r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Lazdynų Pelėda
IR PRAŽUVO, KAIP SAPNAS
[5]

___________

    Ėjo metai. Riškus pasidarė dešinioji pono ranka: važinėjo į Liepojų, į Mintaują, į Rygą su javais, sėmenimis, linais; rašinėjo kontraktus, priiminėjo pinigus, ir visa ištikimai atiduodavo ponui su tikromis apyskaitomis. Gyrė jį ponas ir jam miela buvo ta pagyra; dar didžiau stengėsi įtikti, ir galop užmiršo ir jisai, kad nieko čia neturi savo, kad visa tai svetima, visa ponų, ne jo; užsimiršo besąs vien tarnas ir vergas; prigudo, nelyginant šuva prie kaklininko.
    Šventadienių pavakariais mėgdavo jis nueiti pas pažįstamus sodiečius - ot: kažin ko širdis prie jų traukė; bet vieną ir kitą sykį - ir kaskart dažniau pastebėjo, kad sodiečiai kažin ko nepasitikėdami su juo elgiasi: užvedus draugybėje kitą kalbą, ne kartą vienas kitam pamerkdavo, ir kalba trūkdavo nepabaigta. Ne niekino jo, bet jau nebebuvo su juo taip atviri, kaip kitados, kada dar jie visi jauni bernukai tebebuvo ir jis nebuvo dar "dešinioji pono ranka"; ot - tartum siena kokia atsistojo jų tarpe.
    Ir ponija iš savo šalies matė tuos jo prie sodiečių besilankymus ir vėl savotiškai apie tatai protavo.
    - Tepk mužiką ir medumi, jisai vis dvoks degutu! - tarė vieną sykį ponas poniai: - rodosi, visa ko turi pas mus, o vis ji traukia prie savųjų. Reiktų vadinti jį arbatos prie mūsų stalo - bent kiek galint dažniau; tai...
    - A fi! - sušuko, pasipiktinusi pačiu sumanymu, ponia: - argi jam ne vis tiek? Juk duodu tenai nešioti nuo mūsų valgių; ar ne vis tiek tokiam, kur juos suvartos?
    - Moteriškai protauji, - pertarė ponas: - čia politika to reikalauja. Argi nesupranti, jog su mumis nors retkarčiais prie stalo pasėdėdamas, daug tvirčiau jausis pririštas ir prie dvaro reikalų: juk su kuo dalysis duona, su tuo dalysis ir dvasia, ir jausmais, ir palinkimu; radęs nors paskutinę vietą prie mūsų stalo, jau pats drovėsis besigretinti prie sodiečių, ypačiai jei dar bus leista jam ir vienas kitas žodis prie mūsų stalo tarti ir kaip ir mintimis pasidalyti.
    Išklausiusi šitos "vidaus ir užsienių politikos" lekcijos, ponia netiktai nebesipriešino prileisti Riškaus prie savo stalo, bet dargi "pasiaukojo" ir pati vieną kitą užuojautos žodi į ištikimąjį vergą pratarti.
    Ir buvo taip, kaip norėjo ponas: prie ponų stalo prisidėjo dar vienas valgytojas; kaip tik nebūdavo svečių, visada buvo kviečiamas ir Riškus ir sodinamas kitapus virtuvo ir didžiojo buketo, idant vis gelto ponybė su chamybe vergybe nesumištų, - dar juo labiau, jei netikėtas svetys užeitų. Svečiui pasitaikius, buvo tvirčiausiai vergui taip pat įkalbėta, idant niekada neatsilieptų patsai neklaustas.
    Ir tikrai, šitokia ponų politika pamažu netiktai visai pavergė doriškai neprityrusio jaunikaičio dvasią, bet ir atstūmė nuo jo sodiečių širdis, vietoje to apdovanodama ponų pasitikėjimu ir ne gaivinančiais, bet dažniausiai nusmelkiančiais, ponų malonės spinduliais dvasios reikaluose ir ponų stalo išėdomis - kūno reikaluose. Tik kokiame nepaprastame prietikyje ar varge besusieidavo dabartės Riškus su sodiečiais šalyje nuo dvaro reikalų. Nors kiekvienam ir patarimą ir pašalpą mielai ir nuoširdžiai teikdavo, maža kas prie jo tesiglausdavo, ne savu, bet dvariškiu jį skaitydami; jisai vėl, nors nebėgo, bet ir neužsipuldavo labai prie jų gretintis. Visą gi savo širdį su dvasia ir kūnu atidavė ponams.
    Ar turėjo ir ponai jam kiek nors širdies ir palankumo - sunku atsakyti. - Reikalingas ir naudingas buvo, tai ir brangino ir guodė savaip, kaip ir kitą reikalingąjį savo turtą, kol tas buvo naudingas. Davė jam "oficinoje" šviesų, švarų kambarėlį, valgį teikė nuo savo stalo; susirgusį aplankydavo ir ponas ir ponia; ir daktarą parveždavo, ir vaistų duodavo. Jeigu visus šituos apsireiškimus galima paskaityti tikrosios malonės ženklais, tai nors savaip mylėjo ir ponai ištikimiausįjį savo tarną. Taip bent manė patsai Riškus ir, kaip sakoma, iš kailio nėrėsi, kad tik ponams įtikus.
    Bet žmogus vis gelto žmogus, o gyvasis sutvėrimas - prigimties reikalavimų vergas. Ir mūsų Riškus, nors maža teturėjo laiko, betgi suspėjo įsižiūrėti į dvaro siuvėją, ir pašoko jame noras savo lizdą įsikurti, savo šeimynėle apsivesti; žodžiu sakant, širdis savo teisių pareikalavo: kitokios meilės, nebe vergiškos prie savo ponų.
    Turėjo tada sutaupytų dvejetą šimtų pinigų; su tuo galėjo ši tą sau prasidėti ir įsisvajojo: pritykojo paną Mortą nuošaliai ir trumpai, širdingais žodžiais, pasisakė ją karščiausiai esąs pamilęs.
    Pana Morta nuraudonavo, kaip pinavijas ir, akis žemyn nuleidusi, padavė jam abi rankeli ir tyliai tyliai, kad ir šelmis vėjelis negirdėtų, tarė:
    - Ir aš tamstą myliu!
    Jaunajam Riškui, tą ketvertą žodelių išgirdus, pasaulis apsisuko galvoje: sugrobė merginą į glėbį ir tvirtai tvirtai pabučiavo.
    - Aš tavo, tu mano amžinai! amžinai! - šnibždėjo jausmingai į nukaitusią panos Mortos auselę, kol pagaliau patsai išsigando savo užsimiršimo ir pabėgo į savo oficiną.
    Dievuli brangus! Ko jam nesisvajojo tą mieląją neužmirštamąją naktelę, kurią ištisą praleido akių nesudėjęs!... Manė paimti nuomon kur gražų žemės plotelį; matėsi jau esąs savininkas gražios, šviesios trobeles, su sodneliu aplinkui, - žodžiu, matėsi besąs "pilnas žmogus"; ir rodėsi įsisvajojusiam, kad jau be to visa ko nė nebeapsieitų, kad jau ilgiau taip gyventi niekaip nebegalėtų, kaip iki šiol gyveno.
    Betgi kitaip laimė nusprendė.
    Tuojau ryto metą nuėjo pas ponus, abiem kojas apkabino ir - sustojo, nebeišmanydamas, kaip toliau elgtis.
    - Norėčiau... norėčiau vesti, - pratarė ant galo ir vėl ponams rankas nubučiavo.
    Ponas, nustebęs valandėlę į jį žiūrėjo, pagaliau atsidūksėjęs tarė:
    - Nesitikėjau, kad mane norėtumei pamesti, tiek nuo mūsų visų geros širdies prityręs! Rodos, nieko netrūko tau prie mūsų?
    - Sunkiai nusidėčiau, kitaip manydamas: tėvai buvote man našlaičiui! - karštai pripažino jaunikaitis.
    - Betgi tuo nesusirūpinai, jog tiems meiliausiems tėveliams bus sunku be tavęs. Auginome, mokėme, tikėdamies paramą turėsią, - nuo savęs primetė ponia: - pasirodo bet, jog ne tik patsai nenori kaip reikiant atsilyginti už gerąją širdį, bet dar ir kitą lygiai reikalingą ir gerą darbininkę pavilioti ir paveržti nepasidrovi.
    Nukaito Riškus, tai išgirdęs, ir vėl nubalo, ir stovėjo, kaip stabo ištiktas, kol susiprato, kame dalykas; taip netikėti buvo jam ponios ir pono žodžiai. Bet, supratęs, nė neprotaudamas, ar teisingi ponų reikalavimai, pasijuto baisiausiai, biauriausiai nusidėjęs ir su ašaromis meldė atleidimo.
    - Kvailas buvau, - tarė, - ir nesupratau, ką darąs; bet niekada jūsų mylistų apleisti, nei nedėkingas būti nenorėjau!
    Ir pono ir ponios veidai nušvito, matant tokį nepavaduojamojo vergo susigraudinimą; atsileido jų širdys ir čia pat pasodino jį arbatos gerti. Ir gėrė minkštaširdis Riškus, nors ašaros, varu sulaikomos, smaugė jam gerklę; išgėrė paduotąją stiklinę iki dugno ir, vėl ponui ir poniai rankas nubučiavęs, nuėjo prie paprastojo savo darbo į raštinę.
    Bet Riškui nesisekė šiandien darbas: mirgėjo akyse raidės, maišėsi skaitlinės ir nusėdėti vietoje nebegalėjo. Tą patį vakarą pasisakė panai Mortai atmainęs savo sumanymą.
    Pana Morta, nors ne sena, bet buvo protinga mergaitė ir greitai sugebėjo kaip reikiant gyvenimo painias suprasti; taigi, ištyrusi permainos priežastį, karčiai nusijuokė ir tarė:
    - Ateis laikas - gal būt, ir neužilga, kada suprasi, jog tol ponams mielas esi ir reikalingas, kol tebesi jaunas ir stiprus ir už tris dirbti pajėgi; ateis senatvė, nusilpnės sveikata ir protas, ir išgirsi pats, kaip pirmtakūnas senasis Kajetonas: - eik kur benorįs, nes mums jau nebetinki! - Kur tuomet bedingsi? kur beprisiglausi, nieko sava neturėdamas? Nebešildys jau tada dabar surašinėjamieji svetimieji lobiai.
    Neįtikėjo tuomet Riškus išmintingos ir malonios merginos perspėjimu, betgi išsipildė iki vieno jos išrodymai: šit jisai tik su menku ryšeliu rankoje pasijuto elgeta be pastogės, tarpe tų pačių sodiečių, iš kurių tarpo kitados buvo išskirtas ir išauklėtas... dvaro naudai. Dabar ir jisai nusidėvėjo iš eilės ir niekas jau nebekviečia išeinančio į dvaro rūmus arbatėlės atsigerti: nustojo buvęs dvarui naudingas ir... gali sau laisvas dangintis stipti kitur.
    Ir šit išeina jisai alkanas ir apiplyšęs vien dvejetu gerokai nudėvėtų skalbinių ryšeliu vienoje rankoje ir lazda antroje.
    Kur gi dėjosi jo dar jaunose dienose turėtoji suotaupa? Pasidalijo ja su reikalingaisiais. Ir netiktai ja, bet ir kitomis atliekanomis; del ponų meilės ir per jų geradarybę nustojęs ir ant visados išsižadėjęs vilties įsikurti savąjį lizdą ir šeimyną - prisiėmė sau uždaviniu mylėti ir šelpti visus, kas tiktai prie jo glaudėsi, nesirūpindamas savo ateitimi: juk dvaro ponai prisiėmė jį už savąjį... Ir jisai pats nuo ano su ponu pasikalbėjimo laikė save dvaro nuosavybe: juk negalėjo imti ir sugrąžint dvarui atgal jam suteiktųjų žinių ir mokslo. Teko vergauti už nebeatgrąžinamąją skolą. Ir mūsų Riškus ištikimai ir ramiai vergavo, užpelnomis lygiai ramiai dalydamos su kaimo vargdieniais ir visais reikalingaisiais, neabejodamas, jog dvaras ištesės ne tiktai iki pasęstant išlaikyti taip pilnai atsidavusį savo vergą, bet ir iki mirštant.
    Apsiriko: neaplenkė ir jo paprastoji ponams betarnaujant nusidėvėjusiųjų laimė.
    Sodiečių visuomenė, nors jo, kaip dvaro tarno, kiek privengė ir nepasitikėjo pilnai kai kuriuos dalykuose, mylėjo gelto jį ir guodojo už nepaprastąjį meilumą ir gerąją širdį: ar tai ligoje, ar šiaip reikale gelbėjo kaip įmanydamas ir patarimu, ir vaistais, ir pinigais. Tokiu būdu ir sutaupytieji pinigai tirpo pas jį, kaip ledas pavasario saulėkaitoje, ir bepaliko išsinešt apčiuopiamos naudos iš poniškųjų malonių už pašvęstąjį jų naudai gyvenimą: vien gerai apdėvėtas švarkas ant pečių ir mažas ryšulėlis rankoje.
    Iš dvaro išguitas, leidosi vienur kitur užeiti atsisveikinti, ir pakeliui šitai užėjo ir pas Juozą. Katalikiškai pasveikinęs susirinkusius pažįstamus sodiečius, ėmėsi kratyti permirkusius nuo lietaus drabužius ir nedrąsiai teisintis del savo netikėtojo apsilankymo.
    - Užėjau... užėjau atsisveikinti ir su jumis, mielieji kaimynėliai! - ištarė nuvargusiu drebančiu balsu; o kad pakėlęs galvą pažvelgė į susirinkusiuosius, pasirodė, jog - paraudusios kažin kodel akys niekaip nesidavė seneliui nušluostyti sausai.
    - Tamsta, kur išvažiuoji? - paklausė Jonušas, tiesdamas ranką: - kur gi taip? ... ar ilgam?
    - Išvažiuoju, išvažiuoju! ot, kaip matote: "pors arklių, dišlius rankose!" - tarė pamojęs kojomis ir bakstelėdamas lazda į aslą. - Išsikraustau visai; dvare dabar dykaduoniams nebėra vietos prie naujos darbščios tvarkos, - paaiškino, nusišypsodamas pro ašaras.
    - Išvarė?!... pavarė?!... Tamstą iš dvaro išvarė!!! - vienu sykiu paklausė keletas balsų.
    - Išvarė - iš, mielieji žmonelės! nelyginant kaip skurlį arba išspaudą, iš kurios visa išspaudę, išmeta į mėšlyną.
    Čia senuko balsas sudrebėjo, išblyškęs jo veidas skaudžiai susiraukė ir, prisidengęs akis rankomis, sucypė iš širdingo skausmo, kaip pelė katino smaugiama, ir nebesulaikomos ašaros vėl gausiai paplūdo iš paraudusių akių.
    Visi nutilo, o Juozienė, sugniaužtas rankas prie lūpų pridėjusi, tyliai šnibždėjo:
    - Ot, žmonės be širdies!... Ot, žmogėdros tikri!!!... Kas tai galėjo tikėtis?!...
    Vyrai ūsus kramtė, nekantriai markstydamies, tartum jiems kas akis graužė. Galop prisiartinus prie aimanuojančio senelio, Juozienė ėmė raminti.
    - Neverk, dėduk! nesirūpink per daug del tų biaurybių! Ne tiek saulės šviesos ir šilumos, kiek pro langą tesimato: atrasite širdžių ir žmonių, kurie neleis pražūti geram žmogui. Numeskite šlapias drapanas, apšilkite! Šit tuoj žolienės prašutinsiu, pasistiprinsite ir ant širdies bus lengviau ir linksmiau. Kur beeisite? Kas per kalbos? Nejaugi taip jau tyčiomis žudytis, kad tie atsibaldos pasidžiaugtų!?
    - Žinoma, žinoma! - pritarė kiti susirinkusieji, visi puldami padėti nusivilkti šlapių drapanų ir, kaip kas įmanydamas, nuvargusi senelį ramino ir glamonėjo.
    Galingu tvanu atsiliepė artimoji kraujo giminybė ir vienu akimirksniu be pėdsako nuplovė sieną, kurią dvaro ponija per dešimtis metų buvo pastačiusi tarp pastumtojo pasenusiojo tarno ir jo gimtinių kaimynų. Jau jie - tie tamsieji paniekintieji "chamai" - dabar nebe palankumą ir gerumą kitados šito pamintojo vargdienio gerbė: glaudė ir guodė savąjį kraują! Pranyko abejojimai - atsiliepė ir suvirpėjo brolių širdys!... "Nudėvėtas" ir išmestas iš dvaro tarnas atrado štai sau šeimyną didesnę, negu būtų galėjusi jam išauklėti pana Morta, ar dvaro ponija suteikti savo galybe ir malone.
    - Kas gi nutiko? Kas per priežastis, kad taip staiga? - rūpestingai klausinėjo vyrai, nuvilkę nuo senio peršlapusį rūbą ir šiek tiek vargšą suraminę.
    - Prie naujų dabartinių tvarkų lengva susilaukti ir netikėto,- atsakė šildydamos ir džiovindamos prie ugnies Riškus: - bet aš to tikėjausi jau nuo poros mėnesių: vokietis liepė atiduoti knygas - aš, nepasitikėdamas - prie pono! O tas išsyk pasiuto: - "Jeigu ponas Švarcas, girdi, pasakė, tai rodos gali būti gana, - sako: - ko dar lendi? - Mat, dabar su manim visa taip." - Ką gi aš veiksiu? - klausiu poną. - "Tai ne mano dalykas - sako; - klausyk, girdi, poną Švarcą, o nuo manęs atstok ir ne nervuok!" Ponas Švarcas paklaustas atsakė, jog man darbo nebesą.
    Galvoju aš ir šiaip ir taip - nieko gera neišeina. Tuo tarpu dar vis po porą sykių per dieną nežinia kas siuntė man į kambariuką po torielėlę išpliauškintos buizos - matomai, visos šeimynos išėdų; tur būt, šeimininkė iš geros širdies, šunims nutraukdama. Kai kurią dieną ir to pradėjo trūkti.
    Neužilga teko susiprasti, jog netiktai darbo, bet ir vietos man dvare nebėra: į mano kambarį pradėjo vakarais nešti visokius ūkio įrankius: kirvius, kastuvus, arklių kinkinius. Nežinant kur bepasidėti, vis tai dar galima buvo pakęsti, žinant, jog niekas niekur nelaukia; bet vakar atvažiavo nauja šeimininkė vokietė, ir ta keliomis valandomis sava tvarka visa apžergusi, ir man stačiai pasakė, kad kuo greičiausiai išsinešinčiau iš užimtojo kambarėlio, nes čionai, girdi, reikėsią pastatyti mašiną viščiukams perėti.
    - Mašina? be vištų viščiukus perės?! - nusistebėjo susirinkusieji.
    - Taigi mat! Nemeluoju: naujoji šeimininkė laksto, kaip pašėlusi. Ir ji giriasi "štembuklų" pridarysianti.
    - Kurgi Elžbieta?
    - Nebėra jau, broleliai!
    - Ar gali būti? - nustebo vėl kaimiečiai: - juk tai beveik kaip motina ponaičių: ir "mamka" ir auklė taip pat dabartinio pono! Kur gi ji dabar iškeliavo?
    - Nosies tiesumu, kaip ir aš, - atsakė senis, ir galvą palenkė žemyn, slėpdamas vėl apsiašarojusias akis.
    - Žinote, gerieji broleliai, - prabilo senis kiek palūkėjęs: - vienatinį mano ten draugą, mano šunį pakorė tvoroje!... Visa atėmė: sveikatą, jaunystę pragaišino ir galop... eik kur akys neša!
    - Pasakyk, tamstele, ką jie su žeme daryti žada? - pasmalsavo pasiklausti Rymeika.
    Senis galva palingavo:
    - Negudriai, - atsakė: - visus jus, visus žada išmėtyti ir žemę visą prie dvaro suimti: kažin kaip devynerius laukus žada daryti. Jau ir kamarninkas yra pasikviestas tiems laukams sumatuoti; diena iš dienos laukia atvažiuojant.
    - Atvažiuos, atvažiuos, tiktai nežinia, ką matuos! - tarė nusišypsojęs Jonušas. - Oi, tamstele! dar mes žadame, tikimės ir poną ir jo vokiečius pašokinti!
    Senuko akys valandėlei džiaugsmu blyktelėjo bet tuojau pratarė liūdnai:
    - Nežinau, nežinau, ar jums bepasiseks!
    - Jau visa turime! - karštai tvirtino sodiečiai: - tik nežinia kada: brakš brakš kurį rytą beatpyška netikėtai, beužklumpa!...
    Riškus susimąstė ir, kiek palūkėjęs, tarė:
    - Nepamenu kada, kokiu būdu patsai ponas pasakojo, jog atėjus iš valdžios paklausimui, kokie žmonės jo laukus bevaldą, visus jus padavęs, kaipo lažininkus - kumečius žemininkus.
    - Tegu paduoda! mes nuomą mokėjome.
    - O prirodymus turite? - paklausė giliau dalykus žinąs Riškus.
    Sodiečiai neramiai susižvalgė tarp savęs:
    - Argi beužsigintų?...
    Riškus nusišypsojo.
    - Dar jūs abejojate? - tarė: - aš nė per nago juodimą: patį poną girdėjau kalbant, jog tai tėvynės gerovė tai reikalaujanti, kad kuo daugiausia žemės būtų vienose rankose; kitaip, girdi, grasąs šaliai visuotinis ūkio atsilikimas ir nupuolimas.
    - Ar tu girdėjai, kokie platūs geradariai tie rakaliai! O kas gi tą ūkį gaišina?! Pas mus mažiausias žemės sklypelis naudą neša: kur negalime prieiti su žagre, ten siekiame su kastuvu ir nagais išdirbame, o pas juos? - ar jie žemę tręšia, kaip reikiant, ar išpurina? Žiūrėk, pernai apie šv. Joną susimanė vasarojų sėti ir tai beveik į plėšimus: vieną kartą arkliais perbėgo, o atkartoti nebereikią!... Ir tie dar vapa?! Šit kame tėvynės gelbėtojai iš užsienių parlėkė!
    - Eikit jūs, eikit! - pakirkė Riškus: - ogi jie pilioriais, - suprask tėvynės stulpais esą sakosi!
    - Tfu! nusispiaut ant tokių stulpų ir piliorių drauge! - atsiliepė Jonušas: - nei šilimos, nei medžiagos! Ir tokie dar pučiasi, lyg rupūžės prieš saulę! Supuvėliai!
    - Tėvynės pilioriai tie puvėsiai!? ... ka-ka-ka! - nusikvatojo Rymeika. - Trankosi po visą pasauli, kur giltinė įsakė, ieškodami ko nepadėję. Būk tai mokosi, o žiūrėk - atsijuosę paleistuvauja! Nustojęs sveikatos, proto, doros, širdies ir dūšios grįžta toks kevalas tėvynės tvarkyti, visokių svetimųjų šalių išgamų ir atmatų vadovaujamas! - gerų žmonių piktinti ir žudyti bei šalies vargų didinti!
    - Tai žinoma ir matoma, - pritarė Riškus: - tie svetimieji pas mus keliauja ne del mūsų, tik del savo gerovės ir dirba taip, kaip jiems naudinga, mąstydami tik apie savo šalį; žiūri, kaip kuo daugiau ir greičiau prisiplėšti, namo sveikam šiltai pargrįžti prie savųjų. O ponai, svetimynais apakę, laidokaut, ne gyvent tarp svetimųjų išmokę, nuo savųjų žmonių atsitraukę ir savo šalies reikalų nei naudos nepermanę, aklai jais tiki, tiek svetimąjį, tiek savąjį turtą plėšt ir naikint padėdami. Apsižiūrėkite tiktai, kas dedasi po aplinkinius dvarus! Nebepasitenkina jau tuo, ką išgali rankomis: garinius tartokus stato ir, įsisukę į miškus, kaip kiaulės kviečius, kloja! Švilpia, čirškia, trata, ūžia, tartum pragaras netikėtai prasivėrė; o kiti iš miškų medžius tik velka, tik velka, tai arkliais, tai vėl garinėmis mašinomis ir vindais. Paskui žiopliai pūrina ir stebisi, kad šalyje ligos plečiąsis, kad javai, pievos nederą, upės, ežerai išdžiūvę; girios juk ir oro nuodus sugeria ir drėgmę, smalką išlaiko! O kas kaltas, kad tos gaivingosios žaliosios girelės taip sunyko ir vis labyn nyksta?
    Nutrūko kalbos, ir visi susimąstė; tiktai vienur kitur pasigirdo sunkus atsidūsimas, tai stiprus sukeikimas tarp susirinkusiųjų vargdienių.
    - Gailesis dabar ima, veizdint ir į tuos dvaro darbininkus, - tęsė toliau, pertraukęs tylą, Riškus, užmiršdamas pamažėli savo paties skausmus: - susamdys padieniais ir žudo žmones, kaip velniai pragare. Ir kaip įgudrėjo! Bijodami, kad neišbėgiotų, įvedė paprotį mokėti į mėnesį. Bet mėnuo pasibaigė, o pinigų kasoje nėr; išduoda korteles. Rankpelnis darbininkas, bijodamas uždarbio prastoti, liekasi dirbti antrą mėnesį; antram gi praėjus - vėl taip pat. Kad darbininko vaikai namie badu miršta, jiems tai nerūpi. O koks dabar valgis dvare - neduok Dieve! Pienas mašinos išpliauškintas, alyvomis pasmirdęs - gyva liga nesirgus!... O darbo žiūri. Nesenai visame dvare turėjom juoko, kiek pilvai išlaikė. Išėjo darbininkai arti penkiolika plūgų. Vokietis laibomis kojomis typ typ stypsoja po lauką, kiekvieną akimis lydi. O vyrai - paars, paars - žiūrėk, ir belekiąs kuris į karklyną. Žinoma, nuo tokio valgio viduriai praskysta. Vokietis plūsta, keikia visokiomis kalbomis, net varlės bijo viršum vandens pasirodyti. Net ir lietuviškai prašneko iš to didžio įsiutimo. Pagaliau, matyt, apilso, nes išvaktabinęs kuo biauriausiai paskutinį "ferfliukter bauer", galutinai parsikriokęs, užsirioglino ant akmenų krūvos, pasimovė ant kumposios nosies akinius ir, prasivožęs savo visuotinės gudrybės knygą, skaito. Tik vienas iš darbininkų, ar tai norėdamas išvengti kelionės, ar kaip kitaip, užėjęs iš kitos pusės akmenų, ant kurių vokietis, išsitaisęs ilgas blauzdas, kuo ramiausiai sėdėjo, staiga trr... trr... trr... už pat vokiečio nugaros. Kur gi dings žmogus?!...
    - Herr Gott! - suriko tiktai vokietis ir kaip pašoks, kaip dūmas iš ugnies!... Atsigrįžęs žiūri - Donner Wetter!...... čia jau pritrūko vokiečiui ir tinkamų žodžių visose jam pažįstamosiose kalbose, todel vien pasispiaudė, pasispiaudė ir parėjo namo besispiaudydamas ir bepliukuodamas. Nebebuvo jau ką žmogui bedaryti.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page