r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ignas Šeinius
KUPRELIS: Vienos pavasario dienos pasaka

IX

    Nejaugi jis vėl sustos!
    Malūnas tikrai pradėjo daug lėčiau suktis. Kuprelio veidą lyg koks šešėlis užslinko. Matyt, kad jis visai susigyvenęs su tuo bildesiu ir ūžesiu. Susijungęs su jais siela ir kūnu. Tai jie valdo jį, atrodo. Silpsta malūno eiga, puola ir Kuprelio ūpas ir jis ima širdytis. Ir dabar, pastebėjęs tą netvarką, pašoko nervingai ir puolė į girnas. Jos, nors ir silpnai, dar sukasi. Ratai kruta.
    - Te-eliakšt! Te-eliakšt! Te-eliakšt!
    Piklius sunkiai dūsauja apačioje, pagelbos laukia.
    - Vėjas kinta, - atsigrįžo Kuprelis nuo girnų, branktą ir vienon, ir kiton pusėn pastūmęs. Skubiai laukan išėjo.
    Po keletos minučių sugrįžo linksmas.
    - Vėjas apsivertė. Pučia iš vakarų. Sparnus atsukiau prieš jį. Dabar eis, tik džiaugtis reiks!.. Tu buvai apačioje?
    - Buvau. Permainiau. Nedaug ir buvo.
    - Dabar vėl pasakosiu. Tiktai mums reiks dažniau atsiminti savo darbas.
    Niekam dar aš nepasakojau savo gyvenimo paslapčių, savo nepavydėtinos istorijos. Tau pirmam. Gal bus kiek lengviau, kai tu mane išgirsi. Per daug jau mane vieną ta uola slegia, per daug vargina ir ardo.
    Lig tol mano širdis nepažino meilės. Ji buvo sušalusi, sustingus. Niekas jos nešildė, karštu kvėpavimu niekuomet neapgobė.
    Nujaučiau, kad yra pasaulyje meilė, kad žmonės pasiekia ją; bet man atrodė, kad aš jos niekuomet nepasieksiu, niekuomet neprilipsiu to kalno, ant kurio ji auksu žėri. Ir netikėjau, kad ji būtų tikras daiktas. Maniau, tai tiktai pasaka. O gal aš ieškoti nemokėjau, kol ji pati į mane neatėjo... Tėveliai man meilės nepaliko. Bobutė irgi nepakankamai mokėjo duoti. Šionfeltas, nors ir koks man buvo geras, vis viena mačiau jame poną, savo šeimininką. Kiti berniokai nuo manęs šalinosi, nemėgo. Mergiočių aš tarytum ir nemačiau, lyg jų ir visai negyventa.
    Paklausi gal, kuo aš gyvenau: kas buvo mano džiaugsmas, kas sielvartas?
    Džiaugiaus knygų skaitymu, galvojimu, aprašymais protingųjų žmonių. Jokių apysakų nei pasakų tuomet nei akyse nemačiau. Gal jų nebuvo pas Šionfeltą. Gaudavau nuo jo vokiečių istoriją ir istoriją viso senojo ir naujojo pasaulio. Man labiausiai istorija patikdavo. Ir šiaip gaudavau visokių senų knygų. Tik vokiečių kalboj. Jis mane gerai vokiškai išmokino. Nei vienos dienos negalėjau pabūti bent kiek neskaitęs. Nerimavau tuomet. Geriausias mano nusiraminimas buvo knyga.
    Vasaros vakarais mėgau sėdėti prūdo krašte. Žiūrėdavau tuomet į ramų vandens ribuliavimą, į giliai paskendusius debesius. Skaičiau žvaigždes danguje. Dabojau, kuri didesnė, kuri mažesnė. Sekiau jų kelią. Ir man tuomet atrodė, kad aš visai išnykstu, virstu kažin kuo ir aukštai išskrendu. O paskui mane skrenda, genasi visos nakties daina. Dingsta viskas iš akių ir aš matau naujus pasaulius, pilnus kitokio, tobulesnio gyvenimo. Jaučiau patį Dievą...
    Kai kuomet man taip besėdint ir veversio rytmetinė užtikdavo...
    Man suremdavo širdį, pamačius elgetą ar kokį pavargėlį žmogų. Ir klausiau savęs:
    "Kodėl jis ne toks kaip ir kiti? Kodėl jis elgetauja, šunis lodo, kai kiti ramiai sau namie sėdi?.. Kam žmogus žmogų ėda, kam savo brolį persekioja, jį kraujuose maudo? Kam pjaunas tarp savęs gyvuliai, kodėl ir jie neužsieina?.. Kodėl mūsų pasaulis toks, o ne kitoks? Ir nejaugi jis kitokiu negali būti?"
    Aš, regis, būčiau įmanęs, būčiau padaręs, kad visiems gera būtų, kad visi tik džiaugtis galėtų; kad žmonės mylėtų žvėris, o žvėrys žmones. Ir tai padaryti, norėjau galingu būti, galingesniu neg patsai Dievas. Net sudrebėdavau apie tai pagalvojęs. Ir tikėjau, kad kokią naktį nubusiu galingas, neįveikiamas... Žinojau, kad aš tik plūstu, bet laukiau, laukiau ko...
    Susimąstė, susigalvojo Kuprelis. Akimis toli, regis, mato. Krūpterėjo staiga. Tarytum sugrįžo iš kur.
    - Nueik apačion pažiūrėti. Kaip tenai... Kažin apie ką čia tau pasakoju?.. Na, nieko. Toliau!..
    Maišą radau jau pilną. Dabar labai greitai mala. Sparnai tik švaisto ir švaisto palangiais. Piklius dūsauja skubiai, patenkintai. Ratų ir mažų ratelių dantys vien mirga, vien mirga. Vieni kitus gaudo. Net sienos dunda, dreba. Voratinkliai kertėse šokinėja, kratosi. Vorai negriškus šokius šoka, patys apmiltinti, nubaltinti. Visas malūnas tarytum ne malūnas, bet koks didelis gyvis. Rūstus ir smarkus toks. Regis, kažin ką galėtų sutrinti ir sumalti.

X

    Vėl pasakoja Kuprelis.
    - Pamačiau ją pirmą kartą bažnyčioj.
    Matydavau ją nuo viškų kas šventadienis. Prie paskutiniojo pilioriaus ties kairiuoju altorium. Nesistodavo niekur kitur. Kartais atsigrįždavo ir pažiūrėdavo aukštyn į vargonus. Tuomet, būdavo, mūsų akys sulieja akimirksniui savo žvilgsnius. Aš noriu žiūrėti į ją, jos atvirą grakštų veidą, gujas gilias akis kuo ilgiausiai, bet ji bematant galvelę pakreipia ir jau į altorių meldžias. Laukiau jos žvilgsnių, nepraleisdavau nei vieno. Sekiau pakėlęs galvą, kuomet ji vėl atsigrįš. Nerūpėjo jau nei gaidų daboti. Iš karto visą puslapį perskaitau ir atmintyje laikau. Ir groti sekėsi geriau negu kuomet. Visa bažnyčia, viskas gaudė mano vargonais. Žmonės darės maldingesni, nuo klebono gaudavau veik kiekvieną šventadienį vis didesnį pagyrimą.
    Laike pamokslo būdavo geriausia. Norėdavau, kad kunigas jį sakytų, niekuomet jo nepabaigdamas. Tuščia darėsi, kai žmonės pradėdavo eiti iš bažnyčios. Išeidavo ir ji... Dingdavo ūkanota pasaka.
    Po visam, būdavo, tekinas lekiu į šventorių. ieškau jos tarp būrelio merginų ir berniokų. Niekur nebūdavo matyt.
    Man nuostabu darės, kur ji galėjo taip greitai dingti. Vieną kartą net pamaniau, kad gal man tik vaidinas.
    Eidavau namon, tikėdamas ją kitą kartą kuomet pamatyti. Bet drauge slėgė baimė, kad niekuomet daugiau nepamatysiu.
    Ateidavo ji bažnyčion sodietiškai, bet gražiai apsirėdžiusi. Matyt, mėgo tamsiai raudonas varsas. Labiausiai jai tiko beveik juosvas sijonas ir balta kaip sniegas bliuzė plačiom rankovėm.
    Ūgio ji buvo neaukšto, vidutinio, bet labai dailiai išaugusi. Skaisčiais raudonais veideliais. Kaip pražydusi rožė. Galvelę gobė dideli, tankūs, tamsiai geltoni plaukai. Antakiai dar tamsesni. Iš tolo atrodė net juodi. Ir tai nepaprastai ją dabino.
    Įeidavo ji bažnyčion guviai, bet drauge laisvai ir gracingai. Žvilgterėjus kiek atgal, klaupdavos ties tuo paskutiniu piliorium.
    Tik ją pamatydavau, visa bažnyčia man nušvisdavo. Apsiniaukdavo, kai pastebėdavau, kad į ją dešimtys berniokų akių žiūri. Kad, rodos, būdavo, įmanyčiau, uždrausčiau vyrams į moteris bažnyčioje žiūrėti.
    Nuo to laiko pradėjau daugiau savo išvaizdai domės kreipti. Pasisiūdinau dailesnius rūbus. Susitaisiau minkštus, blizgančius batus. Susigadojau gerą skrybėlę. Nusipirkau lazdą sidabrine galva. Prausiaus geresniu muilu, rūpestingiau šukavaus. Ir nepajutau, kaip netrukus virtau visoj apylinkėj geriausiai vilkinčiu vyru.
    Pirmai, nors man pinigų netrūkdavo, nesidabinau labai, nesitaisiau nei gerų rūbų, nieko. Ir batus ne taip dažnai šveisdavau.
    Skusdavaus tik rečiau. Plaukai ilgiau galėjo kaip norėjo augti. Bet ji, nors jos dar nepažinau, visiškai mane pakeitė.
    Ir aš pats nesuprantu, kodėl taip greitai ją pamylėjau? Kodėl taip smarkiai ji iš pirmo pamatymo mane sužavėjo? Tą pat dieną, kai dar pirmą kartą pradėjau groti Skardžių bažnyčioje. Tik atkėliau galvą nuo vargonų ir žvilgterėjau žemyn, į žmones, ir pamačiau ją. Man sužėrėjo ir sutemo akyse.
    Sapnavau ją kas naktį. Jei kuomet nesusapnuodavau, visą dieną vaikščiojau apniukęs. Nežinojau, kokio darbo imtis. Klausiau ir pykau: "Kodėl aš šiąnakt jos nesusapnavau?"
    Šventadienio laukdavau labiau neg vaikai Velykų.
    Kartą, kai nepamačiau jos bažnyčioje, negalėjau sau vietos rasti.
    "Gal susirgo? O gal jau mirė?"
    Mano vargonai gaudė, verkė ir meldėsi drauge su manim. Jei būčiau galėjęs, būčiau lėkęs jos ieškoti. Bet kur ir kokiame krašte gyveno, nežinojau.
    Mišparams pasibaigus prireikė klebonijon nueiti. Nunešiau klebonui kai kokius popierius pasirašyti.
    - Kas tau? Kodėl tu toks šiandien išblyškęs? - klausia klebonas. Susirūpinęs, nors ir pro juokus. - Matyt, tave kokia liga apima. Ką? Beskuo tu taip grojai ir giedojai graudingu balsu. Eik, atsigulk.
    - Nieko, aš sveikas, - teisinuos. - Tik taip man truputį negera.
    - Kas gi tau galėtų būti? Gal įsimylėjai ką? Gal patiko kokia mergiotė? O, jos moka pagauti bernioko širdį. Tai niekis. Tą ligą persirgsi.
    Nieko neatsakiau. Nustvėriau pasirašytus popierius, ir pro duris. Dar ką klebonas sakė ir juokavo, negirdėjau.
    Laukiau, tikėjaus, kad ji kuomet atvažiuos kūma, atveš kieno mažutį krikštan. Arba bus kam pomergė, jaunąją prie altoriaus atlydės. Maniau, pamatysiu tuomet ją arčiau, galėsiu susipažinti, kokį žodį tarti ir nuo jos ką išgirsti.
    Buvau prasimanęs vaikščioti medžioti. Susigadojau šautuvą. Išlandžiojau visas parapijos girias, išbraidžiau pievas. Nei vieno sodžiaus neaplenkiau. Ir nei miške uogaujant jos nesutikau, nemačiau pievoje šieno grėbiant, nei darželyje gėles laistant.
    Baigės vasara. Artinos tamsus ruduo. O aš vis niekur negalėjau jos rasti. Tik bažnyčioje, prie aukštojo pilioriaus.
    "Gal man tikrai bažnyčioje vaidenas? Trotina mane kokia pikta dvasia?"
    "Ne! Juk aš esu sveikas", - priešinaus toms mintims.
    "Bet gal ji niekuomet apie mane ir nepagalvoja? Gal ji bažnyčioje ne į mane žiūri? Į vargonus? Į kitą kokį anapus mano pečių? Myli kitą?"
    "Ne! Ne! Ji į mane žiūri, mane mato".
    Ir kovojo, grūmėsi tos mintys, man galvą svaigino, nakčių užmigti neleido.
    Ir štai vieną naktį, kai jau viso miestelio gaidžiai urmu giedojo ir diena aiškiai brėško, atėjo man viena mintis. Visai nauja, labai drąsi.
    - Priminsiu klebonui, kad reikalinga bažnyčios choras padidinti. Tik moteriškais balsais. Vyrų jau pakanka. Tegul iš sakyklos pasako ir karštai paragina.
    "Bus ir ji!" - Įsitikinimo viltis tiesiog mane iš lovos kėlė.
    "Ateis! Tikrai ateis!"
    Abejonės išblyško ir draikėsi. Ramu pasidarė. Užmigau ir atsikėliau tik vėlai.
    Tuojau nuėjau į kleboną. Žodžių man nestigo choro mažumą ir silpnumą įrodyti. Buvau iškalbingas, vaizdus. Klebonas jau viduryje mano įtikinimų sutiko. Sakė, kad visai taip pat mano.
    Laukiau sekmadienio nekantraudamas.
    Atėjo ir sekmadienis. Klebonas po pamokslo ilgai ir šiltai ragino. Mergiotės domingai, galvas pakėlę klausės. Klebonas žadėjo joms daug malonės nuo Dievo ir garbės nuo kitų parapijų.
    - Vis tai garbinimas, malda Viešpačiui. O kai malda graži, kai daugelis ją siunčia drauge, tai ji ir Dievui malonesnė, tai Jis ir greičiau jos išklauso, - aiškino.
    - Fertig! - džiaugiaus.
    Tuoj po mišparų, kas panorės išmokti giedoti, liepė klebonas visiems į mane susirinkti. Žvilgterėjau tuo metu į ją - klausos. Paskum persižegnojus greitai pro duris išėjo. Į mane praeidama aukštyn pažiūrėjo ir dailiai šypterėjo. Lyg norėdama būsimam mokytojui kiek įsiteikti. Tai man net kvapą atėmė.

XI

    Kuprelis priminė darbą. Liepė man savo prižiūrėti, o jis tuo tarpu savo, kas reikia, atliko.
    Ir vėl pasakoja neskubindamas. Nieko savyje neslepia, nieko nepalieka. Kiekvieną smulkmeną, jausmu persunktą, atiduoda. Jo vyriškai tenoringas, dar skambus balsas maišosi su malūno ūžimu ir bildesiu. Malūnas jam pritaria, gyvena jo virpėjimu. Jis, neklusnus jo įrankis, šiuo metu lyg klausos jo.
    - Skubiai parsprūdau namon. Laukiau naujų giesmininkių ateinant - laukiau jos vienos. Pietuoti nerūpėjo. Tarnaitė prašė, sakė, kad atauš.
    - Tegul sau! - pamojau.
    Ėjau nuo lango į langą. Žiūrinėjau nekantraudamas pro juos. Šventoriuje ir palei šventorių vaikščiojo, šnekučiavo žmonės. Berniokai su mergiotėmis linksmai tarškė ir juokavo. Regis, kad ir pamokslą būtų užmiršę, kunigo žodžius vėju paleidę. Niekas nei nesiartino į mano namelį. Niekas.
    Jei nesutikau jos, visą parapiją išvaikščiojęs, tai čia ir tikėtis nėra ko! - atsitraukiau nuo lango.
    Nubodo. Jau daugiau valandos. Supykęs atsisėdau ir papietavau. Valgis buvo negardus. Nejaučiau jo skonio.
    Vėl laukiu.
    Vis nieko nėra.
    Priėjau prie fortepijono. Kai ką pasiutusio užbarabonijau. Trankiau pirštais, kur papuolė ir kaip papuolė. Riaukė, gaudė fortepijonas lyg koks priešistorinis gyvis, kito dar didesnio gyvio lamdomas. Maniau, nuo jo riksmo lubos sugrius. Nebojau. Dar pikčiau.
    Staiga girdžiu - šneka priemenėje, mergiotės! Širdis sustojo.
    Štai įėjo. Trys. Vyriškis ketvirtas. Ko jam?
    Nėra jos tarp jų! Neatėjo!
    Kuo nepasakiau įėjusiems:
    - Eikit sau iš čia. Aš nenoriu tokių mokinti.
    Jie ir neprašomi atsisėdo. Laukia ir į mane žiūri. O aš vaikščioju. Kambarį skersai ir išilgai žingsniuoju, tarytum čia nieko ir nebūtų. Pyktis, rodės, veržės iš kiekvieno mano judesio. Jie nieko nematė.
    Viena mergiočių atsistojo, ilganosė tokia, ir sako į mane, visai nedrąsiai, - regis, ims ir rankon pabučiuos.
    - Mes, tamsteli, giedoti atėjome... mokintis.
    - Gerai, kad atėjot, - burbtelėjau praeidamas pro ją.
    - O ar tuoj, tamsteli, pradėsi?..
    - Ko?
    - Mus mokinti.
    - Palaukit. Jūsų per mažai atėjo.
    - Daugiau ir neateis. Niekas nenori.
    Sustojau, sukandau lūpas.
    - Mums pareiti toli, kad tamsta greičiau... - pradėjo kita.
    - Taigi, toli, - pridūrė vyriškis.
    Nebuvo kas daryti. Turėjau pradėti. Nors viduje virė. Išmėginau jų balsus. Nekokie jie buvo. Viena spiegė, lyg ožka negalėdama nuo stogo nulipti, kita tvoron įkliuvusios avelės balsu bliovė, trečia, kuri pirma prašnekėjo, dar kiek žmoniškiau. Bernioko buvo toks balsas, kad nors sviesk jį pro langą.
    Paskum jau neturėjau ko su jais veikti.
    Dar kiek pasikankinę su do-re-mi-fa-sol-la-si-do, tylėjom. Mano giesmininkės sunkiai alsavo, o giesmininkas rankove prakaitą nuo kaktos braukė.
    Vėl priemenėje balsai, linksmas, guvus šnekesys, skubūs žingsniai!
    - Gundė! - sukuždo mergiotės.
    Plačiai prasivėrė durys, ir... aš visas nutirpau: ji peržengė slenkstį. Žiūriu į ją ir matau lyg pro rūkus. Taip, ji, ji!
    Priėjo, pasisveikino mane, lyg ne visai pirmą kartą būtų mačiusi. Linksmai, jaukiai prakalbino anksčiau atėjusius.
    Giedra visiems pasidarė.
    Vėl į mane:
    - Prašau man ir draugei dovanoti, kad pavėlavom. Iš bažnyčios buvau namon parėjus. Būčiau greičiau atėjus, bet atvažiavo svečių. Turėjau užtrukti.
    Ji šnekėjo su manim laisvai, artimai, o aš jaučiaus lyg sugautas. Neįstengiau surasti nei vieno tinkamesnio žodžio. Man buvo linksma, keblu ir sarmatijaus drauge. Buvau kaip vaikas, pirmą kartą pamatęs kunigą.
    Jos grynas, skambus ir vaiskus balselis plaukė kaip vanduo. Skardėjo ir jaukino visą kambarį.
    Pamažu aprimau kiek, pripratau. Nors jos artis ir kaitino, ir neramino.
    Pajaučiau įkvėpimo, įgavau drąsos, pradėjau bandymus.
    Gera buvo mokinti. Mokinau lygiai domingai visus. Nei balso, nei žodžio negailėjau. Mano kalba bėgo greitai, aiškiai, įgavo autoriteto. Net pats savo kalba gėrėjaus.
    Laimingas buvau tą vakarą. Jaučiau, kad įžengiau naujan, lig šiol nežinoman, tik sapnuojaman pasaulin. Ten nebuvo jokių abejonių, kurios pakerta kiekvieną gyvą mintį. Jaučiau tik ramumą ir kūrybos valią.
    Žiūrėjau į ją, gėrėjaus. Džiaugiaus.
    Ji giedojo, aukštai pakėlus knygą. Jos balsas liejosi, plaukė, dabino viską. Net kitų balsai įgavo skambesio. Lyg ji nudažė juos. Bet ar ji jautė, kad ji mane daugiau dabino neg ką kitą, šildė mano širdį, plėtė ir gilino vaidentuvę, kėlė mane iš aslos?
    Gal ir jautė.
    Pradėjo temti. Tamsu pasidarė kambaryje. O aš vis giedu su savo naujomis giesmininkėmis. Giedočiau visą naktį. Dar geriau tamsoje. Nieko nematyti. Minčių niekas nekliudo. Jos audžias, pinas į artimus lūkesius, tai tolimus staiga. Ir dar labiau viliojančius.
    Jau štai, prisimenu, ketina giesmininkės traukti namon, prašo paleisti. Gaila jų, visų jau gaila. Bet kiek įmanydamas traukiu laiką, tai tam, tai kitam sulaikau. Ne, nepalieka. Vėlu, teisinas. Išėjo.
    Norėjęs buvau Gundę kiek palydėti. Pasisiūlyti neteko drąsos. Tik paklausiau, jos švelnutę ranką spausdamas:
    - Ar toli tamstai namon?
    - Visai netoli. Čia pat miestelyje. Sodžiaus gale, į ežerą... Tai ką, - paklausė trumpai, paslaptingai, galvutę į šoną pakreipus. Nusišypsojo, akysna pažiūrėjo.
    Susisukė man galvoje nuo žinios, kad jos čia pat, visai netoli nuo manęs gyvenama. Tik koks pusė kilometro!
    Ir nuo jos klausimo nejauku pasidarė. Susisarmatijau, atsakyti nieko negalėjau. Vėl pristigau žodžių.
    Ji lyg palaukė ko, pastovėjo valandėlę. Paskum dar kartą žvilgterėjo, taip įdomiai, ir, apsisukus kaip voverė, greitai nuėjo paskui savo draugę. Toji paėmus jos parankio, klausė apie ką, tyliai kuždėjo.
    Lydėjau jas akimis, sekiau kiekvieną žingsnį. Ir tarytum pamečiau ką, kuomet jos gatvės vingyje pasislėpė.
    Jau geso vakaro aušra. Jos dažai blyško ir dilo. Žvaigždėmis buvo visas dangus nubarstytas. Vakarinė nuslinko į pat kraštą. Jos silpni spinduliai dar žybčiojo, pasakojo negirdėtas paslaptis, žmonių jaunas širdis žavėjo.
    Ilgai vaikščiojau po kiemą. Nei rudens perimančio šalčio nejaučiau. Galvojau apie ją. Stengiaus prisiminti kiekvieną jos žodį, balso skambesį, akių šiltą, veriantį žvilgsnį. Stengiaus prisiminti, kaip tas žvilgsnis mane tirpdė, kuteno širdį. Stengiaus matyti ją kuo aiškiausiai savo vaidentuvėje. Kai tas paveikslas imdavo blykšti, stengiaus laikyti jį visomis pajėgomis, neleidau jam išdilti. Kai jis stovėjo prieš mane aiškiai, kaip gyvas, tiesiau į jį rankas, norėjau apimti.
    Nuėjau gulti pačiam vidunaktyje. Tylu buvo visur, visi miegojo.
    Gulėjau, varčiaus, miegas nėjo. Mintys vis pynėsi apie ją, vis audė lūkesį.
    "Daugiau aš nieko nenorėčiau, kad tik ji mano būtų, mane mylėtų."
    "Be jos man nei pasaulis nemielas, nei dangus, nei žemė. Ji viskas, viskas man amžinai!.."
    "Ji, nors sodietė, neprasta, matyt. Gaidas pažįsta, gieda gražiai. Turi malonų būdą. Jaučiama šviesos. Gali ir geresniam neg aš patikti, gali ją koks ponelis pamylėti. Kur man, vargoninkėliui, prie jos siekti!" - nusiminiau.
    Nors džiaugiaus, kad šiandien ją pažinau, bet dar sunkiau man darėsi, dar labiau spaudė nežinės akmuo.
    "Kodėl neatsigrįžo? Kodėl taip skubiai nuo manęs nuėjo? Žinoma, aš jai nei ne galvoje. Ji tik juokauja manimi."
    "Ne! Ne! Negali būti!" - slopinau tą balsą.
    Užmigau - kuomet, nemenu. Pavargęs, nuilsęs.
    Atsikėliau prieš pat mišias. Buvau jau sveikas, ramus, lyg karštam vandenyje išsimaudęs. Buvo gera, kad pagaliau pažinau ją; lyg ką pergalėjau; praardžiau kokią stiprią sieną, padariau joje spragą. Tikėjaus, kad jau esu perlipęs per slenkstį, įžengęs tan naujan, neregėtan pasaulin. Viltis supė vaidentuvę, skleidė joje žavingus vaizdus.
    Ilgu, baisiai buvo ilgu laukti kito šventadienio. Sulaukęs vakaro džiaugiaus, kad viena diena ta ilgoji savaitė jau sumažėjo, kad viena diena greičiau galėsiu ją pamatyti. Vargonai suūš visai kitoniškai neg kuomet. Ir ji bus visai netoli. Ten pat, kur aš.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page