r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Krėvė
BEDIEVIS

II

    Praėjo daugiau kaip savaitė laiko. Mano draugas išvažiavo namo; aš jį nulydėjau į stotį ir ten viešnagėjau pas pažįstamus kelias dienas.
    Kada aš pėsčias grįžau, žmonės jau pradėjo rugius pjauti.
    Dar neparėjęs namo, sužinojau, kad Jonas Noreika sunkiai serga. Jis tą dieną, apie kurią aš esu pasakojęs, nubėgęs pievon, gerai iškaito ir nuvargo, šieną benešiodamas, kūgelius bestatydamas. Suplakęs paskutinę plakę, prigulė ant jos truputį atsilsėti ir užmigo. Saulė jį gerai įkaitino. Atsikėlęs pajuto, kad jam gelia šoną, ant kurio jis gulėjo. Tarėsi nugulėjęs. Bet naktį surėmė jį tokie diegliai, jog žmonės manė, kad gyvas nebeliksiąs, ir net kunigo važinėjo. Bet dabar jau pagerėjo, ir galima spėti, kad pasveiks.
    Žmonės mano, kad jį monai užkerėję, kai jisai sėdėjo ant Šmėklų kalno.
    - Pamatysi, kad ir tave dar kažkas pikta ištiks, jei lankysi tas vietas. Atmink mano žodį! - įspėjo mane Šimas Kūdris, kurį aš sutikau, eidamas šilu, ir kuris man visa tai papasakojo. - Argi galima klausyti senio, kuriam jau nesivaimėja? O vėl dievai jį žino. Kur tik jisai savo amžiuje nėra buvęs. Jis, sako, skersai ir išilgai išvaikščiojęs visą pasaulį. Gal senis kažką žino!
    Ejova namo ne keliu, bet daržais, nes taip buvo arčiau. Kaip tik teko eiti per Vainorų daržą. Senas Vainorus buvo sodely, pas bites. Pamatęs mudu, pakvietė mane užeiti sodelin. Kadangi didelio darbo vyrams dar nebuvo, užėjo drauge ir Kūdris.
    Ten sėdėjo dar vienas vyriškis, Petras Karpis. Vainorus rengėsi leisti spiečių avilin.
    - Suleisim bitukes naujan naman, ir aš tamistas šių metų medumi pavaišinsiu.
    - Ar bus dar naudos iš šio spiečiaus? Juk vėlu jau. Pievas nušienavo, rugius pjauna. Viskas giriose ir laukuose jau peržydėjo, - išreiškė savo nuomonę Kūdris, kuris taip pat turėjo bičių, keletą kelmų.
    - Žinai, ką seni žmonės kalba? Per rugius spiečius lekia - vyk, o jei per rugieną - akmenimi pavaryk. Rugius dar tik pradeda pjauti, - atsakė jam Vainorus ir atidarė avilį.
    Buvo tai storo medžio kamblys, gana papuvęs. Vienas galas, kuris žemiau buvo nuleistas, visai išpurtęs ir buvo užlipdytas moliu, maišytu su spaliais. Vidury tas galas buvo užkaltas lentele.
    Vainorus dabar ištrynė avilį vašku, "kad kvepėtų", įkorė ten vieną baltą korelį, pritaisė nuo žemės į avilį dvi lenteli ir užklojo jas balta paklote: kelią bitėms paruošė.
    Paskui apsirišo galvą skarele ir mums tokias pat davė, kad apsirištume. Anūkas atnešė iš pirkios rūkulį, padarytą iš seno skarulio ar autakojo.
    Senis dar vieną,kartą viską apžiūrėjo, pamiklino, ar stipriai laikosi lentelės, pataisė paklotę, kad garankščių nebūtų, rūkulį padėjo šalin ir atnešė iš papavietės sietą, tam tikrai pritaisytą, kuriame buvo susemtas spiečius.
    - Kurgi tavo bitininkas? - paklausė jį Kūdris.
    - Kam jisai?
    - Argi nežinai kam? Bitiną kaipgi avilin patupdysi?
    - Žmogel, tegul laisvas gyvena. Niekur mano spiečius nelėks iš avilio. Bitės juk jaučia, kad aš myliu jas. Na, su dievo pagalba pradėsime dabar.
    Senis persižegnojo; paskui peržegnojo avilį ir atrišo sietą. Bičių buvo daug, spiečiaus būta didelio.
    Vainorus pasėmė bites mediniu šaukštu iš sieto lyg tyrės ir įpylė avilin kartą ir kitą...
    - Kad turšimas susidarytų. Tada bičiukės pačios eis avilin, - paaiškino jisai man.
    Paskui du tris šaukštus išpylė ant paklotės
    - Keliui parodyti, - aiškino vėl.
    Tikrai, bitės iš sieto ėmė kopti aukštyn, viena per kitą lipti per ištiestą paklotę avilin... Slinko, slinko ir slinko. Rodos, nei nelekiojo, tik vis kopo. Reginys buvo man iškilnus ir dar nei kartą nematytas. Žiūrėjau atsidėjęs, net akyse ėmė mirgėti.
    - Sakyk tu, žmogau! - nusistebėjo Karpis. - Tokis mažas gyvuliukas, o kiek turi proto! Eina kaip avelės tvartan! A, kad jas dievulis!
    - Bitė, žmogau, protingesnė už kitą vyrą. Ji net supranta, ką žmogus mano, - paaiškino jam Kūdris, dėdamasis gerai žinąs bites.
    - Ar nejaugi? - nusistebėjo vėl Karpis.
    - Matai, vaikel, kokia rami bitukė, - prabilo Vainorus, - nors užantin pilk. Tebūtų čia kas nors, kuris pavydėtų ar kitą kurią piktą mintį turėtų, pamatytume, kaip kirsti pradėtų. Štai tirštai ėmė kopti! Žiūrėkit, vyručiai, ar nepamatysit bitino?
    - Štai, štai! Bitinas, - rodau aš pirštu bitukę, kuri kopia pakrašte avilin, didesnė negu kitos.
    - Tai, vaikeli, jaunas tranas. Bitino reikia žiūrėti ten, kur tirščiausia bičių. Juk jis dar slapstosi po kitomis.
    - Štai, štai jisai! - rodo Kūdris ten, kur didžiausia bičių krūva.
    - Matau, matau, žmogeli! O, o! - rodo šaukštu Vainorus čia vienoje, čia kitoje vietoje, - štai kad sprunka avilin! .
    Aš nors labai norėjau pamatyti, kokis tasai bitinas, bet nieko nemačiau.
    - Kad bitinas avily, dabar nėra ko jūsų čia paisyti. Vainorus pakėlė sietą ir iškratė bites paklotėn. Vienos jų ėmė tuoj kopti avilin, kitos pasikėlė oran, palekiojo, palekiojo ir sutūpė ant avilio, avily...
    - Na, na! Greičiau, mažosios, nesnauskite; kam gaišinate laiką?
    Ir, paėmęs rūkulį, papūtė į bites dūmų. Bitėms dūmai nepatiko, jos ėmė greičiau kopti avilin, o kitos net pasikėlė ir nulėkė.
    Po dviejų trijų minutėlių, liko ant paklotės vos keletas bičiukių. Vainorus atsargiai, kad nesutrintų kurios, atėmė nuo avilio paklotę ir nukrėtė bičiukes žemėn.
    - Sakiau, nesnauskite. Dabar teks lėkti avilin. Vainorus truputį parūkė, kad nuvarytų nuo avilio krašto bites giliau ir, kiek galėdamas atsargiau, pridengė vienu plautu. Lukterėjęs vėl parūkė tą vietą, kur antrasai plautas turėjo gulti, ir pridengė avilį.
    - Dabar gyvenkite ramiai ir laimingai, mažosios bitutės, dievo darbininkės. Tesaugoja jisai jus nuo viso ko pikto. Vardan dievo tėvo ir sūnaus ir dvasios šventos! Amen!
    Ir Vainorus tris kartus peržegnojo avilį. Aukštas, žilas, saulės spinduliais apvainikuotas, jis panašus buvo dabar į kažkokį senąjį krivį, kuris seniai seniai kažkada gal taip pat laimino mažas bičiukes.
    Abu vyrai persižegnojo. Kad nesusigadintau sau įspūdžio, ūpo kitiems, aš irgi persižegnojau.
    - Kad jos iš šio avilio niekuomet neišnyktų, kad kas vieni metai po du spiečiu leistų! - palinkėjo Kūdris.
    - Kad kas metai šis avilys būtų pilnas medaus, - pridėjo dar Karpis.
    - Kad kitus metus šiuo laiku vėl mes visi sveiki ir gyvi būdami leistum iš šio avilio naują spiečių! - neatsilikau ir aš.
    - Ačiū, ačiū, vyručiai! Dėkui, kad padėjote suleisti. O dabar aš jus už tai medumi pavaišinsiu. Juk dabar jūs mano bičiuliai esate.
    - Argi padėjome?! - nusijuokė Karpis. - Mes tik žiūrėjome.
    Senis užmynė rūkulį, pakėlė nuo žemės paklotę, paėmė sietą ir nuėjo į pirkią.
    Mes atsitraukėme toliau ir susėdome ant vejelės. Ramu buvo, tylu ir jauku. Sodas kvepėjo medumi; toli darže čirškė žvirbliai.
    - Štai senis! Žiūrėkite tik jūs! Devintą dešimtį baigia, o kokis dar vikrus. Namo rengtis nei nemano,- lyg pavydėdamas nusistebėjo Karpis.
    Tikrai, senis ėjo dabar tiesus ir lengvas, lyg jo negniaužė šimto metų našta.
    - Kodėl jam vikriam nebūti? Nei nusidarbuja, nei jam kas rūpi. Ir gardesnį kąsnelį šeimininkė visada pataiko.
    - Tikrai, stipri šeima; kol senis gyvuoja, tvirtai ją laiko savo rankose. Bet tenumiršta jis nūnai, ryt ji iškriks į visas šalis.
    - Nieko, kad ir iškriks. Turtus gerus turi susikrovę už senio pečių.
    - Kad ir sekasi žmogui. Nors ir bites imkime. Kasmet kiekvienos spiečiasi, o kitos du tris kartus. Ir kad nors vieną kada spiečių būtų paleidęs! Žino gal senis ką!
    - Ne be to, kad nežinotų.
    - Betgi davė jam kunigėlis, vai gerai davė! - nusijuokė į mane Kūdris.
    - Ką gi jam kunigėlis davė? - paklausiau aš.
    - Kai atvažiavo į Noreikus su švenčiausiu. Matyti, kažkas juo bus pasiskundęs, gal tercijonka kuri buvo pripliauškinusi. Pasišaukė jį kunigėlis, kad ėmė jam kalbėti, kad ėmė - ir iš Švento Rašto, ir šventųjų gyvenimų, ir iš evangelijos... Bet ką? Senis vis savo varo, ir tiek. Bedievis juk, - papasakojo Kūdris.
    - Kam kalbėti, ko nereikia, - subarė jį Karpis. - Suvaikėjo kiek senis, tai tiesa, bet ne bedievis jisai. Bažnyčion juk vaikščioja dažnai, nors ir senas, išpažinties eina kas vieni metai, o senam to užtenka. Ir žmogus jisai geras, minkštos širdies, pikto niekam nedaro. Ne, jis ne bedievis, kam veltui kalbėti.
    Vainorus tuoj grįžo ir atsinešė dubenį, pilną korių. Kitoj rankoj nešė lėkštę, išmargintą įvairių spalvų gėlėmis, kokių gamtoje dar nei nėra. Šalia jo ėjo anūkas ir nešė sėtuvėlėj agurkus ir peilius.
    Senis pastatė medų ant vejelės priešais mūsų, o man padėjo lėkštelę ir peilį.
    - Juk tu pripratęs prie lėkštelės. Pamėgink medaus su agurku. Gal dar nevalgei šiemet? Valgykite, vyručiai! - paragino jisai kitus.
    Senis išsitraukė iš sėtuvėlės patį didžiausią agurką, perpjovė jį išilgai pusiau, uždėjo ant vienos pusės korį medaus, antra prispaudė ir padavė anūkui.
    - Še tau, vaikeli. Dabar bėk sau.
    Vaikas paėmė agurką, pabučiavo geram seneliui ranką ir, prilaikydamas smunkančias kelnaites, nudūmė į gatvę.
    Vyrų raginti nereikėjo. Vainorus atsisėdo greta ant kelmelio, bet nevalgė.
    - Kodėl gi, dėde, neragauji patsai? - paklausė Karpis. - Sėsk arčiau ant vejelės ir valgyk.
    Ir jis pasitraukė į šalį, kad padarytų seniui vietos.
    - Man, vyručiai, ne naujiena. Antra vėl, aš žaliaukių jau nebevalgau. Mano amžius tokis, kad agurkų geriau visai neragauti.
    Senis apsidairė. Pakėlęs galvą, parodė pirštu kregždes, kurios aukštai aukštai lekiojo, maudėsi mėlynose padangių gelmėse.
    - Štai kam gyvenimas yra linksmas.
    - Kokis gražus povakaris! - pasidžiaugiau aš ir, atsigulęs aukštininkas vejelėje, grožėjausi kregždžių vikrumu.
    - Gražios dienos! - pritarė Kūdris. - Jei toki orai pabus dar nors savaitę, nupjausim ir suimsime rugius kaip auksą.
    - O kaip Noreikų draugė? - pasidomėjo senis.
    - Daro, ką gali, - atsakė jam Karpis. - Dievo tieson nepatrauksi, kad darbymetėje ligą žmogui atsiuntė.
    - Arba dievas kaltas? Tenevaikščioja Šmėklų kalnan! - išreiškė savo nuomonę Kūdris.
    - Aš irgi ten buvau, ir sveikas. Dėdė Vainorus dar dažniau ten būna, - atsiliepiau aš.
    - Dėdė Vainorus ir tu - mokyti žmonės; judu daugel žinota. Ką galita judu, mūsų žmogui niekuomet tas netinka.
    - Niekus kalbi! - susiraukė Vainorus ir dar pakartojo. - Niekus, žmogau, kalbi.
    - Ne mano vieno tai nuomonė. Ir kunigėlis taip sako.
    - Dovanok, tamista! - nusijuokiau: - aš gerai žinau, kad kunigėlis to nesakė ir pasakyti negalėjo.
    - Ne aš vienas girdėjau, - nedrąsiai gynėsi dabar Kūdris. - Štai ir Petras girdėjo.
    - Ne, aš to nesu girdėjęs, kam tai sakyti! - ramiai atkirto Petras ir užkando geru kąsniu agurko su medumi.
    - Dėde, - prakalbinau aš Vainorų, - kaipgi tu ginčijaisi su kunigėliu?
    - Su kunigėliu? - Ne, kam aš su juo ginčus kelsiu. Argi aš jam lygus?
    - O kai pas Noreikas buvo su švenčiausiu! Ar užmiršai? - priminė Kūdris.
    - A, tada? Aš nei kiek nesiginčijau. Gal tavo draugas, - atsigręžė jis į mane. - pasiskundė kunigui?
    - Nemanau; laiko juk jis neturėjo.
    - O gal sodiškiai ką pripasakojo. Pasišaukė jisai mane pas save, kaip ėmė, kaip ėmė kalbėti, taip gražiai, lyg iš knygų skaito, jog aš net jau nieko nesupratau. Ir nesiginčijau. Dar lūpų nepravėriau, kai visi, stovėdami už kunigo pečių, rankomis mosto, kad tylėtau, o moterys tai tik dūsauja, kitos net ašaras šluosto. Na, - manau sau, - aš tavęs, kunigėli, neperkalbėsiu, nes tu tam ir mokslus esi išėjęs. O man kas? - pabaigė jisai. - Kaip kas nori, tepranta sau. Manęs nesupras...
    - Kodėl, dėde? Nejaugi visi šio laiko žmonės toki kvaili?
    - Kur tau, vaikeli! Dabartinių laikų vaikai gudresni, negu kadaise buvo suaugę vyrai. Bet ko žmonės nenori prasti, ar dabar, ar seniau būdavo, jie to ir nepranta. Kai aš dar buvau jaunas, pradėjo geležinkelius tiesti. Kai pasklido šis gandas, kad bus geležiniai keliai, mano tėvas, amžiną jam atilsį, tik juokėsi: "Kelią geležinį tiesią! Žmonės noragams neturi geležies, o jie kalba, kad geležinį kelią tiesią. Ir sumano gi sumeluoti!"
    - Ir mano tėvelis netikėjo. O kai teko jam Vilniun važiuoti ir pamatė jisai traukinį, spjovė piktai ir sako: "Velnias jį neša. Matai, kaip gyvatė lenda. Nesulauktų jo galva, kad aš, senų metų sulaukęs, nusidėtau dievui dėl jo. Nevažiuosiu!" Nusispjovė dar kartą senis ir nuėjo pėsčias Vilniun, - papasakojo Karpis.
    - Net Vilniun, - nusistebėjau. - Juk tai kokis šimtas verstų.
    - Na, šimtas, žinoma. Pasižadėjęs buvo senis Kalvarijon. - Dėkui už medų ir agurkus! - nusigręžė jis į Vainorų.
    - Ko dar nevalgai? - paklausė Vainorus. - Juk medaus neturi.
    - Akis norėtų, bet siela jau nebeima.
    - Medus tokis daiktas, kad daugel jo nesuvalgysi, ypač kai dar šviežias, - šluostydamas ūsus, pridūrė Kūdris ir padėjo peilį sėtuvėlėn.
    - O tau, dėde, ar teko jau važiuoti geležinkeliu? - paklausiau aš Vainorų. Abu vyru tik nusijuokė.
    - Aš, vaikeli, ne tik važinėjau, bet ir kelią tiesiau. Būdavo, tėvas širsta, pyksta, kada kas apie geležinkelį, traukinius pasakoja, o man taip įdomu buvo viską savo akimi pamatyti, jog tarytum už šimto mylių eitau, kad tik pamatytau. Net sapne, būdavo, sapnuodavau. Prašau tėvo: - "Leisk, eisiu uždarbiauti". Bet kur tau? Senis iš tolo nei klausyti nenorėjo. Tylomis tada susiderėjau, iš namų išsivogiau - ir kur tik aš nebuvau? Ir Varšuvoj buvau, ir Kijeve. Ten yra, vaikeli, tokių lygumų, jog už šimto mylių nei kalnelio, nei medelio nepamatysi; net nesuprantu ir dabar, kaip ten žmonės galutinai nenuskursta be girių, be medžių?.. Na, kas, - manau aš sau, - pasodinti nors šakelė! Bet ne... Na, - sumojo senis ranka, - žmogus prie visko pripranta, net prie minties, kad ne nūnai, tai ryt jisai turės mirti.
    - Kodėl gi tu, dėde, jų nepamokei, nepatarei jiems, kad sodintų medžius?
    - Kadai nepatariau. Kai kuriems net sėjau, nes kur tu ten medį gausi. Gal ten jau dabar yra sodų... Vienam miestely - aš užmiršau dabar, kaip jis vadinosi - mes apsigyvenome žydo namuose. Kalbėjo kiti žydeliai, kad mūsiškis labai labai mokytas ir išmintingas esąs, visus jųjų mokslus išėjęs. Jisai jokio darbo nedirbęs: visus namus vedė jo žmona; krautuvėlę mažą turėjo, iš to ir gyveno, matyti... Dėl juoko ėmė kažkas ir pasiklausė jį, ar neišrado jisai naujo dievo? Juoktis iš jo labai mėgome. "Išradau, - atsakė jisai, - kad to dievo, kurį jūs gerbiate, visai nėra". Vieni, išgirdę tai, tik daugiau išjuokė jį, bet kiti įpyko, net mušti norėjo. Ir aš taip pat pasikarščiavau. O dabar aš matau, kad jo būta tikrai išmintingo žydo.
    Aš atsisėdau ir atsidėjęs dirstelėjau į Vainorų. Nesupratau, ką čia jis išmintingo rado.
    - Kas gi čia yra išmintingo? - paklausė jį Kūdris. - Žinoma, žydas - nekenčia viešpaties Kristaus.
    - Ne, jis ne tą norėjo gal pasakyti, - neigiamai pakraipė galvą senis. - Štai ir aš nūnai manau, kad dievas visai ne tokis, kaip visi ir aš pats anksčiau jį sau buvau įsivaizdavęs.
    - Tu jau vėl imiesi savo pasakų, - įspėjo jį Kūdris. - Vai, gausi vėl iš kunigėlio.
    - Palauk, - sulaikė jį Karpis.
    - O kokis gi yra dievas? - pasidomėjau aš.
    - Aš anksčiau vis maniau, kad jisai gyvena danguje, galingas, visa žinąs, senas, truputį rūstus, truputį geras, dažnai susiraukęs, nes jį žmonės nuolat piktina, sėdi aukštame soste ir iš aukšto niauriai žiūri į visa, kas dedasi čia žemėj.
    - Tokis juk jisai ir yra, - pritarė Kūdris.
    - Aš manau, kad ne, - užgynė Karpis. - Kam gi knygose pasakyta, kad jisai yra visur, danguje ir ant žemės. Žinote, - nusigręžė jisai į mane, - aš dažnai to nesuprantu, kaip tai: - visur. Bet štai kada aš vienas kur dirbu tokiu štai metu, gražiu ir ramiu kaip dabar, man rodosi, kad suprantu. Man vis rodosi, kad jisai, švenčiausias, kaip vėjelis kokis, kaip oras. Dėl to taip lengva ir ramu, kai jisai, žemę apglobęs, turi ją ir turi. Viskas tada nutyla....
    Ko negalėjo Karpis žodžiais išreikšti, stengėsi mostais. Mes visi lyg supratome, lyg nujautėme dievą ir nutilome.
    Pajutome, kaip plaka jo širdis, į kurią jisai glaudžia visą pasaulį, iš kurios plaukia dabar į šį pasaulį ramumas ir laimė.
    Visi mes dabar sėdėjome tyliai, lyg klausėme ko.
    Man pasirodė, kad ne vieni mes klausome, bet ir šitie medžiai, kurie nei vienu lapu nesušlama. Vien tik bitės dainuoja savo darbo dainą.
    Kregždė įskrido spragon tarp medžių, kur mes sėdėjome; pamačiusį mus, sučirškė lyg nusigandusi ir vėl pranyko. Liepoje sušvirkštė volungė. Pro lapus praritavo vos juntamas vėjelis. Lapai sušlamo, ir vėl viskas nutilo.
    - Ir aš taip manau, - prabilo Vainorus, ir jo balsas man atrodė kažkokis žemas, pasikeitęs, - kad jis yra visur: jis yra šitame medy, šitos vejelės žolėje, kur sėdime, šitame ore, šitame vėjely, kuris dabar mums kušta ausysna. Visur jis yra... O kaip žmogus elgiasi, ką jis veikia, jam visai nei daboj. Blogai, gerai - jam vis tiek.
    - Aš jau to nesuprantu, dėde. Jei dievas nesidomėtų, kaip žmogus elgiasi, gerai ar blogai, tada nebūtų ir teisybės, pasauly! - prieštaravo jam Karpis.
    - Nėra, vaikeli. Sunku prisipažinti žmogui, bet tikrai jos nėra. Štai musė lekioja, tu ją užmušei, sutrynei, ir sako žmonės - nėra tau jokio nusidėjimo. Paukštį nušauk - nėra, kiaulę paskersk - nėra. Vien jei žmogų užmušei - didelis jau nusidėjimas. Kodėl gi? Ar visi - musės, paukščiai, žvėrys, gyvuliai - nenori gyventi? Ar jie mirti nebijo? Ar juos gal dievas ne tam leido, kad jie saulės šviesa džiaugtųsi? Ar jiems gal nesopa? Kurgi čia teisybė? Kad nors nusidėjimas būtų, žmogus - skriaudėjas - ne čia, šiame gyvenime, nors ten, kitame pasauly, bausmės sau lauktų. Bet kur tau! Nukovei, nužudei, kraują praliejai - nei tau nusidėjimo, nei bausmės. Ne, čia teisybės nėra. Kaip sau žmogus nori, taip gyveni...
    - Galgi tavo tiesa, - atsiduso Karpis. - Tikrai, piktam žmogui čia juk vyksta net geriau. - E, - sumojo ranka, - nieko aš čia suprasti negaliu.
    - Ką judu čia tarškata! - subarė juos aštriai Kūdris. - Kam gi tada pragaras būtų, kam pragaro kankinimai? Pasakykita gi tada man, kam jį dievas įkūrė, kam toji pragaro ugnis dega, kodėl derva ten verda?
    - Ar tu esi matęs pragarą, ar gal kas matęs grįžo ir pasakė tau? - Pragaras ten, kur bloga žmogui, kur skriauda, skausmas, sopuliai, kur žmogus skursta - mat kas yra! - aiškino Vainorus. - Mūsų žmogui čia pragaras, nes jisai skursta ir vargsta, o ten jisai tik atsilsės. O kur pragaras ponams, turtuoliams? - Kas jį žino, kur jis yra - štai kas!.. Tu gal dar atmeni gerai, - paklausė jisai Karpį, - kai aš buvau brostvininkas, tercijonas? Gal dar atsimeni?
    - Kaipgi, atsimenu. Vaikščiojai įvairiausiomis juostelėmis susijuostęs.
    - Tada aš mėgau šventųjų gyvenimus skaityti. O skaityti, aš, vaikeli, išsimokiau dar mažas būdamas patsai, - kreipėsi Vainorus į mane. - Beskaitydamas pastebėjau, kad daugiausia šventųjų vis iš ponų, o iš mūsų gi žmonių lyg nei vieno... Tik šventas Izidorius buvo artojas... Ponams čia gera, - manau sau, - ir ten gera, o kurgi gera mūsų žmogui, vargdieniui? Ir kodėl tie ponai, karaliai, vyskupai - šventi? Geri buvo, nevogė, neskriaudė žmonių, pikto nedarė, daugel meldėsi... Ogi mūsų žmonės argi kitaip gyvena? Kiek jų yra tokių. Gal tik tiek dažnai nesimeldžia, nes laiko už darbų trūksta... Dėjau sau tada galvon, dėjau, kažkokis gailesys širdį apėmė, net ant dievo supykau. Maniau - iš galvos išeisiu, kaip pamišęs vaikščiojau. Štai imsiu kažką pikta padarysiu, tegul gi mato dievas... Ir lyg kažkas man ausin tada kuštėjo: - daryk, daryk!..
    - Piktasis gundė, nes kas kitas! - pastebėjo Kūdris.
    - Ne. Tai širdį buvo užgulęs nusivylimas. Mečiau net brostvininkavęs. E! - susiraukė senis ir ranka pamojo: - nesupratau tada, kad šventųjų gyvenimus, kaip ir kitas knygas, ponai vien sau rašo!..
    Toli kažkur laukuose sudainavo pjovėja. Vienatonis balsas plaukė lygiai, ramiai ir buvo kupinas tokio ilgesio, lyg skundėsi kažkas ore, kad teisybės čia nesą, ir dievo ieškojo.
    Vyrai vėl nutilo ir klausėsi...

III

    Praslinko treji metai. Sugrįžęs gimtinėn šalin, sodžiun, kur aš gimiau ir augau, neradau seno Vainoraus: jo numirta praeitą rudenį.
    Mirdamas senis prašė, kad jį palaidotų Šmėklų kalne, bet, jam numirus, sūnūs nepaklausė ir jo noro neįvykdė - nenorėjo, kad tėvas gulėtų nepašventintoje žemėje, vienui vienas, kaip kokis nusidėjėlis. Nepatarė ir kunigėlis, kuris su visa "brostva" lydėjo seną Vainorų į amžino atilsio namus. Palaidojo jį aukštame kapinyne, pačiame kalnely.
    Nukeliavo Vainorus ten, kur tik viešnagėn anksčiau vaikščiodavo.
    Vieną vakarą nuėjau į kapinyną. Turėjau aš ten nemaža ko aplankyti. Graudūs jausmai sugniaužė širdį - jausmai, kokių neišpasakosi, neaprašysi - kada aš įžengiau kapinynan.
    Aplankęs brangiausius kapelius, nuėjau į Vainoraus kapą. Buvo gražiai aptvertas, ir kryžius gale galvos pastatytas. Kapas dar neapžėlė, žole neapaugo.
    Atsisėdau ir tikrai pajutau tą ypatingą kapinyno gyvybę, apie kurią kadaise pasakojo Vainorus.
    - Dėde Vainorau! - pašaukiau aš tyliai ir nusigandau, nes man toptelėjo, kad aš šventvagiškai sudrumsčiau kapinyno ramybę...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page