r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Žemaitė
PETRAS KURMELIS
[2]

*

    Pas Kupstį troboj kaip tik dorame kiaulininke: žema, tamsi, surūkusi - tai niekis, bet nėmaž neapvalyta. Langeliai seni, maži; tie patys apkerpėję, musėlių numarginti - matyti, niekados nešluostomi. Palubiais vortinklės net per nosį braukia; iš aslos sąšlavos ką tik į pasuolius išblaškytos, dar ir pridulkėjusi lova juoda ir sujauta; pasieniais prišnerkšta nereikalingų škarmalų ir šukių. Stalelis bulbių lubenomis aptukęs. Nepripratęs prie to Petras suraukė nosį, bet atminė priežodį, jog auksas švita ir pelene. "Tai niekis, - pamislijo, - pamatysma toliau."
    Kupsčiai svečius grobstyti grobstė, labiau pati, lakstydama aplinkuo, lakštavo kaip meleta, nebeįmanė, kaip nuteikti, kaip bemylėti. Zolys, suvokęs Marcelę, įsivedė į vidų. Petras net nustebo: čia nė kokia Marcelė, bet ciela jau Marcė! Augalota, stambi, kaip terliūzas merga; matyti, staiga išdrėbusi į stuomenį, nes ir drobužiai jos ankšti; į nažutkelę led įsispraudusi, kuo nesprogsta, rankovės led už alkūnės, o teip aptemptos, kaip pavalkų dešros. Galva plaukais apsipešusi, paviršiais truputį sudailinta. Sijonas teip patrumpėjęs, jog nedengia nė apyjuodžių basų kojų, o tankiai ir stibinai pasirodė.
    Zolys šnekino, lagino Marcelę, o ta, galvą nuleidusi, paniūroms žiūrėdama, vypsojo.
    - Ką čia tamsta šnekini? - tarė motyna. - Vaikas nedrąsi, mažai kas prie mūsų užeina, nepratusi su svetimais; labiau vyrų drovis, nedrįsta nė išsižioti.
    Petras nelabai testebėjos į mergą, nes turėjo ligi valios kalbos su tėvu apie ūkę, prekę javų, uždarbes po mišką, rankdarbystę savo ir teip toliau.
    - No, gerai! - sušuko Kupstys. - Tamsta viską dirbi, o aš medegą statysiu. Atvažiuok rytoj apie gaidžius, pritaisysiu cielą vežimą puikiausios, išdžiovintos kaip rago medegos; kur dėsi, čia tiks. O jei norėsi stačių, pasiskirdamas prisikirsi, kas tik patiks... Bepigu, geram žmogui gali priteikti be kapeikos.
    Zolys, prisivedęs Marcę arčiau stalo, merkė ir merkė Petrui šnekinti mergą. Tas led sumojo paklausti:
    - Ką dabar darbuojies tamstalė?
    - Begu tamsta nežinai? - užsišoko motyna. - Jog motriškos darbo nėra ko parodyti; nors nedidelis mūsų gyvenimas, o darbai vis tie patys; plasnos, plasnos kaip plaštakė apie apyvoką, gyvolelius, o ir stakles vakar teišmetėm, buvo ir austi vieną kitą galelį. Aš nebepaslenku, tėvas po mišką, visi darbai jai vienai.
    Tėvas tuo tarpu, prisitraukęs Zolį, prižadėjo dvi aktaines medžių, kad tik kaip norint supirštų.

*

    Pavakarop Kupstys palydėjo svečius, o motyna su Marce, pasilikusios troboj, sporijos:
    - Beprote tu, paršeli! - vaksijo motyna. - Tu nieko neišmanai, kokia tau laimė atsitinka! Kas tau bus do bėda? Viso pilnas gyvenimas bene rūpės darbą dirbti arba vargą vargti? Atsisėdus sau kaip poni mergas bevarinėsi.
    - Gali sau pati eiti, kad teip tinka tas persenėlis, pajuodėlis! prorėksmais murmėjo Marcė. - Pūsta jo turtų ir gyvenimo! Nenuvaryste manęs už to kūtvailos, kad jūs nesulauktumit! Tarsi negausiu jaunesnio?
    Tėvas pareidamas nugirdo Marcės kalbą, ir tas užniko barties:
    - Parka tu, paršeli!.. Dar tu išnevėžiosi tokį žmogų! Tu jo vyženos nestovi. By tik tave imtų, rankas, kojas nubučiavusi, gali už jo eiti!
    - Gali, gali, kad nori pats keliauti! - rėkdama barės Marcė, - o mane po gvalta nenuvaryste, ir gana! Stačiai sakau!
    - Ar tu dar zambatysi? Tuoj nugarą išmangūrysiu! Neužteko dar tau aldadra, aldadra po mišką be jokio darbo! Kaip pakliūsi į vyro nagus, išpers kailį, kaukdama imsies už darbo!..
    - Papūskit į nosį! Pėrimu dar mat baugins! Verčiau eisiu ir pasikarsiu!
    Tai sakydama, Marcė spruko pro duris, nes nužleibė, jog tėvas pančio graibstos.
    Marcė drožė stačiai į mišką. Motyna, žiūrėdama pro langą, perspėliojo tėvą:
    - Kam teip reik gandinti vaiką? Gali į ligas išvaryti; eina antai stačiai į mišką. Kad teip rastumei ant šakos betintaluojant?..
    - Nebijok, netintaluos... Pranukas nutrauks! Beslankioja, žinoma, po mišką...
    - Ka, ka, ka! - juokės motyna.
    Tėvas tęsė toliau:
    - Pone Dieve sergėk nuo tokio prijunkimo to vaikio! Vis čia prisigulęs su savo arkliais; o ta ar ne velnias? Kaip tik birbynę jo išgirdo, žiūrėk - ir belekianti... Būčio seniai Pranukui strėnas nuleidęs, tyliu tik kantrybėj... Kaip dvaro šunį, žinoma, reik lenkti... Bene nusikars už vyro, paliks tas plikis bevypsąs...
    - Tik nebaugink teip pašėlusiai! - tarė motyna. - Gerai vaikas sako, jog "nenuvaryste per gvaltą..."; verčiau geruoju glaboti, o Kurmelį įpainioti su mišku.
    - Ant to manęs mokyti nereik - tropysiu! - pamojo tėvas. - Marcikę iš pradžios kad ir pabauginau, nevodys, o tu žinokis, įkalbinėk, kaip moki!

*

    Marcė ėjo paprastu taku per tankmes, saugodamos nuo šakų, skubėjo susiraukusi. Tik kaži kas strakt ir užstojo už akių.
    - Tu mano žemuogele, kada aš tavęs laukiu! - sakė jaunas vaikis, nutvėręs ją už rankos. - Ko teip vėlavais, bene turi sūrelio?
    Marcė vaipydamos led pratarė:
    - Ketinau pasikarti...
    - Ar velnias tave apsėdo? - juokės vaikis. - Ko teip aukštai lipsi? Kas tau kaiti? Bene tėvas už ką pėrė?
    - Žada perti ir mušti... Varo mane po gvalta už vyro. Ketu neklausyti. Gailiuos tave palikti, verčiau pasipjauti...
    - Kas tave žada imti?
    - Ogi tas škrabalas Petras Kurmelis.
    - Tiesa? O tu dar didžiuojies? Tai jau neturi proto nė kaip velnias! Būdamas tavo vietoj, pasišūkėdamas lėkčio.
    - Ir tu, Pranel, gali teip šnekėti? Be kokio gailesio atiduodi mane kitam? Tai melavai sakydamas, jogei mane myli?
    - Myliu ir myliu visumet ir šį vakarą, - tai sakydamas, suko Marcę aplink save ir pavirto abudu pakarklynėn. - Bene tas tavo vyras mumis perskirs? Už kokio plikio, žinoma, neleisčio! O už tokio turtingo - keliauk ir keliauk! Argi aš galiu tave nuo laimės atitraukti?
    - Anokia ne laimė, - rėkė Marcė, - būti po tokio seno valdžios!
    - Bene tu kokia išpėpa? Apgausi tą savo senį kožname žingsnyj, vadžiosi vyrą už nosies kaip veršį. Vyras knisis po žemę, o jo poni šaudys akimis į vaikius! Juokės, kukėjo abudu. - Bepigu neapmauti... Pamatysi, kaip aš prie jo prisilažinsiu, būsiu jam pirmu bičiuliu, o su tavim... Tik piningus išgabenk nuo to velnio prie savęs!
    Kas kartas tykiau šnibždėjos. Marcikė kas kartas linksmiau juokės. Nebepjovės nė korės, valiojos ant žemės miške ligi saulolydžio...

*

    Petras teipogi per tą patį mišką ėjo keliukais, bet suvisu į kitą pusę. Saulelė lenkės čyst jau ant pakraščio dangaus, o teip aiškiai švietė ir žiūrėjo į visas kerteles žemės, kaipo būtų dar neatsidžiaugusi jos gražumu per dieną. Debeseliai perregimi, balti, iš viršaus rausvi, iš apačios auksuoti; didesni ir mažesni būreliai apstoję saulelę pamažu lydėjo pakalniuo. Aukščiau dangus puikiai žydravo. Rytuose, priešais saulę, spoksojo mėnuo saulabrolis, išblyškęs, kaip būtų nusigandęs. Žvalgės pašokęs džiaugdamos, jog nepavėlavęs pakeisti įkandin saulelę. Jį apstoję debeseliai čyst balti; iš būrio atsirado ir tokių, katrie drąsiai braukė jam per veidą. Vėjelis miške ūžė palengva, linguodamas pamažu nulinkusias eglių šakas, supo kaip kūdikius, norėdamas ant nakties užmigdyti. Šakotų beržų lapeliai, auksu jau pamarginti, mirgėdami prieš saulę ir virpėdami, nekurie leidos ant žemės. Rudgalvis baravykas pavėsy pasistiepęs stovi ant vienos kojos, tarytum gano geltonąsias voveruškas, kad neišsiskaidytų iš būrio. Pienių ir rudmėsių nebesuvaldo: tos išsiskaidė po visą beržtvyną. Kitas jo brolelis netolimais išblyškusią galvelę kišo iš po kimininio apkloto. Čia pat raudonavo ir musmirio galvelė. Tankesniame eglynely pasibėręs garbanotas bruknynelis; raudonosios kekės jų uogų slapstėsi po tankiuosius lapelius. Norint kartais būtų oras tykus ir be jokio vėjo, miške visada girdėti kaži koks ūžesys, kaip kokia nepermanoma kalba arba nepaprasta daina; kitam linksma, o kitam liūdna ir graudinga, bet kožnam siekianti giliausių paslaptinių jausmų širdies.
    Petras ėjo keliukais, nežiūrėjo nė tėmijo nė kokių gražybių, nes jo galvoj maišės įvairios mislės ir paveikslai. Vienu sykiu greta sustojo mislėj Janikė su Marce, jo gyvenimas ir Kupsčių troba.
    - A, - padūmojo, - tegul Janikė sėdės tokioj supuvusioj troboj, pamištų ir jos gašumas, nustotų dantis rodyti... O ta, žinoma, kitokia... Bet geresnėj vietoj tuoj švelniau apsidarytų... O nesmulki, gali dar darbą dirbti... Pamatysma toliau... Pašėlęs liežuvis to Zolio - apmes ir ataus beveizint. Sako: "Keturi šimtai..." Prieplaikūs žmonės tie Kupsčiai. Sako: "Aš medegą statysiu, kirsk sau, kiek nori, be kapeikos." Berods lengva pasakyti: "Kirsk sau." O kad reikėtų pirkti, kiek tai kaštuotų? Vot, vienas toks išbėginis! - įsižiūrėjęs į stiebą medžio, ėjo arčiau, nežiūrėdamas į žemę; užmynė raudonmargį musmirį, su antrąja koja sutraiškė kupetelę voveruškų. Priėjęs prie ąžuoliuko, apkabinęs plaštaka, bandė papurtinti; užsivertęs žiūrėjo į aukštą, akimis mieravo ilgumą stiebo. - Vot, sveikas, veržlus kaip gelžis!.. Ponui dar neužtektų trirublinės - kur tau!..
    Kitą pamatė kumpą; teipogi nenuleisdamas akių, priėjęs mėgino aukštį ir drūktį, rodos, kiaurai permatydamas balaną ir šerdį. Dūmojo:
    - Iš tokio - puikiausios pavažos, tai pavažos!
    Pasibaidęs zuikelis šokos iš tankmės. Cimbalis vijos cypdamas, kol užmatė. Nusigandusi šunies voverelė kaip žaibas, uodegą papūtusi, įšoko į medį. Varna sukrankė čia pat ant galvos, plasnodama iš vienos į kitą viršūnę. Petras nieko nematė nė girdėjo, vadžiojo tik akimis nuo vieno medžio ligi kito, apmąstydamas kožno varsą, prekę, didumą ir sugadnumą. Beskirstant, besidžiaugiant medžiais, ne vieną uogelę sumyniojo, ne vieną grybelį sutrypė. Kol mišką perėjo, saulelė jau užkrito; jos tik pėdsakas bešvitėjo; nuo lydovų debeselių auksas nyko, rausvumas bluko, debeseliai pilkėjo. Žvaizdelės, nedrąsiai mirkčiodamos, kur ne kur spyktelėjo. Apskritas mėnuo kas kartas šviesiau spindėjo, net debesys nubalę atsitraukė į šalį. Pamiškyj piaunukas apsiklojo balta migla; už kalno Kurmelio sodos kaminai vėmė pilkus dūmus štulpu į aukštą.
    Petras, išėjęs iš miško, pasisuko stačiai per kelmynus į tą pusę, kur gelžiniai žvangėjo, - nėrės, nėrės ir paskendo tankioj migloj. Parėjęs vakare namo, apipasakojo motynelei, ką girdėjęs ir matęs; ant galo dar pridėjo:
    - Prastesnė ar dailesnė merga, man vis tiek, by tik spasabą gaučio. Nestebėjaus labai į mergą, iš tolo pažvelgiau; rodos, sveika ir nesmulki...
    - Gerai, vaikaiti, darei nelindęs artie, - pagyrė motyna. - Myluojies, glamžuoties - didelis griekas. Girdi, kaip sako kunigai... Paspėste malonėties ir po šliūbo.

*

    Kupsčiai kožną dieną ir kas valandą įkalbinėjo Marcikei kitą sykį prieplaikesnei būti Petrui. Tėvas kartais truputį subaudė, o motyna lenkė, lepino dukterelę, saugojos užrūstinti, šėrė kuo skaniausiai, migdino kuo ilgiausiai; jei kartais siuntė ką padirbėti, ta kaip su kirviu atkapojo:
    - Papūsk į nosį! O tu pati ar negali? Aš tekėdama dirbsiu dar, kad tu nesulauktumei!..
    Be jokio darbelio Marcė kaip karvė valiojos patvoriais. Atkyrėjus styrino į mišką uogauti. Tankiai nuslinko prie dvaro arkliganio. Tumet nebeparėjo be juodos tamsos: susisėdę kame pakrūmy, žvengė iš atenčio Marcės vyro.

*

    Ženatvė Petro nusitęsė, nes matušelė pasimirė. Sunku buvo sukties vienam palikus; niekam neištikėjo, užrakinėjo visus pašalius, raktus kišenėj nešiojos. Kol mergos išgavo uždaro ar miltų, po pusdienį išėjo; tankiai dėl to neišvirė valgyti arba gyvolių nepašėrė ant laiko. Nebeliko rėdo Petro gyvenime: šeimyna barės, nebesusiklausė; labiau Janikė - tokia paliko ožka, tokia nelaba, su visais riejos, vis bliovė, o Petrui kožname žingsnyj akis draskė; neatbūtinai trūko gaspadinės. Tą numanė ir Petras. Todėl pirmasis išvadinėjo Zolį eiti ant pabaigos rokundo su Kupstaite, nes medegos keletą vežimų buvo jau pargūrinęs, o Kupstys savo kumele teipogi keletą vežimukų buvo pats atvežęs; tik Petras dar norėjo pinigų gauti ant rankos iš dalies Marcelės.
    Kaip tik nuėjo, Zolio geras liežuvelis tujau prisikalbėjo pinigų zadotko; Kupstys nėmaž nespyrės: paklojo Petrui trejetą dešimtų. Marcelė iš pradžios čiaupės, vaipės kaip ožka į turgų vedama, bet kaip pamatė tėvą piningus duodant, užniko bliauti: suprato, jog jau nebe juokai. Zolys, meilydamas dviejų aktainių, taikino kaip beįmanė; prisispeitęs Marcę pringyj, nuo širdies kalbėjo:
    - Marcele, balandeli, ko tu bijai? Nors Kurmelis ir nebe jaunas, bet šmotą vertesnis už jauną kokį plikį. Koks jo gyvenimas! Ko tu būsi trūkusi? Nebent balandžio pieno. Kožna merga tau pavydės!..
    - Tiesa, tiesa! - tvirtino motyna, bėgdama pro šalį.
    Zolys patyliais tol šnibždėjo, kol nenuslinko Marcei rukšlos nuo kaktos; potam prilėgniau šnekėjos su Petru. Surokavo nedėlioj jau užsakus paduoti. Džiaugės Petras, kaip ant mielių kilo. Marcelė teip juo pamilo, net į ranką jam pabučiavo.
    - Maloni mergelė! - pamislijo. - Nors piningų mažai dabar tedavė, tai niekis, pamatysma toliau.
    Kaip neseniai po pagrabo, Petras nenorėjo veselės kelti, bet Marcė vėlek užniko ožiuoties, bliauti, nebeeiti už Petro. Kam be veselės? Nebesumanė Petras, ką daryti. Nekėlus veselės, šmotą būtų geriau: viena - žėlava po matušelės, niekaip neišpultų linksminties; antra vėl, nebūtų nė jokio kašto. "Bet, - pamislijo, - kas pačios neklauso, tas valgo sausa", - liuob sakys senieji žmonės. Ką darysi su jaunais, nori paskutines dienas palinksminti, ir gana! Reik nors nedidelę veselikę pakelti.
    Pas Kupsčius ankšta troba, todėl surokavo visą veselę kelti jaunojo pusėj, o pas jaunosios - tik panų vakarą. Pas Kurmelį nebuvo kam pasitaisyti, maž per nedėlią pirma Kupstienė visą rėdą vedė jo gyvenime ir iš jo gero, kaip patinkamai, taisės veselei. Susiprašė savo visus gentis ir muzikantus pasamdė. Prasidėjus veselei, panų vakarą Kupsčiai nusivedė Petrą į klėtį atiduoti jam žadėtąją dalį. Motyna neršė po skrynę, išvyturdama skareles, mazgė iš mazgelių, davė tėvui, o tas skleidė gumaškas Petrui - pirma kelias raudonas, potam mėlynas, žalias, toliau geltonas. Skleidė, dėjo, sukrovė cielą malką, dar nesuskaitė nė šimto. Vėl motyna neršė po skrynę, mazgė, led suskaitė ligi šimtinės.
    - No, vaikai! - atsigręžė tėvas į sūnus, - prisidėkite ir jūs.
    - Aš duosiu dešimtį! - sušuko vyresnysis.
    - Ir aš tiek pat! - tarė antrasis.
    - Tik dabar neturime prie savęs. Nedėlioj, švogereli, nedėlioj tikrai atiduosma. Dabar turi piningus, pačią kaipje turįs. Dieve padėk laimingai gyventi! Būk sveikas!
    Gėrė broliai, čestavojos, bučiavos, šoko, uliavojo.
    Petras, suglemžęs popierius, dūmojo:
    - Kamša berods didelė, bet prekė čyst maža. Zolys sakė: "Keturi šimtai, keturi..." Žadėjo dar broliai dadėti, žinoma, pameluos... Mesčio po šunais, kam apgaulioja?! Kad ne ta medega... Pats man vežė, pats bruko, o supykęs gali poną užvesti ir darodyti, jog pavogiau... Pašėlusiai nučiupinėtų, geruoju nėr kaip atsitraukti... By tik bus gaspadinė, bus kam veizėti... Ogi kas man sugrąžins atsitraukus? Alus, pyragai, arielkos... pirkau, vis kaštavo. O kiek mėsos supūstijo! Vis paliktų ant niekų... Niekaip nebegaliu vienas gyventi; metęs čia, kame kitur besugrobsiu teip veikiai?.. Pas Janikę nė dešimties nėra... Nors šimtelį duok ant palūkų, vis bus ne pro šalį, kaip sako: pridėk ar atimk.
    Jaunasis dūmojo vienoj kerčioj, jaunoji žlembė kitoj. Tuo tarpu pribuvo dvariškiai į veselę. Muzikantai trankiau sugriežė, šokėjai - šankiau šoko. Tada ir jaunoji, nubraukusi ašaras, šoko per cielą naktį kaip padūkusi.

*

    Ant rudens linkuo saulelė kas rytą vėliau tekelias, kasvakar anksčiau gulas; o dienovidžiu tankiai miglos užsistoja už šviesos, tarytum pavydėdamos spindulių saulės žemei, nedaleidžia nė pasišildyti. Teipogi debesys, gainiojami vėjo iš vieno pakraščio dangaus, kyla, ūžia, lekia lydami viduriu dangaus ir vėl nukrinta kitame pakraštyj. Vienas ką tik nušniokštė; rodos, ir vėjas nusiginė; nepaspėjo saulelė spyktelėti, beveizint ir vėl vėjas beatgenąs tuo pačiu keliu kitą. Tas vėl šniokšdamas teip pat pylė savo lytų. Kožnas nuo savęs drėkino ir drėkino iškaitusią per vasarą žemelę; dabar jau storai purvuota ir nebegraži.
    Nebėra siūbuojančių javelių nė kvepiančių žolelių; pievos nuskustos, dirvos plikos ir nurudavusios, miškai nuliūdę, tik po daržus dar žaliuoja; šis tas iš daržovių kenčia šaltus lytus ir vėjus.
    Motriškosios dabar jau prūnija po daržus, velka kukšteroms arba kretilais, pila į pastoges kopūstus, batvinius, gelbuodamos nuo supuvimo. Pas Kurmelį daržų dar niekas nejudina: visi dar po bulbes tebevargsta. Pamislijus apie darbus, Petrui net plaukai ant galvos šiaušės: svietas daržus jau nusivalė, o pas jų dar bulbės nenubaigtos.
    - Kažin, kas čia šį metą yra? - dūmojo Petras. - Toks nenuosaikumas darbų!.. Bėda, niekas ir nestelgias paskubėti. Vaikis vienas vis gaišta po jaują; vieną beria ar dvi, vis tiek ligi vakaro užtenka darbo. Mergos valiojas po bulbes, dainiuoja, dantis rodo... Nėra kam paraginti. Ko turi skubėti? Mano gaspadinė, kaip viešnia, būsianti nematanti... Penkta nedėlia, jau galėjo išsilsėti po veselės... Man kitokie darbai, ir tai užpuoliau bekepant bulbes jaujoj. Jug sausų neėda, turbūt sviesto pagauna.
    Teip dūmodamas, Petras pasižiūrėjo į saulę, ėjo į vidų. Priešais išpuolė šuo pieninu snukiu. Žiūri, ugnavietėj išverstas puodas pieno, katilas ant šono, viedrai viduryj pringio, kamaros durys praviros. Žiūri - katė pieną belakanti, kamara prišnerkšta, puodai pripelėję, sviesto paskelė atdara, gale dar biškis trupinių sviesto, apdulkėję, apibyrėję kibirai; geldos minklinuotos sudrėbtos pasienyj, koštuvis ant žemės. Pasižvalgęs Petras, eidamas į vidų, pamislijo:
    - No no! - pamatysma toliau...
    Troboj ant stalo visi indai tebeesą nuo pusryčio, asla nešluota, bulbių lubenoms primyniota, lova sujauta. Pravėręs alkieruką, žiūri jo gaspadinė įvirtusi lovoj. Priėjęs apsikabinęs žadina:
    - Marcelaite, kas bus, kad tu negali beišilsėti? Matai pati, jog aptekom darbais, reik jau sykį atsibusti.
    - Ar nori, kad aš tavo darbus nugrobčio? - atšovė pati.
    - Nereik tau grobstyties, tik bent priveizėk. Negana nenueini į lauką šeimyną paskraidinti, bet ir po vidų nieko neveizi: puodas ugnavietėj palietas, kamaroj meška galvą nutrūktų, katės visą valią gavo... Kodėl neužrakini? Mergos bulbes kepas po jaują. Žinai, kad sausų neėda: besmailižauna po kamarą. Iš klėties vėlek rakto niekumet neištrauki.
    - Įsikišk į nosį savo raktus! - nekantringai subambėjo pati.
    - Ant galo nors trobą apsivalyk, - tęsė Petras. - Kokia antai, kaip kiaulininkas. Pagaliau nė stalo nenuvalei ligi pietų: pareis šeimyna valgyti... Gražu!..
    - Papūsk į nosį! - murmėjo pati. - O kam mergas išvarei prie darbo, kad neapsivalė? Ar tu mane už mergą parvedei? Kad tu nesulauktumei!..
    Atšoko Petras, išgirdęs tokius deliogus. Pečius patraukęs, pamislijo:
    - No no! Pamatysma toliau...
    Tuo tarpu parbėgo šeimyna ant pietų. Žvengė, juokės po pringį. Janikė, įpuolusi į vidų, sušuko:
    - O pana šventoji! Sūdna diena po visus pašalius! Nė stalas nenuvalytas... gana, gana! Barbe, kurk ugnį, sukimės greitai, pareis gaspadorius, vėl bambės, kaip šįryt. Tė, indus nusmauk, aš truputį trobą apvalysiu, kol pakais pietai!
    - O ką valgysma? - šaukė Barbė iš pringio. - Kruopus kaži kas išėdęs, ir katilas pavirtęs... Čia kiaulių darbai. Pieno šit ežerai... iškada. Ką tik šįryt sakė: "Gaspadinė pati apsisuks." Vot, apsisuko! Kaži kur ir pats užvirto? Kalvė uždaryta...
    - Skubėkit pietus, skubėkit! - skraidino parpuolę vaikiai. - Dabar laikas tau šluoties? Rytoj bus belynanti, tumet išsišluosi!...
    Petras, iš alkieruko žiūrėdamas pro langą, kaip žemė tylėjo. Šeimynos žodžiai kaip akmenys ant jo krito. Marcė virto ant antro šono ir atsidūksėjusi tarė:
    - A Jezau, kaip galva gelia!
    Petras tuos jos žodžius kaip kokį įnagį nusitvėrė ir, išėjęs į trobą, tarė:
    - Nešaukokit, mano gaspadinė apsirgo. Įsipilkit pietums pieno ar ko.
    Pats kepurę užsimovęs drožė į kalvę, nes atminė zgauną darbą susiedui prižadėtą. Valgyti nė pamislyti nebenorėjo. Šeimyna pasilikę vienas kalė, kitas zalatijo, juokės, žvengė iš ligos gaspadinės. Vienas sakė:
    - Tokia jos liga, kaip mano sveikata!
    Kitas:
    - Tavo pati nebuvo tokia bloga, kad numirė, kaip manoji kad išgijo.
    Petras, kažin ką užmiršęs, grįžo dar į vidų ir nugirdo tuos juokus. Vėlek apmaudas jį pervėrė. Nuėjęs į kalvę, grobės už darbo, kalė, talžė, skubėjo prakaitu apsipylęs. Apie valgį nėmaž nemislijo, bet širdis kaži ko pasmoko. Po valandos įpuolęs Gorys sušuko:
    - O tai mano žmogelis! Išgirdus žvanginant, kaip sakyti sakė, jog mano darbą paėmei. Bent dumples padumsiu, nes rytojui zgaunai reikia tekinio. Į namus tavęs niekumet negali dagauti, nors čia atnešiau biškį skerstuvių, - tai sakydamas, išsitraukė iš ančio gabalą mėsos ir kilbaso, suvynioto baltoj skarelėj. - Užkąsk šviežynos, Petrali, - tarė, - būsi tvirtesnis.
    Petras užmetė akį - mėsa pakvipo.
    - Reikėtų vesties Gorį prie duonos į vidų, - pamislijo, - bet kas žino, ar kas apsivalė? Į tokį kiaulininką negali, verčiau duonos atsinešiu.
    Gorys tujau iš antros pusės ištraukė pyrago abraką ir plėčkelę už griviną.
    - Mesk kūjį, - tarė, - pavilgyk pirma liežuvį. Lenk stačiai iš plėčkelės, potam užsikąsi.
    Petras metė kepurę, atsipūtė, persižegnojo, lenkė burną. Gorys paragino - lenkė antrą. Lašelis beliko. Neraginamas kando mėsą, pyragą ir nuodaliai viską suvalė. Pabaigęs persižegnojo ir padėkavojo. Pasijuto šmotą tvirtesnis. Nuslinko visi nesmagumai, užmiršo visus skausmus, darbavos šmotą linksmesnis.
    - Ar turi darbą kam apsiėmęs? - klausė Gorys dumdamas.
    - Turiu, - atsakė, - apsiėmęs porines šlajikes padirbti ir apkaustyti mūsų klebonui. Nežinau tik, ką reik veikti, kad teip darbai naminiai susitęsė? Niekaip neprieinu prie savo darbo.
    - Kas tau darbo su naminiais? Bulbes baigia, o daržai - tai niekai: motriškosios vienos nuvalys. Matušės nabaštikė liuob, matysiu, vilks batvinius kaip katė pelę. O ši tavo gaspadinė juk ne jos bestovinti! Kaip sujus, ir nupūs daržus su mergomis.
    - Bepigu, kaip teip butų, - pamislijo Petras.
    - Kiek sulygai su klebonu? - klausė Gorys.
    - Gatavai pabaigti - sėsk ir važiuok, visa savo medega, penkios dešimtys.
    - Oo! Uždarbis! Mesk ir gyvenimą prieš tokius nagus. Dabar tau bepigu: pati jauna, aplakstys visur, o tu dirbsi ir dirbsi...
    Petras atsidūksėjo. Pabaigė Gorio darbą. Tas užsimokėjęs išėjo. Petras taisės kitą imties. Pamislijo dėl visako apsižiūrėti po namus rodos, pati vaikščioja po kiemą. Girdi - pęslai žviegia; žiūri - lovys kaip išmazgotas, matyti, nuo pat ryto nešerti. Eidamas per kiemą, mato klėtį pravirą, žiūri - svetima kiaulė begaspadinaujanti apie miegas. Išvaręs eina į vidų - teip pat visur pūsta pūstynė, kaip ir nuo ryto; tik su ta atmaina, kad indai nuo stalo atrinkti ir pringio kerčioj nemazgoti padrėbti; šaukštai į šalis išsivartę ant žemės. Veizi į alkieruką - tuščia lova, pačios nė balso. Prasidžiugo pamislijęs, jog nuėjo prie kasėjų paskubinti bulbes. Dar eina ir į kluoną, žiūri - klojime grūdai sukasti į kupetą, katrą apstojusios vištos ir paršeliai sklaidė atgal, platyn. Vaikis, pavirtęs ant pelų, išsijuosęs bepokaitaująs. Petras, išblaškęs gyvolius, pabambėjęs ant vaikio, iš tolo jau girdi, kaip kasėjai žvengia po daržą ir bulbėms svaidos.
    - Ar neliaustės šėlti? - sušuko prieidamas. - Tiek dar bulbių, o nėmaž nestelgiat paskubėti.
    - Ir po nedėlios dar šešios dienos! - juokės mergos.
    - O kur gaspadinė? Ar čia nėra? - klausė Petras.
    - Ogi nutempė neseniai per lauką, turbūt prie tėvų, - ir su ranka parodė vaikis į miško pusę.
    - Ko nepašėrėt pęslų? - sakė Petras mergoms. - Loviai tušti, turbūt nuo ryto dar neveizėjot?
    - Viską čia mes, žinai, ir apžiosma! - barės mergos.
    - Čia skubina bulbes, čia šaukia už kiaules, o jovalo nėra kada patiekti, miltų nėra; žviegia, neėda, - tai mes kaltos? Virk večerę, virk pusrytį, iš jaujos parėjus, milžk karves; ant galo dar nė pieno niekas nesusikošia, nors susiplėšyk, o vis mums nepakelti!
    Nebeklausės Petras ligi galo, ėjo akis įdūręs į žemę: pryšininkėj atsistojęs prie savo varstoto dūmojo:
    - Matušelės visur buvo pilnai: gyvoliai apveizėti, nė šeimyna nedreižė... Nejutos, kaip viskas spėriai pasidirbo... "Vaikaiti, nerūpinkis, - liuob sakys, - savo darbo tik žiūrėkis..." O dabar kas paragins? Nebent kumet atsibus?.. Pamatysma toliau... O jeigu visada tokia bus? Jei prie tėvų išlėks, jei miegos?..
    Nesmagumas apėmė Petrą, net širdis apėjo; nusispjovė.
    - Gorys mat jau paršiuką pasiskerdęs, o mūsų dar kaip šakaliai. Senos mėsos nebėra. Ko benorėti: čia pagrabas, čia veselė... Gorio arielka teip macni... Nieko nevodytų nusipirkus palaikyti... Kartais burnelę... širdžiai suskudus...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page