r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Žemaitė
TOFYLIS
[2]

*

    Sena, maža, sulinkusi trobelė prastai išrodo iš lauko, bet viduj labai viežlybai: asla iššluota, smiltims išbarstyta, langeliai, stalelis nušveisti, lova baltai pataisyta... Moteriškė nebe jauna, baltu skepeteliu galvą apskritai susirišusi, po langu kaži ką knyburo, - turbūt tos trobelės gaspadinė. Antra per šmotą jaunesnė, švelniai apsidariusi, įšoko pro duris.
    - Tegul bus pagarbintas Jezus Kristus! Dėdynel, ką beįdiktuoji?
    - Ant amžių amžinųįų. Viešnia nebuvėlė!.. Musėt, jau dvaro šunys išsikorė, kad tu prie manęs atėjai?.. Ką tik ketinau eiti prie jūsų paveizėti, bene išdvėsėt... Nė Zosė niekumet nebeatitabaluoja. Kas begirdėti po dvarą? Sėskis.
    - O kas ten bus geras girdėti, dėdynele... et, tiktai makalai, tabalai, ir maišomės kaip po šiupinį.
    - Ir aš kartu, - tarė senikė sėsdamos, - sapnuoju kožną naktį: vargstu žūnu, po purvynus braidau, vis po dvarą... Bausiuos, bausiuos eiti prie Zosės, rodos, by nedrąsu landyti, lauksiu kožną dieną, ana bene atitrūks, valiūkė. Ir nepasiilgsta manęs!
    - Dėdynele, žinoma, slūžma... Kur pamislijęs, neišlėksi...
    Košė boba žodžius per dantis, žiūrėdama dėdynai į akis.
    - Kaži kas ir Zosė... paliko teip nesmagi, be jokio linksmumo, niekur nebelaksto... ir prie mūsų retai beatbėga...
    - Musėt, poni pritūri, - paklausė senoji.
    - Kažin, dėdynel, ar ten poni įkremta, ar darbo nevalioja... Tokia išbalusi... Tankiai matyti užsirėkusi... gal serga... arba valgis netinka... nežinau ko... tik Zosė atsimainė dideliai!..
    - Ką čia teip yzgi? - sragiai paklausė senoji. - Bene pajuokė jau biesas Zosę?.. Na, jei tą velnias pasuko, ir blogai pasidarė, - sako, kumsčia mušdama į stalą, - tai vaikas išmanytų Jezaus malonę!..
    - Dėdynele, tamstai vaikas do vaikas! Kad ir teip būtų, dėlto nieko nepadarytumei, reikėtų dovenoti...
    - Nepadaryčio... ką tu čia plepi? - sušuko išraudonavusi kaip kalakutė boba. - Dovenoti?!. Mat plepalas... Nepadaryčio!? Kad duočio, kad duočio tai bezliepyčiai, dvasios pasiklausydama! Tave ir tavo vyrą, ir tą jos preikšą priperčio, galva ne galva... Ponams akis išbadyčio, - uždykdama boba traukė.
    Lakstydama po aslą, vieną grobė, kitą metė ir vėl grobė: tai skepetą ar puodelį, tai kėdę pastūmė ir vėl patraukė, šėlo, uparojos, keikė Zosę, su velniais maišė.
    Jaunesnioji juokės tyloms, žiūrėdama į tokį įniršimą; potam pratarė:
    - O ką padarytumei, dėdynele?.. Pertumi, pertumi visus nuo krašto, ant galo pavargusi ir dovenotumei!..
    - Kad tu nesulauktumei!.. Bet palūkėk tu, padla! - gražojo pripuolusi artie. - Ir tu augini vaikus, nežinai, kaip ir tavosioms gal nušlypti!
    - Žinoma, dėdynele, jog auginu ir myliu, o nežinau, kokiais bus; tik tą žinau aiškiai: kol tik gyva būsiu, didžiausioj vaiko nelaimėj arba nusidėjime niekados neišsižadėsiu, bet visada kaip įmanydama gelbėsiu ir priglausiu.
    - Kad duodi patuką paleistuvams, musėt, ir pati tokia pat buvai... O aš ne! Žiūrėk, mes buvom penkios seserys, kitos nebe jaunos nutekėjom, o ar pasileidom bent viena? Mūsų giminėj nebuvo mergos su vaiku ir nebus! Išsižadu Zosės, jei teip pasidarė! Nė savo akimis nenoriu jos matyti!.. Tesprogstie šiandien pat kartu su savo benkartu... Aš aną prakeiksiu, užmušiu!..
    - Liaukis, dėdynele, nekeik be reikalo, jug nieko dar nematei, nė jokios paleistuvystės... Teofylis, mūsų laučasis, įsimylėjo, įsityžo Zosę žanyties, manojo prašo piršti, dėl to vaikas paliko rūpestinga ir nuliūdusi, o blogo nieko nematyti tarpe anuodum... Kožna tekėdama rūpinas.
    - Užtat teip ir šnekėk, tarė jau truputį atlyžusi senė.
    - Tik, dėdynele, nelabai mums tepatinka tas jos kavalierius... Nesumanom, piršti ar griauti... bijom, kad neprapultų mergelė ant viso amžiaus... Bene būtų verčiau vienai vargti, norint ir su vaiku, saugok Dieve, paliktų?..
    - Šitaigis tau ir čia kalba! "Nepatinka", "kad neprapultų"... niekada nutekėjusi merga neprapuola... Vyras, truputį vertesnis už velnią, by tik ne luošas, ir pamaitina pačią... Negriausiu, netrauksiu, nevilkis. By tik ima Zosę, taisysiu ir duosiu, ką besumanysiu savo ženteliui... ir tavasis teperšie... Ar tumet bus laikas, kaip jau stroks užeis?.. Tumet, nemislyk, ničnieko neiškaulytų nuo manęs... Atsižadėčio Zosės ant amžių!..

*

    Rudens diena norint ir saulėta, šviesi, bet vėjas labai žvarbus. Ir motriškųjų, paprūdyj skalbiančių, nosys paraudonavo kaip slyvai; bet anos, neatbodamos šalčio nė šiaurės vėjo, smagiai klegėdamos darbavos, o kad praplyšo dainiuoti, tai laukai skleidės!.. Zosė vedė, kitos pritarė; juo našiau daina kilo, tuo spėriau apie plovinius šarpavo. Zosė net tekina laksto, kožnai bobai padeda; perveizi, pagrobs kūlimą, nulekia, išdžiausto ir vėl pagrįžusi dainiuodama šarpuoja.
    - Storokis, Zoselaite, baltus plovinius atiduoti pastarąjį kartelį, sako purmonienė. - Man rodo, paminės ir poni tavo darbą: begu tropys kita teip ištaisyti... Kažin kokią pakajavąją parveš šį vakarą?
    - Zoselė ščyrai tarnavo keletą metų, užtai poni jai dorą veselę pakels.
    - Kur čia ne! - pridėjo kita. - Gaspadinė antai treikėja, kad reikia tiekties, alų daryti, pyragus kepti...
    - Kaip mat nepaslenka!.. Rodos, ponų naudos gailis... Ko tau tingėti, by tik ponai neskūpauna!
    - Geri mano ponaliai, geri! - Zosė gyrė. - Ne tik veselę man kelia, bet dar kaip apdovenoja!.. Duok Dieve jiems atpelną! Naujitelaitę siuvamąją mašiną man nupirko, kur kelias dešimtis kaštuoja... Kame kitus ponus tokius rasi?
    - Ar jūs žinot, mergelės? - sako apysenė boba. - Aš, Zose dėta, nė skersa neveizėčio į tą Topolį! į ką tu ir įsidomėjai, mergele!? Kad bent doras būtų žmogus! Tik su liežuviu temoka gyventi: tai vieną, tai kitą įsikandęs prilos, priskųs ponui... Paėdė širdį visiems.
    - Visada doroji merga turi patekti blogam vaikiui... Bene tas Topolis bus doru vyru? Prapuls jauna vaikas, įkris kaip musėlė į išrūgas. Motyna dėta, niekumet neleisčio, ir man jis netinka.
    Šnekučiavo bobos tarpe savęs pusbalsiai, potam balsu paklausė Zosės kaži katra:
    - O kur tave išves tas Topolis po veselės?
    - Niekur. Būsma čia pat ligi metų galo Tofylio. Ponai mane laiko, neskundžia man duonos.
    - Zose, Zose! - šaukė kaži kas užpakalyj. Visos bobos atsisuko beateinąs Tofylis, kaži ką baltą sugumūturtą gumuliuką nusitvėręs.
    - Ką teip įsitarškėjai? - sako Zosei. - Musėt ausys kruta ar užkimštos, kad negirdi mano šaukimo! Dėl ko mano bieliznos brūdnos nesurinkai išplauti?
    - Rinkau, ieškojau, neberadau daugiau...
    - O manęs pasiklausti negalėjai?! Tikra pliozė, nesakyk į tokią! Per tave gavau (turėjau) pats nešti teip toli... Išplauk ir tuos, še!
    Kaip metė Zosei atneštąjį kukulį, ir apskleidė visą jos galvą. Užsiskleidę marškiniai pasirodė bjauriai suteršti. Zosė numetė nuo galvos. Bobos - žvilgt, žvilgt į kits kitą.
    - Vot, tu šalaputriau! - sušuko purmonienė. - Džiaukis, jog Zosė nepikta. Kad teip man, įduotumei kauzūrus už tokį darbą!
    - Prabočyk, ponytele! - kloniojos Tofylis, pakylėjęs kepurę. - Norėjau per kojas, tropijau per galvą, - juokdamos nuėjo atgal.

*

    Senoji matušelė šį vakarą ir langelius mažne praveizėjo: kur bus buvusi, šoks prie lango, apsižvalgys po trobelę, šėpelį pravers, pasižiūrės, nuo puodelių musėles nubaidys, ir vėl žiūri pro langą.
    - Musėt kojas už galvos ir užkilnojo, - bambėjo savyj, - čyst jau pavakarė, o dar nėra.
    Skrynės viršų pakėlusi, pavartė, panaršė skaras, užvėrusi vėl prie lango; ant galo kalelė sulojo ir pasigerino. Įbėgo Zosė pailsusi, pabučiavo motynai į ranką.
    - Kur anuodu pasiliko? - klausia motyna. - Ko teip vėluojatės, negali nė sulaukti.
    - Tučtujau ateina... Truputį pasiliko. Zosė puolė ant kelių prieš motyną, pagrobusi rankas jos, bučiavo, verkdama meldė:
    - Matušele, matušele! Pasigailėk manęs, pasigailėk!
    - Kas tau rados? Ko tu nori? Ar pablūdai, ko verki, sakyk?
    - Matušele, balandeli! Gelbėk, nebeleisk manęs už vyro, priglausk mane vieną... Dirbsiu, storosiuos, siūsiu; ką tik užpelnysiu, viską tamstai atiduosiu...
    - Dėl meilės Dievo! Musėt tu iš proto išėjai?
    - Neišėjau, matušele, neišėjau, bet įgijau proto! Atsivėrė man akys, matau, jog prapulsiu aš už jo... Nemyli ir užvarinėja jau dabar mane... Verčiau nebetekėti, vieną kartą nukentėti, ne ko visą amžių verkti... Visos bobos ir Marcelė tokią duoda man rodą... Mamaite, susimylėk!
    - Vot, tu padla, bestija! - šaukė motyna, atšokusi atbula. - Kokių išmislų bereikią! Bobų liežuvio klausyti? O man užkarti tavo benkartą auginti? Ne, to nebus niekados!.. Tiko jis tau pirma, tur tikti ir dabar... Pasikloniok dar jam, kad tavęs nepametė apteršęs... Šiukštu, kad daugiau to nebegirdėčio!.. O kad imsi ožiuoties, kaip matai, pagalį paėmusi išpersiu kailį! Arba von man ir iš akių!.. kad daugiau nebematyčio tavęs nė tavo benkarto!..
    Tuo tarpu įbarškėjo purmonas su Tofyliu, abudu jau įšnabaravę su mamunele, pašurmuliavę po aslą, pasistatė ant stalo arielkos plėčką. Motyna pristatė užkandos, susvadino visus vaišinti.
    - Mamunele, lenk ligi dugnelio, lenk, prašom!
    - Negaliu, ženteli, negaliu! - teip macni!
    - Kad negeri, nemyli manęs, mamunele!
    - Kur čia nemylėsi tokį pūronelį! - sakė motyna, glostydama Tofylį. - Tai mano žentelio gražumelis, kaip pūrinis dobilelis! Kožna tavo garbanelė verta po šimtelį...
    - Kad aš buvau po miestus, - pradėjo rokuoti Tofylis įsiręžęs, Paryžiuj... prie grapo Golubovo, nė iš tolo...
    - Kam čia užvedi ilgą kalbą! - pertraukė purmonas. - Man reik skubėti namon... šnekėkit, kas reikalinga...
    - O kas? Reikalinga bus kalba!.. Šit parodysiu mamai žiedus šliūbinius kokius nupirkau, - pastūmė ant stalo žiedus.
    - Oje, kokie spindį! - džiaugės motyna čiupinėdama.
    - Užtat brangūs, - tarė Tofylis: - anie yra čysto (tikro) aukso, dente...
    - Kas tai yra dente? - klausė motyna.
    - Tas žodis lenkiškai išsivirožija - storas arba lietinis... Kiti žiedai ar špilgos yra tuštviduriai, pūsti, tai lenkiškai vadinasi masiv. Toks auksas pigesnis, o mano tie žiedai brangesni... Manęs niekas neapgaus, aš persimanau ant cenos.
    - Kam tokius brangius pirkai?.. Užtektų ir pigesnių.
    - Aš žmogus ne prasčiokas ir ne mužikas... Man, jei ką perku, nors brangiausiai užmoku, bet tur būti akuratniai, daskanalus daiktas, o prastą, pigų možna verčiau nepirkti... Kiek aš aukso esu perleidęs per savo rankas!.. Kaip buvau ant obovionzko prie pono Žulikovo Novoaleksandrovske, strošna, kiek ten kromų...
    - Klysti jau iš tako kalbos, pone Teofyl! - pertraukė purmonas. Verčiau trumpai, pasikloniojęs matušelei, sakykis, ko atėjęs; ant galo ir ana pati numano, ko mums trūksta prieš veselę.
    - Numanyti numanau, jog piningai visumet yra reikalingi, bet ir pas mane nėra pertektinai...
    Krapštinėdama galvą, motyna pravėrė skrynę ir išėmė sulankstuotą popierelį, ir išvyniojo iš jo pluoštą bumaškų, ir padėjo ant stalo prieš Zosę.
    - Še! - sako, - vaikaiti, tavo penkios dešimtelės, kur tu pati užsipelnei ir pas mane dėjai; atsiimk dabar pati arba vyrui atiduok, tavo ant to valia...
    Tofylis, nieko nelaukdamas, suglamžė pinigus, sakydamas:
    - Zosiunele, mano dūšele, dabar aš tavo apiekūnu... Kas tau trūks - mano rūpesnis, o tu mane tik šenavosi, klausysi, mano paliepimus pildysi, gerai ar blogai padariusi, niekumet prieš mane nemeluosi būsi mylima... Aš esu geros širdies: kas man paklusnus, be galo myliu, su pakara paskutinį možna nuo manęs ištraukti... Kad teip keltumim veselę mieste, pamatytumei, ko nebūtų: visokių trunkų, ciastų, bakalų, pulkava muzika... Užpirkčio drončkas svečiams važioti... Aš jau toksai žmogus: kad ką provyti, tai šumniai, vistauniai. Užtat, kur pasisukau mieste, visur mane magnatu vadino... Kitą sykį nuvažiavom į Čenigorską, begaliniai didelis miestas!..
    - Matušele! - pertraukė purmonas, - atidavei piningus Zosės locnuosius, ogi nuo savęs ar nėmaž nedadėsi ant pirmos pramatkos?
    - Vaikaičiai, kokio čia norit dadėjimo?.. Jug ką tik turiu, kokius truputelius - visteli jums pateks: tą vieną teturiu vaiką, ana mane iškaršins ir naudelę visą sugerbs... Ženteli, matau, jog esi geriausis žmogus, mylėsi pačią, musėt ir manęs neapleisi senatvėj, teipogi ir pats nuo mudviem būsi be galo mylimas.
    Tofylis, užmaukęs jau gerai arielkos, sugraudintas pagyrimu motynos, įpuolė į tokį širdingumą - bučiavo rankas kojas motynos nuoširdžiai, mažne su ašaromis kalbėdamas:
    - Mamuniečko brangioji! Saugok Jezau, neišgirsi nuo manęs niekumet grubijoniško žodelio tamsta nė Zosiunė... Šventas aniole, sergėk! Jei turėčio jums kokią priklastį padaryti, verčiau gyvas į peklą įšokti!..
    - Gana, gana, tu mano balandeli, širdies mano patiekele! - verkdama matušelė glostė, bučiavo Tofylį. - Tokį brangų žentelį gavusi, bent laimingai amželį pabaigsiu!..
    Zosė, pirma nuliūdusi, dabar iš džiaugsmo net ašarelę nubraukė, dėkavodama širdyj matušelei, jog ją subarė ir neleido atsitraukti nuo tokio brangaus vyro.

*

    Dabar Zosė jau linksma, užganėdyta ant viso amžiaus, dasiekė ant galo, ko teip dideliai troško, meilė Tofylio nebepertrūks ligi grabo lentos.
    Po veselės, persikėlusi į vyro kamarelę, suko sau lizdelį ant gyvenimo; aptaisė, apvalė kerčias, perveizėjojo drobužius... Menkus teradusi, parsinešė nuo matušės porą ritinelių drobės, siuvo vyrui reikalingiausį apdarą. Nė iš ko teip nedžiaugės, kaip iš mašinos: teip gerai ir lengvai ėjo, kaip ant sviesto.
    Vakare, vyrui iš miško parėjus, globstė jį, bučiavo, šildė, kojas nuavė, padavė šiltai laikytus pietus, šnekino maloniai, rodė savo dienos darbą, sakydama:
    - Tofyle, šit pasiuvau aštuonerius tau marškinius, dar ketveri bus. Žiūrėk, ar mieroj apkaklikės?
    - Su tokiais marškiniais, - tarė Tofylis, skersoms žiūrėdamas, - į čystus mužikus reiks pavirsti. Nebeatmenu, kumet naminiais devėjau. Kaip pašėlę braižys nugarą...
    - Širdelyte, dabar jau teks naminiais devėti, nes tavo krominiai visi skindeliais nutrūko, o tie, nebijok, nebraižys: tokia plona drobelė, dar išmagliuosiu, bus kaip bovelna.
    - Kas čia do per pasiuvimas! Pfu! - spjaudės Tofylis, vartydamas marškinius. - Rankovės - kaip terbos, kvaldai - kaip sijono, apkaklės kaip vėdarai... Kad nemokėjai, reikėjo manęs pasiklausti, būčio pamokęs po formos pasiūti... O tu nemoki, navet nė matyti dar nematei bieliznos dorai pasiūtos. Papratusi mužikiškai, ir mane nori tokiais apvilkti... Neprilyginsi mane... galėsi pati dėvėti...
    Teip bambėdamas, užsikūręs papierosą, atsigulė.
    Zosė savo pasigyrimu vyrui atsimušo nuo jo žodžių kaip nuo kietos sienos. Skausmu ir apmaudu jos kakta nuraudo, o mašina spėriai sukos, barškėjo ligi vėlumo.
    Led paspėjo Zosė vyrą apsiūti, dvariškiai beveizint apmetė ją darbais: vaikiukai pirko drobes, perkelius arba naminius, prašė, meldė pasiūti, nes labai dailiai Zosė įgebėjo... Todėl neapsikopė siuvimu; nebuvo tos dienos, kad nepaimtų už keletos auksinų.
    Priebrėkšmais, atlikę nuo darbo, rinkos dvariškiai prie Tofylienės: vienas atimti darbo, kitas įduoti, kitas pasimieruoti arba užsimokėti. Vyras parėjęs randa Zosę visada ne vieną, už pirmą sykį susiraukė, potam subambėjo, ant galo vieną vakarą, išsirinkus vaikiams, labai sragiai sušumijo ant pačios:
    - Paleistuve! Tu begėde!.. Atmink, Zose, jog tu mane išvesi iš kantrybės! Aš tave su tais tavo vaikiais - visus išpersiu! Tik aš ne toks žmogus, nenorėjau šį vakarą tau gėdą padaryti... Tegul tik rasiu kitą sykį, atmink, įduosi kailį.
    Zosė nusigandusi didelėms akims žiūrėjo į vyrą, nesuprasdama priežasties jo apmaudo; potam, bučiuodama jam į ranką, maloniai paklausė:
    - Tofylyti, dūšelyti! Ko teip apmauduojies? Ką čia bloga pamatei? Jug vaikiukai ateina dėl siuvinių. Ar už tat pyksti, jog per nedėlią uždirbau trejetą rublių tau ant taboko!
    Tai sakydama, siekė vyrą pabučiuoti.
    - Šalin, po velniais! - pastūmė vyras Zosę nuo savęs: - neprašau aš tavo uždarbės, gavai už mano galvos duoną, ir ėsk!.. Pamatysiu daugiau besiūnant, mašiną su kirviu sukaposiu, ir tau pačiai tiek berasis! Trumpai pasakau: nebevožykis daugiau tiems palkusams besiūti, jei nori sveiką kailį savo devėti!
    Ką padarysi, Zosė turi išmintingo vyro klausyti: vienam pabaigė darbą, kitam - ne, bet visiems atidalijo siuvinius, pasisakė nulaužusi adatą, nebegalinti siūti; mašiną į skrynelę uždarė.
    Be jokio darbo ilgu Zosei; parsinešė nuo matušės keletą dešimtelių linų, pasižyčiojo kalvaratą. Parėjęs vyras vakare rado Zosę beverpiančią. Pašokusi nurėdė vyrą, nubučiavo, nuglamžavo, padavė valgyti, pataisė lovą, pati atsisėdo verpti... Kalvaratas truputį tarškėjo.
    - Vot, ko nekenčiu baisiai, to praklianto verpalo! - tarė Tofylis valgydamas. - Net ausys mano bijo to plerpinimo... Mesk, po biesais, tą ožį, bo kad spirsiu, tuoj į smulkius trupinius supiškės!.. Ar ne velnių darbininkė! Verpalą pasiims pasigirti darbumu arba man ant zlasties... ko nekenčiu, tą dirbi!..
    Zosė tylėdama kalvaratą pastatė į kerčią ir juokdamos paklausė:
    - O ką dabar dirbsiu?
    - Pirštu rūrą užkišusi, saldų tancių šok!.. Dar mat erzins kaip piemenį!.. Aš su tavim kiaulių neganiau, juodnugare!.. Chamuvka!.. Tokią teturi poznanę, neišmanai savo ščėsties už mano galvos... Kitas mano vietoj tau tokios loskos nebūtų padaręs... Šunį apsikabinusi, būtumei bekaukianti...
    Teip bebambėdamas, užsimovęs kepurę, kaži kur išėjo.
    Zosė nuliūdusi dūmojo, dūmojo, laukė vyro ligi vėlumo, bet nebejuto, kokiu laiku jis parėjo gulti.
    Zosei per kiaurą dieną be jokio darbo be galo prailgsta. Šen ir ten pasivalkiojo, potam, nuėjusi prie ponios, paprašė ką norint dėl paskaitymo; poni, žinodama, jog Zosė mėgsta skaityti, prikrovė jai kningų cielą malką. Zosė džiaugdamos parsinešė cielą klėbį.
    Vakare vyras parėjęs rado Zosę su kninga rankoj. Spėriai pametusi ant stalo kningą, šokinėjo, puolinėjo apie savo vyrelį, taisydama ir paduodama, ko tik jisai pagedavo. Rodos, nebebuvo jam nė kokios priežasties dėl barimos, priešingai, šį vakarą teip nusiteikęs, jog papasakojo keletą atsitikimų, kitą sykį datirtų po miestus. Pakyrėjus šnekėti vienai klausytojai, išėjo prie purmono ant kartų.
    Zosė atgal pasiėmė kningą. Vyras po valandos sugrįžo gulti. Kaip tik pro duris, tuoj ant pačios kaip pašėlęs paleido gerklę:
    - Maldauninke velnių! Ar į biesų miničkas įsirašei? Per naktis sėdėti įsimerkus į biblioteką! Čia vieta tavo kningai!
    Tai sakydamas, capt kningą pačiai iš nagų, švilpt po lovos...
    - Pūstodomka! Žiuburį deginti dėl tokių glupstvų! Pasiimtumei verčiau darbo!.. Berazumiai tik teskaito... ir pablūsta, išdurnėja, o tu ir be tų kningų mažai teturi razumo... skaitydama ir to paties nustosi...
    Teip išmisliodamas abelnai ant visų skaitytojų, užpūtęs žiuburį, atsigulė.
    Zosei suspaudė skausmas kaip su replėms širdį, net prakaitas ją apipylė. Ilgai, ilgai klūpojo, suglaudusi delnose veidą prieš paveikslą Nukryžiavotojo, karštai melsdama sau kantrybės.
    Dieną, išėjus vyrui, Zosė vėlek įsimerkė į kningą; sėdėjo prie stalelio užpakaliu į duris, pajuto, jog, vyriška ranka apkabinusi jos galvą, pabučiavo. Saldžia šilima apkaito Zosei širdis iš džiaugsmo, jog vyras netikėtai, o teip širdingai ją pasveikino. Meilingai atgal glaudės jam prie krūtinės. Tik žvilgt - ponas! Šokos Zosė kaip iš ugnies, stojos priešais nuraudusi, peršovė jį akimis, tarytum klausdama: "Ko čia valkiojies?", nes iš išgąsčio ir apmaudo nebeišdaužė nė žodžio.
    Ponas švypsodamas maloniai ištiesė prie jos ranką, tardamas:
    - Zosele, argi tu nebeatvirsi į protą? Matai, jog aš tave myliu ir tiek gero tau padariau! Dabar drąsiai, be baimės jau gali mylėti mane, nes, vyru prisidengusi, nebeapsikeldinsi kalboms, o nuo manęs dideliai daug pelnysi... Ar zgada? - klausė imdamas ją už rankos.
    Zosė, atšokusi porą žingsnių atbula, drebančiu balsu atšovė:
    - Ne, ne! Nenoriu tamstos nė pamatyti!
    Vakare parėjo Tofylis labai nusiteikęs, linksmai šnekėjo, daug pasakojo, o nuo jo dvokė pati arielka.
    Zosė savo papratimu nurėdė vyrą ir patarnavo tylėdama, nes pati kaži ko nuliūdusi, nesmagi, kaip nesavyj vaikščiojo. Vyras tai užtėmijo; apsikabinęs pačią, pasisvadinęs ant kelių, malonėdamos klausinėjo:
    - Dūšelyte, ko tokia nelinksma, kaip nusigandusi? Bene trūksta ko? Šaukis drąsiai, man sakykis, turi manyje užstovėją ir apgynėją. Jeigu kas užgautų nors žodžiu skaudžiu, žinai, jog aš už tave į ugnį ar vandenį pagatavas įšokti.
    Apdrąsinta Zosė vyro meilingumu, apipasakojo šiandienykštį atsitikimą su ponu. Tofylis, akis pabalinęs, kaip stums pačią nuo savęs.. per vieną ausį, per antrą ausį!.. Net pasišliejo Zosė ant žemės. Dar su koja spardydamas, drebančiu iš uparos balsu krokė:
    - Paleistuve! Bestija! Padla! Von, von iš mano akių!.. Aš tau sakiau - neužsidėk su kitais, nepaleistuvauk! - švarkštė apsiseiliojęs, uparojos. - Dabar išmanysi mano ranką, turiu aš tave perveikti, turėsi liauties kumet!..
    Zosė, pabūgusi nelaimingo smerčio po kirčiais vyro, šlitiniu klupiniu led išspruko pro duris, atsitolino jam iš akių. Bėgusi būtų ir bėgusi kur į kokį nepasvietį pasislėpti, bet nebeliko sylos, nebepastengė toliau... čia pat už keliolikos žingsnių pakrito patvoryj. Akys aptemo, ausyse skambėjo, galva ūžė, sprogo skausmu, širdis jos tvaskėjo baimėj, rankos, kojos drebėjo, klaksojo kaip apmirusi, nebenusimanė kame gulinti arba kiek laiko... Pajuto tik netol savęs balsą, klausiantį panaktinio:
    - Ar nematei, kur mano pati nuėjo?
    Atsakymo nebenugirdo.
    Zosė stelgės atsisėsti; suremta dyguliais, graudžiai suvaitojo... Ant to balso puolė Tofylis; sugreibęs pačią, atkėlė skaudžiai dejuojančią ir skubinai įsivedė į vidų. Zosė, drebanti nuo šalčio, numetė viršutinį drobužį, skaudžiai vaitodama gulės į lovą. Tofylis užsikūrė papierosą.
    - Pfu! Po velniais! Kokie man žygiai dėl tavo durnystės! - bambėjo atsisėdęs. - Kiek man miego trūko... aptekau visur... Prie purmonų ir prie gaspadinės nėr! Reikia mat slapstyties patvoriais kaip kurapkai!.. Laimė dar, kad tamsu... gal ir niekas nematė... Tokios beprotės teip ir apsišlovina tyčioms... Potam vyrą kaltins... Aniek čia subloškiau!.. Ir lakstys dėl niekų! Padaryk tu man teip kitą sykį!..
    Zosė, dar apkluikusi, neatsitekėjusi nuo išgąsčio ir šalčio, kuždejo susirengusi... Nenugirdo pirmųjų žodžių vyro, bet "padaryk tu man teip kitą sykį!" Pervėrė baisiai širdį... pažino savo laimę nutekėjimo, paregėjo jos pabaigą toli... grabe.

1897 m.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page