r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ignas Šeinius
KUPRELIS: Vienos pavasario dienos pasaka

XXI

    - Eik, žvilgterėk apačion. Girnos sausos dunda, - nutraukė Kuprelis.
    Pašokau, ištrauktas iš savų minčių. Maišas buvo dar tik puspilnis. Užnešęs viršun, skubiai užpyliau.
    - Dabar jau paskutinį kartą perleisim. Netrukus bus baigta. Aš ir netikėjau, kad šiandien bus toks geras vėjelis. Mat kaip mala, net klausyt malonu!
    Kuprelis, matyt, pastebėjo mano veide susirūpinimą.
    - Lik. Neik namon. Dabar malsiu rugius dvarui. Rupiai. Turėsim daugiau laiko, mažiau reikės daboti.
    - Ačiū, - sakau, - liksiu. Nors ir lig vėlaus vakaro.
    - Tu gal kai kuomet atvaidinsi mano gyvenimą. Parodysi, kaip aš gyvenau, savo kuprų prislėgtas, - sako Kuprelis atvirai ir nuoširdžiai; tik staiga sukando lūpas.
    Aš tylėjau.
    - Nenoriu ir aš eiti iš šito pasaulio, jame nieko nepalikęs, - taria Kuprelis lėtai. Jam tie žodžiai labai sunkūs. Jis pasveria juos. - Noriu, kad ir apie mane žinotų, ir mane kas minėtų, su manim džiaugtųs ir gal paliūdėtų... Baisu išnykti, nieko nepalikus! Nieko nepadarius!
    Man jaunam ta baimė dar nebuvo suprantama, svetima. Bet iš Kuprelio veido mačiau, kad jam buvo ji labai baisi ir sunki.
    - Žmogus tam ir sutvertas, - tęsė jis vaikščiodamas ir giliai susimąstęs, - kad po savo neilgo amžiaus, gal po trumpos laimės ir virtinės vargų, paliktų kokią atmintį, pasistatytų kokį paminklą... Vieni nieko daugiau nepalieka, tik savo vaikus. Bet ir tai paminklas, gal visų geriausias! Kiti palieka savo darbus, savo veikalus... Ką aš paliksiu? Rodos, daug norėčiau, daug galėčiau, bet man visko trūksta... - sustojo, nutilo Kuprelis. Žiūri pro mane, pro sienas, į beribį tolį.
    Ne tas šiandien Kuprelis. Vis kitoks jis man atrodo, vis mažiau jį pažįstu. Tarytum jis, visą savo gyvenimą pasislėpęs, dabar atvirose duryse ant jo slenksčio atsistojo.
    Išgirdęs, kad girnos išmalė, Kuprelis pamojo ranka ir nuėjo dvaro rugių užpilti.
    Aš nuėjau apačion sudoroti sumaltų maišų, sutvarkyti viską.
    Išjungęs piklius, užpylęs dvaro rugius, Kuprelis atėjęs man padėjo sustatyti kampan mūsų sumaltus maišus ir juos gerai suraišioti.
    Grįžom antran aukštan.
    Kuprelis, priėjęs į langą, pasistiebė, pažiūrėjo pro jį ir paklausė, kuri valanda.
    - Jau po penktai.
    - Lig saulėleidžio laiko turim. Paskum dar kol sutems... Bet aš matau, kad tu alkanas, - sušypso jis.
    - Iš kur?
    - Nesakius aišku. Kadaikščiau kas. Atėjai prieš dešimtą, o dabar jau po penktai. Einam mano kambarėlin. Kuo turėsiu, pavaišinsiu. Juk tu mano geras svečias.
    Kuprelio kambarėlis, atidalintas dviem sienelėm nuo viso malūno, atrodo visai jaukiai. Net trikampė išvaizda nieko nekliudo. Sienos melsvais apmušalais išklijuotos. Paveikslais, paveikslėliais nukabinėtos. Daugiausiai jo paties darbo. Reginiai, portretai visoki. Sodietiško rokoko staliukas, šalia tokios pat dvi kėdės. Lova, baltai apdengta. Visur švaru, niekur jokios dulkelės. Čia anksčiau nebuvau dar buvęs. Jis čia paprastai nieko neįsileidžia.
    Geriausias kambarėlio papuošalas buvo spinta, pilna knygų. Ten buvo matyt Kant, Leibniz, Ludwig Feuerbach - vokiečių kalboje; Flammarion, Meyer - rusiškai; net Jules Verne su Wells ir Conan Doyle. Ir dar daugybė kitokių.
    - Vis tai mano perskaityta, - pastebi Kuprelis kiek pasididžiuodamas.
    - Iš kur jų tamsta tiek ir ėmei?
    - Pripirkau po truputį. Iš kai kur gavau ir dovanoms.
    Viename kampe matau labai keistą daiktą. Ne paukštis, ne kas. Spėjau nustebęs, kad tai modelis kokiam keistam monoplanui.
    - Ir tai tamstos išradimas?
    - Taigi. Matysi, aš skraidžiosiu, nei vanagai nepagaus. Mano bus geresnis neg visi kiti, lig šiol išgalvoti. Jis bus labai lengvas ir valdomas ne kokiu prietaisu, o paties žmogaus judėjimo. Reikės tiktai truputį pasilenkti, ir jau žemyn skrisi, atsiloši - aukštyn kelsies, pasikreipsi - šonan važiuosi. Vis tai be jokio reguliatoriaus... Stebėtina, kad žmonės dar lig šiol negalėjo tinkamai oro pavergti. Juk tai lengviausias ir patogiausias kelias.
    Nuėjęs išėmė Kuprelis iš mažutės spintelės sviesto lėkštelę, didelį sūrį, apystorę dešrą ir duonos pusbakanėlį. Iš mažo krepšiuko išėmė du peilius ir dvejas šakutes.
    - Būk geras, ragauk, - maloniai kviečia.
    - Ačiū, paragausiu.
    - Kuo turiu, ir vaišinu. Gal Dievas duos kuomet, geriau galėsiu pavaišinti. Jei tiktai norėsi užsukti į Kuprelį.
    - Kodėl ne?
    - Tu esi mokytas, o aš kas?
    - Niekus tamsta šneki!
    - Na, nieko. Ir aš gal kuomet pakilsiu aukščiau. Pinigus dabar kraunu, skatiką į skatiką dedu. Jei tik kokia knyga pavilioja.
    - Gardžios tamstos dešros, - norėjau nukreipti šneką kiton pusėn.
    - Nieko, gal ir gardžios, - atkando, pažiūrėjo ir padėjo. - Mat kaip keistai pasaulis sutvarkytas, vienas kitą valgom. Iš to tik ir gyvenam... Štai kiaulė bėginėjo, kriukė, ėdė žolę, javus, o dabar mes ją valgom. Jei gamta keletą dienų pati tarp savęs nesipjautų, tuojau visam galas būtų. Kad ir žmogus - valgo visokių gyvulių gyvulėlių mėsą, visokius augalus, vaisius; jį iš savo pusės kamuoja vargai, priespaudos, kankina visokie priešai, ligos. Kas mielą valandą reikia žmogui sau gyvenimas pirkti. Ir kokia brangia kaina! Juk visa žmonija, nuo pat pradžių savo sąmoningesnio gyvenimo, stengiasi tą kainą sumažinti, papiginti. Bet ką matom: vieniems gyvenimas paliko pigus, beveik dovanai gaunamas, kitiems be galo brangus, kad ir išsipirkti negali. Ir vėl kadaikščiau kas, kai stengiamasi tą nelygybę prašalinti! Ir prašalinta tiek mažai, kad atrodo, kad pabranginta. Rodos, jokių pajėgų nėra visa tai sulyginti. Ir ar atsiras tokių, nesitikima. Bet tos pajėgos yra, yra, tiktai paslėptos, kelias į jas geležiniais vartais užrakintas, ir raktas niekam nežinomas. Daugelis jas mato tik pro rakto skylutę. Kas neturi gerų akių, nieko neįžiūri. Daugelis ir tų pačių vartų nemato... Bet ateis Genijus ir ras tą raktą ir tuos vartus atidarys. Ir išsiverš pro juos vėsula negirdėtos pajėgos, ir nugriaus, suardys jos tas sienas, tas pilis, kurias žmonės patys sau per tūkstančių tūkstančius metų sulipdė ir dabar dar lipdo. Nuplaus, nuneš tų sienų griuvėsius į giliausią jūrą milžinė banga, kur šėldamos vilnys viską sumals, į smulkų smėlį pavers. Ir nušvis kitoks gyvenimas... Jau yra to Genijaus apaštalų, yra pasiuntinių, kurie skubiai skina, ruošia jam taką. Neužilgo ateis...
    Nutilo Kuprelis. Užsidengė rankomis akis. Giliai susimąstė. Paskum atkėlė galvą ir klausia manęs, klausia retai tardamas, tarytum jo žodžiai kaip vandens lašai kristų juodon bedugnėn:
    - Ar tu lauki to Genijaus?
    - Ką aš žinau, - atsiliepiau iš gilumos širdies.
    - Gal tu per jaunas, per silpnas tai žinoti. - Vėl užsidega Kuprelis ir tęsia toliau. - Ir tikėjimas bus tuomet kitoks, ir žmonės supras Dievą ir mylės Jį kitaip... Ir žmonės, kam gyvena, žinos ir savo sielą jaus, ir į kitą pasaulį aiškiais laiptais lips... Ir meilė bus nevylinga, tik skaisčiai širdį į širdį riš ir savo vaisius saulės atokaitoje augins...
    Vėl nutilo. Vėl paskendo savo giliose mintyse.
    Mane lyg šaltis suspaudė ir kausto kaulus, šaldo kraują. Noriu išnykti, dingti. Užmiršti viską... Nieko nematyti.
    Ir štai, rodos, keliuos. Keliuos į beribius, išmirusius plotus. Visur lygu, tuščia, tamsu ir šalta. Bet lyg ir gera. Nematau, nežinau, kas ten apačioje dedas, kaip ten viskas grumias, kraujuos putoja ir nyksta... Kas man rūpi.
    Bet štai balta juosta švysterėjo. Ji tęsias, auga. Viską uždengė. Viskas jau balta. Balti, platūs tyrynai. Staiga daiktais žalia pasirodo. Plačiau, plačiau. Žalia visur. Žaliumoj rudi, palši taškai sumirgėjo. Vienas į kitą artinas, lekia. Daugiau ir daugiau. Sukibo, susistvėrė. Užmarguliavo. Raudonos dėmės paplito. Vien jau raudona, tik raudona...
    Susisukė galvoje.
    Nusigandęs pravėriau akis.
    Kuprelio jau nėra. Išėjo kur.
    Prieinu į langą. Kojos nutirpę, vos pajudinti galiu.
    Žiūriu pro jį.
    Dangus iš visų pusių niaukias. Juodi debesys kyla, voliojasi aukštyn. Vėjas didinas ir didinas. Smarkiai svyra, linguoja Juodalksnyno viršūnės. Rugių laukai lyg jūra siūbuoja.
    Ir linksma, kad aš matau mišką, rugius, pievas ir sodžius aplinkui. Ir bekylančius debesius.
    Dar linksmiau daros, kai pamatau keliu važiuojant žmogų, dvi kažin kur skubinančias moteriškes ir vieną į debesis sužiurusį vaiką. Sugrįžo Kuprelis. Nurimęs, pralinksmėjęs kiek.

XXII

    Kuprelis pasakoja toliau.
    Praėjo mėnuo, du, bet šnekos apie mus nepadidėjo. Šmeižė po truputį, senoviškai. Manėm, kad taip viskas ir nudils, tarnaitė ištylės. Džiaugėmės kaip ir pirmai. Matydavomės bažnyčioje ir pas mane.
    Tėvai, tiesa, nesiliovė Gundę barę, bet barė taip sau, ne per piktai, tikėdami, kad jų duktė susipras, mes mane mylėjus. O ji galvojo, kad jiems nubos taip nuolatos barti, nusiramins palengva, nutils ir leis ją tėviškai palaiminę man vesti.
    Bet per pačias Velykas nei iš šen, nei iš ten paplito po visą miestelį ir sodžių lyg kokie pilki rūkai bjauriausios šnekos. Šnekėjo, būk tarnaitė rado mus vieną naktį lovoje gulint, būk jau Gundė greitai laukia vaiko, ir taip be galo, be krašto.
    Kai aš apie tai išgirdau, mane tarytum kas šaltu vandeniu perpylė, tarytum krūtinę replėmis suspaudė. Niekuomet netikėjau, kad žmonės gali taip pramanyti, taip šmeižti, taip visų akyse nekaltą niekinti. Įsitikinau, kad žmonės tai vis viena kaip šunys, kurie, jei mato kieno laimę, stengiasi ją išplėšti, pikčiausiu būdu išvogti. "Jei ne man, tai ir ne tau."
    Sugedo man visa Velykų šventė. Vieton pakilaus džiaugsmo sunkiausias akmuo prislėgė.
    Jau kelintos man tokios liūdnos Velykos. Visuomet apie Velykas, į pavasarį, mano skurdžiam kūne kaip berže sula kildavo didžiausi lūkesiai, smagiausios viltys. Ir nublukdavo viskas, lyg geležinės nakties šalnai nukandus.
    Šį kartą įniršau, pradėjau ieškoti kaltininko. Prispyriau tarnaitę. Ji gynėsi, kryžiavojosi, kad niekam nei vienu žodžiu neprasitarė. Prigrasiau iš tarnybos pavaryti, neprisipažino. Šokau mušti, tuomet pasisakė.
    Mat ji neiškentėjo ir pasipasakojo Velykų naktį šventoriuje savo geriausiai draugei Rožei. Gavo jos žodį toliau nepaleisti. Bet ir Rožės nebūta kietesnės, ir iš jos tuojau pat ištrūko.
    Įsakiau tarnaitei tuojau išsikraustyti. Paplūdo ašaromis, dideliu balsu suraudojo, nieko negelbėjo. Sugrįžo, žiūriu, sekantį rytą. Vėl ėmė ašaroti, kojosna pulti, maldauti. Priėmiau atgal. Suminkštėjo mano širdis. Nors niekaip nesupratau, kodėl ji taip norėjo čia pas mane likti.
    Pravaduose Gundė jau neatėjo ant viškų. Negiedojo kaip lakštingalė šalia manęs, nedžiugino savo skaidriai švintančiu žvilgsniu.
    Laukiau bažnyčion ateinant.
    - Gal bent tarp žmonių pamatysiu.
    Neatėjo. Nepamačiau.
    Tuoj supratau, kad nelabai kas gero ir ją ištiko.
    "Tėvai supykę galėjo sunkiai primušti."
    "Ją primušti, Viešpatie Aukščiausias!"
    "Gal jie išvežė Gundę kur į gimines, kad ir nematytų manęs? Gal laiko užrakinę?.."
    "Kiek jai reikės be jokios kaltės iškentėt! Kiek paniekinimų iš tėvų išgirsti!"
    Kad įmanęs, rodos, būčiau kažin ką su tais žmonėmis padaręs. Mano pyktis neturėjo jokių ribų.
    "Bet ne tik čia šneka, turbūt ir visoj jau parapijoj", - maniau.
    Visą savaitę bijojau iš namų išeiti. Bažnyčion ėjau besislėpdamas. Nejauku buvo net kokį žmogų sustikti.
    Paskum pradėjau galvoti:
    "Kas man, esu nekaltas! Ką man tie žmonės gali padaryti? Kam turiu jų bijoti, jų lenktis? Tiktai blogiau."
    Bet pamatęs kokį miestelėną ar miestelėnę, sukdavau šonan iš tolo.
    Neatėjo Gundė bažnyčion nei kitą sekmadienį.
    Visiškai nusiminiau. Baisus nerimas mano širdį kaip vinimis narstė.
    "Eisiu jos pažiūrėti! Apginsiu ją!" - nutariau.
    Sustojau ant slenksčio.
    Tiktai naktį nuėjau Gundės palangėn paklausyti.
    Apėjau iš kitos pusės, nuo lauko. Persikoriau per tvorelę. Ant kojų pirštų prisiartinau į grinčią. Tylu. Visi miega. Nuslinkau pasieniu į seklyčios langą, ties kuriuo jos lova stovi ir kur ji su sesele miega. Suspaudžiau kvapą. Klausau... Staiga Margis iš kažin kur sulojo. Puolė į mane, bet pažinęs nustojo ir ėmė jau linksmai urgzti, ant krūtinės šokinėti. Vos nusikračiau jo. Supykęs paliko ir nuėjo.
    Klausiau arti valandos.
    "Gal išgirsiu kokį balsą, ar ką? Gal ji suvaitos ar sudejuos?"
    Neišgirdau nieko.
    Pabarbenau į stiklą. Kartą, kitą, trečią. Pagaliau kumščia rėmuosna pabeldžiau. Smarkiai, nekantriai.
    Girdžiu, sučežėjo kas lovoje. Persivertė, atsikėlė.
    - Kas čia? - klausia plonas Julytės balsas.
    Neatsakiau.
    Lukterėjau kiek. Laukiau Gundės. Paskum dar sunkesne širdimi tais pat pakluoniais parėjau namon. Be mažiausios žinios, be nieko.
    Bet trečią sekmadienį pamačiau Gundę. Klūpėjo prie pilioriaus kaip ir praeitą rudenį. Niekur nesidairė, į nieką nežiūrėjo. Bet visa jos grakšti, išdidi stovyla sakyte sakė:
    "Aš jūsų nepaisėju. Apkalbinėkit, kiek norit!"
    Kunigas išėjo mišių laikyti. Sugiedojo "Pulkim ant kelių". Aš smarkiai paleidau vargonus. Net ūžė bažnyčia. Žmonės tarė vargonams, jų smarkumo pagauti, kiek kas išgalėdamas. Gundė atsigrįžė, žvilgterėjo į mane, išsiilgusiai nusišypsojo ir sugiedojo, jau į altorių nusikreipus. Jos skambus, sidabrinis balsas išsiskyrė iš visų, pakilo aukščiau ir išdidingai bangavo tarp bažnyčios skliautų.
    Man tuojau prablaivėjo akyse ir širdyje pasidarė šilta, pakilu.
    Bažnyčios langai nušvito saule. Bažnyčioje įsiteikė ramaus maldingumo ir taikos nuotaika.
    Lyg niekas visoj parapijoj niekam blogo nebūtų padaręs.
    Gundė retai, pavogčiom atsigrįždavo į mane. Retai sumegzdavo su manim savo žvilgsnį. Tai svaigino ir gaivino mane. Aš dėjau į savo žvilgsnį visą sielą, atsakinėjau jai visu vargonų pajėgumu. Ir aš jaučiau, kad parapijiečiai džiaugės, kad turi tokį gerą vargoninką. O drauge ir meldėsi giliau.
    Manyje atslūgo visi sunkumai, augo nauja viltis.

XXIII

    Sekmadienio šventa nuotaika greitai praėjo.
    Šnekos apie mus kilo vis aukščiau. Ir vis tamsesniais dažais. Pagaliau net klebono ausių pasiekė. Pašaukė jis mane į save. Ėmė barti, pamokslą sakyti:
    - Ar girdėjai, ką apie tave žmonės šneka? Ar žinai, ką esi geresnio padaręs? Ar tai pritinka bažnyčios tarnui? Sakyk, ar pritinka?! - prišoko į mane iškėstomis rankomis.
    Aš sukandau žadą. Nei žodžio negaliu ištarti.
    - Kaip tu dabar drįsti mišias giedoti, kaip drįsti Dievą suteptomis lūpomis garbinti?! - trepterėjo koja. - Tokie palaidūnai negali būti vargoninkais, negali nei vieno žingsnio į šventus vargonus nukelti. Jiems vieta ne bažnyčioje, o tvarte... Aš tave skaičiau dar žmogumi, maniau, esi ko vertas, bet pasirodei pirmas šelmis... Atmink, kad sugriovei gyvenimą geriausiai mergaitei, kuri kaip krikštalas buvo skaidri; mergaitei tokių tėvų! Taip gali pasielgti tik paskutinis ištvirkėlis. Kaip tave šventa žemė nešioja!.. Ir kaip ji, tokia graži mergaitė, galėjo tokiam raganiui pasiduoti!
    Stovėjau sustingęs ir laukiau, kad tiktai žemė greičiau prasivertų ir mane greičiau paslėptų. Ausys ugnimi degė. Krūtinę peiliais raižė. Galvoje šimtas kūjų kalė.
    Klebonui sustojus rėkti, trepsėti, aš atitokau kiek. Pamatęs, kad jis prakaitą nuo kaktos braukia ir dar galvoja iš naujo pradėti, aš su ašaromis akyse, pridususiu balsu ėmiau teisintis:
    - Dvasiškasai tėve, leisk man žodį pasakyti... Aš, dvasiškasai tėve, visai nesu kaltas, mane tik piktos žmonių kalbos apšmeižė. Labai gerai suprantu, kad tai, kame mane kaltini, būtų didžiausia nuodėmė. Apie tokius daiktus aš net sapne nesapnavau. Aš, tiesa, myliu Gundę, negaliu be jos gyventi, myli ir ji mane, bet tarp mūsų nieko blogo neįvyko. Aukščiausias Dievas liudininkas.
    - Netark Jo vardo suterštomis lūpomis. Eik iš mano akių! Laukan! - pravėrė duris.
    Sugniaužęs kepurę, išėjau. Tarytum ne jis mane išvarė, bet kažin kokios pajėgos, susirinkę jo kambaryje, mane įsirįžę išstūmė. Net atsikvėpiau, kai pamačiau, kad esu jau namie. Bet jos ir čia mane atsivijo. Ir sustoję iš oro aplinkui plačiomis akimis žiūrėjo į vidų.
    Neturėjau vietos. Lig vakarui visokios juodos mintys galvoje sukinėjosi. Kaip vinimis smagenis narstė.
    "Nejaugi ir kunigas gali tokiems melams įtikėti? Nejaugi ir jis prisidėjo prie tų žmonių, kurie varu man stengiasi laimę išplėšti?.. Juk širdies aš negaliu jam parodyti."
    Ir pikta darėsi ant klebono. Norėjau mesti Skardžius ir eiti, kur akys neša. Tuojau, nieko nelaukiant.
    Negalėjau. Mane rišė kas prie Skardžių, prie bažnyčios, prie Gervydžių sodybos, prie mano buto. Rodos, kažin ką padaryčiau, kad tik čia likčiau.
    Vakare nuėjau klebonijon. Vos mane įsileido. Užmiršęs sarmatą ir asmenišką savigarbą, išsipasakojau klebonui viską, nuo pat pradžios, geriau neg išpažintyje. Nes jaučiau, kad skęstu.
    Klebonas klausė piktai, susiraukęs. Įsitikino vienok, kad aš nemeluoju ir nieko nepridedu. Suminkštėjo. Pradėjo šnekėti draugingai, raminančiai.
    - Tiesa, kad žmonės daug ką nekaltai nušneka ir ne vieną taip pražudo. Jiems burnos neužriši. Pagaus kokį gandą ir laksto su juo lyg su pūsle, kol į didžiausį baraboną neišpučia... Aš iš pradžių netikėjau toms kalboms, bet atbėgo Gervydienė, permirkusi visa ašarose, pradėjo tave keikti ir skųstis, kad tu jos brangiausią dukrelę iš kelio išvedei, purvuosna sumindei. Aš pamaniau, kad taip gali būti, nes patarlė sako: "Tylus kampas velnius veisia"... Na, vis tik ir skaisčioje meilėje reikia būti atsargesniems ir taip toli nenubristi, kaip jūs nubridot. Dievas mat kartais siunčia žmogui bausmę, kad jį į gerą kelią sugrąžinti, kad jį persergėti... Eik ramus namon, o aš pasistengsiu dar su Gervydaite pakalbėti ir paskum jos tėvelius nuraminti. Seniai gal per daug jau nusiminę. Na, žinoma, savas vaikas; niekas negeidžia, kad jam kas bloga įvyktų.
    Nežinojau iš džiaugsmo, kaip geram klebonui ir ačiū gražiau pasakyti.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page