r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ignas Šeinius
KUPRELIS: Vienos pavasario dienos pasaka

XXXI

    Labai palengva, bet audra vis traukiasi tolyn. Vis rečiau sužaibuoja, rečiau sugriaudžia. Jei ir sugriaus, tarytum tas dundesys toli kur iš pažemių veržias. Pranyksta tuojau, be jokio aido. Lietaus smarkumas menkėja. Lyja tik pabiromis.
    Kambarėlyje darosi šviesiau.
    - Dar, matyt, saulė nenusileido. Visai prašvis, - sakau Kupreliui.
    - Turbūt. Bet jau vakaras netoli.
    Jis mažai perkūną girdėjo. Nekreipė į jį domės. Buvo savyje paskendęs, savo praeityje.
    - Sutartą valandą nuėjau paskirton vieton. Atsisėdau ant kapčiaus ir laukiu. Jau vienuolikta - jos nėra. Pusiau dvyliktos - dar nėra.
    "Tiktai pasijuokė iš manęs!" - manau nekantraudamas.
    "Palauksiu dar bertainį, nebus - eisiu namon."
    Praėjo ir tas bertainis. Bet dar neinu.
    Pykau ant jos, kad neateina, o ant savęs, kad buvau toks greitas įtikėti ir dabar nei iš šio, nei iš to sėdžiu čia visos nakties pajuokai.
    Tik štai žiūriu, atrieda pakluoniais, keleliu, mažas, juodas taškas.
    - Tai ji! - nudžiugau.
    Prisiartino - šuva!
    Bet supykti nespėjau. Pažinau, kad tai Gervydžių Margis. Jis ėmė apie mane šokinėti, gerintis. Dar neužmiršo.
    Pasirodė ir kitas taškas, tiktai kur kas didesnis ir pailgas. Nuskubinau jo sustikti. Bet Margis, metęs mane, anksčiau jį sustiko.
    - Ilgai tau teko laukti? - guodė mane Gundė. Jaukiu, žavinčiu balsu. - Gal nepyksi? Dovanok man... Mat ta gudruolė Julytė ilgai nemigo. Turėjau laukti, kol užmigs. Jau, rodos, ji miega, tiktai aš pamėginsiu keltis, ji ir klausia: "Kur tu eini?" Atsakau: "Niekur neinu, tiktai ant kito šono apsiverčiau." Ji tarytum įtiki ir vėl miega. Sukrutėsiu gi, ir vėl klausia. Bet pagaliau tikrai užmigo... Tai einam į tave. Čia gali mus kas užeiti.
    Nuėjom. Margis paskui.
    Seniai, seniai Gundė pas mane buvo! Net šilčiau, šviesiau pasidarė, kai ji peržengė slenkstį. Kitas kvapas, kitas oras.
    - Gi pas tave langai nedengti! - tik atsisėdus visai teisingai pastebi mano viešnia. - Aš šiemet pas save įtaisiau. Be dangčių bloga.
    Norėjęs buvau tan žodin pasakyti, kad iš tiesų gerai, nes dangtys neleidžia pamatyti, kai merginos apgaudinėja savo mylimuosius, bet susilaikiau. Tegul tai būna užmiršta.
    - Imkim nors marškomis uždengsim. Gali kas pro langą pažiūrėti, - žiūri Gundė neištikimai į langus.
    Nurengėm mano miegamajam lovą ir užtiesėm langus.
    - Dabar paskambink suktinį, - prašo.
    - Kodėl suktinį?
    - Kažin kodėl jo šiandien noriu. Gal todėl, kad netrukus ištekėsiu, savo vestuvėse šoksiu.
    - Su kuo? - mano balsas buvo tylus, vos girdžiamas.
    - Su tavim! štai su kuo. Mūsų vestuvėse. Ar dar tu nežinojai? Gundė - nusišypsojo ir priėjus į mane uždėjo savo rankas ant pečių.
    Visi rūkai, rodės, pakilo ir vienu matu išsisklaidė. Tapo šviesu, aišku.
    Prisiglaudžiau prie jos kaip vaikas. Nieko nesakau. Žodžių ir stinga, ir nereikalinga.
    - Gal netiki? - glaudžia Gundė patylėjus savo veidą į mano.
    - Tikiu.
    Ir vėl nutrūko mintys. Lyg nutraukė jas kas.
    - Ar tu tikrai mane myli? - neiškenčiau, bet klausiu palengva, galvodamas. - Ar nemyli savo mažens draugo, Jono Staševskio? Jis buvo neseniai Skardžiuose. Žmonės visaip apie jus šnekėjo.
    - Jis man pasakojo išvažiuodamas, - juokės Gundė, - kad jam vieną naktį einant iš miestelio namon į jį kas akmenį sviedė. Pataikė krūtinėn ir apatinį šonkaulį įlaužė. Dabar rašo iš Varšuvos, kad reikės daryti operaciją. Prašo, kad atvažiuočiau.
    - Ar važiuosi?
    - Kur aš važiuosiu! Mes buvom geri mažens draugai, bet kur jis mane ves! Aš jam netinku.
    - Bet myli jį.
    - Olesi, nekalbėk apie tai daugiau.
    Atšlijau nuo Gundės. Mačiau, kad jai buvo sunku.
    Norėjęs buvau prisipažinti, kad aš mečiau akmenį į Staševskį, jos mažens draugą. Bet kam dabar? Jai ir taip sunku. Ji pagelbos, atsparos ieško.
    "Gal mes abu tokie pat nelaimingi?"
    Stengiaus suprasti ją, save. Ėmė noras ją paguosti.
    - Žinai, Olesi, - vėl prisiglaudė Gundė į mane nerami, nuliūdus, - tu visai dovanai ant manęs pyksti, dovanai sau visokius spėliojimus galvon bruki... Aš tave... myliu, myliu be galo, be krašto! Mylėk ir tu mane tiek pat. Viskas bus gerai. Tu myli mane?
    - Myliu, myliu! - ėmiau ją bučiuoti. Akyse, jaučiau, pasidarė drėgna. - Bet aš labai bijau, kad tu nuo manęs nenueitum. Aš kuprotas, tu gali gražų, sveiką vyrą gauti. Tu gal iš tiesų negali manęs mylėti.
    - Tylėk, Olesi! Aš myliu tave. Tu man patinki, tu man gražus.
    Tie žodžiai tikrai nuostabiai paguodė mane.
    - Žinai, Olesi, eikim jau rytoj į kleboną ir prašykim, kad išsiųstų vyskupui dispenso prašymą. Gal ilgai netruks?
    - Daugiausiai dvejetą savaičių.
    - Paskum, vedę, tuojau, tą pat naktį, važiuokim kur. Aš nenoriu čia likti. Man įkyrėjo žmonės, visa apylinkė. Aš negalėsiu būt laiminga čia likus!
    - Kur mes važiuosim, Gunde?
    - Toli kur. Amerikon? - mąsto. - Gal per toli. O jei Prūsijon?.. Ar tu turi kiek pinigų?
    - Turiu kiek.
    - Daug?
    - Daugiau neg tūkstantį rublių.
    - Tai nėr per daug, bet pakaks, kol rasim tenai kokį darbą... Tu moki vokiškai, galėsi pakliūti vargoninku į kokį katalikų kunigą. Gyvensim gerai. Tenai lietuviškų knygų niekas nedraudžia. Skaitysim, dainuosim, kiek tiktai norėsim. Pagaliau, kai mano tėveliai atsileis ir pasiilgs manęs, galėsim sugrįžti. Ar ne tiesa? - paspaudė mano ranką.
    "Ar visa tai tikrai tiesa?" - klausiau pats savęs. Linksmos varsos juostomis aplink mane sukėsi. Ar tik mano galva sukėsi.
    "Bet nejaugi visa tai tiesa? Nejaugi ji dabar tikrai bus mano? Kaip gerai! Visos kančios ir abejonės liks užpakalyj. Aš vėl pagaliau galėsiu būti žmogus, vyras. Vedęs vyras!" - patenkinimas, išdidumas kėlė man krūtinę.
    - Taigi jau nuo rytdienos pradėsim mūsų paslaptingų vestuvių ruošą. Dispensas, pasai, ruoša kelionėn. Gražu! - džiaugės Gundė patenkintai, svajingai. - Kiek daug naujo pamatysim: naujas kraštas, nauji žmonės. - Nutilo Gundė, į tolį žiūri.
    - Dabar paskambink. Po tokio didelio sutarto žygio reikia pasilinksminti, prasičiukinti kiek, - pašoko Gundė guviai.
    - Ką? - atsistojau.
    - Ar užmiršai? Suktinį. Paskum ką pats norėsi.
    Man skambinant Gundė išėjo šokti. Šoko įsisprendus, sukinėjos po visą aslą, plojo delnais ir kvatojosi. Skambinau smarkiai, linksmai, tarytum pats drauge šokau. Galvą atsukęs žiūrėjau į ją, kaip rožę paraudonavusią ir sukaitusią.
    Šoko kokį bertainį, daugiau, kol visai sušilo, sukaito.
    - Gana jau! - puolė ant kėdės.
    Išsitraukus nosinę ėmė vėdintis. Net jos sunkūs, varsingai tamsiai geltoni plaukai bešokant išsileido. Gražiai apdengė kaklą, pečius. Ant akių, ant krūtinės nugriuvo. Kiek pasivėdinus, pradėjo juos taisyti. Dailiai piršteliais suėmė, iškėlė aukštyn, ant galvos. Kai rankas pakėlė, lieknas liemuo išsitiesė, išsilenkė; aukšta, apvalaini krūtinė siūbavo, kilnojosi.
    "Tai mano žmona", - džiaugiaus žiūrėdamas. Širdis tunksino sunkiai. Jaučiau, kad akys tryško.
    Pašokau nuo fortepijono. Priėjau į ją. Apskabinau pusiau ir, stipriai priglaudęs į save, ėmiau ją bučiuoti, spausti.
    - Eik, dar paskambink ką. Prieš mūsų ruošą, - lengvai, prilaikydama nuo savęs atstūmė.
    Paskambinau Rainekės "Farandal". Paskum dar keliolika mano mėgiamų daiktų, kuriuos, būdavo, skambinau tik retai, iškilmingą nuotaiką turėdamas. Ji klausėsi domingai, užsimiršus. Sekė kiekvieną muzikos garsą, kiekvieną perėjimą. Skambinau ilgai. Kažin kiek būčiau jai skambinęs. Jai!
    Pradėjo aušti. Kambarys nupalšo.
    Gundė atsistojo.
    - Pabūk dar kiek. Neik! Daugiau paskambinsiu.
    - Ką žmonės pagalvos, kai išgirs tave taip anksti skambinant? - juokės Gundė, guvi, laiminga.
    Palydėjau ją visą kelią.
    Ėjom susiglaudę, laimingi, žiūrėdami į auštančią dieną.

XXXII

    Dvejetas savaičių - ir viskas buvo sudorota. Pasiruošėm kelionei, gavom pasus, dispensą vesti, viską. Klebonas buvo toks geras, kad norėdamas padėti geriau išlaikyti paslaptį, paruošė mums galimybę vesti kitoj parapijoj, pas savo draugą pakeliui į Prūsiją.
    Nutarėm važiuoti pirmadienio naktį.
    Šeštadienio naktį apie dvyliktą atėjo Gundė į mane paskutiniam kelionės pasitarimui.
    Buvo nuliūdus ir nepaprastai susirūpinus. Niekuomet dar nebuvau matęs jos tokios liūdnos. Aš gi buvau nuostabiai linksmas. Kad, regis, būčiau įmanęs, būčiau išsinešęs fortepijoną ant stogo ir tenai skambinęs. Skambinčiau, dainuočiau ir šokčiau, kad visi girdėtų ir matytų. Visas miestelis, visas sodžius!
    Gundė gi įėjo grinčion bailiai, nedrąsiai, tarytum pirmą kartą. Įėjus tuojau atsisėdo ir nieko nepasakė. Lyg ją kas nepaprasto pakeliui ištiko.
    Bet aš buvau per linksmas didesnės domės į tai atkreipti.
    - Aš jau prisirengiau. Nors dabar galiu važiuoti, - sukinėjaus po kambarį, žiūrinėdamas, ar ko nepamiršau.
    - Gerai, - linkterėjo galva.
    - O tu, Gunde, ar jau prisirengei? - klausiu šalia prisėdęs.
    - Jau.
    - Tai poryt važiuosim, atsisveikinsim su Skardžiais.
    - Taigi.
    - Po dviejų dienų nei pėdsakų čia mūsų neliks.
    - Nieko.
    - O ar neieškos mūsų kas?
    - Gal.
    - Bet tu išblyškus, suliesėjai per tas dienas. Kodėl?
    - Nežinau.
    - Kodėl nežinai? - klausiu, juokauju.
    - Nežinau, - vis taip pat atsako.
    - Ir kodėl šiandien nuliūdus?
    - Man liūdna.
    - Kas graudena?
    - Kelionė.
    - Gal nenori važiuoti?
    - Ne, noriu.
    - Tai kam liūdėti?
    - Liūdna... gaila...
    - Ko?
    - Visų... Visko gaila.
    - Tai nieko, praeis. Visos jaunosios, prieš eidamos į altorių, verkia.
    - Paskambink ką. Man sunku... Aš negaliu... negaliu, Olesi!
    Skubiai ėmiau skambinti. Išrinkau švelnų, jaukų vestuvių valsą. Jį skambinant, regis, matai, kai leidžiasi saulė, užteka kitoje pusėje mėnulis, tilsta vėjas ir palengva nugula javų banguojanti jūra; ritmingai tilsta girios šlamesys ir lakštingalės varsinga daina virpančiai aidi per pievas, per laukus. Visas vakaras, visa gamta svajingai supasi, linguoja. Supasi ir oras apdrungęs ir danguje pradeda žybčioti žvaigždės.
    Atsikreipiau į Gundę, visas valso nuotaikos ir greitos laimės prisigėręs.
    Jos akys pilnos ašarų. Spindi, žvilga tos ašaros, kaip rasa jaunoj žolėje.
    - Graudus tas valsas. Parink ką linksmesnio. Man ir taip negera... Linksmaus ką, Olesi, - prašo rankas laužydama.
    Ką turėjau linksmo ir gražaus, viską išskambinau, pats improvizuodamas ir pridėdamas linksmumo. Stebėjaus net, kad taip lengvai man sekės.
    - Gražiai tu skambini, Olesi. Klausyčiau, regis, ir klausyčiau, žymiai aprimo Gundė.
    - Eik dabar į mane, pasišnekėsim apie kelionę.
    Atėjau. Susėdom greta. Apsiskabinom. Smagu buvo ir apie reikalus šnekėti. Vis daugiau jaučiau, kad ji jau mano žmona.
    - Aš manau, kad mums nereikia per daug apsikrauti. Dar ir patrikti geriau kas gali. Aš paimsiu tik savo geresnius rūbus, baltarūbius ir daugiau nieko, - sako Gundė. - Tu irgi taip padaryk.
    - Gal visa kita parduoti?
    - O kam? Čionai gali palikti. Juk klebonas siūlė tau palikti viską, kaip yra. Jis tikis, kad mes greitai sugrįšim. Ir naujo vargoninko nesamdys, o paims tik laikiną pavaduotoją. Jis mūsų tikras tėvas, tas klebonėlis. Tu gali paimti, jei turi kokius brangesnius daiktus, gaidas ir kiek knygų. Jei tenai ilgiau liksim, prisigyvensim. O Prūsijoj dar geriau, sako, viskas... Reikia žiūrėti, kad būtų lengva kelionėje, kad paskum netektų išmesti ko. - Gundė vis daugiau įsilinksmina.
    - Taigi poryt naktį apie vienuoliktą tu atvažiuosi su savo daiktais karklynėn, prie galo ežero palei vieškelį. Išsikrovęs lauk, o žmogų su vežimu tuojau parsiųsk atgal. Aš su Irša atvažiuosiu po pusvalandžio ir jis mus abu paskum nuveš stotin. Žiūrėk, tik nevėluok!
    - Aš jau nepavėluosiu! - džiaugiaus. Ėmiau bučiuoti ją, spausti.
    - Kartais tu gali pavėluoti, - sušypsojo Gundė nuleidus akis. - Tu toksai keistas, tu ne toks kaip kiti. Lėnas, lyg kokia mergiotė.
    - Ar negerai?
    - Gal ir gerai. Tu tikrai visai kitoks neg kiti žmonės. Tu man patinki, - priglaudė Gundė savo veidą į mano.
    - Man šiandien labai linksma. Aš šiandien kažin ką padaryčiau! papurčiau - Gundę, švelniai suspaudęs jos pečius.
    - Ir nepadarytum.
    - Viską aukštyn galvom apversčiau.
    - Ne, neapverstum. Tau tik taip regis, tu neapverstum.
    - Apversčiau!
    - Ne, Olesi.
    - Ar jau aš toks silpnas?
    - Bet ne toks stiprus, - nutęsė.
    Mane tik jukino šitas dialogas.
    - Paskambink man prieš kelionę dar kokį maršą. Smarkų ir linksmą tiktai.
    - Ar jau eisi? Pabūk dar kiek, palauk, Gunde! - nustvėriau jos ranką. - Aš noriu, kad tu šiandien ilgai su manim pabūtum. Man šiandien taip linksma, o tu išeini...
    - Tu neliūdėk, būk linksmas...
    - Negaliu be tavęs būti linksmas.
    - Būk... Reikės dar pabūti dvi dienas. Jei mūsų kelionėje kas nesugaus.
    - Dar bent kiek.
    - Skambink. Aš pabūsiu, kol skambinsi.
    Atsisėdau skambinti. Stengiaus maršą ištęsti, paskum sudurti su kitu. Norėjau skambinti visą naktį.
    - Gana. Palydėk mane.
    Mečiau skambinęs, padaręs šaunią užbaigą. Lyg koks įgudęs virtuozas didelio koncerto estradoje. Užsidėjau kepurę, paėmiau lazdą.
    - Tai jau paskutinį kartą palydėsiu! - nustačiau linksmas.
    Gundė, perėjus slenkstį, dar atsigrįžo, visą kambarį akimis permetė. Irgi lyg manydama: "Paskutinį kartą."
    Ėjom pamažu, tik tik kojas statydami. Kiekvienas žingsnis buvo brangus. Nesiskubino ir ji.
    Priėjom Gervydžių kluoną.
    - Jau, - sustojo Gundė.
    Susiėmėm rankomis. Ji man smarkiai jas suspaudė. Paskum apsiskabinom ir karštai, karštai ėmėm bučiuotis. Bučiavomės ilgai. Negalėjom vienas nuo kito atsitraukti. Jau nustosim, ir vėl atgal.
    Abu vienu matu pajautėm, kad mūsų veidais ašaros rieda. Šiltos, malonios.
    Kodėl?
    Išsiskyrėm.
    - Lik sveikas!
    - Lig pirmadienio, Gunde!
    Gundė lėtai perlipo per tvorą ir neskubėdama, lyg svyruodama, dingo sodo lapuotoj tamsoje.
    Man staiga vėsu pasidarė. Pajaučiau, kad likau vienas, be jos. Pirmadienio naktis tokia tolima atrodė.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page