kūjelių dalgėms tinti, išdantino pjautuvus... Ir neapsidairė, kai vakaras užslinko.
    Atėjęs Zeliko kieman, kurio arklidėje stovėjo jo vežimas, Budraitis pasikinkė arklį ir išvažiavo už vartų.
    Išvažiavęs gatvėn, Budraitis sustojo ties Zeliko prieangiu, pririšo arklį, pataisė sėdynę ir, atsinešęs iš vidaus, ėmė kaišioti šiauduosna rakandus ir kitus daiktus, kuriuos nūnai buvo nusipirkęs ar iš namų atsivežęs pataisyti.
    Parengęs vežimą ir patogiai jame viską sukrovęs, įėjo prieangin ir atsisėdo ant suolelio.
    - Na, rodos, viską padariau, nieko neužmiršau. Galiu sėstelti ir atsidusti, - pats į save prabilo.
    Išsitraukė krepšį, kurį visuomet nešiojo už juostos, ir prisikimšo pypkę. Kimšdamas jis vis mąstė, ar nepamiršo dar ko nusipirkti. Druskos paėmė penkis svarus, tepalo ratams dėžutė štai kabo vežimo gale, degtukai kišeniuje, žibalo butelis štai stovi vežimo pakojy, kitame kampe deguto lekelis padarams ištepti, kad neskilinėtų; dalgę nusipirko, pjautuvus išdantino. Cukraus, miltų, viską, rodos, ko reikė jam pačiam ir ko žmona prašė, nupirko. Gaila, tik, kad, iš namų išvažiuodamas, pašaro mažai pasiėmė, ir arklys kiaurą dieną prastovėjo tvarte kone tuščiomis.
    Užkimšęs krepšį už juostos, įsikandęs pypkę dantysna, nusileido Budraitis nuo prieangio, paglostė arklio snukį, pataisė diržoves ir norėjo jau sėsti vežiman.
    - Ak, kad tave kur galas! Visai buvau užmiršęs mieles. Nagi žmona mielių prašė. Ei, galva tu mano! - sudaužė jis delnu sau kakton. Pasenau jau!
    - Zelikien, a Zelikien, šaukė jisai, stovėdamas prie vežimo, žydės, kuri čia pat prie prieangio laikė kambariuky krautuvėlę, - ar neturi tu mielių?
    - Yra, yra, - atsiliepė Zelikienė. - O kiek tamistai reikia?
    - Nežinau gerai. Duok gal aštuntą svaro dali, - paprašė pamąstęs truputį ir pakasęs pakaušį. - Tik žiūrėk, kad šviežios būtų ir žmona veltui miltų nesutrėktų.
    - Na, ką tu, žmogau, kalbi! Kaip aš tau, pažįstamam ir tokiam ūkininkui, blogų mielių parduosiu? Kam tai ir kalbėti.
    Budraitis išsiėmė skiltuvą, titnagą ir pintį ir ėmė skilti ugnies. Degtukų pypkei uždegti jisai nepripažindavo. Kam jie gadinti, jei galima įskilti ugnies.
    Uždegęs pypkę, užsitraukė kartą, kitą, smagiai nusispjovė ir nuėjo krautuvėlėn. Ten Zelikienė jam pagamino mielių ir suvyniojo popiergalin. Budraitis paėmė mieles ir įsikišo kišenėn. Pamatęs silkes, pajuto, kad jis labai alkanas. Užsimanė užkąsti.
    - Žinai, Zelikien, aš valgyti užsimaniau. Visą dieną tūpčioju ant kojų nei neprisėdęs. Nuo paties ryto nieko burnoj neturėjau. Turi ko užkąsti?
    - Kodėl neturėsiu. Tamistai visko bus. O kad aš neturėsiu, pas kitus surasiu. Eik tamista kambarėlin.
    - Na, o šnapso stiklelį man rasi?
    - Visko surasiu tamistai.
    Budraitis įėjo per mažutes dureles kambarėlin, kurios buvo greta krautuvėlės. Tuoj atėjo ir žydė, atnešė ir sustatė ant skobnių du rūgintu agurku, tris riekeles baltos duonos, kelis kąsnelius silkės, sudarytos su svogūnu.
    - Gal tamista žuvies norėtai? Čia greta žydė, mano kaimynė, gerai žuvis gamina. Pasiųsiu parnešti...
    - Ima ją dievai, tą žuvį, apsieisiu ir be jos, - sumojo Budraitis ranka ir atsilaužė duonos kąsnelį.
    Žydė išėmė iš indaujos, kuri čia pat stovėjo, stiklelį, pastatė ant skobnių ir pati išsinešdino. Netrukus grįžo su šnapso buteliuku.
    - Slepiu, kad juodieji neprikibtų. Tai nelaikau spintoj, - kalbėjo ji, pildama stiklelin.
    Budraitis išgėrė šnapso stiklelį, užkando rūgintu agurku, suvalgė vieną silkės kąsnelį ir liepė pripilti dar kitą stikliuką...
    - Kiek dabar tau mokėti už viską? - paklausė, šluostydamas ūsus ir lūpas rankove. Zelikienė ėmė skaityti:
    - Du stikleliu degtinės tai grivinia, du agurku - keturi skatikai, silkė ir duona - aštuoni skatikai, tai bus auksinas ir du skatiku; mielės dvylika skatikų, tai viso bus keturiasdešimtis ir keturi skatikai.
    - Gobši tu labai, Zelikien, nori greitai pralobti. Auksino už viską tau nepakaks?
    - Kad taip mano nedraugai pralobtų, kaip aš pralobsiu! Štai ir šiandien visa mano apyvarta, kad tris keturis rublius įturgavojau. Uždirbau gal auksiną kitą. Kaip čia toliau gyvensiu, kaip versiuos, aš pati nežinau.
    - Kalbėk, kalbėk! Dantų man vis tiek neužkalbėsi. Auksino tau pakaks, - derasi Budraitis, traukdamas iš užančio skepetaitę, kurioje laikė pinigus, suraišiotus po visus kampelius.
    - Kad aš taip gyva būtau, kaip aš neužsiprašau daugiau negu reikia.
    Budraitis išrišo pinigus, užsimokėjo ir skarelę vėl įdėjo užantin.

II

    - Zelikien, Zelikien! Kur tave galas nešioja?.. Eik čion!.. - išgirdo Budraitis iš kito kambario. Balsas buvo lyg pažįstamas.
    - Kas ten tave šaukia? Ar ne bernas tik tavo mylimasis? - nusijuokė jisai, imdamas nuo palangės kepurę.
    - Oi, vargas mane šaukia. Nuo paties ryto kaip atsisėdo gerti, ir dabar dar geria...- Gerai, kad juodieji nūnai nezuja.
    - Zelikien, ar tu lauki, kad aš tau langus išdaužytau?.. Dievaž išdaužysiu, puodus sugurinsiu!
    - Einu jau, einu! - atsišaukė Zelikienė.
    - Kas gi ten tokis baisus sėdi? - pasidomėjo Budraitis.
    - Iš jūsų sudžiaus. Rupeika, ar kaip jis vadinas, - atsakė Zelikienė, kraustydama indaujon nuo skobnių lėkštes ir stiklelį.
    - Rupeika? - nusistebėjo Budraitis. - Jisai juk blaivus žmogus.
    - Blaivus, blaivus!.. O nūnai visą dieną užsidaręs geria, mano nelaimei. Vienui vienas sėdi ir geria. O kad žmogus vienas geria, tai jau tokia iš jo nauda! - sumojo Zelikienė ranka ir išėjo iš kambariuko. Budraitis užsimovė kepurę ir jau buvo beeinąs laukan. Bet stabtelėjęs nuėjo pas Rupeiką.
    Kada Budraitis įėjo kambarin, kur sėdėjo Rupeika, pamatė, kad tasai girtas kaip pėdas. Dabar jisai sėdėjo apkniubęs ant skobnių kampo, pasidėjęs rankas po galva. Zelikienė čia pat stovėjo ir skaitė pinigus.
    - Tai tu čia, kūmai? Kad tave dievai! Kas tau pasidarė, kad tu taip pasigėrei? - užkalbino jį Budraitis.
    Rupeika pakėlė galvą ir, rodos, nepažino kūmo. Bet įsižiūrėjęs nusidžiaugė.
    - Tai tu, kūmuli? A, kad tave dievai, - linksmas nusišypsojo jisai. - Pasigėriau, kūmuli, tikrai pasigėriau. Nėra ko slėpti.
    Budraitis su priekaišta palingavo galva.
    - Bus tau šiandien, kūmai, negerai.
    - Kodėl man bus negerai? Ar man kiškis kelią jau perbėgo?
    - Vėlu jau, o tu dar Merkinėj.
    - Ir tu juk, kūmuli, Merkinėj.
    - Aš? Mane reikalai sutrukdė, o tu ko čia sėdi?
    - Geriu. Zelikien, ima tave galas. Duok dar pusbonkę: išgersiva su kūmu.
    - Užteks, užteks - pabarė jį Budraitis. - Vėlu jau, namo metas. O tu ir taip ne vieną gal stiklelį išlaižei nūnai, ir be duonos,- nusijuokė jisai.
    - Buvo, kūmuli, kam turiu gintis, buvo. Išgėriau kaip reikia. Bet už savo, kūmuli, ne už kieno svetimo, dievas neužpyks. Nei aš kam stačiau, nei man kas statė. Už savo kruviną skatiką. Zelikien, sakau, duok dar, kol gražumu prašau.
    - Nėra daugiau, nėra, - atsakė Zelikienė, suėmė nuo skobnių stiklelį, buteliuką ir išėjo.
    - Už savo, tai už savo, bet žmona tau nūnai duos gerų pipirų. Dar su skujinakočiu pasitiks.
    - Ova! Tepamėgina tik. Parodysiu, kaip aguonas krečia.
    - Ar tu jai parodysi, nežinau, - erzina jį Budraitis, - bet visi mato, kad ji tau dažnai užpila pipirų už kailio. Paėmė ji tave savo rankon ir jokios valios tau neduoda, - nusijuokė Budraitis ir atsisėdo kėdėn.
    - Tiesą sakai, dievaž tiesą. Ir taip paėmė, jog gyventi jau nebegalima. Ir vis todėl, kūmuli, kad aš minkštas žmogus, barnio nemėgstu, riaušių nenoriu. Dievaž tiesa, kūmuli! Mano tokis jau būdas, kad aš kiekvienam nusileidžiu visados ir visur. O jos liežuvis kaip pas kalę skolintas, ir gerklė, lyg ji Kriokiškėj užaugo, bet ne sodžiuje, pas gerus tėvus. Tik jau nūnai, kūmuli, galą padarysiu. Jau kad kulsiu ją, tai kulsiu, visus laikus priminsiu.
    - Na na, kalbėk, - nusijuokė Budraitis. - Ji tave greičiau nuvanos, o dargi pasigėrusį.
    - O tu numanai, kodėl aš pasigėriau? A?..
    - Ne.
    - Manai, kad aš taip sau ėmiau ir pasigėriau? Kad man degtinė gardi? Ne, kūmuli! Tam pasigėriau, kad žmoną nukultau, kai pareisiu namo.
    - Na jau? - paabejojo Budraitis.
    - Neabejok. Kad sakau, tai tiesa. Blaivų ji mane tuoj vėl apjotų, įžebotų kaip seną arklį, o kai pasigėriau, to jau nebeatsitiks.
    - Na na, pamatysim, kokis tu narsus su žmona kovoti, o dabar imk kepurę ir einam, parvešiu tave, nes žąsis varinėdamas nepakliūsi namo. Nuvirsi kur griovin ar klanan, ar dar baloj nuklimpsi kaip senas Daugelis. Tada ir žmonos nebepamokysi.
    - Eisiu, dievaž eisiu, kodėl neiti, kad geras žmogus kviečia... Dėkui tau, kūmuli, kad manęs pasigailėjai. Kur tik mano toji kepurė pražuvo?
    Rupeika apsidairė, pasigriebė kepurę, užsimovė ant galvos ir vos atsikėlęs ėjo į vežimą, šlivinėdamas į visas šalis.
    - Na, ir varinėji gi tu žąselius! - nusijuokė Budraitis, eidamas paskui. - Siauras tau būtų nūnai kelias namo eiti.
    - Kojos, kūmuli, pamielino. Nusėdėjau ir nebevaldau, lyg ne mano.
    Su vargu jis nusirito nuo prieangio, dar su didesniu vargu įsirioglino vežiman ir atsigulė skersai, šiauduosna.
    - Sėskis sėdynėn. Bus geriau ir patogiau.
    - Man taip geriau. O nuo sėdynės dar žemėn nukrisiu.
    - Na, kaip sau nori.
    Budraitis atrišo vadeles, įsėdo vežiman ir nuvažiavo pakalnėn. Rupeika, sėdėdamas skersai vežimo, iškabino kojas per drangas ir toliau skundėsi.
    - Manai, kūmuli, kad aš veltui, taip sau ėmiau ir pasigėriau. Ne, kūmuli, iš bėdos, iš vargo. Kantrybės pritrūko, štai kas yra, kūmuli. Kenčiau, kenčiau, betgi pasakiau: užteks!..
    - Kam gi daveisi, kad žmona tave taip savo valion paimtų. Argi tai vyriškiui gražu?
    - O velniai žino, kaip tai atsitiko. Nemušiau anksčiau, gailėjausi, kad graži buvo, nors ir dažnai taip užgaudavo, jog tarytum žemėn įgrūstau. Vėl, matai mano rankas. Kaip, tokius kumščius turėdamas, kausies su moterimi. Duosiu - šlapia vieta tik beliks, į visas šalis pateškės.
    - Ir aš gi su savąja niekuomet nesikoviau. Per visą gyvenimą tik vieną kartą ausin sudaviau, ir tai aš buvau kaltas, ne ji.
    - Tavo gi žmona kitoniška. Ji galvoj proto daugel turi, o mano vien gerklę gerą, nasrus kaip nemėžtus tvartus ir liežuvį, kuriuo be paliovos mala ir mala kaip šuo uodega. Die, kūmuli, tiesą kalbu. Betgi nūnai aš juos sulaikysiu! Užimsiu nasrus ant visados.
    - Sulaikyk, sulaikyk, kol nevėlu. Kai vaikai suaugs, tada jau nebegalėsi. Jie visuomet motinos šalį palaiko, Noo, kumeliuke, - sušvilpė jis rimbu, - pasibėgėk iš kalnelio. Greičiau namo parbėgsi, avižų gausi.
    Kumelšė pasibėgėjo kelias varsnas ir vėl ėjo žingsniu. Ratai kelis kartus trinktelėjo, ir Rupeika pajuto, kad drangos jo galvai per kietos. Surangė kojas į vidų ir galva atsispyrė į sėdynę, išsitiesęs per visą vežimą.
    - Nesudaužyk ten mano butelių kojom, - įspėjo jį Budraitis. - Sėstai geriau sėdynėn.
    - Nieko, kūmuli, man ir taip gerai, - nuramino jį Rupeika ir patraukė kojas. - Žinai kokią ji man nūryt gėdą padarė? Aa? Tu dar nežinai? - kalbėjo jis toliau. - Tokią, brol, gėdą, jog dabar sunku žmonėms akysna žiūrėti.
    - Neteko girdėti...
    - Praeitą šventadienį suėjau Daugelę iš Šilų. Susėdom pas Maušą, paėmėm alaus ir bekalbėdami gerokai jo ištraukėm. Tiesą, kūmuli, sakau, kam gintis - gerokai jo ištraukėm. Giminės juk ir kiaurus metus nesimatėm. Kalbame šį tą, liežuviais malam, kaip paprastai būna. Skundžiasi man, kad darbymetė ateina, o jisai ašių neturi. Šiluose, žinai gi, kūmuli, ąžuolaičio su ugnimi ieškok neieškok, vis tiek nesurasi! Na, aš ir pažadėjau kaip savam žmogui. Giminė juk, kaip negelbėsi? Šienapjūtė, rugiapjūtė ne už kalnų. Šienas vežti, rugiai vežti reikia, o ašių nėra. Pasakyk patsai, tu blaivus žmogus: ar nereikia gelbėti žmogus tokioje padėtyje.
    Budraitis tik nusijuokė ir sutaisė kumelei rimbu. Rupeika skundėsi toliau.
    - Aš girtas, kūmuli. Jau kad pasakoti, tai viską išpasakosiu, išporinsiu.
    - Porink, porink. Tik ar bus iš to bent kokios naudos?
    - Naudos? Nušersiu kailį savo žmonai, tai bus man ir naudos. Kai imu aš pasakoti, žmogeli, tai įširstu, įnirštu kaip šuo pasiutęs. Tai ką gi aš tau pasakojau?
    - Kad ašį pažadėjai Daugelei.
    - Aa! Atvažiuok, sakau, pas mane gausi ne vieną, bet dvi, o gal ir daugiau. Nusidžiaugė žmogus, net karčiosios pusbonkę pastatė. Išgėrėm gi, nors aš jos nemėgstu. Bet kad žmogus prašo, neatsisakysi. Na, žinai, atvažiavo šiandien anksti pas mane ašių, tokį kelią padarė. Aš juk ūkininkas, mano valia ūky, ne kieno kito. Vėl, kas jai tos ašys? Nei ji darė jų, nei jai galvoj jos. Tiesą aš kalbu, kūmuli, ar ne? A? Tiesa? - sakyk man.
    - Žinoma, tiesą. Ne moteriško daiktas kištis į ūkio padarus.
    - Taigi. Ir aš taip manau. Bet ką tu žmogus padarysi, kad jos galvoje nėra smegenų nei už skatiką. Kad ėmė, kad ėmė plūsti ir mane, ir Daugelę lyg gudas iš Kudariškių. Kur jai tiek ir žodžių imasi! Kad dar plūstų, kai niekas negirdi, betgi prie svetimo žmogaus. Gėda, nežinau, kur akis dėti, iš namų pabėgau. Taip ir nuvažiavo žmogus ašių negavęs.
    Na, sakyk tu man, kūmuli, ar ne verta, kad aš jai kailį išpertau?
    - Verta, tai verta. Bet ir tu geras, kad nuo žmonos liežuvio bėgi.
    - Ne, kūmuli, nebebėgsiu daugiau. Išdarbuisiu kailį nūnai, šilkinė bus. Žinai pareisiu namo, pamatys, kad girtas esu ir labai girtas, - tuo pulsis į dantis. Betgi jau tada duosiu! Duosiu - tai duosiu! Dantis išdaužysiu, puodus sugurinsiu...
    - Kam tu juos gurinsi? Tau juk paskui teks pirkti nauji, ne kam kitam.
    - Tegul. Bet nuo šios dienos bus jai amen!
    - Žiūrėk, kad nepranyktų tavo narsumas, kai išsipagiriosi.
    - Nepranyks, kūmuli. Rytoj pradės loti - snukin, nesiliaus - ausin, dar maža - kiton. Tokią man gėdą padarė, juokui mane iškėlė, jog su Šilų žmogumi dabar nei nesusieik. Ir ne vien tik su Šilų. A, ji, velnio šluota! Palauk, palauk, aš gi tau parodysiu!..
    Ir Rupeika atsisėdo vežime, lyg pasirengęs iškopti.
    - Dargi neparvažiavova. Sėdėk dar.
    - Neparvažiavova? - dairosi Rupeika. - O kam gi sustojai?
    - Kumelšę pagirdysiu. Štai upelis.
    - Aa...
    Rupeika vėl išsitiesė ir nutilo. Budraitis iškopo iš vežimo, atleido pakeltį, kad kumelei būtų patogiau gerti, kad pavalkai kaklo nespaustų. Kumelė, įbridus vidurin upelio, sustojo, atsigėrė, atsiduso paskui, pakėlė galvą.
    - Na, atsigėrei ir pilnesnė. Užteks stovėti.
    Ir Budraitis sumojo rimbu. Kumelė truktelėjo vežimą ir staiga išvežė kitan kraštan. Budraitis iškopo vėl iš vežimo, pataisė pakeltį ir pavarė kumelę, o patsai ėjo pėsčias šalia vežimo, nes buvo kalnan ir smėlys.
    Kada, išvažiavęs lygumon, vėl atsisėdo vežiman, Rupeika gulėjo sukniubęs šiauduose ir snaudė. Budraitis važiavo dabar mišku, tyliai švilpė ir nekalbino Rupeikos, kuris net kriokti ėmė.
    Budraitis važiuodamas minėjo senus laikus. Atsiminė jisai dabar, kaip prieš penkiolika metų važiavo, dar jaunas vyras, šituo pačiu keliu per šitą mišką, su šiuo pačiu Rupeika, važiavo Randamonysna, piršliuosna į dabartinės jo žmonos tėvus. Jauni tada dar buvo abu; kitaip, rodos, ir saulė švietė, ir giria šlamėjo. Rodos, vakar visa tai buvo, o jau nuo tų laikų praslinko penkiolika metų ir jo plaukai jau pražilo. Kas bus už kitų penkiolikos metų? Gal jau nebematys tuomet nei saulės, nei girios girdės, tik kaulai jo šus aukštame kapinyne... Dirbi žmogus, bėgi ir nepaeidamas, o kam? Nei nepamatai žmogus, nei nepasižiūri, kai gyvenimas praeina.
    - E, kas bus, tesie. Kad žmogui skirta mirti, niekas negelbės. Geriau nei negalvoti.
    Ir Budraitis sutaisė kumelei rimbu, lyg ji buvo kalta, kad žmogus mirti turi.
    - Tai dribsėsi man, kad tave vilkai papjautų! - sukeikė ją ir truktelėjo vadelėm, sutempė dar kartą ir kitą rimbu per šonus. Kumelė pasišokėjo ir nubėgo šuoliu...
    Atvažiavęs sodžiun, Budraitis prikėlė Rupeiką ties jo kiemu.
    - Kelkis, kūmai. Atvažiavova. Štai ir tavo žmona laukia.
    Rupeika praplėšė akis, atsisėdo vežime.
    - Argi jau parvažiavova?
    - Matai, parvažiavova.
    Budraitis sustabdė arklį, ir Rupeika išsirito iš vežimo tiesiog nuolatos purvinan griovin šalia kelio.
    - E, ir pataikei gi tu. Kur giliausia bala, - nusijuokė iš jo Budraitis.
    Rupeika stovėjo pas vežimą ir dairėsi į visas šalis, lyg nepažino, ar namo jis parvažiavo, ar kur kitur. Budraitis truktelėjo vadelėm.
    - Palauk, kūmai, - ėjo Rupeika greta vežimo, prisilaikydamas drangos. - O kurgi mano pjautuvai, kuriuos daviau dantinti, ir miltai?
    - Fiu fiu! - sušvilpė Budraitis, - štai kada atsiminei! Gal pas Zelikienę liko, o gal pas kalvį.
    - Tai aš, brol, palikau pjautuvus pas kalvį ir neatsiėmiau... Ir miltų nepirkau, o pinigus pragėriau. Ką dabar turiu daryti?
    - Nežinau. Vertas, kad tave žmona išvanotų, - atsakė jam Budraitis ir pavarė arklį. Rupeika stovėjo vidukelėje ir krapštė pakaušį...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page