r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
IŠSIBARĖ

    - Kas tai, kad tu pėsčias? Ar arklys koją miksterė? - sulaikęs arklį, klausė Traibėnas kūmą Rambį, kuris pašale, kur sausiau buvo, brido miestelin; ten važiavo ir Traibėnas.
    Laikas buvo į rudenį. Keliai atlyti, purvynas iki klupsčio, o kur klonelė, ten klanai stovėjo kaip ežerai.
    - Abu užimtu. Vasarojieną aria.
    - Aš dar nei nemaniau pradėti. Ar jau taip skubotas darbas, kad net tokią atlytą žemę judinti?.. Na, sėskis, nes nuklimpsi purvyne. Pavėžėsiu, nors alaus nupirksi. Tpru-u, kad tave vilkai! Kai reikia, lazda nepavarysi, o dabar sustabdyti negaliu keltavos.
    Traibėnas sustabdė arklį, ir Rambis, įlipęs vežiman, atsisėdo šiauduosna greta Traibėno, kuris pasitraukė į šalį.
    Traibėnas sumykė ant arklio, truktelėjo vadelėm ir sutaisė "žirgą" rimbu. Tasai sumalė uodega, įrėmė galvą ir nutrepsėjo purvynu.
    - Tai kur kūmas eini? Mokesčius neši?
    - Užvakar pardaviau pernykščius rugius, sudariau kelis skatikus ir nešu. Apmokėsiu - nerūpės. Ir druskos reikia.
    - Gerai tau, kad turi tu iki rudens senos duonos ir dar parduoti lieka. O aš kas metai priperku. Ir sakyk tu žmogus, - pasitaisė sėdynėje Traibėnas ir vėl suvelėjo arklį rimbu; tasai šoko per klaną ir apdrabstė abu vyru purvynu. - Sakyk tu žmogus - abu turiva po pusę valako, abiejų greta laukai eina, ir tavo javas visur kaip užrėžtas. Ar daugel šiemet supjovei?
    - Rugių trisdešimt keturias kapas.
    - O aš vienuolika: triskart mažiau.
    - Kam vilką įleidai žemėn? Tinginiauji kūmas.
    - Kalbėk! Ir ariu savo metu, ir kartoju kaip visi, bet nesiseka man niekur niekas. Štai nors ir bitės - kadaise turėjai du kelmu ir aš du. Aš turiu dabar tris, o tu kiek?
    - Aš devyniolika. Bitės tikrai man sekasi. O vėl, aš geriau gal prižiūrau jas negu tu.
    - Ė, kalbi. Ką prižiūrėši, kad mano nei nesispiečia. Sekasi tau kaip raganiui kokiam. Laimę gerą turi, štai kas yra. O laimę turint, ir grybauti gera, kalba žmonės. Vėlgi tu ir su pinigais apsukrus kaip niekas kitas. Nei tu geri, nei tu rūkai, kurgi tu tą skatiką išleisi? Nebent apsirengti. Ir to mažiau reikia, nes tau ir vilnos savos užtenka, ir kailių, ir moterys juk tavo kitokios negu mano: nei apsirengti, nei dėvėti gražiau už kitas nemėgsta. Kada pamatysi, jos vis naminiais apsirengusios.
    - Duok tik moterims valią, nuogas liksi.
    - Gerai tau kalbėti, kad tavo moterys tokios. Mane jos nukvailino kaip seną kumelę. Ir kalbu aš joms: kam gi tai? Arba žmonės nežino, kas jūs per vienos. Įsišveiskit, nežinau kaip, vis tiek visi žino, kad jūs - Traibėno padermė, kuris kas pavasaris žydo duoną valgo. Bet kalbėk, kiek nori, - mostelėjo jisai vėl rimbu, - klauso, lyg joms avinas koja ausį būtų numynęs. Skatiko žmogus niekur nesusigraibai, o čia visur skylės. Štai kad ir su kunigu. Niekas nemokėjo, ir nieko. Ar apmokėjai tu jam?
    - Ne.
    - Ir nemokėsi?
    - Dabar nemanau. O kaip bus toliau, pamatysiu. Jei mokės visi, duosiu ir aš gal.
    - O aš, brol, kad kažin kas, neduosiu nei skatikėlio. Štai ir dabar važiuoju bartis. Išplūsiu jau jam kaip skerdžiui. Jam dar niekas tiesos akysna nėra sakęs, tai dabar išgirs. Išgirs dabar, arba ne aš būsiu. Tokią tiesą išgirs, jog net burnoj rūgštu pasidarys.
    - Kas tau atsitiko, kad tokis piktas pasidarei? Neduodi - ir nereikia: ko dar tau važiuoti su kunigu bartis? Jis tavo barimo nenusigąs, tik tave išbegėdinti dar gali.
    - Ko užširdau, klausi? Reikia užširsti, kaip neužpyksi? Kad jisai kunigas, tai jau gali kiaulė būti? Paprašė anądien Šlapokai mano Marytę kūma. Išrengiau, išleidau, kaip dievas liepė, ne blogiau negu kiti žmonės, o jisai tokią jai gėdą padarė, jog mergaitė nežino dabar, kaip žmonėms akysna dirstelėti. Kad tu piktas ant tėvo, tėvą ir bark, o vaikas kuo kaltas?
    - Kalbi tu ir tą, ir šitą, o žmonių ilgaliežuvių yra daugel, tai papasakoja kunigui su priedu. Matai, kas išeina. Ką gi jis tavo Marytei padarė?
    - Ogi nenorėjo leisti jos kūma būti. Atvarė ją nuo krikštymo, o jos vieton pastatė varpininkę Kastutę, kuri elgetyne gyvena. Žinai - mažu varpu skambina, apskretusi tokia, šleiva. Ji, - sako, - man ir dievui vertesnė nekaip duktė tokio tėvo, kuris šventos bažnyčios negerbia. Pasakyk tu man, kuo aš bažnyčios negerbiu? Ir bažnyčion vaikščioju, ir išpažinties einu, ir gyvenu, kaip dievas įsakė. Kad neduodu pinigų naujiems kunigo namams statyti? Taigi, kad dar mano namai tokie būtų! O ar man kas stato naujus? Užsimanė naujos klebonijos, testato sau nors ir akmens rūmus, kas jam kliudo, bet kam reikalauja, kad mes jam statytume? Šimtai kunigų joje gyveno - ir gera buvo, o jam, matai, ankšta. Už užurašus ima, už krikštą ima, už jungtuves lupa kaip žydas. Būdavo trys rubliai jungtuvės, o dabar mažiau penkių nei nesiūlyk, klausyti nenori. Pinigus už kiekvieną žingsnį lupa, naudojasi bažnyčia, o kai tenka kas padaryti, ar nors paveikslėlis nupirkti, tai jūs, žmonės, dėkite pinigus. Tai tau ir kunigai, tai tau ir teisybė! Tu bažnyčią atnaujink, išpuošk, o atvažiuosi bažnyčion, už tavo pinigus išpuošton, tau vietos nėra, jei neturi skatiko. Ir kur jie tuos pinigus deda?
    - Ar maža jo giminės, - pritarė Rambis. - Ar mes nematėme, kokiais ponais atvažiavo sesuo ir svainis. O dabar už versto kepurę nusiimk. Apsikrovė geru, net pavydėjimo pagunda ima žmogų. Ir vaikus, žiūrėk, moko. ir prancūzai, ir prancūzės pas juos gyvena. Vis tai mūsų pinigai daro.
    -Taigi, taigi, žmogau, - kimšdamas iš krepšio pypkėn taboką, kalbėjo toliau Traibėnas. - Statėm naują raštinę; prašo kunigas - duokite jam senąją: pastatysime, sako, naują elgetyną ir namus, kur galės užeiti pernakvoti kiekvienas. Ir davėme, ir statėme, ir vežėme - ir mišką, ir lotas, ir lentas, ir ko tik pareikalavo. Pastatėm namus, kad ir vyskupui gyventi. O kam jis juos sunaudojo? Elgetyną padarė? Pasodino savo svainį ten su vaikais.
    Traibėnas, prikimšęs pypkę, įsikando ją dantysna, Paskui išsitraukė titnagą, pintį ir skiltuvą, ėmė atsidėjęs skilti. Įskylęs padėjo pintį ant nago, papūtė kelis kartus ir įkimšo pypkėn.
    - Dabar panorėjo kleboniją statyti, - kalbėjo toliau rūkydamas, - sako, šioji sena, menka. Ko ji menka, kad niekur dar nevarva, sienos kaip varpas: senovinio medžio, ne dabartinio. Ji dar dvi nauji prastovės. Ir ne klebonijos jam, matyti, reikia, tik, sako, pagaminti namą kitam svainiui. Mat ko jam reikia.
    Įpykęs Traibėnas net nusispjovė šalin.
    - Ar tai aš turiu tam krauti, kad tavo svainiai rūmuose gerai gyventų? Ne, brol, to nebebus! Dievaž nebebus! Nors tu ir kunigas, bet nepažiūrėsiu, akysna tau viską imsiu ir išporinsiu. O kai reikės, ir į vyskupą kelią surasiu. Jau aš kenčiu kenčiu, bet neiškęsiu, jaugi, brol, duosiu! Išplūsiu kaip skerdžiui, dovanok man, dieve, mano prasikaltimus.
    Čia piktai vėl nusispjovė, iškratė pypkę ir įdėjo kišenėn.
    - Išpasakok jam, kaip žadi, mes tau visi ačiū pasakysim, nes jau gyvenimo nebėra.
    - Nebėra, žmogau, ir tiek: nors gyvas žemėn lįsk. Ir valsčiun mokesčius nešk, ir kunigui nešk, o iš kurgi aš turiu imti? Iš piršto neišlaušiu.
    - Lupa visi mūsų žmogų nesigailėdami.
    - Kad dar pats kunigas. Bet pikčiausia, kad tave auna ir seserys, ir svainiai jo, ir visi velniai. Imk nors bilietus. Jie prisikrovė sau pilnas dėžes visokio drabužio, o žmonės kruvinomis ašaromis verkia.
    - Negražu tai kunigo giminei, tikrai negražu; kad taip būtų žydas padaręs, šunim pavadintai, o dabar juk - kunigo giminė.
    - Kad kunigo giminė, tai negali šuo būti!
    - Aš vis dėlto nesuprantu, kaip jie žmones apgavo?
    - Prigavo ir mano kvailę senę, įteikė jai bilietų už du rubliu. Pirkusi tokį vieną bilietą, nusiųsk, sako, jį Varšuvon ar Lodziun, velniai juos žino kur, gausi ar drabužiui audeklo, kokio nori, ar nors ir gelumbės. Nusiuntė. Atsiuntė jai 15 tokių korčiukių. Sako, parduok visas penkiolika, nusiųsk pinigus, tada ir gausi. Bet kvailų dabar nėra ir pirkti niekas neperka - ir du rubliu žuvo. O pirma, kai tik pasirodė, pirko žmonės, ir labai pirko. Jie šimtus sau susikrovė, dėžes rūbais, sakau, užvertė. Man kas, dėl dviejų rublių elgetauti neisiu, betgi moterys darbininkės? Kita sudėjo visos vasaros uždarbį ir dabar kruvinomis ašaromis verkia. Tai tau, sako, ir kunigo giminė!
    - Moteriškė, žinoma, kvaila. O ypač "šilų" moteris.
    - Taigi. Kitus jisai mato, o savų tai neregi. Betgi kad jisai mano dukteriai tokią gėdą sukėlė ir mane bedieviu pavadino, tai jau aš jį apšauksiu! Apšauksiu taip. kad visas pasaulis žinotų.
    - Na, na, nesigirk. Tik už akių kalbi, bet jam pasakyti akysna neišdrįsi, - nusišypsojo Rambis.
    - Neišdrįsiu, sakai? Ir kaip dar išdrįsiu. Man kas? Aš taip sau juodas žmogelis, manęs gėda nelimpa, o jis, brol, kunigas! Pamatysim, kam bus pikčiau.
    Čia bekalbėdamas ėmė vis labiau karščiuotis ir besikarščiuodamas sutempė skaudžiai kumelę rimbu. Toji truktelėjo taip smarkiai, jog Traibėnas su Rambiu vos neiškrito iš vežimo.
    - Tpru, kad tave galas, - traukia vadeles Traibėnas. - O aš jam vis dėlto nei skatiko neduosiu. Mirsiu, bet neduosiu, kaip mane gyvą matai. Ir tau sakau: neduok, nei skatiko neduok!
    - Kad ir norėtau, neturiu dabar iš ko. Vėl aš nemėgstu pirma kitų lįsti.
    - Jau kad tu neturi iš ko, tai iš kur tada aš imsiu ar kitas tokis vargšas kaip aš? Sudaryti valsčiaus mokesčiams aš turėjau pas žydą už rugius pasiskolinti, nors gerai žinau, kad pavasarį pačiam teks pas tą patį žydą duoną pirkti.
    Tuo tarpu jie įvažiavo miestelin.
    - Štai važiavova, važiavova, žmogel, ir atvažiavova, - nusijuokė Traibėnas. - Ir "papo" neatsivežėva.
    Traibėnas sustojo ties Leibos Iršiko vartais. Abu jiedu su Rambiu iškopo iš vežimo.
    - Na, dėkui tau, kūme, kad pavėžėjai, - atkišo ranką Rambis.
    - Dėku neatsilyginsi, - spausdamas jo ranką, atsakė Traibėnas. - Alaus butelį pastatysi - parvešiu namo, jei neužtruksi ilgai miestely.
    - Ne, aš tik valsčiui pamokėsiu, šio to nusipirksiu ir vėl grįžtu namo.
    - O aš tai eisiu pirmiausia su kunigu bartis, - atkeldamas vartus, tarė Traibėnas. - Palauk manęs pas Motkę ar valsčiaus raštinėje.
    - Gerai, gerai, palauksiu, nors kad pamatytau, kas bus iš tavo barnio.
    Ir Rambis nužingsniavo sau miestelin.
    Traibėnas pastatė vežimą arklidėje, iškinkė arklį, pririšo jį į pirmagalį, kurį prikimšo šieno, ir nuėjo pas kunigą.
    Eidamas jisai visu keliu dėjo sau žodžius, kaip jis kalbėsiąs kunigui, ir bedėdamas taip įnirto, įkarštėjo, jog ėmė net rankom matažgoti ir kumščiais grasyti. Ne vienas, šalimi praeidamas, net sustojęs žiūrėjo, kas šitam žmogui atsitiko? Viena žydaitė net nusigando. Bet, kai Traibėnas įėjo kunigo kieman, jo narsumas ėmė staiga nykti. Priėjęs duris, jisai net sustojo ir galvojo, ar eiti pas kunigą, ar gal ne, kitam kartui gal geriau būtų atidėti, bet, prisiminęs, kad iš jo pasijuoktų tada Rambis, mostelėjo ranka ir nuėjo.
    Kai jisai įėjo klebonijon, kunigas Kakuris tada pietus valgė. Staiga tarnaitė įleido jį valgomajin, kur su klebonu pietavo keli klierikai, pažįstami ir ne, ir kažkokis ponaitis.
    Traibėnas taip pasijuto nesmagiai, ir jo narsumas taip staiga pranyko, jog pamiršo visą elgesį, kurį sau iš anksto jau, dar eidamas per miestelį, buvo sudėjęs. Jis dabar gniaužė savo kepurę rankose, net nulaužė kaušelį, ir nežinojo, kas kalbėti.
    - Garbė Jėzui Kristui, - pratarė jisai pagaliau. Norėjo dar pasakyti: "skalsink, dieve", bet pabijojo, kad bus negražu. Kunigas juk ne savo žmogus, lygus tau.
    - Per amžių amžius, - atsakė kunigas ir, atsikėlęs nuo skobnių, nusišluostė nosine lūpas. - Na, ką pasakysi, žmogel? - priėjęs į jį, padavė jam ranką, kurią Traibėnas žemai nusilenkęs, pabučiavo.
    - Atnešiau, tėvel, pinigus bažnyčiai! - išrėžė vienu metu Traibėnas, patsai to nesitikėdamas.
    - Gerai, gerai. O iš kurgi žmogelis būsi? Ar tik ne iš Traškūnų?
    - Iš Traškūnų, tėveli, Petras Traibėnas.
    Kunigas atsinešė didžiąsias knygas, įrašė josna Traibėno vardą ir pavardę. Paskui įrašė jis dar mažosna ir davė jam kažkokį lapelį.
    Traibėnas drebančiom rankom išrišo iš skarelės kampo dešimtarublinę ir padavė kunigui, o ton vieton įrišo lapelį, kurį jam davė kunigas.
    Net nukaito žmogus, ir jo kaktoj kaip rasa išmušė prakaito lašai.
    - Sekmadienį paskelbsiu iš sakyklos, kad ir tu, kaip geram krikščioniui dera, davei bažnyčiai, paklausęs savo dvasios tėvo. Na, sudiev dabar.
    Ir padavė jam ranką, kurią Traibėnas, vėl žemai nusilenkęs, pabučiavo.
    Nusišluostęs rankove prakaituotą kaktą, Traibėnas kaip vėžys išlindo iš kunigo buto.
    - Tfu, kad tave velnias! Ir vėl nepavyko! Tai tau ir išbariau! - nusispjovė jisai, išėjęs iš klebonijos. - Ir velnias mane nešė! Kuo dabar aš mokesčius mokėsiu?
    Ilgai dar spjaudė ir keikėsi Traibėnas, eidamas iš klebonijos valsčiaus raštinėn.
    Ten jisai rado Rambį, kuris jo laukė.
    - Paskolink, man, kūmuli, jei turi, dešimtį rublių, - paprašė jis jo, tuojau priėjęs.
    - Na, kas gi dabar tau? - nustebo tasai. - Juk mokesčius turi sudaręs.
    - Reikia, brol, ir gana. Gelbėk, jei turi.
    - Na, ar išsibarei su kunigu? - klausia tasai, traukdamas iš krepšio pinigus. - Ką gi jisai tau sakė?
    - E! - sumojo ranka Traibėnas ir daugiau nieko nekalbėjo, nors kūmas labai jį klausinėjo.
    Sekmadienį kunigas iš sakyklos paskelbė, kad Petras Traibėnas iš Traškūnų sodžiaus paaukojo pastatyti klebonijai dešimtį rublių. Už paaukojusio sveikatą prašo čia esančius sukalbėti "Sveika, Marija!.."

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page