r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Pranas Vaičaitis
POEZIJA


I

Yra šalis, kur upės teka
Linksmai tarp girių ūžiančių
Ir meiliai tarpu savęs šneka
Prie giesmininkų vėversių.
Ten prakaitas aplieja žmones
Prie vasaros darbų sunkių
Ir prastas aprėdas marškonis
Apdengia sąnarius visų.
Bent tave meiliai pavaišina,
Kaip tik nueisi į svečius, -
Ten tave myli, valgydina,
Kiek daleidžia išteklius.
Ir grakščios tos šalies merginos
Ten žydi vis kuo nepuikiau...
Šalis ta Lietuva vadinas -
Bet aš neilgai ten buvau...
Atsimenu, kada į guolį
Saulutę prašo vakarai
Ir gieda lietuviai varguoliai,
Nes pabaigti dienos darbai...
Kaip tąsyk mergos veidą  skaistų
Prie rūtų lenkia kvepiančių,
Dainuodamos jas meiliai laisto,
Lelijų skinas žydinčių.
Atsimenu, kaip vakars šiltas
Po vasaros kaitrios dienos
Ir oras, ramumu išpiltas,
Nenoroms traukia prie dainos,
Kaip tąsyk varpas sunkiai gaudžia
Ir užgirdėt toli toli...
Seniai jau paukščiai medžiuos snaudžia,
Bet pats užmigti negali... 
Kaip vandens upės mislys teka, 
Idėjos reiškiasi galvoj,
Gamta su tavim, rodos, šneka:
"Gražu, gražu mūs Lietuvoj..." 
O tėviške! kaip mielas kraštas, 
Kuriuo taip netekau ūmai, - -
To neišreikš nė vienas raštas, 
Tą pasakys vieni jausmai...

XII

AŠAROS 
Iš lenkiško

Kur bakūžė samanota,
Kurioje gimiau,
Obelis kur augalota,
Ką sode mačiau?
Kur upeliai platūs, sraunūs,
Tekantie smagiai?
Kur tos mislys mano jaunos,
Linksmos kaip drugiai?
Ta bakūžė jau supuvo,
Obelies jau nėr,
Ir upeliai jau išdžiūvo -
Vargas viens tebėr.

XXII

Prisėskie, vaikeli, ką tau pasakysiu, 
Kaip reikia gyventi, tave pamokysiu. 
Dabar da tu mažas, tuojau bet paaugsi, 
Mokslainėn kaip koks sau ponaitis tik trauksi. 
Tėvukas juk tavo turtingas, ant visko užtenka. 
Ir būsi tu kunigs, pastosi tuo lenku:
Vis lenkiškai, poniškai sau tu kalbėsi, 
Į mus, kaipo kunigs, iš aukšto žiūrėsi. 
O lenku pastoti - tai lietuvio laimė, 
Ir lenku nebus, kas gyvena tik kaime. 
Paskui tėvukus aplankyt parvažiuosi, 
Tau puotą iškelsim, rankas išbučiuosim, 
O jau į česnį kur kunigs ateina, 
Užgėręs užtraukia ir lenkišką dainą. 
Kožnam išvažiuodams vaikinui, merginai 
Į dovanas duosi po kokią rublinę, 
O rublių pas kunigą būva kaip šieno, 
Jeigu tik moka apseit su kiekvienu:
Ateis koks prasčiokas, dėl Dievo malonės 
Prašys jis už dyką palaidot jo žmoną, 
Bet tu nesutik, reikalauk dešimtinės -
Ir verkdams jisai pažadės, paketinęs 
Atneš tiek, kiek reikia, ką būtų pragėręs, 
O girtas da galvą būt sau prasivėręs. 
Paskui prisipirksi laukų arba dvarą, 
Sudėsi ten pusės parapijos gerą, 
O auksą, kas liks, tai į iždą įduosi 
Ir nors kada-ne-kada mus užvaduosi, 
Nes kožną metelį vis tūkstančius gausi." 
Taip sakė močiutė, ir vaikas jos klausė, 
Ir pats jis, nors mažas, taip elgtis dūmojo, 
Nes savo močiutę širdingai guodojo.

XXIV

Neveskie, vaikine, 
Neveskie pačios, 
Neteksi, vaikine, 
Liuosybės saldžios. 
Pabuvus su vyru 
Pati nors metus, 
Ne kartais jį meta 
Ir myli kitus. 
Norėsi pas draugą, 
Kaimyną užeit, -
Pati susiraukus 
Neleis tave greit. 
Nueisi pas Ickų 
Nors stiklą ištraukt, 
Kad vargą nuo savęs 
Nors sykį nubraukt, -
Pati namie bando 
Visaip tave dergt, 
O kaip tik pareisi, 
Pradės tuo ir verkt 
Už būvį, tėvynę 
Atseis tau kovot, -
Pati išsišiepus 
Tuojau ims vaitot. 
Neveskie, vaikine, 
Neveskie pačios, 
Neteksi, vaikine, 
Liuosybės saldžios.

XXV

Pūskit, vėjai, pūskit, šiaurūs, 
Pūskite be paliovos 
Ir išpūskit, vėtros žiaurios, 
Kančią iš jaunos galvos. 
Ko nelaimės mane jauną 
Vargina iš pat mažens, 
Kam nė giltinė nepjauna, 
Laukia, kol pastosiu sens? 
Ko aš laukiu, ko aš augu? 
Kam nešioti tuos skausmus? 
Kodėl nėr ant svieto draugo, 
Kas suprastų tuos jausmus? 
Ūžkit, vėtros, audros žiaurios, 
Ižkit naktyje dienoj, 
Lai užgęsta kančios bjaurios 
Mano širdyje jaunoj.

XXVIII

Užgimė viens prasčiokėlis, 
Nieks to nė nežinojo. 
Ėmė augti vargdienėlis, 
Apie jį nieks nedūmojo. 
Kaip paaugo, vargas spaudžia, 
Reikia duonos sau ieškotis, 
Nieks prie savęs jo neglaudžia -
Apie jį nenor galvotis. 
Buvo geras ir patogiai, 
Vargšas su visais šnekėjo, 
Bet jį vargo spaudė smogiai, 
Nieks žinot jo nenorėjo. 
Kožną dieną prasčiokėlį 
Vargas, bėdos vienos graužė 
Ir į grabą vargdienėlio 
Kūną silpną tuo parlaužė. 
Kaip lydėjo vargdienėlį, 
Nieks ant to nė neatbojo, 
Graudžiai verkė motinėlė, 
Svetimi tiktai žiopsojo. 
Ir užmiršo vargdienėlį 
Jau ir tie, kurie žinojo 
Verkė jo tik motinėlė, 
Bet ir ją tuo pašarvojo.

XXX

Oi, ūžia, švilpia blogas oras,
Ir vėtros medį bando raut,
O narsūs Vytauto bajorai
Pradėjo karan brolius šaukt.
Jau trempia viešųjį kelelį,
Pulkai jau eina už pulkų,
O eik, vaike, balnok žirgelį,
Užstok už garbę lietuvių.
Štai kabo tavo tymo balnas,
Ir kardas tavo štai šviesus,
Ir jokie per miškus, per kalnus,
Malšinkie priešus plėšikus.
O ar tai vėtros žiaurios kaukia,
Siūbuoja girios aržuolai,
Ar tai išalkę žvėrys traukias,
Ar staugia meškos ir vilkai?
O, tai ne vėtros žiaurios ūžia,
O, tai ne meškos ne vilkai -
Tai broliai joja į karužę,
Tai žvengia juodbėriai žirgai.
Tai joja vyrų minių minios,
Tai narsūs Lietuvos vaikai...
Jau peržengti kalnai ir plynios,
Jau priešų netoli laukai...
Sudiev, tėvyne mūsų miela,
Tu būk laiminga visada,
Sau pinkie laimės aukso vielą,
Tegul gyvuoja Lietuva!
Jau dūmai rūksta, dunda žemė,
Nerimsta juodbėriai žirgai,
Pats Vytuts žiūri, mūšį lemia,
Arti kryžiokai vanagai...
Tai ne perkūns smarkus sugriovė,
Ne šviesūs tvykstelėj žaibai, -
Tai lietuviai į priešus šovė, 
Tai čerška šviesūs jų kardai. 
Ir kaip kopūstai ritas galvos, 
Ir maišos su maldoms keiksmai, 
Lavonų guli baisios kalvos, 
Kanuolių dauginas griausmai. 
Nuo Žalgirio rytinės pusės, 
Kur tik akims vos užmatai, 
Kryžiokai guli kaipo musės, 
Ir drasko kūnus jų vilkai. 
O lietuviai linksmai dainuoja, 
Jų grobio nė nesuskaityt, 
Dainuodami namuosna joja 
Baltų tėvelių atlankyt.

XXXI

Paliovė griaut ir baubt kanuolės, 
Laukuos jau vėl nėra pulkų, 
Tik viens pašautas ir parpuolęs, 
Bet gyvas tarpe užmuštų;
Ir mislija: "Ką čion aš blogo, 
Ką pikto artimui dariau, 
Kam atitraukė nuo to stogo, 
Kuriam ramiai aš gyvenau? 
Už ką čion gausiai liejos kraujas, 
Kam atvedė pulkus čionai? 
Kareivius veja čion kaip gaują 
Žvėrių, kad muštųs mirtinai. 
Ar už tėvynę, už liuosybę? 
Bet ką čion! ponams to nereik, 
Jiems reik tik turtų ir linksmybių, 
O tu už juos numirti eik. 
Mat, prastas yra ant to sutvertas 
Kad ponų reikalams tarnaut, 
Pas juos esi tu šuns tik vertas, 
Už juos reik duotiesi nukaut... 
Parneškie, juodas varne, žinią 
Į mano gimtinius namus, 
Ten manęs laukia nusiminę, 
Bet nematysiu aš jau jūs. 
Parneškie, žirge, mandierėlę 
Mieliems tėveliams, seserims, 
Tegul ją plaus su ašarėlėms, 
Pakolei Dievs ir juos ne'tims. 
Tik jūs vieni ant viso svieto 
Gailėtis mokat iš širdies;
Mes ponams įrankio tik vietoj,
Mes numirėm, ir ką išties 
Jiems mūs vargingų da gailėtis, 
Da rūpinsis dėl mūs katras;
Kad jiems tarnauti, jais gėrėtis -
Kitus kvailius jie sau suras. 
Ir vėl dėl mislių šėtoninių, 
Dėl savo laimės ir garbės 
Jie duos pasmeigti ant deiginių 
Visus kareivius, kiek turės. 
Ar tinka man prakeiktas kardas, 
Sunki kareiviška taurė, 
Kada man miels artojaus vardas, 
Palši jauteliai ir ore? 
Ten mano mirčio nieks negeidžia 
Pas mielus brolius, tėvelius, 
Ten meilės saulė nesileidžia 
Nė jokius ilgus metelius. 
Tenai pušelės siūbuonėlės, 
Plačiai išskėtusios šakas, 
Vilioja jauną artojėlį 
Silsėtis per dienos kaitras. 
Raiba gegutė ten kukuoja, 
Jai paukščių padeda pulkai, 
Ir niekas niekad nedejuoja, 
Pakolei nežili plaukai. 
Dabar ne eglė ten siūbuoja, 
Išskėtusi plačias šakas, 
Tai motinėlė ten dejuoja, 
Iškėlus sielvartoj rankas. 
Dabar ne aržuolas aukštasis, 
Iškėlęs galvą, žiūr žemyn, -
Tėvelis verkia tik baltasis, 
Kas dieną eidamas senyn. 
Dabar ne obelis žalioji 
Linguoja, vėjo pučiama, -
Seselė rauda tik jaunoji, 
Rūtas žaliąsias skindama. 
Broleli mažas, tu nors stokie 
Į mano vietą pas tėvus 
Ir laimę sau ir jiems ieškokie, 
Beardamas plačius laukus. 
Tegul vieni didžturčiai piaunas, 
Kad taip jau geidžia kraujo jie. 
Bet akys temsta, teka kraujas... 
O tėviške, sudiev, sudiev!.."

XXXII

Ant kalno Ramaujos ugnelė tvaskėjo, 
Ugniasargė ilgai į jąją žiūrėjo. 
"Tvaskėkie, ugnelė, nakties tamsumyne, 
Raminkie man širdį, ką trinka krūtinėj. 
Paliepkie vainikui, kad galvą nespaustų, 
Paliepkie tu širdžiai, kad meilę nejaustų. 
Rūtelių vainike, gentarais apsėtas, 
Sakykie, ką veikia vaikins numylėtas. 
Sakykie, kad gano jis žirgus greituosius, 
Sakykie, kad kauja jis priešus baisiuosius, 
Sakykie jo širdžiai, ką meilės nejaučia, 
Kad da pamatytie nors sykį jį gaučia, 
Kada apkabinus aš jam pasakyčiau:
"Aš myliu iš tikro, o tu tiktai tyčiai." 
Sudiev, jaunikaiti, būk sveiks, bijūnėli, 
Skaistusis jurgine, raudons putinėli;
Aš tave mylėsiu, aš tave guodosiu, 
Su širdžia sutrinta šią ugnį dabosiu. 
Tik šits aržuolyns, į dangų žiūrėdams, 
Gegutė kukuojant kas dieną girdėdams, 
Tik šitas mėnulis, ką linksmas taip plaukia, 
Sakys tau: ji myli ir tave ji laukia. 
Bet tu toks atžūlas, tau meilės nereikia, 
Visi tave giria, o mane tik peikia. 
Ugniasargės jausmas vargingos, jaunosios -
Kaip auksas ant dugno jūrelės giliosios. 
Ir, veidus užs'ėmus, ji gailiai vaitojo 
Ugnelė tvaskėjus tuo tarpu sustojo.


r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page