r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ignas Šeinius
KUPRELIS: Vienos pavasario dienos pasaka

XXVIII

    Jau kelintą kartą, įsiklausęs Kuprelio, giliai susimąstau. Man kyla įvairių klausimų ir iškyla naujos problemos. Kuprelis vis daugiau mane stebina. Ne tik kuo jis pasakoja, bet ir pasakojimo būdu, jo nepaprastu intensingumu ir ritmingai kintančiu sklandžiu stiliumi.
    Kuprelis atrodo man tikras menininkas. Aš jaučiu, ką jis pasakoja, yra tikra, teisinga, bet visu pasakojimo būdu jis iškelia tikrovę aukštesnėn plotmėn, jis kuria iš jos savistovius meno vaizdus. Jie perdeginti, bet neperdegę sielos kaitroje - juose girdimas šilto kraujo tuksėjimas. Gyvas, jautrus.
    Kiekvienas gyvas žmogus yra kūrėjas, poetas; kiekvienas kuria pagal savo išgales. Kai išgalės išsenka ar kai jų visai nėra, prasideda ardymo, mirties darbas.
    Kūryba tai kova. Patvariai kovai reikia ritmo, laimėjimui vilties. O ritmas ir viltis - gal du visos gyvybės komponentai.
    Kuprelis mato, kad susimąsčiau ties neatsakomais klausimais. Tyli, laukia. Jam lyg patinka, kad aš mąstau.
    - Aš tau, rodos, pasakojau, - sako jis paskum, lyg grįždamas į kokį dar nepaaiškėjusį klausimą, - kad man mažam dar esant patiko lietuvių dainos. Tiko ir patsai tos kalbos skambesys. Visai kalbą pamėgau, kai išgirdau Gundę šnekant. Taip ypatingai nuostabiai ji mokėjo lietuviškai šnekėti, kad tiesiog mane sužavėjo. Aš dabar suprantu, kad jos lietuviška kalba galėjo tikrai sužavėti ir lenką Staševskį, mano meilės priešą.
    Lietuvių kalba tiesiog dabino Gundę. Gimta kalba turbūt dabina kiekvieną. Ji sušvelnina žmogaus sielą, pagražina mintį, sulygina patį būdą, net išvaizdą pagražina. Kai išgirdau Gundę kartą lenkiškai šnekant, visai kitaip ji man atrodė, lyg ne ta būtų. Visas tas svetimos kalbos skambesys ją dengė nelygiu, šiurkščiu apsiaustu, nelipo, nesiglaudė į ją. Aš pats visai gerai vokiškai šneku, kur kas geriau neg lenkiškai ir lietuviškai, bet vokiškai šnekėdamas kitaip save jaučiu, ne taip kaip lietuviškai. Pašnekėsiu vokiškai, paimu lietuviškai, tarytum mane kas glosto; žodžiai iš pačios sielos, iš paties kraujo teka. Taip turbūt kiekvienam.
    Labiausiai savo kalbą pamėgau, kai susipažinau su Gunde. Ne dėl to, kad ją pamilau, bet tik kad nebuvo kam pirmai į mano sielą prašnekėti. Tuo pat laiku pažinau ir Aušrą, kuri sąmoningai mane pamokino savo kalbą mylėti. Nors tuomet nelabai rūpėjo skaityti, bet Aušrai rasdavau laiko. Tuomet skaičiau meilės, gyvenimo didžiausią knygą, varčiau jos įvairius puslapius, kol neperverčiau visų ligi galo...
    - Girdi? Perkūnas dunda, - nustebo Kuprelis, tolimą, bet jau smarkų dundesį išgirdęs. - Iš kur ta audra? - atsikėlęs nuėjo į langą. - Ar matai? Pažiūrėk... Beskuo čia, girdžiu, malūnas pradėjo tyliau eiti. Reikia sustabdyti, - skubiai išėjo.
    Iš tiesų audra jau visai buvo netoli.
    Artinosi juodas, didelis kaip kalnas, verpetais dūkdamas debesis. Žaibai skersai ir įstrižai jį raižė. Perkūnas kratė, dundėjo nesiliaudamas.
    Sutemo kaip naktį. Tarytum tas debesis niekuomet nenuslinks, vis turės užgulęs žemę.
    Įlėkė Kuprelis visas sušilęs.
    - Kiek man vargo! Tiktai lauk, ir nulauš sparną arba net ir visą kepurę nuvers. Menkas daiktas toks malūnas: mažas vėjas - blogai, didelis - dar blogiau.
    Staiga sužaibavo, visur šviesiai žaliai nušvito. Net akys apraipo.
    Trenkė perkūnas. Visas malūnas sudrebėjo. Ratai vienas į kitą ėmė dardėti.
    - Gal malūnan pataikė? - atšokau nuo lango.
    Įnirtęs vėjas minutei prapuolė. Paskum papylė, lyg debesys būtų pratrūkę.
    - Ko čia audros paisyti, klausyk, aš pasakosiu. Malūnas apdraustas, nėra ko bijoti, - nusišypsojo Kuprelis atsisėdęs ir ramiai pasakoja toliau. Kai perkūnas smarkiau ima griauti, jis balsiau pasakoja. Viską gerai girdžiu.

XXIX

    Ir štai vieną šeštadienio vakarą dingterėjo man galvon mintis:
    - Eisiu palangėn padaboti, ar nėra pas Gudę kokių svečių.
    Ilgai svyravau. Ta mintis traukte traukė iš namų, bet daug kas ir neleido, draudė. Juk žinojau, kad taip daryti nepadoru. Nepadoru įtarti mylimą žmogų, nepadoru geram vargoninkui slankioti patvoriais ir pasieniais.
    Išėjau tačiau. Visa mano atspara buvo pralaužta. Jaučiau, kad esu menkas, silpnas žmogus. Sarmatijaus, bet kai kas stipresnis, nematomas viliojo mane ir traukė.
    Naktis buvo tamsi. Ėjo pats senagalis. Tik kelios žvaigždės mirkčiojo juodoj erdvėj. Ir tai nuododžiai, nenoriai.
    Priėjęs į Gervydžių sodybą, apsidairiau.
    "Gal eina kur kas?"
    Niekur nieko. Nei garso, nei balso.
    Patylomis, lyg bijodamas ir savo šešėlį užgauti, prakėčiau tvoroje statinius. Dar kartą paklausiau, apsidairiau aplink. Įlindau.
    Patvoriu, mindydamas dilgynes, nuslinkau į seklyčios pusę.
    "Kad jos kur, kaip čeža!" - nerimavau.
    Toliau paėjėjęs, pastebėjau languose šviesą.
    "Tai jau yra kas!"
    Buvo apie pusiau dvyliktos. Sodiečiai paprastai eina anksti gulti, vasarą žibinių nedegina. Seklyčioje tuo labiau, kur vieni svečiai priimami.
    Einu, slenku kvapą suėmęs. Širdis tunksi, plaka. Greičiau noriu sužinoti.
    Pasiekiau langų. Jie uždengti!
    Atsistojau prie sienos. Manau, nors balsą išgirsiu. Nieko! Girdėti, murma, šnabžda kas, bet taip tyliai, kad nei balso pažinti, nei suprasti.
    Kiek pastovėjęs, atsiminiau, kad iš ano šono, nuo daržo, yra nedidelis langelis.
    "Gal tas ir neuždengtas?"
    Perėjau tenai. Neuždengtas! Perlipiau griovį, pilną diedų priaugusį, iškastą ta puse namų. Atsistojau pašalyje. Po truputį, palengva prisitraukiau į langelį.
    Žvilgterėjau...
    Kraujas sustojo mano gyslose. Galvon aršiau perkūno kas trenkė. Akyse juoda pasidarė. Atšlijau nuo sienos. Pasvirau į griovį.
    Bet vėl tuojau puoliau į langelį, veidu į stiklą prisispaudžiau ir nagais rėmuosna įsiskverbiau. Mano akys plačiai prasivėrė.
    Jis, tas lenkas, tas mergaičių viliotojas, Staševskis, sėdi sofoje prie apskrito stalo. Gundė sėdi ant jo kelių!..
    Staševskis čiupinėja viena ranka jos krūtis, kita, tampriai ir begėdiškai apskabinęs, spaudžia ją į save.
    Ko aš niekuomet nedrįsdavau, tai daro jis. Kas man buvo šventa, jam buvo paprastas daiktas. Man kraujas akyse stojos.
    Gundė nesipriešino. Štai apskabina jį abiem rankom ir smarkiai, karštai pabučiuoja. Rodos, viską jam atiduotų...
    Žiūriu, suspindėjo tarp jų kas. Tai mano padovanoto žiedo akelė. Ištryško lempos šviesoj raudonais, žaliais spinduliais. Ir tarytum mane koks džiaugsmas paėmė, tai pamačius. Geriau širdyje pasidarė. Paskum vėl juoda bedugnė atsivėrė. Joje raudoni ir žali spinduliai žybčiojo, žaidė tarytum.
    Dar kartą ir dar kartą Gundė jį pabučiuoja. Smalsiai, lyg išsiilgusiai glaudžias į jį, rankomis veidą glosto ir glamonėja. Nesisarmatija!
    Prakeikiau aš Gundę tą valandą. Prakeikiau ir visas pasaulio mergaites.
    Tegul visos moterys skradžių žemių kur nueina! Tegul nelieka nei vienos! Tegul žemė ir tuos vyrus praryja, kurie svetimon meilėn drįsta įsiveržti, savo velniškais nagais viską išdraskyti!
    Verkiau priklaupęs po langu, griežiau dantimis ir keikiau.
    Dievą meldžiau:
    - Viešpatie Visagalis, pamatyk mane! Pagailėk manęs! Nubausk juos arba man mirtį atsiųsk!
    - Žvaigždės, visas dangau, atverkite savo galybes! Sunaikinkite viską!..
    Bet niekas man nepadėjo, niekas manęs neišgirdo.

    Vėl žaibas praskyrė tamsą. Nušvietė visą kambarėlį, Kuprelio veidą. Per veidą riedėjo dvi didelės ašaros. Jos tuo metu taip sutvisko, lyg pačiu žaibu užsidegė.
    Kuprelis pasimatė baisiai toje šviesoje: visas išdžiūvęs, išsekęs. Į kuprą įsitraukęs. Veidas mėlynas. Akys šaltai, žiauriai spindi.
    Man atrodė, kad pamačiau kokį šešėlį, atėjusį iš ano pasaulio, kuris iš tenai praneša amžinus sopulius ir nepabaigiamas kančias. Atrodė, kad tos žaibo šviesoje ugnimi sutviskusios ašaros ne jo, o kokios seniai jau su kūnu atsiskyrusios, klajojančios sielos.
    Perkūnas toliau nudardėjo, lyg veždamas per dangų žemei ardyti galingas patrankas. Čia, regis, nesuardė, gal geriau pavyks kur toliau.
    Kuprelis patylėjo tamsoje, turbūt aprimo kiek ir vėl apsakinėja:
    "Šoksiu pro langelį ir tą žaltį savo rankose sugniaušiu! Nei atsigrįžti nesuspės."
    "Padegsiu geriau namus. Tegul supleška jie toje ugnyj!" - blyksterėjo galvoje kita tokia pat nereali mintis.
    Išsitraukiau popieriaus iš kišenės. Sugraibiau degtukus. Išėmiau vieną. Jau pusiau pabrėžiau.
    "Dar žvilgtersiu į ją. Paskutinį kartą..."
    Jie sėdėjo jau greta vienas kito. Jis, apskabinęs ją pusiau, kai ką kalbėjo. Bet ji neklausė ir, atsilošusi nuo jo, žiūrėjo seklyčios kampan. Giliai susimąsčius, lyg matė ką, lyg ką nujautė.
    "Gal mane atsiminė? Gal pagailo manęs?.."
    "Nužudysiu jį vieną! Tą lenką suvedžiotoją."
    "Jos gaila... Vis viena gaila."
    Išsiplėšiau iš pamato akmenį ir jau šaltai žiūrėjau į jų šnekučiavimą. Laukiau tiktai jo išeinant.
    Laukti teko ilgai. Pradėjau drebėti iš pykčio ir iš baimės, kad mano kerštas gali nepavykti.
    Jie vis džiaugėsi vienas kitu. Gundė vėl pralinksmėjo.
    Žiūriu, pagaliau Staševskis atsistojo. Paėmė jos ranką, norėdamas atsisveikinti. Atsistojo ir Gundė. Staiga Staševskis apskabino ją visu aistrumu, ėmė bučiuoti veidą, kaklą. Paskum pakėlė ir neša lovon. Gundė iš pradžių nesipriešino. Jau paguldė Staševskis ją lovon. Tuomet šoko Gundė iš lovos ir ėmė su juo kovoti. Nepaprastomis, netikėtomis pajėgomis. Išsiveržė pagaliau. Bėga į langą. Staševskis ją vejas ir vėl nustveria. Jis surinka. Gundė įkando jam ranką. Jis sustoja ir lyg nežino, kas daryti.
    Gundė nusigręžė kiton pusėn. Lukterėjus kiek, priėjo į langą ir atskleidė dangtę. Atskleidė kitą, trečią, visas. Staševskis nusikabino nuo gembinės skrybėlę, priėjo į ją, atsisveikino, netardamas nei žodžio, ir išėjo. Matėsi tik, kaip lūpas kramtė. Gundė vienok palydėjo jį pro duris. Jam nematom paskui išsekė.
    Mečiau langelį. Aplinkui namų, ant kojų pirštų nulėkiau darželin prie kelio. Įlindau serbentų krūmuosna. Akmenį abiem rankom suspaudžiau.
    Žiūriu, jis jau išėjo iš kiemo. Gundė sugrįžo priemenėn.
    Štai jau Staševskis netoli manęs. Eina šalikeliu. Niūniuoja, mastaguoja lazdele...
    Man akyse užsidegė. Kraujas užvirė.
    Jau tušt tiesiai ties manim. Pašokau. Krūmai sučežėjo. Jis susilaikęs domingai pradėjo dairytis. Tuo metu nei nepajaučiau, kaip paleidau į jį akmenį...
    - A-a! - suriko Staševskis dusliu balsu. Susiėmė krūtinę ir susėdo.
    Man užėmė kvapą. Pritūpiau krūmuose. Žiūriu, kas bus.
    Staševskis, pasėdėjęs kiek, stojas ir sunkiais žingsniais, nesidairydamas, pasviręs velkas namon. Sustos, pastovės kiek ir vėl eina.
    Man didelis sunkumas atslūgo nuo širdies. Man geriau darės, kai mačiau, kad jis vis geriau eina. Sekiau jį iš tolo, pasiruošęs, jei būtų blogiau, padėti jam.
    Nusekiau lig Argaudiškių. Įsitikinau, kad jam kokio pavojaus gal ir visai nėra.
    Grįžtant namon mane vis daugiau kankino sąžinė.
    "Jei jau norėjau jam keršyti, turėjau eiti atviron kovon. Taip iš pasalų... Ne, taip vyrai nedaro."
    "Juk jis gal ir visai nežino, kad aš myliu Gundę?"
    "O kuo jis kaltas, kad Gundė pati jį myli?"
    "Jei kiek, būčiau nužudęs nekaltą žmogų."
    "Ir vis viena, žmogui nužudyti žmogų!.. Ne! Ne!"
    "Žmogus turi būti stipresnis neg jo jausmas. Tai ir turi žmogų skirti nuo gyvulio, kad žmogus gali save suvaldyti."
    Tikrai nudžiugau, kai po keletos dienų pamačiau Staševskį vaikščiojant miestelyje sveiką. Bet jis buvo išblyškęs ir rimtas.
    Dar po dvejetos dienų išgirdau, kad Staševskis išvažiavo. Žmonės pasakojo, kad Varšuvon. Taip pat pasakojo, kad jis buvo manęs likti Argaudiškiuose visą vasarą, bet staiga išvažiavo. Žmonės visaip spėliojo kodėl. Vieni spėliojo, kad susipyko su karštuoliu grafu Argaudu, kiti, kad su Gunde.
    - Kas jam Gundė, tokiam mokytam žmogui, - darė kai kas išvadas.
    Bet manyje negerai darėsi.
    Buvau kaip iš vėžių iškeltas. Krypau ir vienon pusėn, ir kiton. Įvairiausios mintys galvoje verpetais siautė.

XXX

    Einant dienoms, slenkant naktims vis daugiau aprimau. Rodės, kad ir meilė iš galvos išgaravo. Daug dirbau, daug skaičiau. Toli saulėje vaikščiojau, kasdien maudžiaus. Vėl tapau žmogus. Buvo sveika, blaivu, gera.
    Bet po dvejetos savaičių pastebėjau, visai netyčia, kad Gundė vėl kelia galvą į viškas. Šypsojosi man meiliai, žavinčiai. Kaip ir seniau. Kokį laiką nekreipiau, rodės, domės, o pagaliau vėl tirpau visas nuo jos žvilgsnių.
    Vieną šventadienį, tai jau buvo liepos mėnesio pabaigoj, Gundė išėjus iš bažnyčios priėjo į mane. Pradėjo linksmai šnekėti, juokauti. Klausė, kas pas mane girdėti, apsakinėjo, ką pati veikia. Gyrės, kad audžia gražias bovelnas, kad šiemet daug sienų drobės išaudė. Rūgojo, kodėl aš nenoriu jos sustikti, net ir pažiūrėti nenoriu.
    - Užmiršai visai, tarytum manęs ir nebūtų. Blogas esi. Pykstu ant tavęs.
    Besišnekučiuodami atsisėdom ant suolelio po klevais. Nebojom, kad ir žmonės šventoriuje vaikščiodami į mus šnairavo.
    Gundė man parodė vieną praeinančią panelę, kuri ėjo pasispaudus ranką didelio, ilgo jaunuolio. Iš viso buvo matyt, kad tai buvo nebent kokie ponai. Šnekėjosi lenkiškai garsiai, drąsiai, tarytum jie visai vieni būtų šventoriuje.
    - Patinka ji tau? - nusijuokė Gundė. - Ko gi reikia:

Skryblius kaip sietas,
Panelė kaip skietas,
Nosis kaip kačerga.

    Tai grafo Argaudo duktė. O tas štai žardas, kurį ji veda, jos sužieduotinis. Dievas geras, neaplenkia nieko, - kvatojos Gundė net pasilenkdama. Kitą šventadienį, po mišparų, Gundė priėjo į mane šventoriuje ir netrukus sako:
    - Žinai ką? Aš į tave šitą vakarą ateisiu svečiuosna. Lauksi manęs?
    - Gerai, lauksiu! - Net nustebau, kai savo atsakyme pajaučiau tiek džiaugsmo.
    - Bet gal geriau, kad tu sustiktum mane kur?
    - Kur tik nori!
    - Lauk ties Drimbšos sodyba. Tenai pakalnėje yra toks kapčius, atsisėsi po juo. Žinai?
    - Žinau, Gunde!
    - Paskum nueisim į tave, tavo grinčion. Tu paskambinsi, aš paklausysiu. Pasišnekėsim. Be galo tavęs išsiilgau!
    Ji karštai paspaudė man ranką. Išsiskyrėm.
    "Ir kodėl ji šiandien tokia linksma, tokia guvi? Nejaugi ji taip greitai jį užmiršo?"
    Kilo man klausimai, dygo abejonės.
    "Tegul. Palauksiu, pažiūrėsiu toliau."
    Jaučiau, kad buvau ramus. Bet nerimas manyje augo, ir vėl didėjo ilgesys prie Gundės.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page