r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Žemaitė
NETURĖJO GEROS MOTYNOS

    Per keletą varstų nuo sodos atstu, pamiškėj, iškartose, pastatyta trobelė siaura, aukšta, lentiniu stogu apklota, baltu kaminiuku pagražinta, kiokso viduryj dirvono kaip gandralizdis ant vėjo atgairės, be jokio medelio, be tvoros mietelio, be jokios kitos pastogelės. Toli, dauboj, atskardyj, matyti krūva sniegų sukasta ir lopetikė įsmeigta; ten turbūt vanduo semiamas: numanyti po kaupuoto tako, suminto nuo trobos staigiai į daubą ligi tai krūvai sniego; svirties nėra: kaip norint vargiai yra vanduo semiamas.
    Trobos langai užburbėję, užšalę, net baltuoja iš lauko. Nors girė čia pat, vienok vėjas neįpučia šilimos, o virbo nė pašėlusio nėra pas trobą dėl pakūrenimo pečiaus. Pringelis mažas, tas pats be grėdų, per tai pripustytos visos kerčios sniego. Užduryj, kertelėj, užsiglaudusi stovi šėma karvelė, pridengta dar kaži kokiu škarmalu, o dėlto susitraukusi, sukimbusi nuo šalčio; mažai pakreikta, menkai pašerta; pajutusi kokį brazdesį, tujau birbia graudžiai, gedauja paprasto šilto gėralo.
    Trobos durys šlapios, apšarmojusios nuo trupučio vidaus šilimos; viduj lubos varvančios, prišarmojusios, sienos naujai subudavotos, nesukritusios ant kiminų, dar pakėžusios, vėjo kiaurai perpučiamos. Pečius nors dar naujas, bet jau suskilęs, visi šonai supleišėję; pečangyj įtaisytas vąšelis, kur verdama valgyti, po pečkos uždarytas paršelis; asla negrįsta, šlapia, purvuota, trobelė nors ankšta, bet čyst maželelė, o toje pačioj sukrauta visa nauda gyventojų. Pasieniais sustatinėti ant padačkų maišgaleliai su bulbėmis, pelais, grūdgaliais, miltais; pastatyta pamazginė bačkelė, ušėtkelis prisūdytas mėsos, vandeninis viedrelis apšalęs, karvamilžė rankinelė, kiaulinis indelis, katilelis, puodelis verdamasis, viedrelis rūgščių batvinių, kitas indelis su kopūstais, krepšelis, šluota, kačerga kerčioj, neatbūtinai reikalingiausiais daiktais prigrūsti visi pasieniai. Pas duris kerčioj pataisyta lentyna; ten puodeliai su pienu, rakandelė, bliūdeliai, torielkos, baltas krūželis, skleinyčia, šaukštai, samtis, menturis, druskinelė, lašinių ir užkulo šmoteliai ant lentikės, sulankstytas samovarelis, šukėtas čaininkelis ant viršaus pastatytas. Tarplangyj, kerčioj, stovi stalelis, kitą sykį buvęs polėruotas, kaip gaidys per šalčius ant vienos kojos, bet nebenusitūrįs, nulinkęs į vieną galą, kuriame, paremtas šakaliu, dar truputį svyruoja. Dvi krasės lendrinėms sėdenėms, su nutrinta jau polėra; toliau, pasienyj, lova gan apsti, uždengta kromine apklote, dvi pagalvės padėtos. Po lovos uždarytos vištos; greta lovos pakabintas lopšys ant lingynės. Tarpe lovos ir pečiaus pastatyta skrynė, sienoj per skrynę sukalinėtos gembės ir sukabinėti drobužiai, turbūt išeiginiai, nes pridengti margine drobule; iš apačios matyti kašmirių kvalbonai, kailinių rudi kailiai - vilkenų ir šunenų, gelumbe traukti, kortinės kelnės, perkelinis sijonas ir teip maišyti vyriški ir motriški drobužiai. Pas pečių ant suolelio išdraikyti skurleliai vaikų rėdomos lėlės.
    Tarpę tokio susikrovimo asloj nieko nebėra erčios: nuo stalo ligi lopšio, nuo pečiaus ligi lovos mažne dasiekiamai; tokioj ankštinybėj aslą vis prišnerkšta ir primyniota.
    Lovoj, pasieny, sėdėjo trys vaikai, apvalkstyti menkoms, nudriskusiomis jupelėmis, papūrusioms galvelėms, rankelėms ir noselėms raudonomis nuo šalčio; lopšyj čirpė išparpusiu balsu ketvirtasis, dar čyst mažas. Ant lovos krašto sėdėjo moteriškė, apsivilkusi multaniniu sijonu, trumpais aplopytais kailiniukais, galvą skepetu apskritai surišusi, iš po katro kybojo kasos ant nugaros paleistos, drūktos, kaip dvi virvės supintos, su toms bovijosi vaikai, sėdintys lovoj, kojas basnirta įsispyrusi į suplyšusius veltinius batus, ant vienos rankos parėmusi galvą į lovos kraštą, antroje lingavo lopšį. Buvo tai nelaiminga motyna to ketvertos smulkmės. Negalėdama lingavimu užmigdyti kūdikio, paėmė ant rankų, lingavo, globstė, bučiavo, glaudė prie savęs, niekaip neįdavė peno. Nustojo vaikas verkti, išbalęs, pamėlynavęs, sunkiai pūškavo motynos skreite. Ana ilgai žiūrėjo pasilenkusi į sergantį kūdikį ir vėl bučiavo, o ašaros jos kaip dvi pupos nulašėjo ant mažiuko veidelio.
    - Mamaite, sukurk ugnelę... teip šalta!
    - Vot, tujau sukursiu, kad tik Vincelis užmigtų!
    - Aš Vincelį palinguosiu! - tai sakydama, ropštės iš lovos vyresnioji mergelikė.
    Motyna apklostė vaiką lopšy, auklę apgobė skepetu, pametė škarmalą ant žemės pas lovą, ant to liepė stoties, nes kojelės basos, žemė šalta. Glostydama mergelikę, tarė:
    - Linguok, mano maželele! Bene užmigs tas mirštgyvis... Aš bėgsiu medžių įnešti ugnelei.
    - Mama, mamaite! neišeik į mišką! Mes vieni bijosma! - rėkė vaikai vienu balsu visi.
    - Neisiu, ne! neverkit; įsinešiu iš čia pat, sukursiu ugnelę.
    Sukos motyna, sukūrė ugnį, susvadino vaikus prie šilimos, paėmė viedrą, nudaužė ledus ir išėjo nešina. Kol prisikasė prie vandens, kol iškėlė su kobiniu teip giliai, užtruko valanda, kol parėjo. Mažiukas berėkiąs, beklykiąs, ir auklė kartu beverkianti. Pametė viedrą su vandeniu prie pat slenksčio, puolė motyna prie vaikų. Mažiuką glaudė prie savęs, didžiąją maldė nuo verkimo, liepė ugnelę kurstyti, šildyties; numaldžiusi mažiuką, atgal lopšyj supo.
    Pringyj kaži kas subrazdėjo, karvelė subirbė, trobos duris vėrė. Vaikai visi džiaugės: tata! tata! parėjo...
    Žengė vyras per slenkstį, gončas pro jo kojas lindo į vidų. Puolė šuo lenciūgu velkinas, užuodė ant lentynos lašinius - kaip šoks ant indų! Užkliuvo lenciūgas už suolelio, nuvertė vaikus į aslą, nudulkėjo rakandelė miltų, ir pieno puodelis nuvirto nuo lentynos.
    - Jezus Marija! - sukliko motina.
    - Von! ar velnias tave apsėdo! - sušuko kartu tėvas. Vaikai klykė, o šuo lašinius žlebnojo. Motyna kilnojo vaikus, maldė.
    -Von, psiakrev! - tėvas varė šunį pro duris.
    Užkliuvo lenciūgas už viedro. Supykęs vyras, pagrobęs viedrą, išmetė pro duris, vanduo pasiliejo. Tuomi nugręžė savo apmaudą ant šunies. Įgrįžęs užniko barties ant pačios:
    - Ištiža biesų! apsikrovusi indais riogsos kaip lerva! Gėdos neturi nė apsivalyti trobos!.. Prismirdusi, prirūgusi, šalta, negali tverties parėjus!
    Paršelis po pečkos ėmė žviegti, vyras tęsė toliau:
    - Saulė jau ant laidos, o tavo gyvuliai nepašerti!.. Tinginė, bjaurybė! Laimė tavo, jog gerą vyrą turi! Kitas būtų seniai jau užmušęs: kitas tokį velnią... aš nenoriu tik rankų tepti...
    Vaikai, truputį nusimalšę, verkti nuščiuvo, ir motyna atsitekėjo nuo išgąsčio, apsižvalgė po vidų; kaipo būt negirdėjusi vyro kalbos, lengvai prašneko:
    - Žadėjau kaisti karvei gerti, ir išliejai vandenį, mano teip vargiai parneštą...
    - Dabar tau laikas girdyti karvę! - dar smarkiau suriko vyras. Negalėjai pirma žygius apeiti, kol manęs nebuvo! Žinoma, neprisimiegojai dar! Kaip aš į trobą, tumet visos nelaimės! Kad tave velnias!.. Tokia tinginė, nevaleika!. Tik duokš man valgyti! - šaukė sėsdamas už stalo.
    - Nežinau, ką duoti, - atsakė pati, kurstydama ugnį. - Buvau dar nulykijusi nuo vaiko pieno lašelį, ir tą patį šuo paliejo... Duonos nė miltų nebėra, bulbės pašalo...
    - Jai ko reiks!.. Nepadvėsk tu badu, namie gulėdama! Bet prakeikta tavo mada! Pareinu sušalęs, nuvargęs, nusibraidęs per dieną, nepaspėjau koją įkelti, tujau turi mane krimsti: šio nėra, to nėra, vepės kaip kokią litaniją!.. Duosiu kumet į snukį, tai nusprogsi ant vietos! Velnias musėt tave ir užsvadino man ant sprando! Tokia bjaurybė, nebegali užtekti kantrybės!.. Kad jau teip nieko neturi, užkaisk samovariuką!
    Pati buvo besitaisanti eiti vandens, užniko vaikas verkti, nugrįžo atgal pas lopšį:
    - Vot, ar aš nesakiau? Nė kokio darbelio, kaip tik apie vaikus... čiupinėties! Koronė Dievo su tokia velniene!
    Pati tylėjo. Vyras rengės pats kaisti samovarelį; pamatė ant žemės čaininkelio šukes, praplyšo iš naujo:
    - Ak tu, špetnybe, benage! - sušuko, - ir tas jau sukultas! Tu nepaliksi nė kokio doro indelio... Tau tik su kiaulėms buvoti! Kad tave perkūnas! kad tave kiaura žemė!.. Kur aš dabar arbatą užpilsiu?! Nenoriu tik, bet kad paimsiu kada duoti... stačiai pasakau, nebeliks tau gavybos! Atims velnias tave ir tavo vaikus!..
    Užkaito pačios kakta, ausyse ūžė, rankos, kojos drebėjo, širdis plyšo, tvaskėjo, gomuryj gniaužė, akys aptemo; nebedatūrėjo traminamų ašarų: karštu, srauniu tvanu pasiliejo iš akių. Norėdama jas paslėpti, pasilenkė ant ligonio kūdikio. Akies mirksmėj sušlapo jo veidelis. Vyras kaskart baisiau keikė, uparijos, davadžiodamas neteisingiausias apkalbas. Pati stelgės negirdėti jo kalbos; nuplūdus ašaroms, prarijus keletą gurkšnių kartybių, pasibarė jai lengviau. Todėl liūdnai nusišypsojusi tarė:
    - Mat ir šunies kalčia tur nukristi ant manęs! Jug tai šuo numetė čaininkelį, o man reik neteisingai nukentėti!
    Balsas jos, drebąs nuo skausmo širdies, numalšė truputį įtūžusį vyrą. Pasižiūrėjo skersoms į pačią, o, pamatęs ašaras ant jos skruostų, pašėlo atgal barties:
    - No, no, no! to betrūko! - grumždamas šaukė: - pradėk ant galo žlembti! Gana vedi mane nekantrybėn su liežuviu, dar bliaus kaip karvė veršio be reikalo... lygu mušama! Žinai, jog aš to nekenčiu, paskutinė upara manyj dega! Ar neliausies žlembti! Kaip sumausiu į sprandą, tai bent už skausmą ašaras laistysi! Pasirūpintumi verčiau apie večerę!..
    Pati tylėjo užsikvempusi ant kūdikio. Vyrui pakako gerklę laidyti, truputį jaukesniu balsu bambėjo:
    - Čerauninkė prakeiktoji!.. Kaip tik aš pro duris, tuoj užsisės ant sprando su visokioms zaunoms... Tai šiokia, tai tokia jai visada nelaimė, vis kaži ko trūkusi... Ar seniai sumaliau vieną puspūrį rugių, antrą miežių?!. Mat nieko nebėra... duonos nė miltų! Išpūstijai jau viską! Kada yra, tai poni!.. Mėtys, barstys, nėmaž nepaskųs... Ar ubagas pasipainios, šmakšt miltų cielą torielką... arba duonos kad duos, tai ir ranka linktelės. Ne kokia tu gaspadinė, viendienė špetnybė!.. Neguodi mano procės. Ką gi tu pati užsidirbi? Tinginė!.. Vis tik žiūri į mano rankas. Kaip išpūstys, nebeliks nieko, nebeturės ko beryti, vaikščios galvą nuleidusi, kaip mėma... Kad tave velnias! Išsišluok bent aslą, tu nevaleika! Žmogus, pripratęs prie viežlybumo, nosį suka, įėjęs į tokį kiaulininką!
    - Bijok tu ir pono Dievo teip keikti be jokio reikalo! - tarė pati, iš tiesų jau verkdama. - Žiūrėk, Vincelis čyst jau miršta, putelės eina per burnelę, užšalęs, pamėlynavęs maželelis... Nueitumei verčiau į sodą pasistoroti gramnyčios bent galelį... Gal naktį numirti... ką uždegsma?
    Tėvas pažvelgė iš tolo į vaiką, persitikrino, jog teisybė... Cielas jau nabaštikelis išrodo. Mušdamas kumsčia į stalą, suriko:
    - Vot, kokia tu tai ne rupūžė! Nesakyk tu, žmogus, į tokią padlą! Ar daug pirma sakei, jog vaiks serga?! Būčiau pasistorojęs gydyti, bet ne!.. Vis man ant zlasties darai! Vieną sūnų teturiu, tą patį būtinai nori numarinti. Kodėl tu mergas sveikas augini? O tą ligi mažą susarginai! Kad tu pati verčiau nusprogtumei! Ką norint tu jam padarei - išgandinai ar peršaldei! No, tegul tik vaikas numiršta per tave!.. Užmuščio kaip rupūžę!
    Pačiai nebeužteko kantrybės tylėti, nors vis verkdama, bet staigiai tarė:
    - Beproti, tu beproti! Nebežinąs ką bešnekąs!.. Lygu tu negirdėjai šimtais sykių, jog vaikas serga. Praėjusią naktį akių nesudėjau. Nors tu miegojai, vienok ne smerčio miegu: turėjai justi, kaip vaikas čirpė ne savo balsu. Tau išeinant, ar neprašiau kokios pagelbos storoties? Medžioklės negalėjai apleisti, dar parėjęs keiks! Aš nuo ryto burnoj kruopo neturėjau, atsitraukti negaliu, vaikas merdėja, man širdis plyšta... Dar šnekės, kad aš jam ant zlasties noriu numarinti!.. Ar tu turi bent truputį proto?!
    Vyras, teip įspėliojamas, nutilo šūkauti, bet patyliais vis dar keikė, uparijos, nė pats nebežinojo ko. Sukinėjosi, trypė po šlapią aslą, mindamas dar didesnį purvyną, mėtė indus, stumdė, spardė maišelius, norėdamas parodyti pačiai, jog gali padaryti šiokią tokią erčią troboj, bet besivalydamas teip pristatinėjo sau po kojų, jog sunkiai jau ant vietos bepasisukinėjo, o toliau nė žingsnio pažengti nebegalėjo. Apmaudavos, keikė ant šalčio, ant ankštos trobos, ant pono, ant pačios, vaikų, ant cielo svieto; pagaliaus ir ant paties pono Dievo, o užvis didžiausiai pats ant savęs. Gaila jam buvo vaiko, gaila verkiančios pačios, gaila išmetinėtų žodžių. Pagatavas sau buvo liežuvį nupjauti. Skausmas ir apmaudas draskė jam širdį, galvoj maišės, nebeįmanė, ką veikti. Artimas vaiko myris akyse jam stovėjo. Nebegalima buvo ant pačios kalčią numesti, lecna jo saužinė tvirtino, jog "per tave vaikas miršta". Skaudžiais sugraudintas, krito ant suolo, parėmė alkūnes ant stalelio, delnose akis įkvempęs rymojo.
    Pati nieko nebegirdėjo nė juto, kas aplinkui jos dėjos, tik užsikvempusi bučiavo čyst jau šalstantį kūdikį. Karštoms ašaroms laistė, tarytum savo dūsavimu troško jo gyvybę užtūrėti. Matydama, jog vaikas ledva tik retkarčiais bekvėptelėja, nusiminusi sušuko:
    - Jezus Marija, Vincelis jau miršta! Tėvai, brėžk sierčiką, skubėk, mums beveizint numirs vaiks be žvakės!
    Vyras, kaip elektra užgautas, krustelėjęs pašoko, puolė iš užstalio, suklupo asloj, mažne parvirto, pripuolęs krito ant vaiko ir jaučio balsu pradėjo baubti. Pabudo tėviška meilė, skaudus gailesys širdį pervėrė, o per balsingą rėksmą ledva beištarė į pačią:
    - Tu sterva, padla! Per tave tai vaikas miršta! Kad tu būtumei verčiau pati nusprogusi, ne ko vaiką numarinusi! Maželelis tas mano neturėjo geros motynos! Dar žlembs kaip karvė... Kad būtumei storojusis, nebūtų vaikas miręs... Kad tave šimts velnių!..

1895 m.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page