r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Lazdynų Pelėda
IR PRAŽUVO, KAIP SAPNAS
[3]

    Visų akys tuojau pakrypo į naujojo balso šalį. Staiga prabilusis - buvo tai gana nemalonios išvaizdos pusamžis vyras. Jau senokai sėdėjo jis tylomis kampe, kalbų besiklausydamas. Jo ausys ir viena akis mitrai darbavosi jau kokį laiką. Kiekvieną tartąjį žodį godžiai gaudė ausimis ir dėjosi galvon, o jo vienatinė akis, nepaprastu žibėdama gudrumu, skubiai šokinėjo nuo veido ant veido kalbančiųjų sodiečių, kol pagaliau pripažino, kad galima ir pačiam įsikišti į viešąją kalbą.
    - Negaliu klausyti, tikrai negaliu! - šūkavo jis, išsiritęs aikštėn. - Kaip tatai nedalija? Kodel nedalija?! ... Reikia mokėti ir žinoti, kur prieiti! Jau man nepasakysite, kam dalija, kam nedalija! - rėkavo jis, akis išspranginęs ir kumščia stalą belsdamas. - Man tie takeliai geriau žinomi, negu jums artimiausiojo kiemo, ir šitokį dalyką apdirbt, tai man tik nusispiauti! Tik, žinoma, reikia tikrai norėti ir tepuklo nesigailėti, štai kas! - Rėkavo, kraipėsi, net prakaitas kaktą nupylė, o tuo tarpui vienatine savo akim taip pat darbuotis nenustojo, atsidėjęs žiūrėdamas, kokį jo kalba daro įspūdį į susirinkusiuosius.
    - Tai kaip? ... prie ko? ... kur gi reikia eiti? - ėmėsi lėtai klausinėt nuo jo trukšmingos kalbos susikvailinę vyrai, o visų akys, susispyrusios, veizdėjo į taip drąsaus gudruočiaus veidą.
    Nepažįstamasis, galva lingavo, į juos žiūrėdamas iš savo pusės, lyg rodės, jų pasigailėdamas. Pagaliau, atsidusęs, tarė patylomis, lyg patsai sau:
    - Ne kiekvienam tenai prieiti! ...
    Ne taip bet tarta buvo tyliai, kad niekas nebūtų nugirdęs; taigi vienas iš girdėjusiųjų paklausė nedrąsiai, lyg bijodamas, kad nepasirodytų mulkis ir kad kiti nepajuoktų.
    - Tai jau ne kitaip, nekaip prie gubernatoriaus reiktų siekti?
    Žinovas sušvilpė ir ėmė juoktis:
    - Pataikei, - tarė, - kaip su vėdaru į košę! Nėr ko, broleliai, lįst prie uodegos tam, kas moka ir išgali pasiekti galvą! - tarė rimtai.
    - Na, tai kaip?... prie karaliaus, sakai?
    - Tai žinoma! Reikia toksai žmogus surasti, kurs mokėtų gromatas prie karaliaus rašyti, arba geriau dar, pats į akis stoti ir visa, kai reikiant, iškloti. Tada, broteliai, į dvejetą savaičių džingt brinkt ir atlikta! Štai kaip!
    - Kame tokį taip greit surasi? - liūdnai atsiliepė sodiečiai.
    Gudruočius atsiviepė su paniekinimu:
    - Didelė man naujiena! Aš, broleliai, kol apsiviežėjau tuo užsiimti, tai būdavo niekai man tenai nuvažiuoti!... Įėjęs "drast, drast" tuoj su visais, savo iškloju, pasiviešėju. Dieve brangusis! liuoba kitkart mėlynai prisiviešėsiu, o su visais ministeriais, taip štai, kaip su jumis, kaip brolis! Taigi ir žinau aš dabar tenai visus takelius ir nebijau nė vieno.
    Sodiečiai susižvalgė savo tarpe, o už kitus nekantresnis Rymeika prabilo:
    - O kad taip mus tamstelė aprūpinti apsiimtumei? ... jau tikrai mes nepasigailėtume tamstai, kiek išgalėdami, atlyginti! Neatsisakykite ir mums tokią malonę padaryti!
    - Pasigailėkite! - puolės prašyti, pritardami ir kiti vyrai.
    Žinovas už galvos nusitvėrė:
    - Atstokit jūs nuo manęs, broleliai! pasenau, nebepaslenku; yr dabar gudresnių už mane seną; tegu padirba jaunesnieji! - Ir ėmėsi graibytis kepurės, apsimesdamas norįs pabėgti. Vyrai, aplinkui apstoję, vienas per kitą maldavo "neapleisti jų neišmanėlių".
    - Broleliai mielieji!... kad būčiau turtingas, tuojau važiuočiau, daug ir neprašytas, bet už svetimus pinigus tai man širdis neleidžia: žinau juk aš, kaip sunkiai tasai skatikas jums ateina, ir jums rodos, rublis tai jau pinigai; o tenai jis mažiau neša, negu pas mus kapeika. Sauso niekur niekas neklauso, o ten nei su gira nei su alum nepasirodysi: kaip sakoma, pagal nosies ir tabakas!... Prieš tai nieko nepadarysi! Koksai stonas, toks žiponas turi būti, - o tai vis nemaža neša!...
    Tarpe sodiečių pasigirdo keletas atsidūksėjimų, o vienas paklausė:
    - Tai kaip gi menat, jūsų sveikatėlė, kiek dabartės galėtų atsieiti tenai suvažinėti?
    - Man nėr ko čia atmindinėt, broleliai, - atsakė žinovas, - nes jau nebepirmas kartas: 120 rublių ir 16 kap., neskaitant mažmožių ir savo išsilaikymo. Aš jau visada savo valgiau ir ne kartą reikdavo todel savųjų prikišti. Bet ką padarysi? Toks jau aš iš prigimties - ne iš rublio, kaip tai sako, gimęs, o vis žmogus pavažinėji, žmonių pamatai.
    Du svetimuoju vyru, atvedusiu girtą Laurinaiti, klausėsi iki šiol visa ko tylomis; bet, matyt, pagaliau kantrybės jiedviem pritrūko, taigi vienas, prasispraudęs prie "šviesiojo" žinovo, sušuko į akis:
    - Apgaudinėtojau! žmonėms galvų nesuk!
    Būrys sodiečių sujudo:
    - Tylėk, tylėk! ar pasiutai? - aplink pasigirdo balsai.
    - Nepasiutau, broleliai, ne, tiktai man kumščios niežti, matant šitą apgaviką žmones grobiantį! aš jam... jam čia tuojau "prašeniją" ant pasturgalio ir snukio išrašysiu!
    - Būk žmogus! nesikišk! - šaukė kiti sodiečiai, traukdami karštuoli atgal.
    - Leiskit man jį! - šaukė iš savo pusės žinovas: - ką jis čionai liežuvį laidys! už ką jis mane biauros?!...
    - Tu čia man, senasis arkliavagy, dar žmones matonysi! - šaukė jo priešininkas, verždamos artyn.
    - Kelis aš tau pavogiau arklius? - rėkė, kaip keptas vėžys, paraudęs žinovas.
    - Nesenai iš sląstų išlindai už nakties darbus ir dabar vėl žmones grobsi vidurdienį! - šaukė įnirtęs sodietis. - Kad tu nesulauktumei!
    Ir jau buvo iškėlęs ranką tvyksti žinovui per jo gudriąją galvą, kaip netikėtai ėmė krist iš visų šalių smūgiai ant jo paties.
    - Neklausykit šito sodiečiu prisimetusio ilgaliežuvio sukčiaus! - staiga pasigirdo daugelis balsų: - tai šnipas, dvaro apmokėtas! Mes patys kur nebuvome! kiek pinigų kam nekišome!... Antai, pasitaikė šitas žmogus, duok Dieve jam gražų pagyvenimą, apsisuko ir už kelių dienų žiūrime - jau ir matininkas ant kiemo!
    Karčemoje kilo pragarinis trukšmas, kuriame retkarčiais tik prasimušdavo garsesnis surikimas arba keiksmas; kartais girdėjosi atskiras smarkesnis trenksmas arba stiklų žvangėjimas, o viršuje besikaujančių nuolat mojavo tai tuščios, tai lazdomis, pagaliais, suoleliais, tai buteliais šarvuotos kietos kumščios. Įsimaišę pagaliau į muštynes žydai, ėmė vedlauti po vieną susikruvinusius karžygius laukan. Darė jie tai, visai nepaisydami, kursai kurios šalies, taip, kad tie išvestieji už durų,atsikvošėję, vėl ėmė kits kitam į plaukus kibti, vieni nepasigailėdami kraujo už žinovą, kiti kovodami prieš jį ir biaurodami jį, kaip įmanydami. Vienas tik senis Jarašius, nė vietos nemainydamas, vienodai rimtai sau pypkę traukė, tik kiek tankiau ir dar mitriau trykšdino seiles pro dantis pačian vidurin aslos, kovojantiems kiek prasikleidus. Patsai "žinovas", muštynei prasidėjus, tuoj išsisuko laukan ir skubiai, pakromiais klibinkščiuodamas, spruko namo. Nors ne kartą bailiai atsižvelgė atgal, bet gerą, matyt, turėjo ūpą: žinojo iš patyrimo, jog jeigu kas norės, atras jį ir namie, o jis - taip pat iš patyrimo žinojo - labiau ir mėgo kur svarbesnius reikalus baigti namie, ne karčemoj; taigi šypsojo, namo grįždamas, savimi patenkintas, kad taip gerai proga pasinaudojo ir savo užtarėjų pralietuoju krauju kaip tik pasigarsino savo vardą.
    Ne per toli nuo miesčiuko riogsojo apleista karčema. Priklausė ji dvarui, bet nuo to laiko, kaip degtinės varymas buvo uždraustas, tuščia stovėjo. Tik žmonės pasakojo, kad tenai velniai naktimis sueigas darą.
    Vieną dieną nustebo artimesnieji kaimynai, išvydę iš tos karčemos kamino dūmus rūkstant. Ėjo kalba, kad kažin kas joje apsigyvenęs, bet kas, tai niekas pasakyti nemokėjo. Davatkos ir šiaip bobos tuoj ėmėsi darbo ir, neilgai trukus, sužinojo, jog netikėtasis karčemos gyventojas esąs iš visa ko labai mokytas, bet dabar niekuo daugiau užsiimti nenorįs, kaip tik savo dūšia rūpinąsis. Tą žinią bobos išgavo nuo karčemos gyventojo šeimininkės. Ir tikrai: kas šventoji diena, tiktai būdavo bažnyčią atidarys, jau senosios karčemos gyventojas skubiai į vidų klibinkščiuoja ir, viduryje aslos ant kelių puolęs, klupsčiomis iki altoriaus, garsiai dūsaudamas, slenka ir ten, rankas aukščiau galvos išplėtęs ir akis išvertęs, karštai balsingai meldžias; o kad nusižeminimą prieš Aukščiausiojo sostą reikšdamas, kumščia krūtinę sudauždavo, atbalsis visoj bažnyčioje skambėjo. Tokiu savo apsiėjimu, neilgai trukus, pilnai pavergė širdis visų lengvatikių vargdienių, ir niekas iš tolo nebenorėjo tikėti, kas kartais nuo tolimesniųjų žmonių apie ji girdėjosi.
    Girdėjosi gi apie senosios karčemos gyventoją visai kas kita. Taikėsi ir tokių, kurie sakėsi gerai ji žiną, ir tie tai pasakojo, kad, jaunas būdamas, arklius voginėjęs ir sau tą vieną akį išsiplakęs svetimu arkliu besmukdamas per mišką. Bet dar, girdi, po to nepasiliovęs, ir kitą kartą nutvėrę jį ganykloj, arkliams geležinius pančius bemaustant. Tada, girdi, pasturgalį avižomis peršovę, ir taip gerai avižos želmenis, girdi, suleidusios, kad, nors keletą mėnesių pavaitojęs, gudročius ir išsilaižęs, bet vieną koją ant visados pritraukė ir ne savo augintais arkliais verstis reikėję pasiliauti. Tada nusipirkęs gudročius senų kortų kaladę ir ėmęs burti, pranašauti, užkalbinėti, gyvulius ir žmones gydyti, bobas velėti ir kitais pramoniais verstis. Nusidrėbęs sau molinę pirtikę, pusantro ketvirtainio sieksnio didumo; vienoje to rūmo kerčioje susikrovęs akmeninę krosnį, paliai krosnį pasiklojęs išilginių šiaudų gultą, o prie sijos pakabinęs iš drobulės įtaisytą linginę. Daugiau toje gydykloje jokių rakandų nebuvę ir daktarui nereikėję: jo paties mitrumas kitus dalykus pavaduodavęs. Atvykus kokiam ligoniui ar ligonei, "ponas daktaras" tuoj liepdavęs šeimininkei - nepaprastai biaurios išvaizdos prie jo esančiai bobai - įšildyti krosnį ir padaryti garų. Kada tai būdavę padaryta, daktaras vedęsis ten po vieną ligonis. Jeigu tai buvus moteriškė, ponas daktaras velėjęs ją ant gulto, jei vyras - lipdinęs į pakabintąją už keturių kampų drobulę, apačioje ant žemės surisdavęs keletą įkaitintų akmenų bei degančių žarijų ir, berdamas žolėmis bei šlakstydamas visokiais skystimais, linguodavęs iki susivemiant. Taip keletą vyrų pavaišinęs, nuo vyriškosios lyties amžinai atsikratęs, nes vienas ir kitas iš daktaro rankų išleistas ir dešimtam papasakojęs, kas tenai kiekvieno laukia.
    Pasakojo taip pat žmonės, kaip tikrą tiesą, kad vienas jaunesnis ir dar nedaug tenusibaigęs vyriškis, tiktai pajutęs tų rūkylų bei garylų pragarinį kvapą, šokęs, kaip padūkęs, ir spėjęs išsisukt, dar neapalpęs, iš daktaro nagų, nors rojaus rūbais, ir sprukęs stačiai į laukus. Už kokio varsto tiktai atsikvapstęs ir atsipeikėjęs nuo to išgąsčio, susipratęs, jog toliau tokiais rūbais keliauti esą nebepatogu; taigi, kaip skęstąs, lentos nusitverdamas, pradžiugo pamatęs ne per toli daržą išbujojusių kanapių. Tose kanapėse įsigūžtęs, ir pratupėjęs iki geros sutemos, ir tik apie pusiaunaktį sugrįžęs prie pačios į patalinę, viso kaimo šunų lydimas, ir nuo tos ligos jau amžinai buvęs sveikas.
    Užtai bobos savo globėjo neapleido ir atsigirti negalėjo jo nepaprastu protu. Labiausiai neatsidžiaugė jo pirštais, nes visada, lyg ten padėjęs, ligą nutverdavo iš karto. Tikrajam daktarui už penketo mylių esant, brangus žmogus buvo toksai gudročius čia pat vietoje: ar tai "varlė" kuriai bobai širdį užgulė, ar "macica" su gumbu susimaišiusi galvon įpuolė, ar kirmis širdį sulpė, - iš karto jis nutverdavo ir atmurdindavo į tikrąją vietą. Ir vis tai nebrangiai: už penkelgę buvo ir patarimas ir pagalba, - ne taip, kaip prie vadinamųjų tikrųjų daktarų: pažiūrės liežuvį, pabarškins, paklausys, trūbelę prie žmogaus pristatęs; paskui brikš brikš pabrėž ant korčiukės ir lieps tau dar aptiekon eiti. O ten ką gausi? ... Kokio šviesaus vandenėlio šlaką: nei tau kvapo, nei naudos! - pūrindavo ir guosdavosi žmonės. - Šitam aptiekos nereikėjo: kad liuoba duos sava ranka, tai tokia smarvė pasiutusi nuo vaisto lėkdavo, kad tik pauostęs, tuoj galėjai suprasti, jog pinigų nebūsi prakišęs, jog pikčiausia liga turi nuo to vaisto pabėgti. O butelis liuoba bus kvortos didumo, ir tirščių nepasigailėdavo. Tai bent žmogus! žinojai už ką penkelgę užmokėjęs! - girdavo žmonės. Bet tuo dar nesibaigė gudročiaus žinojimas. Atvažiuos, būdavo, pas jį vyrai, bobomis vežini: Ot, - liuoba sakys: - ketvirti metai, kaip vedžiau, bet kas iš to? Moteriškė, lygu pelų maišas, be jokio vaisiaus - nei kam po trobą pačiauškėti; tiek tik naudos, ką duoną suvartoti padeda. Būtų ir duonelės, ir turtelis šiokis tokis, o kad nė vieno kneželio prie šalies - žmogus, kaip bimbalas, kaip medis be atžalų. Kažin, ar būtų kokia "roda?"
    - Man matosi, jog bus galima "atitaisyti", - atsakydavo rimtai daktaras: - gero išvelėjimo jai trūksta...
    - O pora rublelių bus? - klausdavo pagaliau žinovas. - čia, mat, ir prakaito reiks gerai pridėti! - liuoba paaiškins, kodel aukštesnė už paprastąją kaina.
    - Ir penkių nepasigailėsiu! - liuoba pasikarščiuos kitas vyriškis.
    Ir ką pasakysite! Lig vienos dienos daktaro paskirtam laikui praėjus, gimdavo laimingajam tėvui čiauškalas. Daktaro garbė platinosi, o magaryčių paskui - tiktai gerk ir norėk!... Argi ne vertai? ...
    Keletą metų tokiu būdu žmonėms tarnavus, pradėjo garbiajam žinovui vieko trūkti prie sunkesnių liginimų, todel nepaprastai nudžiugo, pasklydus žiniai apie dalijimą žemės, ypačiai teisingai, kaip paskiau pasirodė, tikėdamos iš šito šaltinio apstesnės dar sau naudos. Ir mūsų visuotinis žinovas pasidarė "advokatas", tik retkarčiais kokią bobikę benuvelėdamas.
    Kaip reikia, ir šitame pašaukime pasisekė jam įgyti garsi garbė iš pat pradžios: žinojo jis ne tik aplinkinius miestelius ir bažnytkiemius, bet ir prie gubernijos valdytojų mokėdavo savais takais prieiti. Taigi, sužinojęs, jog kai kuriems kaimams jau pripažinta žemė nuo dvaro ir už dvejeto savaičių paskirta atmatuoti, pasiskubinęs ponas žinovas prie tų žmonių, jiems tai ir prižadėjo išieškot... - už gerus pinigus ir, žinoma, žodį išlaikė "iki vienos dienos."
    Ponas "advokatas" ir dabar neapsiriko: ant rytojaus prietemomis jau buvo galima matyti senosios karčemos linkon slenkančių trejetą sodiečių.
    - Ar prakišim, ar ne? - pratarė vienas iš jų.
    - Čia tai nebus pro šalį, - nutarė antras: - matyti, žmogus tikras. Iš kalbos galima suprasti, jog žmonių matęs, - pridūrė antrasis.
    - O kaip jums su pinigais?
    - Gavau, - atsakė paklaustasis: - pasiskolijau, už dvi dešimti rublių du pūru sėmenų leisiu sėti savo žemėje. Ką darysi!
    - Nekaip, prie Galmino kreipeis?
    - Kur gi kitur gausi? - atsiduso paklaustasis.
    - Aš jau su juo bijočiau prasidėti, jam niekada nėra gana. Kada besutiks kame, - tuoj: "eikim apsišildyti!" Na, ir susiprask pusbuteli paimti!
    - Žinau ir aš, - atsakė antrasis, - bet ką gi darysi? Į klaną kritęs, sausas nebeatsikelsi!
    - O kiti ką mano?
    - Jarašius atsisakė prisidėti, žinoma: jam visada "reikia pamislyti". Lai ryžtasi: kaip pasiklos, taip išmiegos.
    - Juozas nė tiek neduos... Kam jam? jis pono malonę turi.
    - Kad tik jam per pakaušį pono malonės neišlįstų! - pertraukė kalbą trečiasis.
    Buvo tai Tamošius, artimiausias Juozo kaimynas.
    - Kodel? - paklausė Jonušas.
    - Daug žinok, maža kalbėk! - murmtelėjo Tamošius: - aš daug nekalbu, bet, laikui atėjus, pamatysite.
    Bešnekučiuodami prisiartino prie buto.
    - Tamsu, rasit, namie nėra? - pratarė Rymeika. - Ar turi, Tamošiau, raudongalvę?
    - Turiu! Kaip gi be to ir eiti? - atsakė paklaustasis.
    Jonušas priėjo prie durų ir pabildino.
    - Kas? - paklausė vyro balsas.
    - Saviškiai, ponali! - atsiliepė atėjusieji iš lauko. Brūstelėjo skląstis, durys atsidarė ir "ponas daktaras" iškišo pro duris galvą.
    - Del Pono Dievo meilės! kas jus atginė? - sušuko, apsimesdamas dideliai nustebęs.
    - Mat, prasitariau, kaip kvailys! - nusiskundė, kasydamos galvą, daktaras, barškindamas apvyniotu ant pirštų rožančium: - į "brostvą" štai esu įsirašęs! Kas poterėlius atkalbės?
    - Matys Dievas reikalą ir atleis; ne vien poteriais Dievas tegarbinamas; ir gerą darbą mielai paskaitys. Neatsisakykite, ponali! neapleiskite! - meldė sodiečiai, siekdami rankos bučiuoti.
    - Oi-oi-oi! ką čia bedaryti? - rūpinosi daktaras.
    - Del Dievo garbės neatsisakyk, ponali, pagelbėk! - neatstodami, maldavo juo karščiau sodiečiai, juo labiau žinovas branginosi.
    - Tebūnie gi Dievo garbei! - murmtelėjo, brėždamas žiburį.
    Sodiečiai susikumščiavo alkūnėmis:
    - Aš sakiau, - nežymiai pratarė Rymeika, - jog čia žmogus savęs vertas.
    - Ir man taip matosi, - pritarė Jonušas. - Rodos, nebūsime jau čia prakišę, - pridūrė, čiupinėdamas kišenėje mazgeli su popierėliais. čia bet atsiminė du pūru sėmenų, prižadėtu pasėti, ir širdis nudribo. - Šiemet miežių nebebus kur pasisėti? Bulbėmis vienomis reiks misti? - galvojo rūpestingai. Po valandėlės susiramino. - Kaip nors susispausiu, - skaitė tolyn, kiek tvirčiau pasitikėdamas ateitimi, - nors ir bulbėms nedaug beliks. Užsidirbsiu kur ir išsisuksime šiaip taip, - raminosi patsai save, - užtat įgysime savo žemelės... savo sklypelį, savo kampeli!...
    Ir sodiečio širdis sudrebėjo, tai atminus; ašaros bliktelėjo akyse.
    Tuo tarpu daktaras uždegė lempelę, ir pastatęs ant stalo, tam sykiui įtaisyto iš apverstos dugnu aukštyn tuščios skrynelės, - atsigrįžo į sodiečius.
    - Prašyčiau sėstis, kad turėčiau ant ko, - tarė, - bet, kaip matote, mano turtai nelobingi ir tam neužtenka. Kaip žmonės sako: dūšia kūne, ir t. t.
    Susijuokė vyrai, dairydamiesi po kampus. Bet ir tikrai nebuvo kur atsisėsti: viename tik pasienyje stovėjo daktaro gultas, menkai sukaltas iš lentų ir pagalių, išblindusia paklode pridengtas. Ten tad ir susodino savo svečius; patsai gi atsisėdo ant kulbės, prisiritinęs arčiau prie pramoningojo stalo.
    - Matote, kokie turtai! - pratarė atsisėdęs, - betgi ir tų dar žmonės pavydi: vardą nekaltą plėšia, įtarinėja... O jūs tikite tokiu ir pagalbos ieškoti ateinate?!...
    - Lai kalba, kas ką nori! Mes matome ir patys - akis turime: koks čia jums, ponai, pelnas, koksai malonumas svetimais reikalais blaškytis?! . . . Dar į tokias akis stoti! ... Dievas atiduos! Dievas tik atlyginti tegali už tokią malonybę, už tokią artimo meilę! - kalbėjo, iki ašarų susigraudinęs, Jonušas, juoda, kieta ranka braukdamas ašaras nuo lieso, sudžiūvusio veido..
    - Tai ko gi jūs, "neprieteliai", norite? - švelniai pajuokuodamas, paklausė daktaras.
    - Tatai gi apie tą važiavimą, - nedrąsiai tarė Rymeika, jau dabar rankoje laikydamas skepetukę, kurios kampelyje turėjo įrišęs paskolintuosius pinigus.
    - Ką padarysi? Nuvažiuočiau, broleliai, kad turėčiau pinigų; bet patys matote!...
    - Pinigai yra, - atsakė svečiai visi vienu balsu. - Mes ir savo atnešėme ir dar vieno kaimyno, kas po 20 rublių; vienas dar rytoj atneš - mat, karvę lygsta... Padaryk, ponali, mielaširdystę!
    - Na, juk jau matau, iš jūsų nagų nebeišsisuksiu, - tarė pagaliau pasiduodamas daktaras. - Kaip bus, taip bus: reiks važiuot, ar ką jau?!
    - Kada? - paklausė nudžiugę sodiečiai.
    - Ko gi belauksi? Čia laukti negalima: poryt iš namų, ten vėl mažiausiai savaitė išeis. Senai buvau, mat, ir kalbos mums nepritrūks...
    - Žinoma, žinoma, - nemandagiai užsimiršdami, pertraukė sodiečiai. - Ten, kaip šuva, muilą pastvėręs, neišbėgsi, - pridūrė Jonušas.
    - Taigi, - patvirtino daktaras, - o tuo tarpu su jumis ponai, ką norės, tai padarys. Reikia skubintis, kad jie nė nesužinotų, jog aš tuo užsiėmiau, nes gali pasiskubinti ir jums bloga pridaryti, o pats pašmakš užsienin!... Vaikyk tu paskui vėją po laukus!... Ir ministeriai, nors manęs nemaža privengia, - nes žino, jog aš prie karaliaus visada galiu prieiti, - bet jei ponas pasmuks užsienin, jie ant jo kaltę suvers, o poną tada kur besurasi?...
    - Tai tiesa! - stebėjosi sodiečiai, susirūpinę.
    - Bet ir drąsumas jūsų sveikatos neregėtas! - stebėjos Jonušas. - Kad tik tas Šliažas liežuvių nepridarytų!...
    - Arba greičiau dar Juozas prie pono su liežuviais nesuskubtų! - pridūrė Rymeika.
    - Neprieis, - tarė Tamošius, dantimis grikštelėjęs ir kumščias spausdamas, Juozą paminėjus.
    Tuo tarpu Rymeika su Jonušu susimerkė ir ėmė traukti iš kišenių butelius. Pirmas Rymeika, nukrapštęs raudonąją galvikę, trenkė savąjį dugnu į delną, ir kaištis išsyk pašoko į lubas.
    - Kam to reikia! - sušuko, apsimesdamas iki šiol nematęs daktaras, rydamas seilę. - Visai be reikalo. Mano žodis duotas, tai ir be to turi būti. Ir susitarti juk reikia blaivai, kad nekiltų paskui nesusipratimų.
    - Priimkite jau, meldžiami, šitą lašelį! - prašė, galvas lenkdami sodiškiai. - Gerklę pavilgant, ir kalba sparčiau seksis, - ragino. - Ką čia bekalbėti apie kokius nesusipratimus! Mes prie jūsų, kaip prie tėvo; kur gi mes, prasti žmonės, kitur kreiptumės?...
    - Tai ir aš matau: vargšeliai jūs, todel ir sutikau dar jums patarnauti, nors Dievas mato, kaip man sunku! - pasiskundė daktaras ir, atsigręžęs į kitas duris, šūktelėjo: - Morta! ar neturi ten kokios šukelės bei duonos šmotuko? ... Ir silkės, rodos, buvo gabalas: duok šen ant stalo!
    Netrukus pasirodė daktaro šeimininkė Morta, reikalautais daiktais nešina ir, sustačius visa ant nepuikaus stalo, pati pasišalino. Jonušas pripylė, užgėrė į poną daktarą ir prasidėjo paprastasis aplinkinis eiliavimas su priprastosiomis apeigomis ir pasmaginimais, karts į kartą neaplenkdamas ir šeimininkės, kuri, nors pasivaipydama ir prisičiaupdama, kiekvieną paduotą stiklelį kratė į save iki dugno. Trečią eilę beeinant, jau pragiedrėjo ir Tamošiaus iki šiol apsiniaukusis veidas, o Rymeika net ir uždainavo:
- Gerkit, broliukai, ir aš gersiu, -
Kai reiks užmokėti, aš išeisiu.
    Vėlus jau buvo laikas, kada mūsų pažįstamieji, ištuštinę atsineštąsias raudongalves ir kišenes, pasiryžo grįžti namo, kas vienas nešinas tuščia monopoline rankoje. Visi trys buvo gerokai užraudonavę ir drebančiomis rankomis taisė, klostydami, atsineštąsias popierines, skaitydami ant stalo prižadėtuosius pinigus. Tamošiaus ir Rymeikos buvo tai senatvei sutaupytieji skatikai; Jonušo buvo skolinti, ir tai kokiomis palūkomis!... O kiek dar reikėjo prisiprašyti!... rankų prisibučiuoti!... O ką darysi? Vargui užėjus, sodiečiui pirmiausia tenka atsiminti, jog "pakara dangų atdaro". Žmonės dėjo ant stalo, o ponas daktaras balsu skaitė.
    - Aštuonios dešimtys! - pratarė ant galo. - Tai jūsų keturių? ...
    - Daunys savuosius rytoj atneš! - paaiškino Jonušas: - likosi su žydu, del karvės besikaulydamas; du rubliu jau tik bebuvo likusiu tarpe; iki šiol, tur būt, sulygo. Jau, tamstele, meldžiamas, nesitrukdykite! važiuokite! - prašė vargdienis, lenkdamos prie "geradėjo" rankos.
    - Apie tai nėr ko bekalbėti! - tarė daktaras: - šiaip ar taip . . . Kas čia šiandien? - Sereda! Na, tai kitą subatą pavakariu galite vėl čia susirinkti: ar blogą ar gerą naujieną tada jau jums galėsiu pasakyti.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page