r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
DVAINIAI

I

    Dvainis nūnai atsikėlė piktas. Jis miegojo šiandien kluone, nes bijojo, kad naktigoninkai gali apvalyti jo sodelį. Ryt šventadienis, žolinė, tai trankysis jie visą naktį, tikėdamiesi, kad išsimiegoti užteks ir dienos.
    Atsigulė Dvainis šiene tiesiog po kraigu. Dar iš vakaro ėmė lynoti, ir kraigas pravarvėjo. Dvainis priverstas buvo keltis kiton vieton. Jis nulindo pačian palėpin, užsiklojo kailiniais ir užmigo. Visą naktį jis sapnavo, kad naktigoninkai skiną obuolius, kriaušes ir mėtą jam vis pečiuosna, o jisai gulįs po kriauše ir negalįs pasikelti, pajudėti. Užsikėlęs pajuto, kad jis labai sušalęs ir visi marškiniai ant jo pečių šlapi. Mat nakčia smarkiai lietus lijo, stogas čia pravarvėjo, ir jį visą suvarvino. Tai dar būtų niekis, bet pikčiausia, kad sudrengė vienintelius jo naujus kailinius: sutrūkinės jie dabar.
    Dvainis užsimetė kailinius ant pečių ir išėjo iš kluono. Dabar nelijo, bet dangus buvo apsiniaukęs, žolė ir medžiai šlapi kaip vanduo, o ant takelio stovėjo klanai. Šiandien buvo žolinės šventė, ir Dvainis rengėsi bažnyčion: nūnai juk reikia vežti sėkla šventinti. Vakar jis liepė sūnui ankstį parjoti iš naktigonės ir įleisti arklį sodelin, kad geriau pasiganytų. Dabar eidamas pasižiūrėjo sodelin, ar jau namie arklys, bet ten nieko nebuvo.
    - Kurgi jis arklį dėjo? - tarė sau Dvainis ir išėjo iš kluonienos. Po lietaus kieme buvo neišbrendamas purvynas, o ties pasvirne stovėjo klanas kaip ežeras. Dvainis buvo basas ir brido tiesiog per purvyną.
    - Matyti, ir pirkioje varvėjo? - pagalvojo jisai ir, sustojęs vidury kiemo, apsidairė, lyg pirmą kartą jis būtų pamatęs savo "aukštąjį dvarą".
    Pirkaitė buvo sena, supuvusi, bet "dviem galais". Sienos žemėn sukniubo, į vidurį įdubo. Pasieny, kiaulių išknistam ir vištų išpurtintam, žibėjo plyšiai. Langai mažučiai, bet ir juose pusė stiklų buvo išdaužyta. Vienos skylės buvo skalelėmis užtaisytos, kitos užkištos skaruliais. Langas ties vartais turėjo tik du stiklu, o kiti du buvo gražutėliai išdaužyti: vienas užkištas buvo sena suknele, o kitas jo miline, kurią dar vakar vilkėjo; rankovė laisvai kabojo ir supėsi vėjo papučiama.
    - Tai moterys nedraugės vištas nuvaikė. Visus langus išnešiojo! - tarė sau Dvainis.
    Stogas senas, žolėmis ir samanomis apžėlęs, kepurnomis suaugęs. Kaminas pasviręs, o kraigas buvo žvirblių nupurtintas, vėjo nupustytas.
    - Reiktų nauja pirkia statyti, bet iš kur žmogus pinigų imsi? - mąstė Dvainis. - E, vėl mano amžiui užteks ir šitos, o sūnus tesistato sau, jei jisai nori. Ves, paims gerą kraitį ir pasistatys. Ko gi aš turiu rūpintis, jei jam galvos nesopa. O galgi nepaims geros mergos? Paims! - galvojo jis toliau. - Tiesa, gyvena jisai skurdžiai, betgi vienatūris sūnus ir sėdi ant pusės valako lauko. Ir vaikas gi nieko sau, tik nelabai klauso tėvo, begėdis. Kuris laikas, ir dar jo nėra namie, nors vakar gerai įsakiau, kad anksti parjotų. Tik kažin ar jau vėlu?
    Dvainis pakėlė galvą ir pasižiūrėjo į dangų; bet dangus buvo tirštų debesų apniauktas, ir negalima buvo įspėti, kaip aukštai dabar saulė. Tik iš to, kad jo kaimynas Gaidys, kuris pernai nusipirko sau sieninį laikrodį, tepė pakaladninkėje ratus, galima buvo manyti, kad laikas buvo jau nebeankstyvas.
    - Kur jisai nusidangino su tuo arkliu? Tai duosiu begėdžiui, kai parjos! - nusprendė jisai.
    - Petrule, ar Kaziukas dar neparjojo? - paklausė jisai dukterį, kuri išėjo iš pirkios ir čia pat, pas priemenės slenkstį, šliūkterėjo pamazgas.
    - Kur jis tau parjojo! Gal apmigęs kur kniukso. Žmonių naktigoninkai jau seniai namie.
    - Galgi jis nuvedė arklį kur ganyti, - galvojo Dvainis ir trenkė kailinius pasvirnėn. Paskui nuėjo papavietėn, išsitraukė vežimą kieman ir atsinešė iš svirno dėžutėje tepalo. Numovė vieną ratą - patepė, kitą. Suraizgė sėdynę, atnešė iš kluono virkščių, prikimšo ir vežimą nustūmė atgal papavietėn.
    Parengęs vežimą, nuėjo pirkion.
    Įeini žmogus Dvainio pirkion lyg kokion duobėn, nes asla priemenėj aukštesnė negu pirkioje. Durys žemutės, iškrypusios. Įeinant reikia žemai nusilenkti, kad kaktos nesudaužytai. Asla molinė, gal jau visa savaitė kaip nešluota, purvyno iki klupsčio, ypač pas duris, kur ant žemo suolelio stovėjo visuomet vandens kibiras, o po suoleliu pilni pamazgų ceberiai. Kibiras ar ceberiai, matyti, tekėjo, nes po suoleliu visuomet dvokdavo klanas. Aplinkui, pagal sienas, ėjo suolai, pajuodę, nešvarūs. Ypač nešvarus buvo kampas pas lentyną, kur buvo sukrauti puodai, puodeliai, dubenys - košėti, pienuoti, bulbėti. Viename iš jų buvo sukišti šaukštai, nenuplauti dar po vakar vakarienės valgymo.
    Kitam kampe, šviesiajame, stovėjo iš sudrožtų lentų prasčiausios skobnys, panašios į aukštą uslaną - "ožį", kaip žmonės vadina. Ar jos buvo baltos, ar nudažytos, nieko nesuprasi: tiek buvo apskretusios. Viršutinės lentos blizgėjo lyg kažkuo išteptos ir buvo musių apkepę. Gale buvo padėtas duonos puskepalis, apklotas "taračkiniu", kuris kadaise turėjo būti baltas, bet tai pasakyti dabar galėjo vien kokis gudrus tyrinėtojas. Aplink duoną buvo be galo prigurinta gurinių.
    Kitame kampe priešais skobnių stovėjo dvi lovi; viena išilgai pagal sieną, kita skersai. Po viena ir po kita lova užstumti loveliai, vienas didesnis, kitas mažesnis. Mažesniame buvo dabar prikrėsta tešlos, kurią knisinėjo du paršu, išvertusiu pusę žemėn. Keli dar paršai zujo po pirkią, pasuolėmis.
    Suolai buvo užversti rūbais; juos nakčia pasiklodavo patalui Dvainio draugė, kuri negalėjo tilpti visa lovose. Ypač didelė krūva visokių rūbų suversta buvo kampe, už lovos - "užulovėj".
    Lovos buvo sutaršytos kaip migis. Vienoje dar miegojo mergaitė, užsiklojusi kailiniais.
    Tiesiog ant lovų pakabinta šatra, ant kurios buvo sukarti sijonai, prijuostės, skepetos ir kitas geresnis rūbas, skirtas vien šventadieniui.
    Po skobnėmis gulėjo klumpės ir senos, išbristos, purvinos iki aulų, pušnys; čia pat buvo purvini, suskretę autai.
    Po pirkią vaikščiojo vištos. Viena iš jų purtėsi ir kapstė kampe už skujinės, kur buvo sušluota kuo didžiausia mėšlų krūva, o kita, užlėkusį ant skobnių, lesinėjo gurulius.
    Dvainis, įėjęs trobon, nuvijo nuo skobnių vištą, metęs ją kepure. Višta pašokėjo aukštyn, sukudekino ir net užgavo lempą, nuo kurios pasipylė išgaišusios musės.
    Dvainis sulaikė ranka lempą ir atsisėdo ant uslano.
    - Ar Kaziukas gi dar neparjojo?
    - Sakiau gi, kad ne! - atsiliepė duktė, maišydama košę, pasistačius puodą su virintu vandenimi ir miltus ant suolo ties krosnim.
    Pasuolėje, kur stovėjo puodai su prarūgusiais vakarykščiais viralais, ėmė kažką lakti šuva. Petrelė, neatsitraukdama nuo savo darbo, paspyrė koja šunį, jog tasai net suskalino.
    - Ar neisi tu laukan! - suriko ji ant šunies. - Tau čia pagaminta! Išvarytai nors šunį, - nusigręžė ji į tėvą, - išlaks, ir paršams nebus ko duoti.
    Tėvas atsikėlė ir atidarė duris.
    - Eik laukan! - suriko jis ant šunies. Tasai, nuleidęs uodegą, spruko per duris kaip galėdamas, bet Dvainis vis dėlto surojo paspirti jį koja.
    Paskui Dvainis užsiraitojo rankoves, paėmė nuo suolelio kaušelį vandeniui semti, vadinamąjį "belčių", ir pasisėmė iš kibiro.
    Prigėręs vandens pilną burną, liejo rieškučiomis ir prausėsi.
    - Tu gi nors kaklą nusipraustai! - patarė jam žmona, gulėdama ant krosnies. - Dabar juodas lyg pušnių aulas, net žiūrėti negražu.
    - Kad tau negražu, nežiūrėk! - atrėžė jisai žmonai ir, nutraukęs nuo duonos rankšluostį, ėmė šluostyti burną ir rankas. Kaklo, ausų, paausių jis nei nepalytėjo. Nusišluostęs atsiklaupė pas suolą poteriauti. Petrelė, išmaišius košę, įstūmė puodą krosnin, kad dar pavirtų, ir apžarstė jį žarstekliu.
    - Ar neisite jūs čia man iš pirkios! - sušuko ji ant vištų, kurios vėl sulėkė ant suolų, ant skobnių ir lesė gurinius. - Pridrėkėt čia, kad jus vanagai išnešiotų!
    Ir, nustvėrusi tą patį taračkinį, kuriuo buvo užklota duona, išginė juo iš pirkios vištas ir paršus. Paskui sustumdė lovelius ir, sugriebusi šluotą, ėmė šluoti pirkią.
    - Tu gi, dukrele, nors pasuoles nušluotai, o dabar ten mėšlų krūvos, - paragino ją motina.
    - Atsikels Mortytė, iššluos kaip reikia, o man nėra kada. Štai druni iki pietų kaip karvė.
    Sušlavė mėšlus po skujine ir šluotą pastatė kampan. Priėjus į lovą, nutraukė nuo mergaitės kailinius.
    - Kelkis, mazniule! Užteks miegoti, jau pietūs. Nors mėšlus išneši.
    Mergaitė atsisėdo lovoj ir ėmė kasinėtis ir žiovauti, o Petrelė suėmė nuo suolo rūbus, suvėlė krūvon ir suvertė užulovėn.
    - Tu gi, dukrele, išneštai juos anan galan. Nūnai gi šventa. Ateis kas, net negražu, kad pas mus tokis migis.
    - Nešiosiu čia jums viską, - nusišiepė piktai Petrelė; priėjus į krosnį, atkeldinėjo puodus ir statė juos ant suolo, traukė iš pasuolės žemėtus dugnus, šluostė juos marškinių rankove ir dangstė puodus, kad juosna nekristų musės, kurių čia buvo didžiausi spiečiai.
    Tėvas pasipoteriavęs atsisėdo ant uslano.
    - Tai raivysis bei kutensis. Ar tave utėlės užpuolė? - subarė jisai Mortytę. - Kad sutampysiu juosta, tai žinosi.
    - Jau ir utėlės, kaipgi! Blakės, kad jas maras. Visai sukramtė, - atsakė mergaitė, žiūrėdama į pūslėtas rankas.
    Atgrėbus nuo akių plaukus ir pasitaisius suknelę, išėjo oran.
    Petrelė stovėjo pas krosnį ir šlavė žarijas "duobėn".
    - Tu ko ten guli? - paklausė Dvainis žmoną. - Dar krosnį sugriausi!
    - Sergu, ir pilvą sopa.
    - Kur tą Kaziuką velniai nunešė, kad jisai nejoja namo. Jau galgi neankstyvas laikas.
    - Eisim valgyti, - patarė žmona, nulipdama žemėn, - o tuo laiku gal dar parjos.
    Petrelė, sušlavusi žarijas, uždengė krosnį ir, pasiėmus nuo lentynos dubenį, pylė iš puodo rūgštį. Motina ištraukė iš puodelio, kuriame buvo sukišti, šaukštus.
    - Tu, mazniule, vakar nei šaukštų nepaplaudei, - pabarė ji dukterį.
    - Tu vien mane matai, - atsikirto toji, statydama rūgštį ant skobnių. - O kurgi tu su Mortyte buvai, kad negalėjota nei šaukštų paplausti?
    Motina įpylė puodelin vandens, pabalzgino ten šaukštus, paskui nušluostė juos prijuoste ir sudėjo ant skobnių.
    Pati atsisėdo ant uslano. Tėvas užlindo už skobnių kampan.
    Mortytė atėjo iš kiemo ir tiesiog už šaukšto.
    - Mazniule, - sudaužė ją šaukštu kakton Petrelė, - atsikėlė kaip kiaulė iš migio ir tiesiog už šaukšto. Nei nusiprausus, nei snukio peržegnojus.
    - Tai jau, die! - susiraukė Mortytė. - Ogi motulė ar prausėsi?
    - Tu gi motulės nepaisyk...

II

    - Tegul bus pagarbintas!..
    - Ant amžių...
    - Skalsink, dieve!
    - Prašom!
    - Prašom, bet neduosim, jei savo šaukšto neatsinešei, - pajuokavo Dvainis. Daugelis atsistojo vidury trobos ir nusiėmė kepurę.
    - Kurgi jūsų bernas? - paklausė jisai, dairydamasis Kazio.
    - Neparjojo dar iš naktigonės.
    - Kokis ten galas? Ir mano gi dar neparjojo. Maniau, paklausiu tavo Kazį, kur jis paliko Miką. Vakar vakare jie drauge nujojo.
    - Ko stovi, kūmuli? Prisėsk, - paragino Dvainienė.
    - Kad neturiu laiko, kūmule, - atsakė Daugelis ir atsisėdo ant suolo. - Dar mano vežimas neparengtas. Vis laukiau Miko, kad parjojęs padėtų.
    Atsisėdęs padėjo kepurę greta, paglostė delnu plaukus ir išsitraukė pypkę.
    - Aš jau parengiau. Bet tas pats galas, kad arklio nėra.
    - Gal sumigo kur, judošiai. Baldinasi visą naktį po svetimus sodus, tai miegti dieną. Nueitute paieškotų, o tai ir apie pietus jie neparjos.
    - O kur tu jų, mergele, eisi ieškotų? Arba žinai žmogus, kur jie nujojo.
    Daugelis nuėjo į duobę ir įsidėjo pypkėn žariją.
    - Mano moterys, - kalbėjo jisai, užsitraukdamas pypkės, - dar nei krosnies neiškūreno.
    - Argi nevėlu jau, dėdule?
    - Galgi jau neanksti.
    - Saulė matyti ant liepos: ten debesys baltesni, - parodė Dvainis šaukštu.
    - Jau, žiūrėkite, ir žmonės ėmė važiuoti, - pridūrė Daugelis. - Tai persiu kailį, kai parjos, tai kulsiu, jog net plunksnos lekios! - kalbėjo jis toliau, traukdamas iš pypkės ir leisdamas aukštyn dūmus. - Sakiau vakar pusgalviui: nejokite toli. Kai tik išauš, veskite arklius namo, dar paganysim daržely. Bet ar klauso gi šitie šėtonai!
    Ir jisai atsisėdo vėl ant suolo.
    - Kas važiuos, dėdule, bažnyčion?
    - Aš važiuosiu. O kas daugiau, nežinau. Gal senė važiuos.
    - Gal ir Tarasė važiuos?
    - Tarasė - nedidelė ponia. Suvaikščios ir pėsčia. Čia kabalkstelė durys, ir pirkion įėjo visų laukiamas Kazys. Buvo tai bernas aštuoniolikos metų, gana aukštas, geltonplaukis. Nosis ir burna lupėsi saulės apdeginti. Apsiavęs buvo klumpėm, apsivilkęs kailiniais ir miline.
    Įėjęs trobon, nepasakė niekam nė žodžio. Nusimetė nuo pečių apsiaustą, trenkė kepurę ir patsai atsisėdo ant suolo, skobnių gale. Ten sėdėdamas nukratė nuo kojų klumpes ir pastūmė pasuolėn. Nuvyniojęs pakorė šlapius autus ant pastalės.
    Visi pajuto, kad kažkas yra negera.
    - O kurgi tavo arklys? - paklausė Dvainis sūnų.
    - Kur? Tvarte, - atsakė piktai bernas, trindamas akis, lyg jis dabar tik būtų iš miego atsikėlęs.
    - Kaipgi tu kieman įjojai, kad mes nei nematėm?
    - Sakau, kad arklį tvartan paėmė.
    Dvainis padėjo šaukštą ir įsmeigė akis į sūnų.
    - Kaip tai - paėmė tvartan? Ar tu juokies, ar nori, kad aš tau kailį nupertau?
    - Velnias žino, kaip tie arkliai pakliuvo miestelio pievosna.
    - Ak tu, valkata! - sušuko ant sūnaus Dvainis. - Nagi aš tau galvą perskelsiu!
    - Ar mano vieno arklį tvartan paėmė, kad tu čia rėkalotai! Visų gi.
    - O jūs kur buvote, kad arklių neprižiūrėjote?
    - Svetimuose soduose grūdosi, nežinote gal, kur buvo, - pridūrė Petrelė.
    - Dar tavo čia trejoko reikia, - nusišiepė į ją Kazys.- Dar zaunija, kalė!
    - O kurgi mano Mikas? Ar ir jisai parėjo namo?
    - Ne, jis liko miestely. Kitų arkliai tvarte pas Maušą. Jie pas jį nuėjo. Sako - visą barzdą jam išrausią, jei neatiduos gražia daba arklių.
    - Tai nedraugai, tai šuniagalviai! Nukulsiu gi, kai sugrįš namo. Tegul tik neparves arklio.
    - O tavo gi arklį kas paėmė tvartan? - paklausė Dvainis.
    - Ogi kunigo svainis. Sako, dobiluose radęs.
    - Kunigo svainis? Ak tu, parše! - sušuko Dvainis ir paleido sūnui šaukštu tiesiog galvon.
    - Dar jau kautis! Namie gulint gera rėkaloti. Bet nujotai patsai naktigonėn, padrunėtai lietuje, nebijok, kitaip kalbėtail - pasivarė sūnus ir spyrė koja šaukštą su tokiu įnirtimu, jog tasai nulėkė net vidurin pirkios. - Stengsti visą naktį lietuje kaip šuo, pareini namo, tai dar kautis lenda.
    Dvainienei pagailo sūnaus. Ji tuo sau įsivaizdavo, kaip sūnus miegti lauke po medžiu, o iš viršaus ant jo lyja ir lyja lietus.
    - Rėk nerėk, tuo nieko dabar nepadėsi, - tramdė ji vyrą. - Argi jisai to norėjo? Kas gi tau, vaikeli, sakė, kad arklys kunigo tvarte?
    - Aš gi patsai buvau ir kalbėjau su jo svainiu. - Neduosiu, sako, tau arklio. Teateina tėvas ir atneša tris rublius. Pigiau neatiduosiu.
    - Tris rublius? - nusistebėjo Daugelis. - Argi arklys jam vežimą dobilų suėdė?
    - Dar jau kunigas ims pinigus iš mūsų? - paabejojo Dvainienė.
    - Manai, kad ne? - nusišaipė Dvainis.- Žinoma, ims. Šio laiko kunigas gobšesnis negu kitas žydas.
    - Na jau, tėvulis nukalbi! - subarė jį Petrelė. - Tu gal užmiršai, kad išpažintin eisi.
    - Kunigas, brol, kaip kunigas. Jisai gal neimtų nuo varguolio žmogaus, pasigėdintų, bet kunigo giminė - tai jau toji neturi nei sąžinės, nei gėdos. Ji nulups ir nuaus žmogų geriau negu žydas.
    - Gėdėkitės, žmonės! Ką jūs kalbate! - subarė Daugelį Dvainienė.
    - Ar gal ne tiesa? - paklausė jisai. - Visi žinome, kokie jie ponai buvo, kai atvažiavo, o kokie dabar yra. Ot, pamatysite, kad užmokėsit! Ir ne tris, bet dar penkis rublius. Ne aš būsiu, jei neužmokėsite.
    - Tegul ten arklys nors padvesia tvarte, neisiu aš jo atsiimti. Eisiu aš akių svilinti? Kas padavė tvartan, tegul tasai ir atsiima.
    - Taigi, judošiai, tikri judošiai! - kalbėjo toliau Daugelis. - Mušti juos, šungalvius, ir verkti dar neduoti. Tokia nūnai šventė, kad kiekvienas bažnyčion rengiasi, o jie arklius tvartan atidavė. Ir nesakyk gi tu jiems nieko žmogus, nebark tokių ištvirkėlių! - karščiavosi jisai toliau. - Sprandą savajam nusuksiu, tepareina tik be arklio.
    Daugelis pasikėlė nuo suolo ir užsimovė kepurę.
    - Tau kas? Nueisi, išsibarsi su žydu ir arklį gausi. O man eik, svilink dabar akis pas kunigą! Ir vis per šitą nevaimėlį! - piktai žvilgtelėjo jisai į sūnų, kuris, paėmęs motinos šaukštą, delnu jį nušluostė ir, atsirėmęs ant duonos kepalo, srėbė dabar kruopas.
    - Na, eisiu namo. Likit sveiki.
    - Sudiev, - atsakė jam Dvainienė.
    Daugelis išėjo iš pirkios.
    - Aš tave, tu ištvirkėli! - šyptelėjo tėvas į sūnų, lįsdamas iš užustalės, ir kumštelėjo jį šonan.
    - Die, tėvuli, nesikauk! - sumurmėjo sūnus, pasitraukdamas šalin.
    - Palaidūnai! Maniau, kad nors šiandien nuvažiuosiu bažnyčion kaip žmonės. O dabar brisk pėsčia per purvyną. Maža dar jo aš klampiojau! - išsišiepė į Kazį ir Petrelė.
    - Nedidelė ponia. Dar tau arklys neužaugo. Vėl kas gi varo, sėdėk namie.
    - Dar zurzėsi ten! Kaip drošiu šaukštu kakton! - sumojo Petrelė.
    - Na, pamėgink! Galgi ir aš šaukšto neturiu?.. Petrelė padėjo šaukštą, persižegnojo, atsirūgo ir pasitraukė nuo skobnių. Priėjus į suolą, pakėlė Kazio kailinius ir milinę ir trenkė juos kampan.
    - Obuolių pilnos kišenės. Keltavos! Kieno gi jūs nūnai sodą nuliuobėte?
    - Tau kas? Ne tavo gi.
    - Užsidirbai, belandžiodamas svetimuosna soduosna.
    - Tu man eik ir parvesk arklį. Girdi? Neparvesi - kailį gyvam nuimsiu! - pagrasė jam tėvas ir atsigulė lovon.
    - Parvesiu, kaipgi. Tik tu manęs lauk. Kad man būtų davę, aš jau būtau seniai parvedęs.
    Kazys aplaižė šaukštą, padėjo ir atsikėlė.
    - Na, tu gi greičiau valgyk, nežiopsojus! - suriko ant Mortytės Petrelė.- Ar aš tavęs, ponios, vienos gal lauksiu!
    Ir atitraukė nuo jos dubenį. Mortytė nusitvėrė už jo abiem rankom.
    - Die, palauk, nors kąsnį pagynėsiu.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page