r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Žemaitė
MARTI
[1]

    - Nieko neveiksi, matušele, reik leisti Jonuką žanyties; tegul ieško mergos su gera dalia... Apsimokėsma maždaug skolas. Negali niekur nė nosies iškišti, labiau karčemoj, kaip apstos, vienas palūkų, kitas šieno, tai pasėlės, o kitas kaip velnias prisispyręs kamantinės: "kumet atiduosi?", rodos, kad nieko daugiau nebemoka nė šnekėti.
    - Užtai ko valkiojies po karčemas! - užmetė pati.
    - Kaži kaip nenorėtumei eiti... kaip apstos ir ant miesto, tai nemitęs turi vesties ant puskvortės. Bepigu dar, kad tos užtektų. Tas prie to, tas prie to, beveizint į kelias plėčkas įvarė, o kai pasigers - tikri velniai: gatavi mane suplėšyti už tas bieso skolas... Atiduosiu gyvenimą, tesižino vaikas, tegul mokėsis, aš niekur nebekišiuos.
    - Kaipgi, kaipgi, to betrūko! Atiduok viską, potam vaikas bevadžios mus už čiupros! Aš neduosiu, neužsistupysiu, kol tik gyva, šaukė pati, kaskart didžiau įniršdama. - Nepaduosiu samčio, nenoriu ponios ant savo galvos... Aš nemeilysiu kąsnio iš marčios rankų... To nebus, neprašau!..
    - No, no, no! tarškėk netarškėjusi, kaip žydo ratai!.. Gyvenk, gyvenk, nepaduok, o kaip ištaksavos skolininkai, bus tau šmikšt per dantis!.. Bene tau marti sprandą nusuks. Nelaidyk liežuvio, ir bus viskas gerai!
    - Dėl mano liežuvio išsiteks marti, - atšovė pati, - bet tau tai užtruks, nebeturėsi iš ko sprogti. Kas padarė tas skolas... Mažne visą gyvenimą pervarei per gerklę... Ar negalėtumei dar gyventi dorai elgdamos. Maušas berods prakuto, bet tu nusmukai. Ant galo marčią užsisvadinsi ant sprando, palauk, išmanysi tu!..
    - Tylėk, no! - sušuko vyras, - tuoj gauni į snukį! Kaip sakau, teip ir bus. Jonukas žanysis, gaus spasabo, ir galėsma gyventi.
    - Nebent teip, tai priduosiu, - tarė motyna. - Aš gaspadinausiu, o marti tegul sau būna ant šalies, parsineš sau duonos.
    - Liepsiu Jonukui pasiprašyti Mateušą į piršlius, ir tegul eina pas Driežo Kotrę, nors nelabai aiški, bet piningai kaipje rankoj. Duoda keturis šimtus, ir dalis nemaža, o mano gyvenimas, nors ir apleistas, bet žemė gera. Driežas nečiaudės, ogi ir Jonukas argi ne vyras... ir iš stuomens, ir iš liemens, patiks mergai...
    - Taigi taigi, ką gi beišskyręs?! Tą pajuodėlę, didnosą, pataikūnę, valiūkę... - pakilo šaukti pati. - Išlepinta, išpustyta, išsirėdžiusi, tratanti muslinuose, krakmoluose, eis partyrusi kaip pūslė. Negana į bažnyčią išsikvarkliuos, bet ir po namus išsipuošusi kaip pana. Eis šieno grėbti - nažutkelė balta, skepetelis, kvartūgelis išdailinti su prosu, kaip iš pieno plaukusi! Ar ta kurią dieną bus gaspadinė? Visa iškyla, kad išeina su grėbleliu, o po namus, sako, nepasiima nė jokio darbelio, tik šlavinėties, plovinėties; tai įsės į stakles, tai siuvinėti nusitvers, vis niekniekius, o sunkaus darbo nieko - pfu! Tokios lengvadarbės neprašau! Pas mane nereik cacku pacacku! Man reik tokios purvabridės, kaip ir aš pati!
    - No, motyn, ką tu čia pliauški? Kas gi tuos darbus nudirba? Jug Driežas kitos mergos nesamdo, Kotrikė viena tėra, tėvas šnerkšlys, spaudžia prie darbo kaip pašėlęs.
    - Ko čia man ginčiji! lygu aš nežinau. Mergos darbas darbui nelygu. Žiūrėk, pas juos ir namuose iššlavinėta, išdulkinta, tiek po vidų, tiek kiemely, niekur šapelio, niekur sąšlavelės, lovos pataisytos, baltitelės. Tokia pataikūnelė, kaip Katrikė, ant to ir gaišta. Motyna dėta, leisčio aš jai cackyties! Kad duočio, pasiimtų ana darbo! Tėvas ant to nežiūri, piningus tik kala do kala... Apkrovęs šimtais tą savo pajuodėlę, įkiš kam norint, apmaus dorą vaikį.
    - Nė jokio apmovimo čia nebus, - tarė tėvas. - Kad piningus duos, nėra ko žiūrėti į mergą, iš kaktos sviesto netepsi, by tik šimtus paskleis, kito nieko nereiks.
    - Ogi tu ar negalėtumei šimtus sklaidyti ir be marčios? Jug tavo gyvenimas vertesnis už Driežo, o plikas esi kaip šuo per tą prakeiktą smarvę!
    - Bene aš iš tavo kišenės geriu? - sušuko vyras. - Kas tau darbo!
    Aš ne tavo gėriau. Mano žemė, mano gyvenimas, mano viskas, turiu valią, galiu vienas viską pragerti... Vot, ką tu man padarysi? Juo tu plepėsi ir gyniosi, tuo pašėliau gersiu! Žinok, jog tavo lojimas nieko nemačys, verčiau tylėk, jei nenori gauti per snukį...
    - Tiek tu ir težinai: "per snukį, per dantis!" Dėl to, kad aš tiesą pasakau, netinka tau klausyties. Jeigut Jonukas teip tegyvens ir tiek pačios teklausys, verčiau kiaules dar tepagano keletą metų, ne ko žanyties.
    - Ko gi dar bereikią - pačios klausyti! To jau ir nebus! Paskutinis veršis būtų klausydamas... Bene motriška turi tiek proto, kad galėtų vyrui randyties... Jeigut pradeda vepėti, drožk su kumsčia į dantis, kad apsilaižytų...
    Pati tratėdama išlėkė pro duris, įkandin įslinko į vidų minėtasis Jonukas, vienturtis sūnus Vingių, nuo tėvo betariant, "berods vyras ir iš stuomens, ir iš liemens!" Stambus, aukštas, plačiausių pečių, storo pilvo, per didumą truputį sukumpęs, rankos smalinuotos kaip balžienai, kojos kreivos kaip ritmušai, burna kaip sėtuvė, nosė kaip už ditką agurkas, akys užgriuvusios kaip kurmio, galva didžiausia, pasišiaušusi, pilkais plaukais ir nulinkusi į priešakį, įremta liemenyje ant storo sprando, kakta aukštyn atversta ir kepurė ant šalies užvožta. Lūpa apatinė atkritusi rodė stambius pageltusius dantis ir tankiai išleido seilėms nudrykti. Balakonas ant jo milinis, nelabai aiškus, suglamžtuotas, rukšlėtas, šapais ir šiaudais apkibęs. Marškiniai ir apatininkės - džiaugės baltais vadinami, stori, juodai sudėvėti, šunies neperkandami, turbūt pernai skalbti. Kojos purvinos, įsispyręs basnirta į medenkas. Perėjęs per aslą, pasirąžė, pažiovavo, pažvelgė dar į mažą laikrodelį, atsisėdo ant suolo trobos gale; kojas ištiesęs į aslą, ėmė šukėtą pypkę krapštinėti ir taboko po kišenes graibyties.
    - Kame buvai? - paklausė tėvas.
    - Miegojau; kaip atsiguliau po pusryčio, ligi šiol pūčiau į akį - au! - žiovavo.
    - Ar suveizėjai arklius?
    - Taigi taigi, kaipgis! Man arkliai nerūpi šventą dieną... Taigi, tata, ką dirbsi nesuveizėjęs?
    - Bene kur nupuls arkliai, - pamojo tėvas su ranka, - o duobos pečių bene užkišai?
    - Taigi taigi, kaipgis! Vis mat man! Ogi pats kame buvai neužkišęs ligi šiol?
    - Ne bėda, išdžius rugiai rytojui, - tėvas mostelėjo.
    - Garbė Dievui! Ir tas iškirmėjo bent sykį! - dyvijosi motyna įėjusi. - Žmonės po visam kada jau parėjo, o tu dar be pietų, per tą savo miegą gausi ir išalkti.
    - Taigi taigi, kaipgis! Dyvykis, nematei pažadinti!
    - Kaip jau gali tave pažadinti? Ar aš nešaukiau, bet įsikirmės kaip paršas, nors patrūbočių prie ausų pastatyk, niekas dar neprikeltų ant laiko... Kaip sluogtis, bjaurybė! Ir akys užgriuvo, - į amžiną tinginį pavirtai, pasileidęs ant miego, ar tai pristovi tokiam jaunam? Būtumei verčiau į bažnyčią nuėjęs arba po visam kur į uogas, kaip svieto vaikiukai, antai, dainuoja, linksminas, o tu rūgsti kaip kisielius.
    - Taigi taigi, kaipgis! Negirdėjau dar aš tavo kozoniaus, - atšovė sūnelis.
    - Gerai vaikas ir sako, - juokės tėvas: - ne priklodus tauzyk, tik pietus duokš greičiau.
    Jonukas paslinko už stalo, paėmęs duonos kepalą iš kerčios nuo suolo, atsiriekė storiausių porą riekių. Motyna įnešė rūgusio pieno bliūdą kaip ežerą, įvertė saują stambios druskos. Sūnus žvalgės šaukšto. Žiūrėjo stalčiuj, ant lango, ant žemės, pamatęs po suolo, pakėlė, nubraukęs žemes su pirštais, įdėjo į bliūdą. Kąsdamas duoną dideliais kąsniais, išrūgotą pieną ėmė srėbti, net didžiausios jo ausys linkčiojo. Tėvas, pypkę rūkydamas, vėlek prašneko:
    - Jonuk, ar tu žanykis, ar ko!.. Pasiieškok bagotos mergos, bene apsimokėsi skolas... Negali nė atsikratyti nuo tų velnių skolininkų, neduoda nė atilsio.
    - Taigi taigi, kaipgis! Kas apsiskolijo, o aš turiu mokėties; o dar parodyk, prie katros mergos pritvinko tų pinigų?
    - Tik sukis vikriai, o aš tau pasakysiu, kame gausi. Pirškis pas Driežo dukters, pamatysi, kiek šimtų tau paklos!
    - Taigi taigi, kaipgis! Galėtumei pats imti Kotrę... Tokia juoda, ir akys kaip vabolės, o prie to dar ir sena, už mane šmotą vyresnė.
    Išgirdusi motyna Jonuko kalbą, labai prasidžiugo:
    - Vot, ar ne mano viršus? Sakiau, jog ne Jonukui Kotrė... kaip žydelka ar cigonė, kaip biesas žino kas... Paseno, o nenutekėjo, tai jau žinok, jog nėra dora, neimk, nereik tokios... Ar doresnių mergų nėra sviete?
    - Jonuk, tu neklausyk motynos, ana meluoja, papratusi niekus tauzyti! Klausyk tik manęs, kaip aš liepsiu, teip turi daryti, o jei ne išginsiu abudu su motyna, žemę išduosiu ant rendos, kol skolas apsimokėsiu, ir judu eikit sau, kur jums patinka.
    - Taigi taigi, kaipgis! Pats galėsi eiti, kirsdamas šunims per blakstienas, o aš žemės neišsižadėsiu...
    Motyna užšaukė sūnaus kalbą:
    - Berods tu rendą paėmęs tropytumei prasprogti, o skola skola paliktų. Neleisiu žemės užduoti, kad tu nesulauktumei!.. Mat vienas nori viską apžergti! Kur mano viso amžiaus sveikata padėta? Užduok, jei nori, pabandyk, o aš nieko neleisiu svetimo į savo butą.
    - Mauči!.. - sušuko tėvas. - Kaip matai, gauni į snukį... didelė čia poni randyties... O kiaulių šerti... Kaip aš noriu, teip tur būti. - Atsigręžęs į sūnų, tęsė toliau: - Pačestavok Mateušą, veskis pas Driežą ir tikit, netęskitės, o kaip paduosite užsakus, anie ateis į ūkvaizius, tada su dalia sutiksma.
    - Taigi taigi, kaipgis! Sako, Kotrė nenori tekėti.
    - Kas tas do per nenoras? Bene jos bus valia! By tik tėvui tiks, duos dalį ir neveizės noro, po gvalta nuvarys.

*

    Kaip tėvas liepė, teip ir įvyko. Jonukas su Mateušu lankės pas Driežą. Piršlys, pačestavotas per Jonuką, šnekėjo ir derėjos už jį; geras jo liežuvelis apmetė ir ataudė, o įgirti ir įkalbėti teip tropijo, jog Driežas tik seilę rijo do rijo. Jaunasis rąžės ir žiovavo, bet netruko sutikti.
    Kotrė verkė, kaip lytus lijo. Motyna tramdė ją geruoju, o tėvas subaudė sragiai: jeigut rėdoma gerai ožiuosis ir neklausys, išgins nuo savęs ir ničnieko neduos.
    Driežas ūkvaiziuose pas Vingį rado apleistus ir apgriuvusius visus pašalius, vienok tiko ir dalies dar dadėjo, kiek piršliui buvo žadėjęs. Sakė:
    - Žemė gera, pievos - kaip avį kirpk, daržai - geriausieji, su budinkais bepigu - sukibę visi naujus pastatysma; nuolanka maža, dalies nereiks niekam duoti, nieks karvelės neišves veltui. Kotrelę pasvadinsiu kaip vištelę ant kiaušių.
    Šalininkai - vieni Kotrę peikė, kiti Jonuką, arba tėvais baugino, o kiti pečius tik patraukė.
    Kol užsakai išėjo, per tris nedėlias Kotrė, kur tik ėjo, per ašaras sau tako nematė. Jonukas jai dideliai netiko. Motyna, nors jos gailėjos, bet randytiems neturėjo valios, o tėvas nė klausyties neklausės; šnekėjo tik apie Jonuką, žemę, gerą vietą, įkalbinėjo, jog gyvens gerai, prabagotės, pasitaisyti ir jisai padės, o prie vyro pripras; sako: miegalių pažadinsi, tinginį paraginsi; Jonukas jaunas tebėra, pamils tavim ir klausys, kaip liepsi.

*

    Besitaisant, besibrūzdant kaip ratas išrietejo tos kelios nedėlios. Kotrė jau suvenčiavota parvažiavo su vyru pas tėvų į jo namus. Parniūkė atsilikęs kraitvežys, nes jo vežimas teip buvo sunkus, net apsiputoję arkliai led parvilko. Du šėpai, dvi skrynės kaip akmenų ritinių priloduoti, o tų ryšių, patalynių, drobužių be galo. Nešė veselninkai iš vežimo, vilko į sukrypusią sulūžusioms durims klėtį.
    Kieme taškės, braidė ligi kelių po purvyną. Kotrei kailis kratės, bet galvoj greit sumojo, jog čia reikia nustumdyti pakalniui mėšlus į laidarį, porą vežimų žvyro papilti, takus akmenėliais išdėlioti - bus mažne kaip pas tetušį, tik tvoros sulūžėjusios be galo.
    Vedės vyras Kotrę į vidų: Tėvai su veselninkais ir muzikantais išėjo į pringį marčios pasitikti.
    Kotrė puolė tėvams po kojų, bučiavo rankas, potam davė katram po ilgą ir plonitelį stuomenį. Motyna susvadino jaunuosius užstalėj, padėjo česnes, ragino gerti, o žiūrėdama į juos džiaugės ir dyvijos:
    - Kas gi galėjo tikėties, jog Kotrelė paliks mano marčia! Kad mano Jonuką vežė krikštyti, ana vartus atkėlė, jau prakutusi buvo piemenelė. Ką padarysi, musėt tokia Dievo valia. Apdovenojo, dėkui, mumis gausiai; drobelė teip plona, čia atkočiaus austa, pažįstu tikrai.
    Kotrė prarijo pirmą gurkšnį česnės, užtaisytos kaip karčiaisiais pipirais - žodžiais naujosios motynos.
    Tėvas girtitelys, nosis pamėlynavusi; šurmuliavo po aslą, randijos visu kuomi, tankiai kumsčias sugniauždamas, išperpusiu balsu švarkštė: "Kaip aš liepsiu, teip tur būti!" Potam, užsikūręs pypkę, iš antros pusės prisisėdo prie marčios, prisilindęs artiteliai, marmėjo:
    - Mano žemė aukso, mano gyvenimas visako pertekęs, kaip inkstas taukuose valiosies, būsi paėdusi, tik manęs klausyk. Maža pasogelė tavo, menka dalelė! Jonukas būtų ir daugiau gavęs kitur, nes tai vyras ir iš stuomens, ir iš liemens, kaip iš pieno plaukęs!.. Kiek jam tave peikė - nieko nemačijo, musėt tau tokia gera laimė žadėta. Ant to apmaudo išgerkim arielkos.
    Prisipylęs čėrką - sveiks!
    Per smarvę nuo pypkės dvokimo, nuo tėvo arielkos Kotrė niekur nebetvėrės. Atsigręžė ant vyro, tas su atkritusia lūpa, išdrykusioms seilėms iš tiesų besnaudžiąs! Kotrei šiurpis perėjo per kailį, nusiminė pamačiusi, kokius draugininkus įgijo ligi grabo lentos. Pažino aiškiai, jog vieną tikrą tetušį ir vičvienaitę mylimąją matušelę locną teturėjo, katrie, nors mylėdami, bet be malonės atidavė ją į tokias atžūlias rankas. Greitai sumojo sau galvoj, jog naujų tėvų nepravardžiuos tetušiais, bet iš lenkiškumo vadins: papunelis, mamunelė.
    Ilgai dar kalino užstalėj jaunuosius. Kotrė net apsvaigo nuo visokių dūmų ir tvaigo, o priveikta skaudžioms užgaulėms motynos, žebelkavimu tėvo, juokais šalininkų, iškliuvusi nuo nepriprastos česnės, led ne led tamsoj nusigabeno ligi savo patalynės. Krito skersai lovos, sprogstančią skausmu ir karščiu galvą įkniausė į pagalvę, katra už menkos valandos sudrėko nuo sraunių jos ašarų. Tolei verkė, kol miegas nuramino pavargusią galvelę.
    Neilgai teilsėjos, nes nuo vėjo girgždinamos durys neleido miegoti. Atsibudo net sustingusi ir drebanti nuo šalčio. Nespėriai teatsikluinėjo, kame nakvojanti. Apsičiupinėdama nepriprastoj vietoj, led tik tropijo uždaryti duris; sugreibusi kaži kokį apklotą, susirengusi kiūtojo ligi aušros. Miegai iš galvos išsiblaškė, akyse mirguliavo visokie paveikslai, vakarykščiai regėti; ominėj lindo įvairios kalbos, naujai girdėtos. Prasiblaiviusi perkratė mislėj visus vakarykščius atsitikimus, atsiminė jau atskirta nuo tėvų ir su jų palaiminimu atiduota kitai giminei, o per kunigą privinčiavota vyrui ligi grabo lentos... Atsidūksėjo, persižegnojo, akis pratrynė..
    - Bene sapnuoju... O Jezau, motynele švenčiausia, tikra teisybė!.. bet kur jis? Tai pirma naktis po šliūbo... jo nėra! čia gaidžiai gysta jau, nebe toli aušra, netrukus muzikantai gali ateiti prikelti... Kaip čia bus? Lova netaisyta... Jaunasis pasislėpė... Jaunoji iš vakarykščios nenusirėdžiusi... Musėt buvo girta... Turbūt ir kiti dar tebegeria, tebešoka... Bet tylu, nieko negirdėt... Ką ta mano matušelė beveikia?.. Pirmą naktelę nakvoju svetur... Dabar jau vadinsis mano namais. Kaip čia reiks priprasti, ką čia reiks veikti?!. Teip ir tam lygiai dūmojo Kotrė. Tankiai karštos ašaros smerkės į akis, bet, gvalta jas nuvijusi, dūmojo ir mąstė sau, jog rėkimas nebemačys nieko... Reiks nužemintai, kantriai ir tvirtai pasistiprinti prieš persekiojimus naujosios giminės. Jautė tą aiškiai, jog dabar neturi niekieno širdies, linkios dėl savęs, visi žiūri skersoms ir jos kožną žingsnį ir žodį skaudžiai perkrato.
    Prašvintant aušrai, pašoko Kotrė, apvalė truputį savo kraitį, pataisė lovą, apsigerbė drobužius, privėrusi klėties duris, ėjo į vietą.
    - Niekur nė gyvos dūšios nematyti, nė činkšt, pats įmigis veselninkų. Užtai gyvuoliai, visą valią gavę, šnerkštė po kerčias. Veršiai, avys po kiemą pliauškė; kiaulės pringyj indus, katilus barškino, žvigindamos visas pamazgas išlaistė. Trobos durys iškeltos ir pastatytos kitame pasienyj, turbūt savizdrolai veselninkai pasizbitkijo tyčioms senius sušaldyti. Troboj tėvas, įkypai lovos pavirtęs, knarkė, ir šuo greta kaulą graužė; nebeatsiriedamas nuo paršelių, įsikėlė į lovą. Motyna, kojas pakišusi po pečiaus, o galvą ant židinio, tarpangyj, pasigūmurusi dėvimuosius kailiniukus, teip skaniai pelenuose kaip puokuose miegojo. Paršeliai susiglaudę apie apgriuvusį židinį krūkinos, prašydami gaspadinės pusryčio, bet ana nieko nejuto. Gaidys, pašokęs ant stalo, kutnojo vištas prie trupinių, o jos mušės su katėms apie išvartytus pieninuotus puodelius. Žąselės nedrąsios prie slenksčio gagėjo, galveles persikreipdamos, spoksojo į muzikantus, išsitiesusius ant suolų; kada anie knarkdami suyzgė, žąselės baidydamos šnypštė. Asloj mažne kaipje kieme purvynas, o pringyj - ko besakyti, nė įbristi nebegali.
    Pamačius tokią parėdką, Kotrei šiurpis perėjo per kailį, net plaukai ant galvos sučiuško. Vienok nenuleido rankų. Išvarinėjo visus gyvolius, įstatė šeip teip duris, užkamšė su škarmalais išdaužytus stiklus, kad teip vėjas nepūstų, atrinko indus, sustatinėjo į kerčias; sugreibusi šluotražį, šiūpelę, užniko valyties, kaip beįmanydama aslą sausinti. Žvilgtelėjo nejučioms į lubas: viena lite vortinklės. Neiškentusi perbraukė su šluota porą brūkių per balkį. Pabudo motyna, pakėlusi galvą, pusmirkoms žvalgydamos, prašneko:
    - No, padėk Dieve! Nauja gaspadinė atsirado!.. Ar seną paprotį varai?.. Šlavinėties?.. Čia to nereik... Jei purvų nebraidysi, duonos neėsi. Pagaliau šiandien, ar tai gražu? Pirm keltuvių pašokti? Musėt muzikantams stuomens neturi... Mat, vyrą vieną palikusi, parkūrei valyties... Kas čia tavęs prašė?
    Ant tokio pasveikinimo motynos nusišvypsojo liūdžiai Kotrė ir prilėgniai tarė:
    - Dovanok, mamunele, už mano atsikėlimą netikrame laike, bet aš tam nekalta... Be galo sušalau, nebenugulėjau, ėjau ieškoti šilimos ir vyro, nes nežinau, kur jisai dingo... O čia žiūriu, jog ir troboj jo nėra... šilimos teipogi nerandu... Duris iškeltas radau... visur šalta, šlapia, vėjas... Ir tamstos teip pat vargiai miegojot, be jokio pailsio, kaipje ir aš. Noriu apsivalyti maždaug; pasikursim (pasikursiu) pečių, ir apsišildysma visi.
    - Kas gi kaltas? - murmėjo motyna. - Vakar vakarą išlėkei viena gulti, o tas miegalius, kur norint pakritęs, užkirmėjo. Nebarstyk tų smilčių teip storai: dulkės be galo kaip pradės šokti...
    - Ar iš purvyno dulkės? - juokės Kotrė. - Verčiau, mama, sakyk, jog purvą didesnį išmins.
    - Sporyties mat moki! - prašneko tėvas, ropšdamos iš lovos. - Už pirmą rytą nori mus paneigti. Kaip ligi šiol, teip ir dabar tropys motyna randyties ir be tokios ponios...
    Kotrė nemitusi spūdino laukan. Pryšininkėj išgirdo knarkimą miegančių; pralenkusi duris net nustebo: jos vyras bemiegąs kaip sluogtis lovoj, kaip kiaulių kinyj, greta su piemeniu, katras, spaudžiamas per Joną prie sienos, spyrės atgal su naginėtoms, purvinoms ligi kelių kojoms. Per tai suvalioto, supurvino visą šoną jo šliūbinių drobužių, pasiūdintų per Kotrę iš gražaus ir brangaus čerkaso, jos pačios darbo. Suskudo jos širdis ne tiek iš gailesio drobužių, kaip iš apmaudo, jog niekaip negalėjo vyrą prižadinti. Šaukia, judina, glamžuoja kuo neverkdama, o jis miega, knarkia kaip dvėsdamas... Išgirdo motyna Kotrės balsą, įpuolė į ginčią, užmetė akį... jau viską permanė.
    - Tokia vikri statais, - tarė į marčią, - o pagatava žlembti dėl niekų. Nesumanai, ką daryti. O teip!
    Pagrobusi už čiupros piemenuką, sviedė iš lovos į aslą šaukdama:
    - Tu rupūžoke! nusiauk kojas guldamas kitą sykį! O Jonuko nedraskyk prisistojusi... kaip pramigs, ir atsikels. Ne dabar laikas tau lementavoti... Vakare buvo neužsisklęsti klėtyj...
    Persigando be galo Kotrė iš tokio nemielaširdingo apsiejimo motynos. Nė galo jos kalbos negirdėjo per gailesį to piemenelio, verkiančio iš skausmo, o drebančio iš išgąsčio. Motyna tuo tarpu užsiundė muzikantus. Tie susigriovė su muzikoms, griežė maršus keltuvėms jaunųjų.
    Nors trankiai ir garsiai griežė, vienok Jono niekaip nepribudino. Jisai rodės norįs pritarti savo knarkimu. Kotrė atnešė stuomenis davenų muzikantams, patiesė savo skotertes ant stalo.
    Kilo iš šiaudų veselninkai, rinkos susiedai, juokės, čydijos iš kits kito nakvynės.
    Kotrė apkrovė stalus savo parvežtais pyragais, varškėms, apstatė plėčkoms, ragino svečius ir tėvus kartu. Tėvas, išvydęs arielką, nėmaž neraginos. Motyna spyrės dar kaip ožka, bet, išmaukusi porą čėrkelių, labai įplepo. Kožnam atskirai pasakojo vieną ir tą patį, kaip marti vakar vakarą, pasislėpusi nuo vyro, išlėkė gulti ir, užsisklendus klėtyj, nebeįsileido nieko. Jonukas nabagas baldės, braižės apie duris, niekaip neįsiprašė prie jos gulti... Iš to apmaudo ir dabar grinčioj tebemiega. Bobos juokės, klegėjo, dievagojos, kitos švypsojo, kitos galvas tik kinknojo, bet nė vieno žodelio neužtarė už Kotrę.
    Beviešint, bešokant neprailgo laikas. Netikėtai dar atžvangėjo, atbarškėjo jaunosios pasekėjai - broliai, gentys ir svočia su vyru. Prasidžiugo Notrė sulaukusi savųjų. Susvadino, vaišino kuomi tik beišgalėdama. Tėvas, gerai jau užmaukęs, šaukojo, sklaidės, girdamas savo žemę - aukso obuolį, savo sūnų - vyrą ir iš stuomens, ir iš liemens; gailinos pliką marčią"nevertą jo sūnaus, gavęs. Svočios vyras, teipogi jau įkaitęs, sporijos ir gynė savo pusę, o čydijos iš jo pamatų, per kuriuos šunys lenda, iš stogų - dangumi dengtų, iš rūmo - be langų, be durų. Iš pradžios juokais, o potam jau iš tiesų išsibarė, špygoms išsibadė, ko tik nedaėjo ligi peštynių. Tėvas, kumsčias mušdamas į stalą, rėkavo:
    - Mano dvaras, mano geras, o nekviestiems svečiams nėra česnės! Kam nepatinka - laukan! Kaip aš liepsiu, teip ir bus!
    Per tokį zvaidą sumišo visa veselė, kožnas tik žvalgės, kaip išsprukti namon. Anos pusės veselninkai išbrazdėjo atgal, teip pat ir susiedai po kits kito spūdino laukan.
    Motyna, apsimetusi girčiu, susirengė lovoj, būsianti nieko nejuntanti. Kotrė išsigandusi drebėjo kerčioj. Tėvas per savo įniršimą nė justi nepajuto, kaip svečių mažai beliko. Ėmė prie visų kabinėties: prie muzikantų, marčios, prie motynos, žadėdamas visus išperti. Ant jų laimės atsiropštė Jonas iš miego, išgirdęs tėvą rėkaujant po trobą; tebeverdamas duris, jau sušuko:
    - Taigi taigi, kaipgis! To dar betrūko! Niekas dar čia negirdėjo tavo gerklės! Nežinai gulties prisisprogęs, ne lermas kelti!
    - Je je! Kaip tau kad niekas daugiau nerūpi, tik gulėti ir kirmėti per dienas, naktis! - lengvesniu jau balsu sporijos tėvas. - Tau berods niekas nerūpi už mano galvos... Išsimiegojęs, duonos išsiėdęs, užsimanei žanyties... Dar tokią plikę parvedei už ponią ant mano žemės. Nevilkis, neduosiu ant jūsų valios, bet kaip aš liepsiu, teip turi būti! ir vėl smarkiai trenkė su koja į purvyną.
    - Taigi taigi, kaipgis! Kas čia tavęs bijo!.. Bene aš užsimaniau žanyties? Ponevaliuo man pačią užkrovei, nes piningų tau gvalta prireikė, nebeapsikopei skolų... Bepigu dabar tau mandravoti, kad jau atsikratei nuo žydų per mane!
    - Bene man piningų reikėjo? Juk tu dėl savęs žemę išpirkai! Už tai, vaike, dabar mokykis gyventi! Sek mano pėdas, jei nori pragyventi. Valdyk bobas, neduokis sau už nosies vadžioti.
    Kotrės brolis, katras dar čia tebešurmuliavo, sušuko asloj:
    - Sudievu, tetuš! Dėkui, jog dasižinojau, kokia buvo Jono ženatvė! O tu, švoger, užlaikyk kaip reikiant pačią, nes už jos laimę tu atsakysi, nes paėmei keturis šimtus ir dalį!..
    Tai sakydamas, pagražojo su stimakoju jam į nosį.
    - Taigi taigi, kaipgis! Man mat nepakelti!..

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page