r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
DVAINIAI

III

    Petrelė rengėsi bažnyčion. Pasistačiusi dubenį ant suolelio po lentyna, prausė kaklą.
    - Mortyt, suveizdėk man švarų rankšluostį.
    - Kur aš tau jį veizdėsiu, - susiraukė Mortytė ir nesikėlė iš vietos.
    - Paveizdėk, užulovėje, ten rasi.
    - Ajau, veizdėk sau pati.
    - Kaipgi aš veizdėsiu? Matai, rankos šlapios.
    - Nusišluostysi senu. Ne dievas žino kokia esi ponia.
    - Sakau, paveizdėk, - pasivarė Petrelė: - jei nenori, kad plaukus nurautau. Kudle! Ir tinginės gi šitos mergaitės, tegul dievas gelbėja.
    Motina nukopo nuo priekrosnio, kur buvo jau užsirepetinus, ir suveizdėjo jai švarų rankšluostį.
    - O judu argi ilgai čia drunėsita? Gal užmiršota, kad nūnai žolinė ir žmonės veža bažnyčion sėklą šventinti.
    - Nuneš Petrelė, kad ji eina bažnyčion, - atsakė tėvas.
    - Kaipgi, nunešiu, tik tu tikėkis. Negana, kad pati brisk per purvyną, dar nešulius čia jums tampysiu.
    - O arklys gi kaip? Ar jis ten kunigo tvarte ilgai stovės? Ar gal lauksita, kad patsai kunigas atvestų jį?
    - Kas mokėjo paduoti tvartan, tegul ir atsiima. Kad jis ten išgaištų, tvarte bestovėdamas, neisiu aš akių svilinti.
    Petrelė paėmė švarų rankšluostį, nors jisai buvo nei kiek baltesnis už tąjį, kuriuo buvo užklota duona, ir nusišluostė. Paskui, pasistačius dubenėlį ant žemės, prausė sau kojas.
    - Ar negali pas lovį kojų nusiplausti, neterblinus čia vandens. Ir taip purvynas pirkioje niekados nedžiūsta, - bambtelėjo Kazys.
    - Tau kas? Tarytai tu pirkios prižiūri, - atsikirto jam Petrelė.
    - Kazy, a Kazy, ar tu namie? - šaukė jį kažkas, už lango stovėdamas. - Eik še, ką aš tau pasakysiu.
    Kazys pasikėlė nuo lovos, pasiraivė, pakrapštė galvą ir išėjo per duris. Po kokių penkių šešių minučių sugrįžo atgal ir atsisėdo ant uslano.
    - Petrele, duok man marškinius.
    - Kaipgi, skubinuosi. Bažnyčion nūnai neini, o užporyt sekmadienis. Pavaikščiosi nūnai su juodais.
    - Jau ir taip antra savaitė vilkiu.
    - Vis tiek drunėsi, ar apsivilksi baltais, ar būsi su juodais.
    - Tau kas? Sakau - duok! - ir duoki.
    - Va, bėgu, bėgu, - nusišiepė Petrelė; nusiprausus kojas, apšluostė jas puodekėle, kuri čia pat kampe gulėjo, už kulbės užkimšta.
    - Tu, vaikel, šitų tinginių neprisiprašysi, - prakalbėjo motina, kuri stovėjo dabar pas suolelį ir plaudė indus. Ji nusišluostė rankas ir nuėjo ieškotų užulovėje Kaziui baltinių. Suradus pirmus, kokie pakliuvo, padavė sūnui. Tasai pavartė marškinius, pažiūrėjo išvyniojęs...
    - Argi nėra su atkočinėm rankovėm?
    - Tu gi aną šventadienį kaip užsivilkai, dvi savaiti tampei. Dar nevelėjome.
    Kazys nieko nebesakė, tik susiraukė ir apžiūrėjo kelnes.
    - Guziko nėra, - bambtelėjo jisai.
    - Ar tai tau dar guzikus pirksime? Pasidaryk sau brūzgulį, - patarė Petrelė.
    Kazys išsitraukė iš šluotos storagalio ražą ir atsilaužė. Paskui, paėmęs peilį, ėmė drožti sau brūzgulį.
    - Vaikeli, nūnai metų šventė, o tu droži peiliu. Ar neapsieitai kaip nors,- pabarė jį motina.
    - Kaip aš apsieisiu? Gal kelnes rankoje nešiosiu? Padaręs ir įrišęs brūzgulį, Kazys sukorė ant rankos skalbinius ir nuėjo kitan galan.
    - Tai jau, die, tėvuli, kaip aklas. Nematai, kad rūbas nuo šatros nukrito. Taip ir atsigulei, - pyko Petrelė, traukdama iš po tėvo šonų sumankstyuus apsagalus ir kitus rūbekšius. - Sugarankštėjai man suknelę, kad nežinau dabar, nei kaip apsisegsiu.
    - O velnias jus čia žino! Galvoje man tavo suknelės. Ar neturite daugiau vietos kaip tik šatra. Už tinginiavimo rankų nepraskiriat!
    - Patsai tinginiauji, o kitus tik rėki. Aš už darbų rankų nepraskiriu, o tu tik gulinėji nuo ryto iki vakaro, - atsikirto Petrelė. - Kaip aš dabar, dievulėliau, apsisegsiu šitą suknelę, kad ji taip sugniūžta.
    - Nūnai nešalta, dukrele, apsisek mano skersinaitę, - patarė Dvainienė.
    - Na, kaipgi, kad žmonės pirštais badytų. Petrelė nusitraukė nuo šatros rūbus, kurie jai buvo reikalingi, ir nusinešė kitan pirkios galan.
    - Nagi tu, žmoguli, ar drunėsi? Jei patsai neini, nors paprašytai ką, kad sėklą nuvežtų pašventinti.
    - Laiko dar pakaks. Nuvešiu sekmadienį. Pirkion įėjo Kazys, nusitraukė nuo šatros naują milinę gunčelę ir užsimetė ant pečių.
    - Kurgi tu eini? - paklausė tėvas.
    - Einu!.. - sumurmėjo sūnus ir kabalkstelėjo durimis.
    - Tai vaikai pasidarė dabar, kad juos supleškintų! - sukeikė tėvas ir atsisėdo lovoje.- Mortyt, paduok man pušnis.
    Mortytė nulindo nuo priekrosnies ir padavė tėvui pušnis. Tasai apsiavė gryna koja. Paėmęs nuo lango veidrodėlį, musių apdrėktą, nušluostė jį ranka ir, žiūrėdamas į jį, čiupinėjo savo seniai jau neskustą smakrą.
    - Nors marškinius permainytai, jei eini kur. O tai vis tiek kaip puodžius: trečią gi savaitę vilki.
    - E, kad ir kažin kaip apsirengsi, visi žino, iš kokio puodo aš duoną valgau.
    Paspjovė delnan ir ėmė glostyti plaukus. Paskui išvertė, išrausė užulovėje visą krūvą rūbų, išsitraukė savo žiponaitį, sugarankštėtą, sumankytą, krastelėjo jį kartą ir įsimovęs išėjo pro duris.

IV

    Diena apsiniaukė dar labiau; lynojo, lyg amaras krito. Dvainis ėjo miestelin tiesiog per daržus, per mišką, kad sutrumpintų sau kelią, ir nešė kalviui taisyti kirvį. Anądien, kirsdamas miške sausą medį, užkliudė akmenį ir išlaužė ašmenis. Kirvis buvo vienintelis visame ūky, ir be jo kaip be rankų.
    Lietus lynojo, o Dvainis eidamas mąstė apie savo dalią negerą, ir širdį jam spaudė nuliūdimas.
    Ir laimė gi jo prakeikta! Niekur niekas nesiseka, lyg jį dievas užmiršo. Jo javai visada menkesni negu kitų jo kaimynų. Supjauna visuomet mažiau negu kiti, nors lauko turi tiek, visą pusę valako. Atsitinka sodžiuje kas negero - ne kam kitam, vien tik jam. Šį pavasarį ėjo ledai, išmušė javus. Visų kur kliudė, kur ne, o jo visus rugius kaip patalą išguldė. Užbėgo sodžiun pasiutęs šuo - ne kieno kito apkramtė kiaulę, tik jo. Ant žąsų krito liga. Kieno išgaišo vienas, du žąseliu, o jo pagaišo kuomet visi. Vos senės liko ir du ar trys žąseliai, o buvo apie dvylika.
    Kas tik pikto pasitaiko sodžiuje, vis jam ir jam. Štai ir dabar visų arkliai pakliuvo pas žydus, o jo paėmė kunigas. Su žydu išsibartai, išsiplūstai, ir tiek to. O su kunigu nesibarsi, akių tik prisvilinsi ir dar užmokėsi.
    Ir kodėl jo dievas taip nemyli? Juk viską daro, kas reikia: ir bažnyčion vaikštinėja, ir išpažinties eina, ir pasninkus pasninkauja. Kur nepasninkausi, kad dažnai ir sekmadienį tenka suniekę graužti! Nors neturtingas, nors skatiko niekur nesugriebia, bet vis dėlto ir per velykas, ir per sekmines, ir per kitas šventes duoda elgetoms - diedams. Ir bažnyčios nepamiršta: kad turi kokį duskatikį, nepraeina altoriaus, nepadėjęs ten savo aukos. Egzekvijų tikrai seniai nekėlė, nors tai ir reikėjo, kai numirė ir jo, ir žmonos tėvai.
    Bet argi jisai kaltas, kad pinigų neturi: o egzekvijų be pinigų neiškelsi. Skolos turi jau ir taip užtektina, ir daugiau niekas skolinti nebenori.
    Ir kodėl taip? Kodėl gerai gyvena žydai, kurie nieko nedirba, tik žmones apgaudinėja - ir sekasi jiems. Gražiai pasipuošę, visuomet gardžiai pavalgę. Arba nors ponai? Nei jie pasninkų žiūri, nei gavėnios laiko, nei jie bažnyčion tiek vaikščioja kaip jis. O kiek jau žmonių nuskriaudžia, kiek ašarų dėl jų, dievas vienas mato. Nors ir Dragušauskas, advokatas, kuris gyvena miestely. Ko jam reikia, ko jis neturi? Gal vien gegužės pieno. O kiek jisai žmonių apgavo, kiek veltui pinigų išlupė, dieve tu mano.
    Ar gal jau taip dievas lėmė, kad tam visuomet sektųsi, kas blogas, kas piktas. O geram žmogui buities nėra, ir gana. Kaip dievas, taip ir kunigas. Štai dabar nešk jam iš paskutinio.
    Tegul, nuneš, bet ir prikalbės, ir kunigui, ir dievui! Viską išpasakos, kas širdy guli.
    Nebijok, ir kunigas jo juk nepasišauks pas save, už skobnių nepasisodins, nors ir "brostvon" įsirašęs. O Dragušauską sodina su savim ir arbatą drauge su juo geria ir valgo.
    Matyti, nėra teisybės nelaimingam žmogui nei pas dievą, nei pas kunigus. Būk blogas, apgaudinėk, dievo nebijok, kunigus keik kaip anas Dragušauskas, tada dievas tau padės, seksis visur tau gerai, ir kunigas dar tave gerbs, O dabar kas tave gerbia, kas tavęs klauso? Tikri vaikai, ir tie klausyti nenori, jau nepalenksi jų.
    Sunku žmogui. Ne gyvenimas, tikras pragaras. Ir galo tam nematyti.
    Čia Dvainis sustojo ir apsidairė. Štai čia aną dieną kirto sausamedį, rodos, šitą patį, išlaužė kirvio ašmenis ir medžio nenukirto. Ir čiagi dievas nepadėjo. Nešk dabar, užmokėsi kalviui du auksinu, o gal ir daugiau dar.
    Toli, vos girdėti buvo, suskambino varpai. Mišioms skambino.
    Štai šaukia bažnyčion žmonių, o jisai pasivėlavo - nesuspės. Vėl kas iš to, kad nueis bažnyčion? Melsies ar nesimelsi, vis tas pats galas: gero nesusilauksi, ir gana.
    - Na, kadgi tu man taip, dievuli, tai ir aš tau taipogi. Tu man už mano maldas gero neduodi, taigi aš tau ir nesimelsiu, bet ogi ką padarysiu. Ot, ten mišias kunigas laiko, o aš mišką kirsiu! Otgi!
    Dabar Dvainis pajuto tokį širdy nusivylimą, ir tokis jį pagavo piktumas, jog atsiklaupė ant žemės pas sausmedį ir senu įpratimu persižegnojo; paskui drožė išlūžusiu kirviu kartą, kitą ir trečią. Net atbalsis per mišką nuaidėjo.
    Vos kirto trečią kartą, kai virš galvos kažkas sulapatavo sparnais, paskui suriko taip baisiai, lyg keturi velniai būtų nusikvatoję.
    Kėkštas tupėjo viršūnėj ir snaudė; nugąsdintas rėkdamas nulėkė į kitą medį. Visai nesitikėdamas to, Dvainis baisiai nusigando. Staiga prisiminė jis daugel baisių pasakų apie tai, kaip buvo nubausti žmonės, kurie šventos dienos nelaikė.
    Prisiminė, kaip jo tėvas pasakojo, kad vienam žmogui, kuris per mišias nuėjęs girion riešutautų, gyvatė jam apsivyniojusi aplink kaklą ir negyvai užsmaugusi.
    Nusigandęs pašoko jisai dabar iš vietos ir ėmė bėgti į kelią, dairydamasis į visas šalis. Kelis kartus sugriuvo, kelis kartus koja duobėn pateko. Jam vis rodėsi, kad štai kris nuo medžio gyvatė ir apsivynios jam apie kaklą.
    Tik išbėgęs į lygų ir platų vieškelį, Dvainis sustojo, atgavo kiek kvapo. Ten atsiduso, persižegnojo, nusiėmęs kepurę, nusišluostė prakaitą ir nuėjo keliu į miestelį.
    Vos pasėjėjo kelias varsnas, kai staiga sudundėjo, ir ant kelio pamatė bernus, kurie raiti vedė namo arklius. Jie dar iš tolo ėmė jam šaukti.
    - Dėde, ir tavo arklį vedam. Dvainis sustojo.
    - Kaip tai ir mano? Ar tai kunigas atidavė?
    - Nežinom, gatvėje radome; gal išleido iš tvarto, ar patsai arklys ištrūko...
    - O jūs gi savus kaip išgavote?
    - Aprovėme Maušai barzdą, ir atidavė, - nusijuokė Daugelio Mikas, sušvilpė ant arklių, suriko ir šoko šuoliumi. Tiek jų ir matė.
    Dvainis užsėdo savo arklį. Jam dabar dar sunkiau buvo, dar liūdniau širdy, kad jisai veltui dievui tiek nusidėjo. Kas bus, jei dievas liga nubaus?
    - Tai vis per tave! - tarė arkliui Dvainis. ir jo širdis vėl pabrinko piktumu, kaip tada miške. Iš visų jėgų drožė kumščiu arkliui viduausin. Arklys šoko šonan, tiesiog krūmuosna, ir Dvainis vos vos nenukrito. Jisai dar labiau įnirto ir drožė arkliui iš kitos pusės. Tasai dabar šoko kitan šonan, atgalio į kelią. Dvainis ėmė mušti jį kojom ir kumščiais. Arklys pasileido šuoliu, Dvainis greitai pavijo ir aplenkė bernus.
    - Eė, kaip senis laksto arklį! Argi mes jam pasiduosime!
    Sušvilpė, suriko bernai, rankom sumatažgojo: arkliai šoko šuoliu ir bėgo taip net sodžiun. Dvainis seniai jau norėjo sulaikyti arklį, bet negalėjo. Piktumas kaip gimė staiga, taip staiga ir pranyko. Girdėjo tik, kaip arklys jaksi tulžimi, ir jo buvo gaila jam.
    Įjojęs kieman, nusėdo nuo arklio ir, matydamas, kaip tasai sunkiai šonais kvėpuoja, paglostė kaklą ir įleido sodelin.
    - Kam gi aš jį taip nuvariau? Kuo gyvulys kaltas? Jis gi proto neturi.
    Įėjęs pirkion, Dvainis sunkiai atsisėdo ant suolo ir atsiduso. Žmona sėdėjo po langu ir poteriavo.
    - Kas gi, kad tu taip greitai arklį parvedei? - paklausė ji, bet Dvainis jai nieko neatsakė. Ilgai jis dar sėdėjo nuleidęs galvą ir mąstė.
    - Ar daugel turime pinigų? - paklausė pagaliau žmoną.
    Toji liovėsi poteriavus ir pasižiūrėjo į jį atsidėjus.
    - Kas dabar tau atsitiko? Ar gal bėda kokia?
    - Nieko neatsitiko, tik reikia man žinoti, ar daugel turim pinigų.
    - Gal bus kokie dešimtis rublių.
    Dvainis vėl ilgai tylėjo ir mąstė. Dvainienė baigė poteriauti, pabučiavo kryželį, persižegnojo ir rožančių užsidėjo ant kaklo.
    - Ar tai arklį tau dovanai atidavė? - paklausė ji, bet vyras vėl jai nieko neatsakė.
    - Ar žinai ką, sene, - prakalbėjo jisai, - mes dar egzekvijų nekėlėm. Aš nūnai dievui nusidėjau. Duokš man visus pinigus: eisiu pas kunigą, užpirksiu mišias...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page