r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Žemaitė
MARTI
[3]

*

    Kūtvailiškių pievos išeina pailga lygme išilgui Ventos. Nuo sodos pusės kalvos ir kelmuoti dirvonai. Priešais, antroj pusėj, pušynai žaliuoja. Venta po plotmą viseip išsivinguruoja, skiriasi į šakas, katros, vingį aprietusios, ir vėl krūvon susibėga, bet plaukti tiktai per potvynius tepakilsta, o vasarą niūkso ant vietos, pabliurusi dumblais ir purvynais, per tai ir pievos šlapios ir smukios, išdžiūna tiktai atsitropijus giedrai vasarai. Tankiai per šienpjūtę tyvaliuoja vanduo po žolyną pasruvęs, o jei kartais sodresnis lytus uždrožia, tada Venta beveizint užkilsta, išsiliejusi plačiau, daduoda vandens šakoms, ir susibūrusios visos per vieną pasijudina plaukti; tumet nuplukdo, nuneša pradalges, kupsčius ir kūgius, o stačioji žolė, aptvinusi ligi viršūnių, lenkiama sraunumu vandens, susikloja gulsčia ligi pat žemės. Tumet šienaujantiems padaro nemažai šoros. Užtai, nusekus pavasarį potvyniams, stojus pagadai, atstu pirm šv. Jono subruzda jau sodiškiai po ventas valiuoti.
    Rytmetį, saulelei apšvietus pirmais spinduliais viršūnes pušyno, apibėrus žemę spindinčiais burbuleliais rasos, sukilus paukšteliams čiulbėti, sustoję vyrai į būrelį garsiai suvaliavo. Atbalsis dainos atsimušo pušyne, antroje pusėje ligi sodos skleidės meilus garsas. Tas būrelis dar nenubaigė tęsti, kitame rėžyj vėlek užniko ūžti. Kitur dalgiu skambina ir klepnoja. Tokio ūžesio balsas kilo nuo žemės kartu su balta migla, sklido ore, mišo su giesme vivirselio, nusiūžė, nusiskambėjo toli toli padangėse.
    Margoji gegelė papušynyj linksmai kukavo ir sukvakėjo. Giliajame Ventos duburkyje pliaukštelėjo lydeka.
    Su pusryčiais pribuvo mergaitės, pasirengusios ant darbo. Gaspadoriai su arkliais ir vežimais danginos į pievas, važiojo žabarus kamšoms, kur negalėjo įbristi; vežės iš namų lentas, visokias duris tiltams ir liptams, per ravus dėliojo, taisė takus, kuriuo išvilkti šieną.
    Pjovėjai sušilę, suplukę, vienmarškiniai, pasiraitę, nusitvėrę į klėbį dalgkotį, susilenkę brido išilgui rėžio, koja už kojos, nė aplenkdami sausimos, nė pelkės. Kaip įniršę kareiviai arba kokie galvažudžiai kirto su ašmenimis dalgio, klojo žolę į pradalgę, suko į šalį kaip kokią juostą, tęsė greta, o savo šliūžei skyrė platų kelią. Kožname rėžy du ar trys vyrai eiloj, po kits kito, kinkavo ir kinkavo, visi pavieniui. Netatras pailsęs sustojo, dalgį pasistatęs suskambino, sužvangino, su pustykle per ašmenis sučarškino, kepurę atsismaukęs prakaitą nubraukė, diržą ant pilvo patampė, ir vėl dalgį į klėbį ir vėl kinkavo.
    Žolelė dar pastyrusi kioksojo pradalgėj pasišiaušusi, tarytum nenusimananti atskirta jau nuo savo kelmo, nėmaž nenuliūdusi.
    Mergikės įkandin vyrų šarpavo kaip bitelės erškėtrožėse, nelaukdamos nė pavytimo žolės, lėkė į pelkę padėliotoms lentoms arba kur pakliūk murdės, brido pasikaišiusios, dumblais susitaškiusios, basos kaip antys, raudonoms kojoms, nebodamos nieko, stūmė su grėbliu pradalgę pagal žemę, sugreibusios klėbiais dėjo varvantį šieną ant velkių; prispaudė su grėbliu, potam užmetė virvelę ant pečių, kartelių galus nusitvėrusios murdės, brido smukdamos, klupdamos per purvynus, kol dabrido iki padėliotų takų. Dakopusios liptus, pasigavo, kuo netekinos lėkė išilgui vilkdamos šėkų valktį už save didesnį kaip skruzdelės. Vilko ant kalvos, vertė į pakūgę džiovinti. Mergos apilsusios, sušilusios šarpuoja; nors kožna savo rėžį verčia, o abelnai išrodo, jog, kits kitai pavydėdamos, grobsto, godėjas, kožna stelgias, kad tik daugiau suglemžti.
    Vyrai kinkuoja ir slenka į vieną pusę. Motriškos velka, šliaužia priešingai, į antrą pusę; vilnija kaip varpos, vėjo linguojamos maišos, marguoja žalios plotmos ventų, tarytum baltų žąsų prisklidusios. Taškos po vandenį, murdos po dumblynus, bėgioja, rodos, banda gyliuoja. Saulelė kaitina be jokio vėjelio.
    Nebetol jau pietai, nes bobos su lauknešeliais, persižabojusios terbelėms, nuo sodos slenka per pušyną į pavenčius. Ankstybesniųjų būrelis susėdusios pavėsyj, lūkuro, kol išbris darbininkai, ir tarpe savęs šnekučiavo:
    - O tai, žiūrėk, kokį valktį Kotrė velka, - rodė viena. - Netinginė, bračeli! Jug čia nevalios jai nėra, o dėlto dirba pašėlusiai, kad bėda.
    - Ką gi darys nedirbusi? Kad vyras tinginys, pati tur būti darbininkė; visumet teip yra.
    - Neduok Dieve, į kokį sūrų rasalą įkrito mergelė! Kažin, kokia širdis bėr jos tėvų... Tokią dalį paklojo, bračeli! o vaiką įkišo į tokį vargą, tai bėda!
    - Motyna, žinoma, gailis prapuolusios dukrelės; mačiau pašventoryj, kaip Kotrė verkdama tėvams guodžiojos. Motyna kartu verkė, o tėvas, girdėjau, sako: "Kentėk, duktau; pasigausi po tėvų smerčio; žemė gera!"
    - Kentėk, kentėk! - juokės kita. - Kol saulė patekės, rasa ir akis išės. Tokie dar dikti tėvai; marti dar pirma gal kojas pastatyti, besiplėšydama viena su darbais. Motyna iš didelio darbumo, marčią įgavusi, ir rankas susinėrė, pagaliau nebeneša nė pietų: Kotrė, ateidama grėbti, turi atsinešti.
    Kaži kur įniršo pliaukšti, neėjo dar ėsti:
    - Pone Dieve sergėk, kad šįmet išpijo ventos. Pernai šmotą buvo sausesnės.
    - Visą šieną gaus savim išvilkti, arklių neįves... Atbodus darbas... Kad bent Dievas pagadą patęstų, išvilktas nesupūtų. Pjovėjai pradėjo žvalgyties į savo šašėlius.
    - Kažin, kelinta gal būti adyna? - paklausė vienas iš būrio.
    - Adynos dar mat bereikią! - juokės kitas. - Pilvas pervis geriau laiką nurodo... Antai ir nešėjos atvilnija su pietais.
    Skambino dalgius, šluostės prakaitą ir palengvui pradėjo po kelis kalvon slinkti. Vienas, brisdamas stačiai, įsmuko ligi juostos, storai susipurvinęs, led išmaujojo. Kitas, eidamas takišiu, į šaką įpliumpėjo, - juokų, klegesio ligi valios. Jaunesnieji užniko mergas velėnoms taškyti, ir tos nepasiduodamos laidės priešais. Potam juokuodami, stumdydamos, mergų valkčius pagrobę arba jas pačias už rankų, išlakino, išklegėjo iš pelkės.
    Rinkos visi į būrelius, ieškojo užūksmės, ir nešėjos su pietais išsisklaidė kožna prie savo šeimynos; tie, į rinkį susisėdę, lauknešes pasistatę viduryj, juokuodami valgė. Nešėjos šalyj sėdėjo.
    Pačiame įniršime pietuoti tik graustinė turrrurrrur!!! - čia pat, rodos, ant galvos. Kaip tik elektrika užgavo visitelius, sujudo kaip skruzdėlės per skruzdėlyną užkirtus; kožnas nusigandęs žvalgės į debesis. Pamišo ir pietai: kitas pavalgęs, kitas ne. Vieni, pasigrobę grėblius, sausąjį šieną metė į kupsčius arba krovės vežimus. Kiti išlakstė arklių atsivesti. Apie pjovimą niekas nebemislijo, puolė tik išdžiovintąjį gelbuoti.
    Vingiai teipogi bruzdėjo. Tėvas brizgilais nešinas landė po alksnynus; Kotrė šieną vertė i kūgį; Jonis, atsigulęs ant pilvo, baigė iš lauknešės pieną srėbti. Vežimas prikrautas jau stovėjo.
    - Skubėk, Jonel! - skraidino Kotrė - reik apgrėbstyti ir privežti vežimą. Tata netruks arklius suvokti.
    - Taigi taigi, kaipgis! vis į mane žiūrit. Taigi, lipk ant vežimo!
    Kotrė pasistatė šalia vežimo kartį, įsikibusi šoko ant tekinio, potam ant vežėčios, ir užsirito ant viršaus šieno. Atsistojusi šaukė:
    - Ko bestovi? Grėbstyk, duokš kartį, skubėk, debesys jau čia pat!
    - Taigi taigi, laidyk gerklę!
    Jonis atsidėjęs darbavos. Kotrė ant vežimo nekantrybėj degė.
    - Kas čia tau yra? Čiupinėkis, antai tata parjoja, mesk virvę greičiau, - skraidino vyrą, pagatava iš kailio išsinerti.
    Pradėjo Jonis veržti. Kiek patrauks virvę, pakšt nutrūkusi. Sumegs, pradės veržti - ir vėl pakšt, ir vėl čiupinės, kol sumegs. Kotrė uparoj niekur netvėrės. Vėjas jau pakilo šniokšti; sukinėdamos po pakūges, kilnojo nuo žemės šieno pluokštelius; kur sausesni, leidė į aukštą kukuleliais. Žaibai blizga, perkūnija kas kartas trankiau grumi.
    - Atpūtnagiau giltinių! - sušuko ant Jonio, - užmesk virvę ant karties, aš pritūrėsiu. Veržk!.. Ir vėl virvė pakšt. Prijojo tėvas:
    - Ar dar nepasitaisėt? Lytus jau ant nosies... Kiti jau važiuoja.
    - Taigi, kad virvė trūksta ir trūksta!..
    Tėvas pripuolė, vadžias pririšo suėmė kartu su virvę.
    - Spausk, užgulk kartį, tu ištiža! - šaukė ant Kotrės, - o tu čia!
    Sukibo abudu veržti, tik kartis trakšt pusiau - kaip spriegs Kotrę nuo vežimo, net kojos pakėžėjo. Laimė dar, kad tropijos ant pakūgės.
    Čia lytaus pirmieji lašai stambūs pradėjo jau pakšnoti. Vingiai mato, jog nieko nebebus: skubinai pasikinkę, sukritę nors ant nepriveržto vežimo, be atžvilgos nulėkė namon. Kotrė atsikėlusi apsižvalgė, mažai kas teužtėmijo jos nukritimą, nes kožnas skuba, kožnas savim užsiėmęs, nelabai testebis į kitus. Buvo beeinanti namon, bet galva svaiguliuoja, kojos dreba, todėl lindo į kūgį, nes jau iš tiesų pradėjo lyti.
    Kotrė, pakritusi šiene, skaudžiai atsidūksėjo:
    - Kas ten manęs laukia... Tokios tai meilės trokšta širdis mano?!. Kad bent būtų prisiartinęs, bent žvilgtelėjęs... Kad teip būčio negyvai užsimušusi - vis tiek, o gal dar pasidžiaugtų?!. Koks tai užmokesnis už mano darbus ir vargus... Bevelyčio varlele šokusi, ne ko į tokių beširdžių nagus pakliuvusi... Eisiu prie tetušelio, apkabinsiu kojeles, bene priglaus mane, bene pasigailės... O ar mačys?.. Sukelsiu tik lermą, ir be to mano broleliai baudžiasi Jonį priperti... O ką mačys? Jam širdies neįdės!.. Kuo vilkas gimė, tuo ir karš. Jei geruoju nieko nemačijo, piktuoju nė tiek... Dievaliau, mano Dievaliau! Tokia tai mano laimė! Ir nė mažiausios viltelės nėra pagerėjimo mano būvio... Kotrės karštos ašaros rietėjo. Debesys slinko, lytus retėjo; perkūnija kas kartas toliau grumėjo.
    - Bmrrm, kaip nekenčiu tinginių! Bepigu dar, kad jis mane mylėtų, bent vieną žodelį už mane užtartų... Kad bent išauštų kumet geresnė dienelė!..
    Pamažu Kotrei skausmas širdies raminos, karštos ašaros vėso, pervargusios akys merkės, rūstūs paveikslai jaukėjo. Siaubė ją saldi šilima, pradėjo meiliai svajoti, glaudėsi su mažu kūdikeliu... ant galo viskas persimainė į sapną.
    Vyrai, parlėkę namon su vežimu, stačiai įpuolė į daržinę; belaukdami Kotrės parėjimo, Jonis užmigo. Tėvas, atkinkęs arklius, pavarė į apluoką, pats spruko į trobą. Juokdamos pasakojo motynai, kaip marti nusitelžė nuo vežimo.
    - Kotrikės neraus giltinė... Bet tas vaikis galėjo nusigąsti, - pasirūpino motyna.
    - Ne toks jisai durnius, nerūpinkis! - juokės tėvas. - Nė skersas nepažvelgė (nepaveizėjo), paliko bedribsanti.
    - No, žinai gi, užmigs, by tik pasiliko!.. Pirma kas tai vikrumas buvo, kas tai gašumas, o dabar... į amžiną tinginę pavirto. Negana mat vežimo nebemoka nukrauti, bet ir po namus ištižo kaip konteplė; nebevalosi nė gašavojasi, nosim ardama čiužinėja po sąšlavas ir purvynus kaip amžinoji nevaleika!
    - Taigi, ir dabar neparsivelka, nė vežimo nėra kam iškimšti.

*

    Šį rudenį kas pasivėlavo su rugių sėjimu, tas prakišo, nes tirštos miglos ir tankūs lytai pralijo dirvas, sunku beįbristi. Vingių paprasta su visais darbais tęsties, todėl ir rugius murdė, taškė į šlapią ir praskiestą žemę.
    Tėvas žardienoj taisės eiti vagoti. Jonis, parvesdamas arklius, sustyro, įlindo į duobą. Kotrė klojime vėtė grūdus.
    - Ar girdi tu, paduok man pavalkus iš duobos! - šaukė tėvas.
    - Jonel, nešk tatai pavalkus! - pašaukė Kotrė.
    - Mat šuo šunį, šuo šunį, šunies uodega vikst, - ar ne teip ir čia! Kitą šauks dar, - o tu pati ar negali?
    - Ar aš per grūdus braidysiu, pasiimkitės patys!
    - Ne liežuvį laidyk atsistojusi, bet eik man tujau vagų kasinėti, gana čia betrynioties po jaują.
    - Užtai suneškit grūdus, nes kiaulės įlenda per pamatus, negal čia palikti.
    - Pasirandyk dar, lygu mes nežinom! Kaip aš liepsiu, teip ir bus, - sušuko tėvas. Kitas vėl dribsos kaži kur įlindęs.
    Išėjo ir Jonis.
    - Nunešk grūdus į klėtį, tujau eik vagoti!
    - Taigi, kaipgis! Braidysiu čia per purvynus! Pabandyk pats nešti, kad teip lengva.
    Tėvas, paveizėjęs į grūdus, pakraipęs galvą, tarė:
    - Teisybė, sunku savim tempti, verčiau nuvešma vakare.
    - Anokia čia ne sunkinybė, - atsiliepė Kotrė, - po pūrelį du kartu suvaikščioti!.. Daugiau sugaišties kinkinėties arklius, ne ko sunešti.
    - Taigi, kaipgis! Nešk pati, jei nori.
    - Tik, sakau, eik į lauką! - sušuko tėvas, - nerūpinkis su grūdais, dirbk, kas tau liepta.
    Vakare sušliurusi, sušalusi parėjo Kotrė, lindo į duobą pasišildyti; čia staiga susirgo: uždegė galvą karštis, kartu šaltis; virpulys, dyguliai, skausmai varstė be paliavos. Numanydama, jog čia nieko nedasišauks, vilkos į trobą.
    Motyna pamačiusi iš tolo paleido gamarinę:
    - Iškirmėjai jau duoboj, o man vienai žygiai!.. Gatavickė ant išvirtos! Berods skanu paėsti...
    Kotrė nusilenkdama ėjo stačiai į klėtį, bet nebenugulėjo; plėšės, blaškės lovoj ir ant žemės ropla slankiojo. Jonis, išgirdęs dejuojant, nusišalino gulti į šiaudus.
    Rytmetį jau vėlai atsiminė motyna pasižiūrėti, ko nekelia marti. Radusi ją besiblaškant, tujau suprato, kas do liga; bardamos už nekantrybę, parvarė Kotrę į trobą, pašaukė persimanančią bobelę, siūlė valgyti, bet Kotrė nieko nevalgė, tik verkdama šaukė:
    - Jezus Marija! nebedatūrėsiu, susimylėkit, duokit žinią mano matušelei!
    - Tylėk, tylėk! - draudė bobos, - nebijok, bus viskas gerai. Motyna išėjusi varė Jonį prie Kotrės tėvų.
    - Taigi, kaipgis! Josiu mat aš prie tų razbaininkų Andai karčemoj Cipras kad drožė man į ausį!.. Taigi, kaip nujosiu, gal mane užmušti. Taigi, ko nenuėjos, kol buvo sveika?!
    - Tėvai, jok tu, kad teip ana užsimanė.
    - Tegul anuos velnias! Aš užkulniškių bijau iš tolo, o dar teip lyna, ar biesas gal joti!
    - Nereik, nereik! - tramdė boba, įsimaišiusi į kalbą. - Betarškės Driežienė atlėkusi, bus reikią daktaro ir kašavarkos, visako; o čia ničnieko nereikia, žadėtosios valandelės tik belauk. Arielkos su žolėms pavirinkit.
    - Joni, kaip tu poną Dievą pažįsti, - šaukė Kotrė, - jok tu prie mano matušelės.
    Jonis, kepurę užsismaukęs, išdrožė pro duris.
    - Gerk arielkos čėrkelę, - siūlė motyna Kotrei, - būsi stipresnė.
    - Išgerk, išgerk, - varė boba, - už liekarstą reik gerti.
    - Gerkim mudvi po burnelę, sveiks! - ir siurbė abidvi.
    - Negersiu arielkos, ne! - gynės ligonis, - man širdis pyksta, kad jūs geriat. Verčiau išvirkit kokios žolynės, mano lovos gale yra cukraus.
    - Popūtis giltinių! - bambėjo motyna, kaisdama katilelį. - Visų ištaigų reikalinga! Nė man reikėjo tų cukrų, arbatų, nė nieko, o jos opumas, Dieve sergėk!
    - Tiesa, tiesa, - tvirtino boba, - neturi kantrybės nė už grašį, lygu ne kožnai reik nukentėti. Motynos šaukia, motynos! Ką čia ana priduos mumis tik bemuštravos. Gerai ir darai, tetušeli, kad neklausai joti.
    - Niekas ir neskubės pildyti jos užgaidus. Sveiks! Siurbstė sau tėvai su bobele šildytą arielkelę. Jonis knarkė duoboj įlindęs. Kotrė galavosi, viena verkė, šaukės matušelės, bet niekas jos nepasigailėjo. Ant nakties prisitelkė daugiau bobelių, - visos išmanančios, visos gelbuoja, visos arielkelę siurbsto ir žadėtosios valandelės belaukia. O Kotrei kas kartas blogiau. Gaidykste jau ir bobos nuliūdo, ir tėvas žadėjo, kaip išauš, jeigu nelis, duoti žinią tėvams. Rytmetį visos bobelės išlakstė.
    Matušelė, per svetimus žmones nejučioms dasiklausinėjusi (dasižinojusi) Kotrę sergant, atlėkė vienoj plūdėj arkliai. Įpuolusi į trobą persigando: nebepažįstama dukrelė, sutinusi, pamėlynavusi, užšalusi ciela numirėlė. Ūžniko matušelė klykti, barties ant tėvų ir žento, ko laukė taip ilgai nevežę daktaro arba nedavę jai žinios. Išgrąžino savo arklius atgal prie daktaro, liepė vaikui lėkti, kaip tik įšoka. Kotrė pažino savo matušelę, prasidžiugo, apsikabinusi verkė:
    - Do...ve...no...kit!.. - led beišdaužė paskutinį žodį. - Brolelis Kotrės gal puskelėj tebebuvo nuo daktaro, kaip jos dūšia iškeliavo iš šio svieto... palikdama didelę pasogą, kraitį, gyvenimą, gerą žemę, geruosius ir piktuosius tėvus...

1896 m.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page