r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ignas Šeinius
KUPRELIS: Vienos pavasario dienos pasaka

XXXIII

    Sulaukiau tos nakties. Anksčiau buvau pasirengęs, neg manęs.
    Susiėmiau sutartus ir reikalingesnius daiktus; susikroviau; gražiai nusiskučiau ir šventadieniškai apsirengiau.
    Atvažiavo mano patikimas ir tylus ūkininkas. Mano dvi sunkias valizas išnešė ir padėjo ratuosna.
    Tarnaitė jau miegojo. Duris užrakinęs, raktą pro langelį priemenėn įmečiau.
    Atvažiavom karklynėn lygiai vienuoliktą.
    Ūkininkas iškrovė valizas ir visai nieko neklausęs, nepasiįdomavęs nudundino atgal sodžiun. Už vargoninko atvežimą nieko nenorėjo paimti.
    Atsisėdau, suslėpęs daiktus, ir laukiu.
    Visur ramu, tylu, tuščia. Tik ežero vilnys, gainiojamos nakties vėjelio, pliuškena į pakraščius. Toli pievoje, girdėti, retkarčiais suskamba geležiniai pančiai. Tai arkliai rasotoje žolėje ganos. Danguje plauko padrikę debesėliai, lenktyniuodami aplink mėnulį. Rugpjūčio mėnesio vidurys, tai žvaigždės naujai paauksintos.
    Balzganoje šviesoje nuskendę platūs laukai, miškai, sodžiai, ir dangus joje lyg paskutinį kartą vasarą maudosi.
    "Štai jau netrukus ji bus mano, - svajoju lūkesio apgobtas, sapnais nuauston naktin įsižiūrėjęs. - Mano siela ir nuostabiu kūnu... Niekas jau jos nuo manęs nesuvilios, niekas neatims. Ji bus mano nuolatos. Ir dieną, ir naktį. Aš jai skambinsiu, įstabiais garsais žavėsiu. Savo sielą į juos liesiu, savo sielą jiems atiduosiu. Niekas nebus taip gražu, kaip mūsų gyvenimas. Nuo šios dienos ir lig paskutiniosios."
    "Ateik, Gunde, atvažiuok greičiau!" - rodos, šaukiau ištiesęs į ją rankas.
    Gundės vis nėra ir nėra. Nei Iršos ratų dundesio, nei jos balso negirdėti.
    Prislinko dvylikta.
    Praėjo. - Jos nėra.
    Atėjo pirma. - Nėra.
    Ir ji praėjo. - Vis nėra.
    Klausau, ar nesučežės kur žolė, ar netrypters kur Gundės kojytė, niekur nieko.
    "Gal ji neateis?!"
    "O gal laukia kur kitur? Gal ieško ir neranda?" Pradėjau ieškoti pakrūmiais. Landžiojau karklynuosna, kėčiau kiekvieną krūmą ir šūkavau:
    - Gunde! Gunde! - tai tyliai, tai pašnabždomis, tai garsiau surikdamas.
    Rodos, atsiliepia kas:
    - A-u! U-u!
    Lekiu ton vieton. ieškau visur. Klausaus, ar vėl neatsilieps. Klausiu:
    - Kur tu?
    - U! U-u! - girdėt kitam krašte.
    Lekiu tenai. ieškau, šaukiu - nėra. Atsiliepia dar toliau. Kitoj ežero pusėje...
    "O gal dar atvažiuos? Gal anksčiau negalėjo?"
    Štai, rodos, Iršos ratai sudundėjo, Gundė kosterėjo. Lekiu pasitikti, klausaus - nei to dundesio, nieko.
    Tenai štai, nuo sodžiaus, atjuoduoja taškas. Net du: pirma rieda mažesnis, paskui jį seka didelis. Arčiau, arčiau į mane.
    Išnyko.
    Girdžiu, rodos, aiškiai jau dabar tikrai Irša atvažiuoja. Prunkščia jo kumelės. Jis botagu jas šutina ir ragina: "Niu! niu!" Netepti ratai girgžda, spiegia. Jau, jau... Išlėkiau ant kelio. Tylu, ramu, tiktai arkliai ganykloje prunkščia ir pešdami žolę geležiniais pančiais žvangina.
    "Gal kas blogo atsitiko?!" - klausiu perimtas nerimo.
    Laukiu. ieškau. Klausaus. Dairaus aplinkui.
    Daug kartų girdėjau, mačiau ją atvažiuojant. O neatvažiavo. Gal suklydo? Gal kitu keliu kur nuvažiavo?
    Ėmė švitenti. Mėnulis nubluko, nuritėjęs į vakarus. Žvaigždės ėmė gesti kaip bažnyčioj išdegusios žvakės.
    Sugrįžau miestelin. Iš ten nesustodamas pakluoniais į Gervydžius. Įlindau sodan. Apžiūrėjau visur. Klausiau, pridėjęs ausį į seklyčios sieną. Barškinau languosna. Niekas neatsiliepė, nepaklausė: "Kas čia?"
    "O gal ji, niekur manęs neradus, nuėjo į mane? Gal laukia?"
    Nuskubinau namon. Niekas nelaukė...

XXXIV

    Nei nepastebėjau, kai vėl tamsu, juoda pasidarė. Matau - tik sušvito keistas, keistai pastovus žaibas. Vienas, kitas, palengva, be perstojos. Kambarėlis švinta, kaip ugnyj panertas. Kiekvienas plyšys matyt ryškiai. Tik žaibų varsa kinta: sieros gelsva, sieros melsva, šalta ir šiušiai pasakingai sieros žalsva.
    "Kamuolių žaibas, - konstatuoju pats sau. - Jis gali pro rakto skylutę tyliai įsiskverbti, bet kildamas aukštyn malūno kepurę su sparnais nukelti."
    Tyliu, laukiu.
    Vėl pagaliau tamsu. Tik girdėt, kaip perkūnas krato, skalanduoja. Tarytum debesis varto. Smarkiai lyja.
    Kuprelis lyg nieko negirdi ir nemato.
    - Visą antradienį laukiau, kad Gundė vakare ateis į mane. Neatėjo. Perkėliau viltį trečiadieniui, dideliems Žolininės atlaidams.
    "Juk ateis ji bažnyčion... Matyt, negalėjo iš namų pabėgti. Tėvai patriko mūsų sumanymą, gal visą naktį stovėjo duryse ir dabojo... Ateis ji. Į mane iš apačios pažiūrės ir akimis pasakys: "Nepavyko mums išsprukti - sugavo." Ir nusišypsos kiek, parodydama, kad: "Niekai! Apgausim juos kitaip. Ateis", - galvojau, pusbalsiai rytmetines prie vargonų giedodamas.
    Žiūrėjau į kiekvieną įeinančią mergiotę:
    "Ar ne ji?"
    Vis tai buvo ne ji, ne Gundė.
    Priėjo pilna pilnutėlė bažnyčia. Prasidėjo mišios. Vienos, kitos, paskum ir suma.
    Negaliu akių atitraukti nuo to pilioriaus, nuo tos vietos. Lyg klūpi Gundė prie jo; galvą kitaip pakreipsiu, - ir ne, nėr jos. Tai, rodos, jos balsas plaukia, liejas, aukščiau kitų balsų kyla, viršum jų virpa prisiklausysiu, nei žymės to balso.
    Štai, rodos, Gundė šiandien priešinas tėvų draudimui ir ateina ant viškų. Prieina į vargonus, ima gaidas, man paslapčia į ausį ką sako. - Apsidairau, nieko.
    Visą laiką Gundė man vaidinos, per visas pamaldas. Visur ją, rodos, mačiau, kur tiktai šią didelių atlaidų dieną pamatyti tikėjaus.
    Pamaldoms pasibaigus išskubinau iš bažnyčios. Kiek greičiau, neg vargoninko garbė reikalauja. Žmonės tik žiūrėjo nustebę.
    Ties klebonija sustikau kleboną. Klausiu:
    - Ar klebonas nesi matęs Gundės?
    - Kas tau yra, Olesi?.. Būk kantrus. Gundės tėvai, žinoma, niekur dabar neišleidžia. Palauk kiek, pakentėk, - ramino mane, ranką ant peties uždėjęs.
    Aprimau kiek. Parėjau namon.
    Namie mane vėl didžiausias nerimas apėmė.
    "Eisiu tiesiai į Gervydžius. Vis viena, kas bus, pačių tėvų paklausiu." Atlėkiau pakluoniais Gervydžių kieman. Įėjau grinčion. Durys visur atviros, viduryje nei vieno žmogaus. Visi tarytum kur išbėgę ar išsiviję ką. Iš grinčios seklyčion.
    Tuščia, dyka. Lova stovi nerengta. Patalas sudraikytas, pagalviai išmėtyti.
    - Čia jos gulėta! Čia jos miegota! - puoliau į lovą. Lamdžiau, gniaužiau tuos pagalvius, glaudžiau į save, bučiavau juos.
    Baisi mintis man galvoje sušvito.
    "Gal Gundės jau gyvos nėra?"
    Man pakirto kojas. Nugarą šalta srovė perbėgo.
    Išėjau, graibydamas durų ir ieškodamas pasienių, kieman.
    Pašalyje gulėjo Margis ir nerangiai gynėsi nuo vasaros užsilikusių musių. Nei galvos į mane nepakėlė, lyg būtų ir nematęs.
    Grįžau pakluoniais, stapterdamas, lūkuriuodamas. Tarytum buvau nepaprastai pavargęs ir lyg laukiau ko, kas mane privys ir pasakys:
    - Sėsk, Olesi, ant tvoros, pasilsėk kiek.
    Sodžiuje ir miestelyje girdėjos šokių muzika ir dainos. Tai ten, tai ten skardėjo mergiočių ir berniokų juokas. Jaunimas buvo šiandien linksmas. Po vasaros darbų, tarp sultingai prinokusių vaisių.
    Prisilaikydamas gonko įėjau priemenėn. Tuojau ir grinčios durys prasivėrė.
    "Gundė?!" - topterėjo galvoje ir visas kūnas nujaučiamu džiaugsmu nutirpo.
    Ne, ne ji. - Tarnaitė.
    "Ko ji taip į mane žiūri?"
    Jos akys kokį pasitenkinimą slepia. Lūpos vos vos sulaiko juoką.
    - Tamstos Gundė pirmadienio naktį Varšuvon išdūmė. Nematysi jos daugiau... O ką, ar aš nesakiau? - linksmai ir karčiai ji nusišypsojo.
    Prieš mane, regis, gili duobė prasivėrė ir aš jon puolu, grimztu.
    Staiga, rodos, atgalion iškilau. Žiūriu, priešakyje stovi baisi, milžiniška moteriškė. Pasistiebiau ir abiem rankom pastūmiau nuo savęs. Ji tik sulingavo kiek, mažesnė pasidarė. Aš dar kartą, dar smarkiau. Ji subildėjo į sieną ir visai išnyko.
    - Kam tamsta mane daužai? Kuo aš prasikaltau? Ajai, Dievuli mano, Dievuli! - girdžiu, kas cypia aukštai lubose. Nesmagus balsas, jis man griežia ausis.
    Greitai apsisukiau atgal, pro duris.
    Pajaučiau, kad kas mano skvernų įsistvėrė ir tempia į save:
    - Kur tamsta eini? Kur tamsta eini? Neik! Neik! Lik čionai.
    Pastūmiau nuo savęs. Vėl subildėjo. Išbėgau.
    Regis, einu pakalnėn, pakalnėn ir pakalnėn. Kojos po manim slysta. Toli, matau, žiba sidabrinis vandens paviršius.
    - Tai to klonio dugnas.
    Einu į jį. Jis tarytum verda, putoja, plaka į kraštus. Bangos viena kitos didesnės, viena per kitą ritasi, verčiasi.
    Visai priėjau. Brendu gilyn, gilyn. Bangos vis labiau murmuliuoja, pikčiau šniokščia aplink mane.
    Štai vis didesni volai prieš mane auga, kyla. Tai paneria mane, tai vėl pakelia.
    Brendu gilyn ir supuos. Dangus viršuje supas. Debesys vienas pro kitą tai krinta, tai kyla. Skardžiai aplinkui tai įdubsta, tai vėl išsipučia. Varnos skraido kaip skregždės, šaudo šuoliais, narsto ore. Viskas supas ir draikos. Gal todėl, kad atlaidai.
    Nuo anos pusės, matau, atlekia per kitas bangas šokdama ir putodama milžinė banga. Kaip bažnyčia, o ilga kaip sodžius. Prilėkė į mane, sutrenkė, panėrė visą ir vėl iškėlus nunešė. Akyse vien balti, sidabriniai taškeliai mirgėjo ir aplinkui žalsvi ratai sukaliojosi. Paskum ir tai išnyko. Buvo tamsu ir gera.

XXXV

    Aptilo ir ši audra. Silpnai ir retai dundėdama nuslinko toliau.
    Sugrįžo ramuma. Su ja ir saugos jausmas.
    Kambarėlyje kiek nušvito; daugiau vien širma pasidarė. Naktis, audrai dūkstant, spėjo savo sparnus virš žemės išplėsti.
    Kuprelis, patylėjęs kiek, ir vėl, naujai susikaupęs, pasakoja toliau.
    - Nubundu, gi šalta, mane drebulys krečia. Praveriu akis - naktis, dangus žvaigždėtas, mėnesiena.
    Pašokau. Dairaus aplinkui. Nieko nesuprantu.
    "Kur aš? Ar lauke miegojau?! Rodos, sapnavau baisų sapną."
    "Ar tik nesapnuoju ir dabar?"
    "Juk neseniai buvau nuėjęs karklynan. Iš to tai ežero galo, į vieškelį. Laukiau tenai, laukiau... o kodėl esu čia?.. Kur mano daiktai?" - pradėjau ieškoti aplink save.
    Sustojau. Galvoje pradėjo lyg kas žybčioti, aiškėti. Bet ir vėl viskas temsta ir painiojas.
    Išsiėmiau laikrodį - pusiau dvyliktos.
    "Taigi tuojau ir Gundė ateis."
    "Bet kodėl aš jos laukiu čia, kad sutarta tenai?"
    "Tenai ir mano daiktai."
    Supratau, kad reikia eiti. Žengiau kelis žingsnius.
    Lyg mane kas suturėjo, stapterėjau. Žiūriu į vandenį.
    "Kur tos nuostabios bangos? Kur ta didelė banga? Kaip ji blaškė ir kilnojo."
    Priėjau patį kraštą. Ežeras tylus, paviršius kaip nušveistas veidrodis. Visas dangus jame skęsta.
    "O dar visai neseniai jis plakė į kraštus ir putojo."
    Vėl mano galvoje pradėjo kiek aiškėti. Lyg ten saulės spindulys rausėsi.
    Pasilenkiau, pasėmiau vandens rieškučiomis. Toks šaltas, skaidrinantis vanduo! Suvilgiau veidą. - Galvoje, visoje vaidentuvėje lyg pašvaistė nušvito.
    "Taip... Taip! - užbėgau ant skardžio, tarytum vėl atgriūvantį bangų kalną būčiau pamatęs. - Gal ne? Bet tarnaitė sakė... Ji žino... Dar kartą jos paklausiu."
    Lėkiau rugienomis, lėkiau bulvių dirvomis. Nebuvo kuomet nei suklupti, nei pridusti.
    Prilėkęs savo namelį ėmiau belsti į duris, daužyti į sienas.
    Niekas negirdi.
    Ėmiau barškinti į langus. Vis viena. Pradėjau šaukti. Atsiliepė pagaliau tarnaitė. Klausia:
    - Ar tai tamsta?
    - Aš. Daryk greičiau!
    Atidarė. Įėjau. Ir užmiršau, ko buvau pasirengęs klausti. Viskas vėl susidraikė.
    - Ar šiandien Gundė nebuvo atėjus?
    - Gundė? Aš gi, regis, jau sakiau, kad Varšuvon išvažiavo.
    - Tai neateis šiandien?
    - Kurgi ateis, kad jos nėra. Ji išbėgo.
    - Kodėl?
    - Turbūt nuo tamstos išbėgo, - girdžiu šypseną jos balse.
    - Nuo manęs?
    - Aš nežinau, man tik atrodo.
    - Nuo manęs niekas nebėga. Juk aš nebaisus?
    - Tamsta eik miegoti. Atrodai kažin kaip keistai.
    - Gerai, eisiu. Jei Gundė ateis, pažadink mane.
    - Pažadinsiu, - girdėjau, kaip tarnaitė prispaudė delnu burną.
    Kodėl ji šaiposi?
    Įėjau savo kambarin. Ėmiau vaikščioti išilgai aslos. Galva buvo sunki. Ji skilo, ūžė.
    Vaikščiojau kreivuliuodamas, kiekvienan kampan įeidamas, kiekvieno daikto užkliūdamas.
    Užkliuvau fortepijono. Atsisėdau prie jo. Atsilošiau kėdėje, užmerkiau akis. Paėmiau vieną akordą, kitą. Nejučiomis, tyliai. Garsai ėmė kalbėti, pasakoti man. Jie atskleidė šeštadienio džiaugsmu trykštančius vaizdus. Štai Gundė glaudžia savo veidą...
    Lyg mane kas karšta geležimi palietė. Šokau nuo kėdės ir puoliau į duris.
    - Kas tamstai yra? Kas tamstai yra?! - šaukia tarnaitė išsigandus anapus durų.
    Durys priemenėn užrakintos. Graibau, nerandu jose rakto.
    - Kur raktas?! - trepsiu kojomis.
    - Nežinau, - atsako ramiai.
    - Duok greičiau!
    - Nežinau kur.
    - Duok! - dažau kumštimis durysna.
    - Kam tamstai?
    - Duok greičiau!
    Girdžiu, ilgai ieško, visur knisinėja.
    - Nežinau, kur dingo, - sustojo.
    Vėl pradėjau belsti.
    Rado, atrakino.
    - Bet neišeik tamsta kur.
    Nieko neatsakiau.
    - Kurgi tamsta eini? - nustvėrė mano rankovę, lyg ko pagelbos melsdama.
    Išroviau ranką ir ėmiau bėgt. Ji mane vytis. Stapterėjau ir pasirengiau stumti ją nuo savęs griovin. Ji greitai puolė ant kelių ir sudėjo rankas.
    - Neik tamsta! Neik, neik! Kas gi bus! Kas gi dabar bus? - pridususiu balsu dejavo ir meldė.
    Mane perėmė šaltis. Šiurpuliai sukratė. Lyg pririšė kas vietoje. Noriu eiti negaliu. Paskum tarytum atsiplėšiau ir lėkte nulėkiau. Bėgau risčia. Ar kas vijosi, nežinau.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page