r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Žemaitė
PETRAS KURMELIS
[1]

    Rytmetį, bešvintant aušrai, tiršta migla apdengė visą pasaulį teip storai, jog tekančios saulės spinduliai nebepersimušo ligi žemės, skleidės ten pat padangėse, anopus miglos, todėl rytmečiuose truputį šviesesni ir baltesni buvo debesys. Migla, kybodama ore, šakas ir lapus medžių teip sudrėkino, jog menku vėjeliu pakrutinti medžiai bėrė stambiais lašais gulintį ant lapų vandenį. Aukštai kildamas didesnis vėjas gainiojo ir skleidė miglą. Viena, žemyn guldama, sušlapino ir be lytaus aplijo visą paviršę žemės stora rasa; kita, kildama aukštyn, virto į debesis ir sklaidės po padangę. Kur ne kur truputį praskilo; pro tas plyšes spyktelėjo spinduliai ir vėl užsitraukė. Maišės, stumdės, lėkė, lėkė padangiais stori mūrai, o apačioj saulės balo ir kas kartas plonėjo. Saulelė iš pradžios nuoga, be spindulių, balta ir prigesusi, tarytum mieguosta, žioruodama per miglą, pamažu kilo aukštyn; potam, praskleidusi debesis, drąsiai kvėpė auksuotą šilimą ant blizgančios rasotos žemės. Visa padangė nusipraususi vėsioj rasoj linksmai nušvito.
    Žmonės džiaugės gražiu rytmečiu šventės žolinės. Kur tik kreipsies arba akį užmesi, visur numanyti šventė. Po laukus žmonių nė gyvos dvasios; užtai keliai ir takai pilni, būrių būriai kaip vilnyti vilnija: pėsti, raiti ir važiuoti, pralenkdami kits kitą, skubėjo visi bažnyčios linkan. Kožna motriška su žoline kaip su šluota rankoj, suskinta visokių žolelių, žydinčių darželyj, ir visokių lauko žolių. Kur prie senesniųjų, mažne kožnoj žolinėj riogsojo išsiskleidęs piktdagis. Pilnas jau šventorius, pilnas miestelis svieto; špitolės kieme ir pašventory pilnai pristatyta vežimų, o vis dar tebeeina ir tebvažiuoja keliais, tarytum nė gyvos dvasios nebeliko po kiemus ir sodas - visi sutvino į bažnyčią. Ant galo jau vežimai retyn, bet ir vietos apsistoti kas kartas mažyn. Dar vienas atvažiavo ir apsistojo pašventory; vežimelis dailus, naujitelaitis, širva riebia kumele pakinkytas, susisėdę vyras su pačia ir poras vaikų ant kojų. Boba išlipo, vaikus iškilnojo, drobužiukus jų nupurtino nuo šapų, aptaisinėjo; žolinės kotą, katroj piktdagis kėksojo, suvyniojo į nosinę, kninga antroj rankoj, ir nuėjo į bažnyčią; vaikai, įsikibę į skvernus, nubėgo kartu. Vyras pasilikęs taisės ir šėrės kumelę.
    - No no! Kad ir dėdė įsitaisęs gražų vežimelį! - tarė prieidamas jaunesnis vyriškis. - Naujitelaitis, ką tik nuo adatos, - pasilenkdamas žiūrėjo. - Pirkai ar dirbinai?
    - Argi nepažįsti Petro Kurmelio darbo? - atsakė pirmasis.
    - Ką čia gali pažinti. O kas kaustė?
    - Ogi jis pats. Kam jis apsiima padirbti, tai jau viską nuodaliai padirba ir apkausto, tik sėsk ir važiuok.
    - Kad nagai, tai nagai!.. - gyrė Zolys čiupinėdamas. - Jug tai mano artimas giminaitis - jo motyna Zolaitė. Bet kaip įsimušo į bagotystę, nebegiminaujamės, - žinoma, aš biednas…
    - Et, neteisybė! - sporijo Gorys. - Prie jo nėra nė jokios didystės, nebent gaišti nenori tumet, jei nešnekas su kuomi. Kiek jis turi prisidirbęs šėpų, skrynių, šlajų, brikų... Neimtumei už keletą mažne šimtų.
    - Giminaitis tavo ar ne, bet tikrai išmintingas ir darbininkas vaikis. Bėda tik jam dabar, kad matušelė čyst pasilpo: paliks nabagas be gaspadinės, jau ir dabar kaipje neturįs. Senikė mažai belipa iš lovos, būk daktaras nebeapsiimąs išgydyti.
    - O ko jis lankė šio laiko neapsižanijęs? Būtų beturįs gaspadinę! Arba dabar turi subrusti. Ko neperši, dėde? Ten pat esi artie. Tumet nebe laikas lakstyti, kaip jau nė kokios nebeliks.
    - Et! - pamojo Gorys, - piršau keletą, bet jis vis kaip atbulas ant tos ženatvės; kokią tik papiršk, rodos, ir doras linkėjau... niekaip negali tropyti, vis tai šis, tai tas jam netikęs, o nė prie vienos nuvesti neduodas; nesuprantu, ką jis mislija. Šit ir jo bėrukas: mat raitas atjojęs; privesk ėmęs prie mano vežimelio, - teėdie!
    Zoliui blyktelėjo mislė per galvą, padūmojo savy:
    - Žinau, ko jis ieško: aš ančtiksiu.
    - Pasenterėjo vaikis ir paliko angus ant ženatvės, - tarė Zolys, rišdamas arklį. - Visada, kol jaunas neapsižanija, senesniam jau sunku prisirengti.
    - Tai bėrukas, kaip mūras arklys!
    - Oo! Kokie jo visi gyvoliai!.. Tai myla, malonu. Begalinę turi pavadenką, viskas aniems kaip rūgti rūgsta: nutrauks veršius - nors nė nuo šalies neeik; kumeliai - kaip staininių, arba paršeliai antai kaip iš pieno plaukę. Kas žino, matušelės tai ranka ar teip ir Petrui seksis? O kaip dabar, tai gyvenimas kaip rietėti rieta. Žinoma, prie to ir prieveizos reikia.
    Užėjo suma, visi žmonės iš pazomačių sulindo į bažnyčią; po kozoniaus sušilę, suplukę skubėjo, grūdos laukan, pavėsy ieškodami atgajaus. Petras Kurmelis, teipogi išsiritęs iš bažnyčios, šluostės nuo kaktos prakaitą. Vyras jau sumitęs, aukštas, stambus, truputį susimetęs į kuprą; rankos kietos kaip gelžinės, sutrintos, pajuodusios nuo darbo; plaukai ir uostai juodi, veido bėro iš prigimimo, o nuo saulės nudegęs išrodė dar juodesnis; akys mėlynos, truputį jau įdubusios ir apsirukšlėjusios nurodė nebe pirmąją jaunystę. Senovės drobužiai apstūs, apdribę dar didžiau jį senino. Balakonas rudo milo, kelnės ir šalbierka languoto čerkaso, batų aulai sulig keliais, dideli ir stori, po kaklo skepetukas storai pagumūturtas, kepurę plačiausiu viršu rankoj nusitvėręs. Ėjo sunkiai dideliais žingsniais, rodės kojų nepavelkąs. Zolys prisiartinęs, pasitraukęs jį į pazomatį, ėmė rokuoti:
    - Girdėjau, Petrali, prastas naujynas, jog tavo motynelė pasiligojo.
    - Suvisu prastos, - atsidūksėjo Petras. - Prastos, o ką darysi. Nuo Dievo valios neišbėgsi.
    - Prisieina jau tau, nabagai, žanyties. Ne Dieve numirtų, kurgi dingsi be gaspadinės palikęs? Verčiau lig iš laiko pasiskirk kur turtingą mergą, kur su keliais šimtais, tai bent pajusi, - nuoširdžiai kalbėjo Zolys. - Nors ir pliką paimtumei, žinau, jog gyvensi, bet vis pačią reik pačios vietoj laikyti, ta mergos vietos nebeužims. Turtingą bent gi turėsi už ką užlaikyti. Nors šį kartą apsitenki su savu, bet ilgainiuo gali prisieiti labai juoda diena - O tuo tarpu ir palūkos ne pro šalį.
    Patiko Petrui Zolio patarmė, net akys jam atšvito.
    - Teisybę, dėde, kalbi, teisybę, - tarė Petras. - Aš ir pats teip dūmojau. Bet kame šioj gadynėj tie šimtai bėra? Visi nuplikę, prasiskoliję, nė prie vieno kišenėj pasiutusios kapeikos nerasi.
    - O dukterys išrėdytos dėlto kaip lėlės, - pridėjo dėdė.
    - Ženyties zgaunai reikėtų, nežinau kaip versties...
    - Jei manęs klausysi, - tarė Zolys, - aš tau veikiai priteiksiu. Nors nelabai straini, bet piningų kaip įklotų gausi.
    - Susimildamas, kame teip užklumpei? - klausė Petras.
    - Ogi mūsų medininkas Kupstys supelėjusių turi gumaškų. Kiek jisai skarbo prisikrovė iš pono miško! Kiek tų rąstų arba aktainių sulindo jam į kišenę. O niekur grašio neišleidžia: mergos nerėdo, maisto vėlek neperka. Vienas puspūrelį, kitas uždaro sklypelį... Kožnas meilija, kad miške jo nematytų, o medininkui vis nė pro šalį... Kupstys gudrus - nešlovinas. Bet man andai sakė: "Kad mano Marcikei kur dorai atsitiktų, sukrapštyčio ligi penketos šimtukų." O dar sūnūs jo tokias brangias algas ima po dvarus, - ir tie mestų seseriai po keletą dešimtų. Jei nori, tujau išperšu: ten merga, nors ne garsi ir be kraičio, bet storai pininguota, tikrai geras kąsnis - ne vienas galanda dantis, ir tau bus ne pro šalį.
    Atminė Petras matęs Marcikę arklių ieškodamas: miške nejučioms užkropęs besivaliojančią uogose... Atminė, jog stora, raudona, dikta merga, tik be galo juodais marškiniais buvo apsivilkusi. "Tai niekis, - pamatysma toliau."
    - Piningus pirm šliūbo atiduos, žinoma, slapta, - tęsė toliau Zolys. - Nė užrašo nė kokio nereikalaus - prisivengia pono. Pabuvęs dar keletą metų medininku, sukrautų dar antra tiek. Potam priimsi senius nukaršinti - jums ir visi grašgaliai patapės. Ir tai bus ne pro šalį.
    Petras dūmojo. Zolys patyliais šnekėjo:
    - Ogi su mišku - kokį turėtumei kirtį!.. Kupstys svetimam nelabai tebranginas, o kaip žentui - tai vežtumi ir vežtumi, kiek tik arkliai valiotų: prisitiektumei medegos cielam amžiui, liktų dar ir vaikams. - Patyliais dar tęsė: - Miško vogti nė kokio grieko: ponas ano nelaistė. Dievas visiems užaugino. By tik niekas negaudo ir neštropuoja - kirsk, kiek tik bevalioji.
    Zolio kalba labai mėgo Petrui. Kol tik mišparai pasibaigė, Zolys be perstojo šnibždėjo girdamas gerą kąsnį, o Petras dūmojo apie šimtus ir apie veltuo kertamą mišką. Po visam, einant per miestelį, mergos kaip tyčioms painiojos jam po kojų; nekurios juokdamos kybino:
    - Petrai, lekiam namon!
    O Petras ėjo rimtai, nes neturėjo mados rodyti dantis su mergoms. Nesijutęs užklumpė pakarčemyj Zolį su Kupsčiu. Zolys vedės Kupstį ant alaus, kartu nepaliko nė Petro. Tas, nors atspiroms, bet turėjo dėdės klausyti. Vičvienaitę skleinyčią teišgėrė Petras, bet Zolys beveizint suderino anuos, ir Petras prižadėjo šį vakarą pat pribūti su Zoliu į jo namus.

*

    Važiuotieji, raitieji ir pėstieji vyrai šen ten gaišavo, o pėsčiosios motriškosios visų pirma išsipylė ant namų, - vėlek kaip nuo ryto traukė ant bažnyčios, teip po visam būriais grįžo ant namų. Tebebuvo dar laikas - saulė ką tik iš pietų iškrypusi, todėl ir mergikės neskubėjo keliauti. Susirinkdamos po kelias, ėjo juokuodamos. Užginė kitą būrelį, kelyje toliau užginė dar daugiau, pasidarė didelis būrys. Šnekėdamos, klegėdamos pasakojos, ką katra šiandien bažnyčioj ar miestely užtėmijo.
    - Ir Petras Kurmelis šiandien teip švytrauna, - tarė viena. - Turbūt jau mėtrigauna žanyties?
    - Anoks nešvytravimas! - juokės kita. - Kaip tik atmenu, vis tas pats jo rudinis balakonas, dryžinė šalbierka...
    - Musėt ir kepurė žieminė?
    - Kaipgis, ir batai veltiniai! Ka, ka, ka! - juokės visos.
    - Juokitės, juokitės, - tarė už visas senesnė, - o kožnos širdelė tvaks, tvaks, tvaks, kad tik kaip galėtų jam įsisiūlyti.
    - Nėra ko tvaskėti nė siūlyties: jis ne mūsų nosiai, mergaitės.
    - Mūsų ar ne mūsų, o ar žinot, mergelės, jog aš už jo ir neičio. Kaip jis yra man širdį paėdęs! Pūsta jo turtų, verčiau už plikiausio vaikio!..
    - Jaugi tu prie anų tarnavai? Tai jau gerai pažįsti.
    - Paėdė gerai man širdį: amžinieji bambekliai. Tokia motyna, toks ir Petras. Žingsnio nemokėsi pažengti nė nieko padirbti: vis neviežlybai, vis negerai, niekuomi neįtiksi!..
    - Toks, rodos, kūtvaila, kaip ir Petras, o mat užsilaikyti nori viežlybai.
    - Dieve sergėk, kaip viežlybai! Tur būti visur iššlavinėta, išdulkinta... Kožną rytą turi apsivalyti, kaip prieš kalėdininkus; biškį kas nepatiko, tai bambės kaip ubagas kruopus pabėręs. Neduok Dieve pačiai tokiam pakliuvus!
    - Bepigu su tuo. Duokit man tiktai Kurmelį su jo gyvenimu, pamatytumit: visi pašaliai būtų kaip stiklas ir jis pats kaip skripyčia vaikinas.
    - Nebijok, pasivaipytumei dar gerai su juomi: jam nepakakinsi baltų marškinių - čia apsivilkęs, čia vėl susipaišęs; pats vėlek prausis ar ne, vis tiek juodas do juodas. Tokį dar ir apvalysi? O prie viežlybumo pašalių daugiau motynos išmislai - kad niekur šapelio nė dulkelės nebūtų, arba indo niekumet netropysi kur pastatyti - vis ne vietoj ir ne vietoj. Petras teip pat nuo motynos paprato - nė jam niekur neįtiksi. Ką tu, žmogus, išpasakosi! Prie virimo, prie valgio ar prie indų tai šis, tai tas - vis netikęs: turi prisikabinti, turi pabambėti. Tegul anuos šimts! Paėdė man...
    - Nė man teip paėdė, nė nieko, - tarė graži mergikė, ką tik jas pasivijusi. - Metai mažne baigiasi, o dar blogo žodžio negirdėjau nė nuo katro. Kaip tik padirbsi viską kaip reikia, niekas nė žodžio nesako. Amžius galėčio teip būti. Ir motyna mano daliai labai gera: šįryt viską apėjus išleido į bažnyčią, pasiliko viena. Tik, žinoma, reikia susiprasti, nevėluoties, - lekiam greičiau!
    - Nė man nepaėstų: būtų kaip šilta vilna.
    - Je je, dar tas šykštuklis ir būtų? Ant duonos kąsnio, miltų saujos virpa, dreba... O kapeikos nė su mietu neišmuštumei iš nagų. Toks tau ir būtų "šilta vilna". Amžini nevierionys: vis mergos vagiančios, vis ėdančios! Raktai nekrinta iš kišenės: rodos, kad kožnas vogti tetyko. Labiau ta motyna: skūpičelka, pagatava iš vaško išsukti... Daboja, kad tik mergos kąsnio nepakąstų! Iš pašėlimo ir pati ant uodegos atsisėdo!
    - Mergelės! - atsiliepė kita, - jug gaspadinė namuose ant to yra: priveizėti šeimyną, tausoti duoną ir uždarą. Užtai visiems neįtiksi, prisieina kartais su šeimyna ir susibarti. Kurmelienė visoms gaspadinėms gali būti paveikslu.
    - Tausojo, tausojo naudą visą amžių, riejos su mergoms, kas iš to? Nieko į grabą neįsidės, kita parėjusi besilaitos!
    - Ir kita parėjusi seks jos pėdas, ir bus gerai.
    - Kas žino, Petras ieškos didelės dalies, o su šimtais parėjusi, kaip sau norit, mergelės, nebus tokia butos krukis, kaip matušelė.
    - Argi tu, Jane, negali kaip prisivilioti Kurmelį? Kad teip aš būčio tavo vietoj prie jo, už sykio būtų mano!
    Janė prasijuokė ir truputį užsidūmojo; potam abidvi ėmė patyliais šnibždėties.
    - O teip! - tarė kita. - Nė po šiuo, nė po tuo, katra Kurmeliui paklius, įkris kaip inkstas į taukus, ir gana! Kad tik bagota būčio, pirma vieta man būtų.
    - Kur čia ne tau ar ne man! - juokės kita. - Kojas nuaučio, burną nuprausčio, valgyti duočio ir pabučiuočio...
    - Ka, ka, ka! - juokės visos. - Kad ir tokį juodą?
    - Gana mums besivaržyti Petru: ne mūsų panosei, ne mūsų! Pamatyste, kokią kvarkliuotą parves: neatbos nė jo senumo, nė juodumo.
    Turėjo baigties jau kalba, nes priėjo prie sodos ir pradėjo skirstyties kožna į savo butą.

*

    Petras, parjodamas namo, apsistojo savo ganykloj, nubalnojęs arklį, paleido prie kitų; pats balnu nešinas parėjo namon. Į tuos jo namus linksma buvo pažiūrėti. Kožnas galėjo pasidžiaugti, toks visur gražus taikumas: visi pašaliai, rodos, žiubėti žiubėjo; visi budinkai aptaisyti, kiti naujai dengti; sodnelis žiogriais aptvertas, kiemelis iššluotas, troba naujai apipieryta, ant stogo kaminas, ir langinyčios nubaltintos. Niekur nematyti nė jokio padargo pamesto, nė ant tvoros nė kokio škarmalo. Petras nešė balną į klėtį, rado užrakintą; padėjęs ant lipinės prie klėties durų, atsistojęs kiemely žiūrėjo į obelių šakas sodnelyj, apkibusias raudonpusiais vaisiais - turbūt tėmijo, ar visi tebėra obūliai. Dar sykį apsižvalgęs, šunį paglostęs, įėjo į vidų.
    Troboj aukštoj, šviesioj, teip pat pašaliuose viežlybai suolai ir stalas baltiteliai nušveisti; asla iššluota, sienos išbaltintos, visur tuščios; apart kelių paveikslų ir Dievo Mūkos gale, nė jokio drobužio pakabinto, nė jokio škarmalo, nė indo po kerčias; visi pasuoliai išvalyti. Oras čysčiausis, nes pro galinį langą atdarą prikvepusi troba razetoms iš darželio.
    Motynelė gulėjo lovoj apsidariusi, išrodė ką tik atsigulusi ir užmigusi. Petras, tykiai duris uždaręs, nusivilko balakoną, pakabinęs ant gembės, palengvuo atsisėdo ant suolo priešais lovos, pasirėmęs ant stalo, žiūrėjo į savo matušelę. Nublyškusi, net mėlyna, įdubusios akys, užsimerkusi, įsikniaususi baltitelėj poduškoj, susirengusi gulėjo, o ranka ištiesta ant šono teip balta ir mėlynoms gysloms sumarginta, kaip tikro numirėlio; kojos teipogi baltavo iš po drobužių; pūškavo sunkiai, kartais truputį sudejuodama. Petras, bijodamas pabudinti, tykiai sėdėdamas dūmojo:
    - Kiek ta rankelė yra prisidirbusi, kiek grašio sukalusi!.. O tos kojelės! Kaip tik atmenu, tupinėjo ir tupinėjo. Visi takeliai kruvinai numynioti, viską ir visus paliks. Valia nevalia - reiks kitą į jos pėdas statyti... Be motriškos negali, anos moka iš menko nieko grašgalį sukalti. Vyrai... kaip ir aš, rodos, dirbu, nesnaudžiu, o piningų kaip nėr, teip nėr. Teip stelgsiuos neišleisti, tai šen, tai ten, žiūrėk - ir nebėr keletos rublių. Kad teip keli šimteliai ant palūkų!.. Gerai Zolys sako: "Ne pro šalį..." O suma vis ciela... Ir ta medega pašėlusiai kaštuoja! Kol ką padirbęs parduosi, o čia pirma užmokėk. Dykai gavus, galėtų dirbti ir dirbti. Vis naujas būtų grašis - galėtų smoką išmanyti... Matušelė be galo gynioja mišką vogti; kas gi kaltas, kad tetušis iš to mirti gavo... Kam teip drūktą vogti?
    Mergikė, pajutusi Petrą parjojus, įnešė pietus ir, padėjusi prieš jį ant stalo, išėjos pro duris. Petras valgydamas vis žiūrėjo į matušelę ir dūmojo:
    - Kokia jos bus širdis, pamačius kitą savo vietoj. Seniai liepia žanyties, ir nebegali laukti. Vienas niekaip negalėčio sukties. Zolys gerai išmano... kaip čia reik pradrįsti jai sakyti!
    Motynelė, nepasijudindama pravėrusi akis, pažiūrėjo ir, vėl užsimerkusi, tarė:
    - Jei nori pieno, šitai kamaros raktas. Liepk Janikei įnešti arba verčiau eik pats kartu: merga viena besmailižaus. Neįleiskit katę, uždenkit puodą, kad žiurkė neįkristų.
    Truputį pakosėjusi, vėl tykiai gulėjo. Petras vėl dūmojo:
    - Žinok tu, žmogus, visas atsargas nuo mergų, kačių ir žiurkių! Reikią pieną daboti... užteks man batvinių. Janikė gudri, neleisiu į kamarą. Į klėtį, žinau, kad negali nė vienos leisti: vilnos, linai, sruogos... visur pairai... Ne Dieve greitai numirtų, kaip čia reikėtų apsiversti?.. Vot, ir daktaras kelis rublius kaštavo, o nieko nemačija, kas kartas menkyn. Lovelėj gulėdama viskuomi dar pasirūpina, o kaip užmerks akeles, kas man beveizės?.. Reik žanyties. Ne, išgama, ne vaikas būčio, vesdamas kitą ant jos gyvos galvos! Gal dar nors truputį pagerės? Paspėsiu...
    Petrui pasidarė kaži kas nesmagu, batviniai neskanūs, duonos nuryti nebegali. Paėmęs raktą, torielka nešinas išėjo pieno; įėjęs į kamarą, nebeatminė, kuomet čia bebuvęs: žvalgės kaip svetimame kambary. Eila puodų sustatyta asloj, visi uždangstyti baltoms puoddangtelėms. Lauknešė su sviestu užklota balta skarele, gale - lentyna apdėta sūriais, ant girnų - puodai su kruopais, geldelė su užkulu, palubyj kartelė parišta su kilbasais ir pora palčių lašinių kybojo. Žvalgės atsistojęs: neįmanė, iš katro puodo pilties ir kaip susitaisyti pieno.
    - Kas čia kamaros duris varsto - bene Cimbalis? - sušuko įbėgdama Janikė.
    Mergaitė skaisti, jauna, švelniai kaip šventė apsidariusi: kvartūgelis ir marškiniai baltitelaičiai, liemuo staniku suvaržytas, drūktos geltonos kasos dailiai sušukuotos, mėlynos akys kaip vaivorai linksmai blizgėjo; kartu tankiai rodė dvi eilas smulkių dantukų. Aiški, raudonpusė mergaitė kaip žemuogė.
    - Pieno nori? - klausė juokdamos. - Duokš torielką, sutaisysiu žinau, kokį čėdiji.
    Paėmusi šaukštą, sėmė iš vieno puodo iš galo, iš kito nuo viršaus, pyliojo. Pritaisė. Padavusi Petrui torielką į rankas, tarė:
    - Palūkėk tamsta čia dar valandėlę, pasisemsiu vištelėms lesti.
    Uždangstė atgal puodus, išbėgusi įsinešė rakandelį, įsipylė kruopų, į kitą indą antelėms miltų, sukos, lakstė, išvarė katę, užrakino kamarą, atiduodama raktą, pažiūrėjo Petrui stačiai į akis ir šposingai nusišypsojo. Petras pasistebėjo į ją, kaip būt pirmą kartą pamatęs. Gal ne kasdieninis apdaras ar toks smailus pasižiūrėjimas arba nepaprastas nusišvypsojimas teip jam įsmego giliai į akis, jog sugrįžus į trobą valgant vis Janikė akyse stovėjo; norėtų dar sykį pasižiūrėti tankiai žvalgės į duris, bene įeina.
    Saulelė jau gerai iškrypo iš pietų. Petrui parūpo kelionė pas Kupstį, nes numanė, jog Zolys laukia jo; o čia matušelė nėmaž nenori su juomi rokuoties. Pavalgęs dybsturo, apsivilko balakoną, pasistatė lazdelę, kas valandelė žvelgdamas į lovą. Staiga užsikosėjo matušelė, šokos lovoj ir, nieko nesakydama, parodė su ranka į atdarąjį langą. Petras prišokęs uždarė. Perėjus kosuliui, Petras ėmė motynelei, nors ne viską, pasakoti, ką šiandien girdėjęs nuo Zolio ir kur žadąs eiti. Matušelė, pamojusi su rankele, tarė:
    - Žinokis, vaikaiti! Nebe jauniklelis beesi, išmanai dėl savęs geriau, o man vis tiek: nebe ilgai, man rodo, bepateksiu. Gal nepakyrėsiu nė marčiai. Neturtingų tėvų, vargo mačiusi mergelė gal būti darbi ir prieplaiki... Pasižmonėk dėl viso ko, pamatysi toliau...
    Buvo beišeinąs, matušelė vėl atšaukusi tarė:
    - Pasakyk Janikei, tedabojie sodnelį: mačiau pirma - Juzukas nukritusį obūlį ir bekrapštąs per žiogrį.
    - Et, dėl to obūlio! - pamojo Petras.
    Išėjęs į kiemą, pamatė balną ant lipinės, grįžo dar rakto; nepaspėjo klėties atrakinti, vėlek prisistatė Janikė.
    - Gerai, kad tamsta pasisukai į klėtį, - tarė: - pasiimsiu, ko man reik. Gal tamsta greit nepareisi. Mama guli...
    Ir vėlek švypsodama nevatnai pažiūrėjo jam į akis; o čia kartu sukos: sėmės paršeliams grūdų, kiaulėms miltų, večerei miltų. Teip šarpiai lakstė ir darbavos, net širdis Petrui džiaugės.
    - Kaip ana viską atmena! - dūmojo. - Kad tokia sugebanti slaugytų matušelę ligi smerčio, o mane per visą amžių...
    Kaži koks saldumas užėjo jam ant širdies, ėmė ukvata apsikabinti Janikę ir sakyti jai:
    - Saugyk ir mylėk mane ligi smerčio... ir aš tave mylėsiu, mylėsiu...
    Buvo jau besiekiąs... Staiga vėl pašoko mislė:
    - No, tokių pilnas kerčias privaryčio... Zolys išmano: "Su šimtais bent gi bus už ką ir užlaikyti..."
    Užrakinęs duris, rūsčiai tarė:
    - Nevėluokis večerę, rytoj ne šventė. Jonas teeinie gulti, arklius aš pats suveizėsiu. Tė, įnešk raktą!
    Janikė, imdama raktą, vėl kaži kaip šposingai pažiūrėjo į akis ir prasijuokė. Petras nusisukęs nusispjovė ir, eidamas toliau, kraipydamas galvą, dūmojo:
    - Turbūt ana žino ar numano, kur aš einu. Mergos gerą turi uoslę, ir dar tokia gudri... Bet ir graži! Be reikalo kitur baldaus: būtų gera, pašėlusiai sprauni. Mamaitė sako: "Pasižmonėti dėl visako.." Tos niekas nepagaus, parėjęs teberasiu.
    Negalėjo niekaip kitur mislės atkreipti, nes Janikės akys žydravo priešais, o tokio prasijuokimo jos niekaip neužmiršo. Vėlek nusispjovė.
    - Kad teip nebeeičio? - pamislijo. - Kupsčiui prižadėjau... Zolys vėlek rūgos už pamelavimą... Eisiu, pamatysma toliau, bene gvalta įbruks mergą?.. Jei netiks, valia rankas pakratyti. Užteks tos pačios. Merga do merga, o šimtai vis ne pro šalį....
    Krustelėjo, nes išgirdo balsą šaukiant: "Ko teip vėluojies?" Zolys puskely jau belūkurąs. Toliau ėjo kartu vis šnekėdami apie šimtus, palūkas, veltuo kertamą medegą; tokios kalbos užtrynė ir Janikės paveikslą.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page