r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Lazdynų Pelėda
IR PRAŽUVO, KAIP SAPNAS
[6]

___________

    Gyvai besikalbant niekas neatkreipė atidžios į senąjį Juozą, visi pripratę jau buvo skaityti jį bepročiu ir visiškai užmiršo. O jis tuo tarpu atsisėdo ant lovos ir atsidėjęs klausė, ką Riškus pasakojo; tik laikas nuo laiko trynėsi sau delnu kaktą, lyg ką norėdamas nuo jos nubraukti - kažin ką dengiantį ir slėgiantį. Riškui pasakoti pabaigus, atgal dusliai ant pagalvių parsviro, ir tada tiktai visi išgirdo tylų senelio verksmą:
    - O aš dar vis maniau... tikėjausi, kad ta pragaištingoji nelaimė mus aplenks, - tyliai atkartojo, patsai sau dejuodamas.
    - Na ačiū jums, mielieji kaimynėliai, už meilųjį žodi ir gerąją brolių širdį! Pasikalbėjome - metas ir toliau keliauti! - pratarė atsiminęs savo vargą ir keldamos nuo suolo Riškus.
    - Gana jau, gana, tamstele! Kur beeisi tokiu keliu? Kas ir žmonės mes bebūtume į tokį vargą leisdami! - supuolė guosti visi susirinkusieji.
    - Senas, nudėvėtas esu, - liūdnai savąją kartojo senis; - kas nauda jums iš manęs? Kam begaliu būti jums reikalingas. Išspauda tiktai beesu iš buvusios sunkos ir visos kam nors betinkamos gyvybės. Išmetė dvaras, kur vieką savo palikau, - kam gi kitus nekaltai besunkinsiu savo senatve.
    - Nebekalbėtumei bent niekų! - ėmėsi tikrinti vienas per kitą susirinkusieji sodiečiai. - Ogi vaikus mums pamokysi, ar maža tai verta? Ogi ir mums seniesiems šį tą papasakosi ir patarsi, ar tai mes už kalnelio rasime? - Priėjęs Rymeika išsuko seniui iš rankų lazdą ir atsistojo prie pakabintojo džiūti viršutiniojo drabužio, neleisdamas pasiimti, o moterys, aplink apspitusios, už kita kitos ėmė šaukti:
    - Neleisime dėduko ubagais keliauti! neleisime šunų lodinti, neleisime! neleisime!...
    Senis Riškus sustojo vietoje, besistebėdamas, kas dedasi, ir užsimiršo nusibraukti gausias ašaras, per liesąjį veidą ir žiluosius uostus beriedančias, - ašaras širdingo džiaugsmo ir didelio dėkingumo. Apkabino Rymeiką aplink kaklą ir graudžiai, balsiai, tikrai, kaip kūdikis, apsiverkė. Paskui, ir su visais ten buvusiais širdingai išsiglamonėjęs, pasiliko jau ant visados, kaip vienoj didžioj šeimynoje tarp savųjų.
    Sodiečiai nesiėmė labai į širdį, ką išgirdo nuo Riškaus; buvo įsitikinę, kad vis gelto pagaliau būsiąs jų viršus. Išsikaštavo, išsiduostė, bet dabar gali jau nieko nebebijoti. Argi galėjo kitaip ir manyti?
    Bet vis gelto šiek tiek nerimastaudami, keliavo mūsų pažįstamieji į senąją karčemą, šeštadienio pavakario susilaukę, kaip buvo susitarę su savo globėju.
    Tuščiomis rankomis rodytis nepadoru, taigi ir vėl pasiuntė Laurinaitį į miesčiuką parnešti keleto pusbutelių. Neilgai trukus, pasiuntinys sugrįžo vaišylais apsikrovęs, bet kažin ko nusiminęs: apskritosios jo vištakės dar apskritesnės buvo, negu paprastai, ir jose matyt buvo pasibaisėjimas.
    - Bene įkulpijo kas? - paklausė kaimynai, matydami jo veide tokią permainą.
    - Verčiau kad būtų kas įkulpijęs, - atsakė liūdnai Laurinaitis: - dabar gi kalbų prisiklausyt teko tokių, kad ir be kulpijimo akys gali išsprogti ir žandai supusti. Niekų prisiklausiau apie mūsų advokatą, o ką žmonės ima tik plepėti, tai dažniausiai ir išplepa.
    - Kas gi nutiko? - ėmė neberimastauti ir kiti kaimynai.
    Laurinaitis atsipūtė, dvasiai pastiprinti išsitraukė tabako žiupsnį, nusičiaudėjo ir prabilo:
    - Įeinu į monopolę - tuščia. Paprašiau, padavė žmogus, dėkui - išėjau. Širdis salėja - gerti norisi. Įeinu pas Leibę: - žyde, duok alaus butelį! Geriu aš ant greitųjų tą alų, stovėdamas, tik činkt! - diktelėjo į širdį: girdžiu kitam kambaryje kažin koki žmonės kalbasi sau pilna burna...
    - Ko gi po velniais taraliuoji iš aplinkio, kaip gandras, ne žmogus! - sušuko kaimynai: - sakyk, kas buvo! Paskui papasakosi jau, iš kur atsirado!
    - Na, palaukit gi visa reikia dirbti nuosakiai! - atsikirto Laurinaitis.
    - Taigi pasakojasi vieni kitiems, kad jį nutvėrę svetimus arklius beparduodantį.
    - Ką?! - pertraukė vėl kaimynai.
    - Taigi, mūsų pasiuntinį! - užtarytoją! - daktarą! - ėmė šaukti pritūpdamas Laurinaitis. - Tai pasakojo gerai jį žinąs, ir pasakojo, kad tasai mūsų daktaras visaip žmones matonijąs, o su pagalba sugraibytųjų pinigų vedąs prekybą vogtais arkliais. Pasakojo, kad trejetą iš šaikos nutvėrę ir kad taip pat vienakį matęs tarp kitų dviejų surakintą, kareivių vedamą.
    Visi nutilo.
    - Kas gi bus su mumis? - paklausė Rymeika.
    - Kas bus, tai bus; nueisime ir pamatysime. Daug žmonės ir pramano, - bandė raminti save ir kitus Jonušas: - vienas iš pavydo, kitas del kokio piktumo, trečias ir taip sau pamala, kad liežuvis suktis neatprastų.
    - Žinoma, žinoma, - pritarė Daunys: - bet gelto reikia dalykas ištirti: eikim!
    Nuėjo. Visi žengė toliau tyliai, nes Laurinaičio naujiena katram giliai į galvą įsigraužė ir ramybę atėmė. Nesmagu buvo kalbėti, taip įkliuvus. Užtatai, vietą priėję, juo didesnį turėjo džiaugsmą, kad, tik duris suklabinus, tuojau patsai globėjas jiems atidarė ir pasitiko sveikas ir nepaprastai linksmu veidu.
    - Na, ačiū Dievui, sveikas parkeliavęs! - nudžiugo sodiečiai, siekdami paeiliui "ponui daktarui" rankos pabučiuoti. - Kaip gi? ar maždaug nors yra jau į tą pusę? - paklausė Jonušas, kurs buvo už kitus iškalbesnis.
    - Ko čia ir beklausiate? Džinkt, brinkt ir apsidirbome su ponu, nelyginant kaip su vovere! Bepigu tenai!
    - Ar gali būti?... Tai sakyk! - stebėjos kaimynai, veizdėdami vienas į kitą, lygindami linksmą daktaro naujieną su tik ką perskaudėta nelemtąja Laurinaičio žinia. - Tai ačiū Dievui! ačiū Dievui! - kartojo linksmai visas būrelis.
    Tuo tarpu vienakis galvočius, nors su viena akia, tuoj nužiūrėjo raudonas galvikes iš sermėgų kišenių bekyšančias; taigi seilę nurijęs, meiliai kvietė į vidų.
    - Turėdami laiko, pamarmėsime; o mat ir apyskaitą išduoti reikia: kožnas turite žinoti, kur dingo jūsų pinigai, kad paskui nereikalingų kalbų nebūtų ant mano galvos.
    - Ką jau sveikas ir bekalbi! Ir poterius kalbėdami, tamstos sveikatos ir gerosios širdies neužmirsime, ir mūsų vaikai dar paminės, - karštai patikrino atėjusieji.
    - Jei ir neabejojate, tai del mano ramybės turite išklausyti. Vienas kitam nekenkia, o beklausydami, kai ko ir pasimokysite, - spyrėsi jautrios sąžinės globėjas. - Bet vieno jūsų tarpe trūksta: Daunys, Jonušas, Laurinaitis, o tamsta?... - šit ir užmiršau, - tarė žiūrėdamas į vieną iš atėjusiųjų.
    - Aš Bruzgulis, - atsakė paklaustasis, - šis jaunasis Jarašius, - tarė rodydamas dar vieną nepažįstamą. - Tamošiaus nėra. Tur būt, ateis, bet girdėjau negaluojąs. Kažin kas užėjo.
    - Tai vieno trūksta. Nagi prisėskit, meldžiamieji kursai kur sugebės! - kalbino meiliai globėjas: - ko gi bestovite, lygu kokie kareiviai?
    Kaip tik sodiečiai susitūpstė ir nutilo, tuoj daktaras ėmė pasakotis, nors Rymeika buvo pašokęs su buteliu, pasisiūlydamas gerklę atvilgyti.
    Ponas daktaras, nors seilę rydamas, karštai atsikratė:
    - Ne, ne, kaimynėliai! pirmiausia reikia apsiskaityti: man sąžinė kitaip neleidžia.
    - Vieta, broleliai, ne čia pat, - pradėjo ponas daktaras išnauja. - Kaip iškeliavau pėtnyčios vakarą, tai tik nedėlios rytą švintant atsiradau vietoje. Pirmiausias daiktas, reikėjo užeiti į karčemą. - Neišsigerti, bet, broleliai, ne: toks tai ne mano darbas, kada aš svetimais reikalais keliauju: reikėjo, brolučiai, apsipraust, apsivalyti po kelionės prie šitokios "asabos" einant.
    - Ką čia kalbėti! - pritarė Laurinaitis.
    - Tylėk! Ir tauzys! - sudraudė kiti nenuoramą.
    - Taigi liepiau duoti numerį, apsidabinau kaip reikiant; žiūriu į laikrodį - dar peranksti. O žydelaitė sukasi aplink apnikusi, lyg kalaitė žalį: - Rasit ponas arbatos? rasit teiksitės "liunderskinių" silkių, degtinės karčiosios, saldžiosios, konjako, rumo, - net galva sukasi jau man nuo to plepėjimo; o čia pat bufetas vėl linksta nuo įvairiausių pyragų! Ta laimė mano, kad ne pirmiena: ir gardu radęs, žinau kada palaukti dar gardesnio. Ogi ir skatikėliai ne savi kišeniuje barška, kad ir gerai būtų tuo tarpu gurkšnelis išsimetus. Bet kad nesusigundinus daugiau, ir to atsižadėjęs, pasakiau žydelaitei, kad veikiai sugrįšiu, ir išėjau. - Tiek ten aš tau ir begrįšiu - išeidamas manau sau: paskiau manęs geresnės vaišės laukia!
    Susirinkusieji gardžiai nusikvatojo, pasigėrėdami pono daktaro gudrumu ir tokiu mandagiu apsiėjimu su jų skatikais; bet tuoj nutilo, ir vėl visi susmeigė akis į kalbėtoją.
    - Prieinu prie rūmų, žiūriu - jau žmogus kiemą bešluojąs, o iš kaminų dūmai kunkulais verčiasi visu debesiu. Aš į kiemą, o čia kažin kas kaip suriks brač: stoi! kur lendi! Mat, tenai visi mokyti: kiekvienas rusiškai šneka, kaip žirnius beria! čia pas mus ir urėdninkas taip nemokės!
    - Tai mat, žiūrėk kokie! - stebėjosi vyrai.
    - Užtai ne kiekvienam ten galima ir prieiti! - rimtai paaiškino daktaras, ir tęsė savo pasakojimą toliau.
    Slenku aš į virtuvę, tik staiga urururur! ant manęs šunes, kaip drigantai iš visų šalių apstojo! Būtų gražiai sudraskę į kąsnelius, kad nebūtų pripuolęs koks arklininkas ar lekajus. Mat, tenai sunku ir beatskirti: visi ten kaliošuoti, pirštinuoti ir sagomis auksinėmis švytuoja, kaip čia pas mus jenarolai! Net būgštu, kad nepripratus. Įeinu tada į vidų, žiūriu: paties ministerio virėjas - nusipenėjęs taip, kad kaklas bus storesnis už mūsų vyrą per juostą - čirškina, kepa ant iešmo pasimovęs dveigį veršį pačiam ministeriui pusryčiams; kerčioje jau verdulis, visas auksinis, žiurbuliuoja, verda arbatai.
    - Dveigį verši vieniems pusryčiams! - vėl garsiai nusistebėjo nepakantrusis Laurinaitis.
    - Ka-ka-ka! - nusikvatojo dabar daktaras; - tai tu, broli, manai, kad ministeris kada nors ims taip sau ir pavalgys pats vienas! Visada, brač, būriai artimesnių tarnų maitinasi tuo pačiu prie kito galo; pietums kepasi visas jautis ir su ragais, tiktai be pusnagų! Taigi įėjęs sakau virėjui: - Sveikas gyvas! - Sveikas sveikas, - atsako jis neatsigrįždamas. - Mat, ten virėjas tik ką sugadins bekepdamas ar virdamas - atsidursi kur pipirai auga. Taigi ir aš, pasigailėdamas žmogaus, stoviu ir laukiu. Tik beįeinąs kitas. Aš prie jo, klaust, ar nekėlęs dar šviesiausiasis ministeris? Pabaltakiavo į mane, perkreipęs galvą:
    - Jau keliasi; nuėjo padėti apsitaisyti, - sako...
    - Ar tai patys neapsitaiso? - pasmalsavo jaunasis Jarašius.
    - Na, bra! pasakė ir nebeliko! Bijok tu pono Dievo! Kad tokia "asaba" pati taisytųs!... Tik tauziji be reikalo ir trukdai, - subarė pats daktaras. - Aš tada pasėmęs sidabrinių jam į saują. Tyčiomis smulkiais ir išsikeitęs turėjau, mat, mažiesiems, kad daugiau tesėtų. Įspraudęs jam į saują, - nemanykit tik kad porą kokių grivinų ar auksinų: tenai visi auksinėmis ir sidabrinėmis sagomis sagoti, tai ir su pinigais kitokiais ten nepasirodysi. Todel, nors tai ir mažiausias buvo iš tarnų, ir tam įbraukiau apie tris rublius: patys juk žinote, kad tarno nepamasinęs, prie ponų neprieisi. Susipylęs pinigus, kaip savo, į kišenę: "Gerai, girdi, pasakysiu" - ir, įvedęs mane į kitą kambarį, pasodino į suolą ir liepė palaukti. Tik spėjau atsisėsti - beįeinąs kitas: blykt blykt akimis į mane, ir eina sau gūžį atstatęs, nosį pakragenęs. Aš pasikėliau nuo suolo, lenkiuosi ir sakau: "Labadien, tamstele!" Jisai vėl: blykt blykt akimis, kaip tik smetonais! Tada susiprask, broleli, greičiau į kišenę ranką brukti. Manęs mokyti nebereikia: išvirpinau trejetą rublinių ar ketvertą ir kišu į saują, o jis paėmęs tiktai džingt į grindis, ir nuėjo nosį parietęs. Grįštu į virtuvę pasiteirauti, kas per priežastis gali būti, o tie manęs klausia: "Kiek davei?"- Keturis sidabrinius - sakau. - "Taigi susiprask, sako, kad čia jau sidabriniais neužkiši; tai artimiausiasai paties ministerio tarnas: trauk auksą, nors būtų ir tiek pat, kaip sidabrinių, sako. Juk tai pats partamento daraktorius." O dabar tokie tenai laikai, kad pinigus, nelyginant pas mus bulves, pilsto: sidabrinių ir kišenės neišlaikytų iki dienos tarnavimą pabaigiant. Bet ne mane sugauti: turėjau aš ir auksinių prisikeitęs, žinodamas iš ilgo prityrimo, kad tokioje vietoje lengva susitikti netikėtų daiktų. Taigi, kaip tik atgal praeidamas pasirodė, aš tuoj brūkš dvejetą auksinių į saują. Įsimetė į kelinių kišenę, blyktelėjo akim, kaip bulius, ir klausia: "Ko? iškur?" - Prie ministerio šviesenybės, sakau, su prašymu. - "Duokš, sako, nunešiu!" - Aš sakau, kad aš pats labai būčiau norėjęs pasikalbėti...
    - Nemokėk kalbos - pražūsi tokioj vietoje, kaip viščiukas tarp žąsų! - įsikišo vėl Laurinaitis, persiėmęs globėjo gudrybe.
    - Liaukis! liaukis! Kas traukia liežuvį?! - pabaudė kiti.
    - Nesiriekite! Kas apstojo? - suriko daktaras. - Ir kunigas du kartu to paties pamokslo nesako! Klausykitės, kad norite žinoti! - Taigi tas man sako: "Nevalia!" Tuo tarpu pamačiau, pati ministerienė beįeinanti į šeimyninę. Nesigailėjau "pakaros": nubučiavau rankas; pabučiavau į vieną kelį, į antrą, o ji tuojau mane atsiminė, pažino ir klausia: "Na, kas atnešė? Kodel taip senai besi buvęs?" - Niekas, sakau, neatnešė: vargai atvarė, ne ištvirkimas, - vargai nebepakeliami. Su mažumynais, sakau, neišdrįstume kibinti jūsų šviesenybių. "Ko gi dabar trūksta?" - klausia. - Su šviesiausiuoju ponu ministeriu norėčiau, sakau, pasikalbėti ir tamstos šviesenybės užtarimo prašyti. "Gerai gerai! - sako. - Kaip nors jau padarysime." Nors aukšto "stono", bet labai geros širdies žmona. "Palauk, sako, pažiūrėsiu, ar atsikėlė vyras." Išėjo ir neužilga beįsiveda į šeimyninę ir su pačiu ministeriu. Aš vėl, broleliai, prie "pakaros", o čia galvoju, kaip tik drūtas, kas kalbėti. Su tokiais broleli, kad kalbi, tai nemikčiok! Savyje manyk, kaip tinkamas, bet kalbėk, kaip reikia: berk, kaip žirnius! Truputį kiek suklysi, - tuojau už čiupros už kupros: gausi "duraką", keliu į užpakalį, ir laukan pro duris, nelyginant kaip šunį. Su manim to nebuvo ir nebus, bet vis gelto protauti reikia stipriai. O čia lyg tyčia pašoko man į galvą tam tikriausias žodis - brangus žodis! Negaliu sakyti: meiliai priėmė, nuo širdies... Aš jam rankas bučiuoju, o jis už čiupros paduskino ir šaukia ant manęs: "Vėjavaiki! kur gi buvai pražuvęs? Ar tai jau visi mūsų mužikėliai laimingi, kad prašymų nebesiunčia?" - Kur tau bus laimingi! - sakau: - būtų gal, sakau, laimingi, jeigu mūsų "metežninkai" ponai nesmaugtų. Prašymus, sakau, Jo Didenybei per tamstos šviesenybę siunčiamus perima, lig tamstos šviesenybės neprileidžia, o tuo tarpu žmones galutinai baigia smaugti! Paskutinį žemės kąsni, ant kurio mes, mūsų tėvai ir tėvų tėvai esame gimę ir užaugę, paskutini sklypelį iš po kojų atima!
    - Žinojau aš ką paminėti! - gudriai pasivaipydamas tęsė daktaras. - Kaip tik "metežninkus" priminiau, abu nubalo, kaip nudažyta siena; paskui paraudo, net pamėlynavo - ir kaip užkeiks: "Aš juos!... Kur gi buvai? Ko tylėjai? Kodel nors gromatėlės nepabrėžei, jeigu tingėjai atvažiuoti?...
    - Būčiau kvapnus nebeišėjęs iš tokios baimės, - įsikišo vėl išverstakis Laurinaitis; kiti tik susipurtino ir klausėsi toliau.
    - Taigi matote, kad tai ne su piemeniu kalba! - tarė daktaras, dovanodamas pertraukimą už taip vaizdingą pasistebėjimą iš jo gudrybės ir drąsumo, ir suko liežuviu, kaip klebetu, smagiai bemeluodamas toliau.
    - Abudu ėmė klausinėti: Kaip? kas? - o aš kaip imsiu kloti! kaip imsiu rėžti, broleliai jūs mano, apsiverkdamas!... Juodu abudu klausosi, klausosi ir pagaliau patsai ministeris sako: "Nebijok nieko! aš apsisuksiu apie juos: visiems žemę atimsiu ir sodiečiams atiduosiu."
    - Taip sakė? - Ar taip pasakė? - subruzdo tikintys klausytojai.
    - Tai kaip gi! Juk sakau, ką ausimis girdėjęs ir akimis regėjęs. Tam juk ir važinėjau, kad visa tikrai ir be abejonių sužinočiau.
    Sodiečiai, tai išgirdę, subruzdo, kaip bitės avilyje:
    - Eis vokiečiai ir su savo auklėtiniais iš mūsų žemės šunims šėko piauti! Išguisime juos atgal į Rygą! - šūkavo už vienas kito vyrai, ir linksmas, kietas kvatojimas pasklido po senosios karčemos griuvėsius. Patsai daktaras, smagus ir linksmas, tik rankas trynėsi.
    - Nežūsite! - šaukė ir jis balsu visus perrėkdamas. - Atitikote ką siųsti! Nesigiriant, ne kiekvienas tai būtų padaręs.
    - Ką čia ir bekalbėti: mums aukso kalnus supiltų, ir tai neeitume! - įsitikėdami pritarė pilkasermėgiai; daktaras gi globėjas tęsė toliau.
    - Gavęs tokį nebeabejojamą įtikinimą, aš dar kalbą žemai nusilenkęs užvedu: "Šviesiausiasis pone ministeri! ar veikiai žmonės gaus tos žemės? Pamąstęs kiek sako: "To tikrai pasakyti negaliu. Kad būtumei pirmiau bent dvejetą savaičių atvykęs, būčiau, girdi, tuojau galėjęs duot matininką ir vežkis. Dabar gi, sako, paskutinius išsiuntinėjau - vieną į Kauną, antrą į Reseinius, trečią į Vilnių pastūmiau. Kas gi jums kaltas, kad jūs tylėjote. Dabar palaukt reikės: kai tenai bus aprūpinta, nebijokit, ir jūsų, sako, neužmiršiu." Bežinąs visus vardais ir pavardėmis.
    - Ot galva! Ot protas! - Kad taip visus atminti! - aklai stebėjosi sodiečiai.
    - Dabar vis gelto jau mūsų nebemėtys, nors ir iki rudens sutruktų neatsiuntęs matininko? Vis jau sėti galime? - dar paklausė keletas balsų.
    - Kodel? Kodel negalėsite? Sėkite, dirbkite, kaip dirbę, o jeigu dvaro šuneva apstotų, tik man praneškite, aš juos tuojau! - čia globėjas įsikarščiavęs, kumsčią sugniaužęs pamojavo.
    Vyrai džiaugdamies nusikvatojo.
    - Pravertėtų juos aplamdyti, - tarė Jonušas: - būtų jiems "gergot ferflukt".
    Ataušę kiek ir atsipeikėję po taip gyvų įspūdžių, vyrai vėl atsiminė raudongalves, po kišenes bebildančias. Susimerkė, ir visi, kaip iš kamandos, išsitraukė aikštėn. Rymeika, vėl prie geradario prisiartinęs, ėmė kalbinti.
    - Juk ir gerklė išdžiūvo bekalbant; laikas atvilgyti, - tarė lupinėdamas smalą.
   
    - Ne, ne! Palaukit! - gynėsi užsispyręs daktaras.
    - Dar apyskaita reikia pabaigti, kur jūsų pinigėlius išleidau. Reikia visa blaivai...
    - Kam čia ir galvą besukti! - priešinosi žmonės. - Tamsta, kaip tėvas mums.
    - Še še! nutilkite! Tėvas tėvu - apyskaita ir pinigai savu. Pas mane visa visada turi būt aiškiai suvesta: galas su galu. Taigi klausykite!
    Laurinaitis pastatė ant stalo jau atkištą butelį, akis aukštyn išvertė ir sunkiai atsiduso. Pažvelgė daktaras į jį ir i degtinę, ir suminkštėjo širdis ir jo:
    - O juk tuo vienu stikleliu ir tiktai dar proto nenuskandinsime. Tiesą gi sakant, gerklė išdžiūvo ir pailso bekalbant. Kad Dievas davė - išsimeskime po burną.
    Laurinaitis apsidairė stiklo.
    - Kam čia tų niekų? - nekantriai sušuko daktaras: - užgerk iš pačios ir leisk per rankas!
    Laurinaičiui tokių daiktų nereikė du kartu sakyti: linktelėjo, apžiojo galvikę, porą kartų sukliunkinęs gurktelėjo ir perdavė daktarui; daktaras savo dalį įtraukęs atleido kitam, ir taip ėjo tolyn, kol butelis aplink apėjęs pasidarė tuštelaitis iki lašo. Laurinaitis jau buvo berakinėjęs antrą, bet daktaras sudraudė.
    - Gana šiam kartui! Neprapuls. Pirmiausias reikalas sąžinės! - sustabdė sąžiningasis skriaudžiamųjų globėjas. Paėmė gabalą anglio ir priėjo prie baltintos sienos.
    - Žiūrėkite! čia štai kelias - 13 rublių, atgal 13 - tai 26; nakvynė 2 rub., tarnas prienginis 3 rub., antras 10 rub., - tai vėl 15; ministerio tarnas ir ministerienės tarnaitė po 5 rub., vėl 10; tai turime jau 15 rub. Ar visi matote? 13 ir 13 tai 26; 2 ir 3 ir 10 tai 15; 15 ir 26 tai 41, ir dar 10, tai ir išeina jau 51. Matote?
    - Kas čia mums bematyti! - tarė nerimastaudamas Laurinaitis, čiupinėdamas jau aplukštintą buteluką. - Mes matome žiūrėję nežiūrėję.
    -Kam kas berūpi! Tiktai žiūrėkite, vyrukai! Kentėk, brolau! kenčiančius Dievas myli.
    - Taigi jau rodos ir visa, o tuo tarpu dar ir savų prie šitos kelionės teko pridėti nemaža, nors aš ir nevažiavęs būčiau galėjęs apsieit. Nakvynėje reikėjo kvepiančią vonią pasidaryti, už kurią jau ir nebeatmenu, kiek atsiėjo užmokėt su patarnavimu. Kelionėje prarūgęs, brolau, neik į tokius namus, nes gana greit į kuprą gautum nuo tarnų ir ministerio nematęs! O tarnams nedavęs kiek reikiant, manot, ką laimėsi ? Priėmė užtai dabar ir prie savo stalo, privaišino kiek tilpstant. Ko tenai ir nebuvo! Ir sūrių, ir kumpių, ir skilandžių, ir dešrų; paskui pampuškų pilną auksini bliūdą, kaip rėtį, pati ministerienė, iš tarnaitės rankų paėmusi, vidury stalo pastatė. O kokia ten degtinė! Koksai vynas! Tokiais vynais, kaip čionai mūsų ponai geria, tai tenai, atsiprašant, grindis plauna. O tik sustok, užsižiopsok, tuoj patsai ministeris mauna kumsčia į kuprą: "Tu, ištvirkėli, ar tai aš vienas visa valgysiu? Eik tu šioks, tu toks, mužike!..." Labai meilūs žmonės. Ne tik pavalgydino, bet dar ir kelionei ši tą įsikišti davė: man beišeinant, atmovė pati ministerienė keptos veršienos gabalą, duonos baltitėlaitės, kaip saulė... Palaukite! rodos, dar gabalėlis užsiliko; duosiu ir jums paragauti.
    Čia daktaras atsikėlė, atsidarė sienoje įtaisytą indaujėlę ir išėmė, matyt, iš anksto prirengtus šešis kąsnelius keptos veršienos ir tiek pat plonintėlių riekelių smulkios gražios duonos, padėjo ant stalo ir tęsė toliau.
    - Suskaitėme 51 rubli. Lieka dar 69. O rodosi jau nieko daugiau nebereikia, kaip tik likusius po pažasčia pasispaudus skubintis atgal. Palauk, brolau! Vargiai būtumėte bepamatę ir paties ministerio prižadėtąją žemę, jeigu valdininkų nebūčiau nulenkęs. Juk ministeris sava ranka nedaro, tiktai visam kam išpildyti turi padėjėjus, valdininkus. Tiems gi taip pat nepateptos rankelės plyšta - plaušojasi ir kliūva. O aš, nuo ministerio išeidamas, ir besusitinku pačiose duryse keturis vyriausius valdininkus, atėjusius su "rapartais". Sveikas gyvas! Sveikas. Kur beeinąs? ir taip toliau. Susitarėme, kad aš palaukčiau, kol jie nuo ministerio grišią atgalios, kad paskui laisvai pasikalbėjus, pamarmėjus. Už kokio pusvalandžio visi vėl beišeiną. "Na, dabar tai iš mūsų nebeišsisuksi!" - šaukia išeidamas vyriausiasis ir jau mane pažįstąs iš senesnių laikų. Tuojau mane už rankos, į karietą, ir tiesiai į traktierių. O traktierius tenai manote toks, kaip Šiauliuose arba Viekšniuose? Ten lipynė krištalinė, durys sidabrinės, rankenėlė gryno aukso! Nušveista, kaip žvaigždute šviečia! Rodos nudegsi paėmęs. O kaip gi kitaip bus, jeigu tenai ir patsai ministeris pasivaikščiodamas neretai užeina atsigerti. Ministerio rūmuose juk visa taip sudaryta: durų ir langų staktos, nelyginant bažnyčios žirandolių stripinėliai, šviesą laužo, švytuliuoja. Aš sėdu tada į karietą mieliausiu noru, džiaugdamos, kad taip lengvai pasisekė susieiti, ir drožiame visi.
    - O kas tai yra tas trakierius? - pasmalsavo jaunasis Jarašius.
    - Taigi ministerio dvaro karčema. Juk tarp tokių ponų visa kitaip vadinasi. Užeina tenai ir mažesni dvaro tarnai, bet tie kitomis durimis; mes gi tomis, kuriomis patsai ministeris vaikščioja. Buvo jau apie trečią valandą popiet, bet tenai tat skaitosi kaip tik priešpiečiai; tatai vėl mano laimikis: rasi kaip nors ir savaisiais žmoniškai išsiversiu. Pastačiau po silkę, dvejetą menkių, kaip kultuvių, ir dar ten kokios marinuotos žuvies, - visa šaltai mat valgosi priešpiečiams - dvejetą butelių šimtametės degtinės, kuri jau net tirštai nusistovėjusi, o tas skystimėlis, broleliai, prašviečia, kaip tie patys krištolai, į kuriuos lekajai pilsto; porą butelių likieriaus...
    - O kas tai daiktas tasai lakierius? - paklausė seilę rydamas Laurinaitis.
    - Taigi taip pat gėralas, ypačiai saldus pasigardžiuoti. Taip po trupinėlį visa ko bedažant, žiūriu, mano ponai valdininkai apšilo. Tada aš liepiau paduot po gerą stiklinę šaltos kavos ir bekalbant pratariau: - Nepaprastai man malonu pasigrožėti jūsų sveikatėlėmis, mielieji mūsų bičiuliai ir globėjai! Todel ir aš, atmindamas aukštą tamstų užuojautą mūsų praščiokėlių, pasiskubinau šitai ir tamstoms pranešti ir apsaugoti nuo prisiartinančio pavojaus ir nelaimės. "Kokio pavojaus? Kokios nelaimės? Iš kur?" - puolėsi per kits kitą klausti, tuojau prasiblaivę. O aš ir sakau: - Štai, sakau, mūsų šalies ponai savus žmones, - čia gimusius, čia augusius darbininkus, nuo prigimtosios žemės šalin varo, o į jų vietą gabenasi vokiečius su visokiomis "tripūgomis" - ir karvėms melžti, ir kiaulėms šerti, ir dargi vištoms perėti, ir visiems kitiems darbams atlikti. Darbininkų jau jiems jokių nebereikią, nes ir visą didžiąją Rusiją su vokiečiais ir tripūgomis apimsią - net ir ministeriais, girdi, vokiečius pastatysią. - Matote, ir ausis gera šitokioje kelionėje geras turėti: šitos žinios teko man sugauti nuo mokytų vyrų, šalymais gelžkeliu važiuojant, besitariančių, o aš jomis tuojau, kaip matote, ir pasinaudojau jūsų gerui tinkamoje vietoje.
    - Kad taip tuojau ir suprasti, kas kam tinka! Ot galva! - stebėjosi klausytojai.
    - Išgirdę paskutinius mano žodžius, kad pašoks visi iš vietų! Kad ims klausti! Iš kur aš žinąs? Kur matęs? O aš tuojau ir pasakoju, kaip tai mūsų šalyje ponai jau žmones į tyrus laukus varo ir visa vokiečiais apleidžia. Subruzdimas, sumišimas pasidarė netikėtas!... Pagaliau - tartis: žodis po žodžio susitarė, surašė į mūsų gubernatorių laišką ir šuoliais mane, broleliai, visi keturi karietomis išlydėjo į gelžkelio stotį. "Vežk, sako, tuojau įsakymą gubernatoriui, kad visus vokiečius tuojau išguitų iš gubernijos, o sodiečius visus žeme ir trobomis, ir gyvuliais, ir visokiais ūkio padarais, kiek tiktai reikiant, aprūpintų!" Ir štai aš sugrįštu jums apyskaitos išduoti, jau suvažinėjęs ir į Kauną.
    - Tai tu man!... Taip greitai visur suspėti!!! - stebėjosi vienas kitas iš klausytojų.
    - Taigi taigi! Matote, žmonių vaikeliai, kaip tai galima, turint ant pečių galva ne vien kepurei pamauti! Vėl gi ir pagailo man jūsų vargdienėlių, kad per daug neišeitų; todel ir galvojau, kaip įmanydamas, kad tiktai išsisukus ir netuščiomis sugrįžus. Kitados, tokiais reikalais nuvažiavęs, būdavo, mėlynai priviešėsiu, pas visus ministerius apsilankysiu, užtrukdamas kelias dienas daikte. Patys suprantate, jogei kitaip ir susipažinti nebūtų buvę galima, o neturint pažinties, ir kam pagalbos nerastumei. Kiek gi tenai visa atsieina, galite nors kiek suprasti iš to, kad valgo tenai auksiniais peiliais, sidabrinėmis šakelėmis, krištoliniais šaukštais iš taip pat krištolinių lėkščių. Ne tik kapeikomis, bet ir rubliais tenai neužkiši. Rublį neša tenai maža tauriukė degtinės, - žinoma, ne tokios, kokia mes čionai besigėrėjame. Po dešimtį rublių nuo žmogaus atsiėjo užmokėti, iki kapeikos! Žinoma, skaitant eilėje ir mane patį, nes kame nors ne taip, kaip priimta, pasielgęs, greitai galėtum patekti lekajaus ar mužiko vieton, tai yra prie durų arba ir už durų ir, gudo mėnesi pralaukęs, namo sugrįžti gautum tuščiomis. Man ir taip, kaip matote, pasisekė išsisukti jūsų pinigais tiktai gudrybe ir gerai pažįstant aplinkybes ir žmones. Tada penki žmonės po 10 rub. - 50; lekajus 5 - tai 55. Užsikandęs ir jūsų kiekvienas neišeina laukan neužsirūkęs. Penketas cigarų po 5 rub.... taip, taip, mielieji - po 5 rub. Į kieno vežimą sėdai, su tuo ir susidėk! Kad užsirūkėme po mastinį cigarą, kad pasileidome šuoliais akmeninėmis gatvėmis į stotį, tai rodės, ten visi perkūnai su pragaru susigrūmė! Penketas dūminių juostų per pusę varsto nutįso paskui! Tada turime Jau 50 + 5 ir 25 - tai 80; vežėjui 5 ant alaus - tai ir 85. Buvo 69, tai ir pasirodo, kad dar savo teko pridėti 16 rublių, neskaitant 10 rublių, užmokėtų už pasiskolinimą tinkamų rūbų. Neskaitau, kad nepasakytumėt: "Norėdamas būti ponu, turėk apytaisą savo." O kam gi aš juos turėsiu, jeigu man ne tik ne kasdien, bet ir ne kas mėnuo jie reikalingi, o šimtus rublių neša? Nepridėjus gi nekaip buvo grįžti be nieko vargdienių žmonių pinigus išleidus vien todel, kad kokios poros dešimčių pritrūko. Kas kitas gal taip būtų ir padaręs, bet aš taip negaliu: man sąžinė neleido: bevelijau ant jūsų sąžinės atsidėti ir pasitikėti, jog mano minkštos širdies nesuviliosite. Juk namie būdamas būčiau bent kelioliką prašymų parašęs ir kiek tiek pasipelnęs, o tenai štai dar kiek prikišti reikėjo svetimai naudai, pačiam vargdieniui, kaip matote, esant.
    - Ką jau ir bekalbėti! Skersai išilgai ėję nerastume kito tokio globėjo! - jausmingai garbino dėkingi sodiečiai "poną daktarą", nubučiuodami vėl rankas. - Jei tiktai Dievas sveikus išlaikys, iki mirdami neužmiršime ir visa atlyginsime su priedu! - tikino karštai iš gilumos sujudintų širdžių.
    - Bet delto vežikui arba lekajui po penkrublę davinėti, rodos, lyg būtų per riebu, - pasakė jaunasis Jarašiukas.
    - Tai tu, broli, ir pasiliktumei gudo mėnesį už vartų tenai keliavęs. Tenai lekajais ir vežėjais tarnauja tokie, kurie turi kitas po keletą dvarų. Dešimtinėmis arba auksinais nepasirodysi. Rasit, ir mūsų ponas kur tokiu lekajumi prie karaliaus dvaro užsieniuose buvęs.
    - Tai tu man! O čia būdami - tokie puikūs! - stebėjosi Rymeika.
    - Bet kur gi jisai pinigus būtų padėjęs, kad būtų taip, kaip čia prie mūsiškių aukštenybių, už mažiausį mažmožį po penkrublę lupęs?
    - Užsienių diduomenė šykštesnė, o vėl... prašvaisto, pralaidokauja. Nedovanai juk taip užgaišęs parkeliavo. O tokiose vietose, matėte, kaip brangiai visa atsieina.
    - Tai ką čionai apie tas penkrubles tuščiai betauzyti, kad mums gardi ir pusrublinė! - nekantriai jau pertrauke vėl kalbas Laurinaitis, įnirtęs berakinėdamas raudonąją butelio galvikę, spėdamas betgi pasibaigsiant jau taip nebepakeliamai sunkinančios kalbos sausų butelių degtinės turint rankoje.
    Dabar jau niekas nebebarė jo už pertraukimą Visi užjausdami nusikvatojo ir išsitraukė iš kišenių savuosius.
    - Duok, mažilėli, duok! Aplaistykime ponų letenos nuvargintus dirvonus. Tegu neša mums ir mūsų vaikams gausius vaisius mūsų bočių ir probočiu kruvinasis prakaitas!
    - Tegyvuojie mūsų garbingasis daktaras ir advokatas! - staiga sušuko visu balsu Laurinaitis ir užsivertė pilną butelį dugnu aukštyn. Suūžė karčemos griuvėsiai nuo įvairiausių šūkavimų: paminėjimų ir pagarbinimų; buteliai tuštėjo po vienas kito; ištuštėjus visiems, pasirodė per maža taip gausiems pono daktaro rūpesnių vaisiams aplaistyti ir taip didžios laimės karščiui apgesyti. Sumetė vyrai Laurinaičiui į kepurę dar po porą grivinų: ponas daktaras, save pasirodydamas įsikarščiavęs trenkė ant stalo visą rublį:
    - Ubagas rublis, ne tėvas! tegu eina į žmones!
    - Tegyvuoja vargdienių globėjas! suriko vyrai ir, sugrobę iš visų šalių, ėmė svaidyti i palubį. Teprapuola vokiečiai ir mūsų ponai, jų lekajai!

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page