r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
IV

   Ikšiol Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas susipažino su savo paviečiu, su įvesta valsčiuose "tvarka", šiek tiek su savo pareigomis kanceliarijoje ir spėjo permainyt pažvilgius ant aukų ir tvirtumo viršininko vietos. Vienu žodžiu, įsigudrino į visas reikalingas administratoriui paviečio ypatybes. Dabar pradėjo manyt apie garbę. Girdėjo ne kartą, kad tas administratorius tą padarė, kits kitą, tai čia, tai ten paliko atmintį. Pats žinojo, kad yra prisiųstos iš aukštesnės vyriausybės kokios ten popieros, kur vyriausybė reikalauja varyt rusifikaciją, gint maskolių reikalus, gaudyt kokius ten žmones su išvirkščiomis nuomonėmis, litvomanus, socialistus ir t. t. Matoma, parodytas garbės kelias, bet kaip prieit?
    - Turiu įgyt garbę! - nusprendė Vakanalijus Vziatkovičius ir nuo tos dienos ėmėsi ieškot takų, kuriais galima prisėlint prie garbės. Vienok sunkiai ėjo. Ar po trijų nedėlių laužymo galvos, eidamas per tiltą ir dairydamasis į visas puses, ar nepamatys kur garbę lekiant, užtėmijo prie tilto lentutę su parašu, visai jam nesuprantamu.
    - Kas čia parašyta? - klausia pasišaukęs žemskį.
    - Tai, vaše vysokoblagorodije, parašyta lietuviškai "žingine", kad žmonės per tiltą greit nevažiuotų. Mūsiškai bus "šagom".
    - Lietuviškai? Kas tai? Žiūrėk, kad šiandien vieton šito parašo būt maskoliškas! Čia ne Lietuva, čia Maskolija.
    - Klausau, vaše vysokoblagorodije.
   Kruglodurovas apsisukęs grįžo atgal su tuo persitikrinimu, kad jau nuo jo garbė neišsprūs. Jau nieks nepasakys, kad jis yra viršininku tik dėl algos, kad menkas administratorius, nesirūpinantis apie valstijos reikalus, kad neatsižymino rusifikacijoje. "Kas permainė šitą parašą?" - klaus ateityje. "O tai Vakanalijus Vziatkovičius Kruglodurovas", -atsakys kiekvienas. Žadino save tokiomis mintimis ir žengė jau taip, lyg bijodamas, kad nenupultų nuo galvos garbės vainikas.
    Ant rytojaus, tikėdamas, kad apie jo administratyvišką rusifikacijos didžiadarbį žino jau visas miestas, išėjo pasivaikščiot ir prisigretino prie vaikščiojančio būrelio naupiliečių. Praeinant pro lentutę su nauju parašu ant tilto, Vakanalijus Vziatkovičius su didžiu švelnumu kreipėsi prie moteriškių:
    - Šagom, mesdames, šagom!
    Moteriškės nesuprato tų žodžių ir, dirstelėjusios tik į Kruglodurovą, ėjo toliau. Grįžtant vėl administratorius, lyg nurodydamas rankom į parašo pusę, ragino moteriškes, prieš kurias per prievartą norėjo pasigirti.
    - Šagom, mesdames, šagom! Tada viena moteriškė atrėmė:
    - Ar tamistai rodosi, kad mes - tai eskadronas kareivių? Iš kur tamistai staiga atėjo į galvą komanda? Net negražu!
    Vakanalijus Vziatkovičius pamatė, kad ne tik nieks nežino apie jo didžiadarbį, bet ir rodant jį, nieks nežiūri. Ne, iš to garbės nebus, reikia kitur ieškot. Neprijautė, kad garbė pati pas jį ateis.
    Vieną nedėldienį, pavakare, jau temstant, važiavo iš bažnyčios su anyta ir bernu Kampinių kaimo šeimininkė, jauna likusi našlė, Gražienė. Pravažiuojant pro Taitaučiznos kordoną, užklupo abješčikai, ištraukė Gražienę iš vežimo ir nusivilko į laukus, o anyta su bernu persigandę parpleškėjo namo... Ką darė abješčikai su nelaiminga moteriške, tai žino tik tie laukai ir tamsi naktis. Anksti rytą vos ne vos parsivilko varguolė Gražienė sudraskyta ir sugnaibyta. Persirgusi keletą dienų, pasiskundė kaimynui dvarponiui, kuris rodijo apskųst maskolius, pabaust piktadarius ir išpasakojo, kaip ir ką padaryt. Gražienė padėkavojo už rodą ir išėjo rengt skundą.
    - Da eisiu pasirodavot pas kunigą. Ką jis pasakys? - manė moteriškė ir nukako pas Naupilės prabaščių.
    - Mano vaikeli, - tarė prabaščius, - tai baisus atsitikimas. Skųsk, vaikeli, skųsk! Jeigu tu atleistum, tai Dievas tau neatleis, nes parodytum, kad to dalyko nelaikai nė per nuodėmę.
    - Tai dėkui, tėveli, už gražią rodą. Mūs ponas taipgi sakė skųst. Skųsiu, nėr ką. Atleisk jiems, tai kitąsyk gali žmogų ir ikismert užganubyt. Ką tu su bjaurybėmis!
    Taitaučiznos kordono aficieras, patyręs apie savo abješčikų darbą ir ketinimą skųst, didei nusigando, nes žinojo, kaip skaudžiai prireiks atsakyt. Nėr ką daryt - eina pas saviškį, pas paviečio viršinmką, prašyt pagelbos. Pats viršininkas nieko negalėjo išprotaut, bet jo pagelbininkas Duževskis davė tokią rodą:
    - Nesirūpinkite, aš pasakysiu, ką daryt. Eikite tiesiog pas prabaščių ir paprašykite, kad nudraustų moteriškę nuo skundo. Prabaščiaus ji tikrai paklausys. O kad prabaščius išpildys jūs prašymą, tai aš duodu savo galvą. Jis dabar laukia užtvirtinimo ant praloto, tai jam paviečio viršininkas labai reikalingas su gerais liudijimais. Už tą dalyką prabaščius parduotų dūšias visos savo parapijos - aš jį gerai pažįstu.
    Tą pačią dieną Kruglodurovas buvo pas prabaščių ir visai nedaug turėjo darbo perkalbėt jį į savo pusę. Prabaščius pažadėjo nutildyt moteriškę, o Kruglodurovas nudžiugo, pasisekus užstot maskolių reikalus taip, kaip nori vyriausybė. "Garbė rankose, - manė Vakanalijus Vziatkovičius, - o mažių mažiausiai vyriausybės pagyrimas".
    Da iš vakaro prabaščius įsakė špitolninkui pavadint anksti Gražienę. Žmonelė atėjo, o prabaščius pradėjo taip:
    - Mano vaikeli! aš per visą naktį mąsčiau apie tavo skundą, ir žinai ką, man rodosi, geriau bus, jeigu neskųsi. Pati supranti... kad būtum mergina, tai tas atsitikimas kenktų tau, o dabar... kokia pragaištis?.. Su tuo skundu... pradėsi, tai daug vargo, iki pasibaigs, o ant galo da gali nelaimėt... Geriau, vaikeli, neskųsk! aš taip rodiju. Juk kasdien poteriauji: ir atleisk mums, kaip ir mes atleidžiam. Atsimink, vaikeli!
    Moteriškė prižadėjo neskųst, tik atsisveikinusi ir eidama namo, negalėjo nė kokiu būdu suprast: dėl ko tas atsitikimas užvakar buvo baisus, o šiandien nieko nekenkia? Dėl ko užvakar reikėjo skųst, o šiandien jau ne? Rado tik vieną išaiškinimą: taip liepė kunigas, tai taip turi būt gerai.
    Vienok nė šiuo žygiu neteko viršininkui nė garbė, nė vyriausybės pagyrimas. Nieks nepavadino, kad Vakanalijus Vziatkovičius - apgynėjas maskolių reikalų, o nuo vyriausybės juk tyčia buvo slepiamas tas atsitikimas su Gražiene.
    - Da pabandysiu paieškot pavietyje žmonių su išvirkščiomis nuomonėmis,- ramino save Kruglodurovas.- Reikia išbandyt visi keliai, iš viršaus nurodyti.
    Tuojau davė išskirstytiems pavietyje žemskiams ypatingą įsakymą, idant žiūrėtų gerai, ar nepasirodys kur neištikima žmogysta, ir apie tai ant tų pėdų praneštų.
    Į ūmą laiką gavo du raportu. Viename rašo: "Apie Galagaudžius suka kasžin koks žmogus poniškai apsirėdęs vaikščioja po kalnus dairosi į visas puses o paskui pasistatęs ant aukšto trikojo mašiną prikiša prie jos galvą užsidengia juoda pala ir ką jis ten paskui daro nepatyriau negalėdamas prisiartint, kad neužtėmytų manęs ir nepabėgtų".
    Kitas raportas toks: "Apie Trumpuvą pasirodė kasžin koks ponas, kuris ateina į kaimus ir mieruoja žmonių galvas. Kam jis taip daro, negalima žinot. Vieni sako, kad rengia lietuvių kariumenę ir mieruoja galvas, idant kepurės gerai tiktų kiekvienam. Kiti sako, kad jis neva mieruoja, o tuo tarpu šnabžda į ausį, mokindamas, kaip smaugt maskolius".
    - A! turiu jau du paukščiu! - judošiškai nusišypsojo trokštantis garbės administratorius. - Tai litvomanai arba socialistai! Suimsiu juodu!
    Nesistebėkime: juk administratorius parapijos dėl garbės savo pavedė į abješčikų rankas jaunos moteriškės garbę, tai dėl ko gi administratorius paviečio negalėtų dėl savo garbės pašvęst nekaltų žmonių liuosybę?
    Įsakyta suimt suskųstas raportuose neištikimas žmogystas. Tegul visi žinos dabar, kad Vakanalijus Vziatkovičius ant visko turi akį kaipo tikras administratorius ir naikintojas negeistinų valstijai gaivalų. Jau apie šitą dalyką tik turės žinot vyriausybė. Bet ir čia Kruglodurovas vieton garbės sulaukė tik juokų. Pasirodė, kad tuodu ponu buvo atvažiavusiu ant vasaros pasilsėt panemunėse. Vienas buvo mylėtojas fotografas, o kitas garsus etnologas. Jau kad nesiseka kam, tai nesiseka!
    Kruglodurovas buvo net užmetęs mintis apie įgijimą garbės, tik išgirdo, kad gubernatorius pagyrė vieną viršininką už įtaisymą "ikonos" ant atminties išlikimo nuo myrio Aleksandro III, susikūlus ties Borkais mašinai. Atgijo mūs viršininkas ir su visa energija stvėrėsi prie taisymo tokios pat "ikonos". Čia tur pasisekt ir vyriausybė negal neužtėmyt. Neilgai laukdamas, pradėjo rinkt iš savo paviečio tam dalykui liuosas aukas. Činovninkai visi turėjo duot, nes bijojo, kad nedavę nenustotų vietos; dvarponiams nepritiko neduot, ypač kad jų draugijinės ir politiškos nuomonės sukosi tik aplink tai: pritinka ar nepritinka; vaitams, raštininkams ir šaltyšiams buvo įsakyta duot: jeigu neduosite, tai aš jums parodysiu! Kunigai davė ant "ikonos" su didžiu noru. Tokiu būdu į trumpą laiką buvo surinkta "liuosų" aukų iš paviečio arti 800 rbl. Grįždamas iš paskutinės kelionės su surinktais pinigais, važiavo Kruglodurovas panemune per Trumpuvą, tarp neišpasakytai gražių kalnelių, apžėlusių medžiais ir krūmais. Vietos gražumas privertė administratorių svajot.
    - Gerai vienok, kad mašina ties Borkais susikūlė... Gali žmogus nors pakilt vyriausybės akyse... Kad taip da vienas toks priepuolis, tai da aukščiau galėtum iškilt... O kasžin, kad taip ant paviečio viršininko gyvasties pasikėsintų, ar pagarsėtų pas vyriausybę? Juk viršininkas yra caro vietininkas, pildo jo valią, gali turėt neapkenčiančius... taigi ir ant viršininko gali kėsintis... gali...
    Lyg tyčia lekia akmenukas, krinta ant rato ir atsimušęs suduoda į vežimo šoną.
    - Stok! pasikėsinimas ant gyvasties! - sušuko Kruglodurovas nesavu balsu.
    Tuoj liepė važiuojančiam su juo žemskiui ieškot krūmuose galvažudžio, o vežikui paduot tą akmenį, kurs buvo mestas.
    - Štai šitas, pons viršininke, - tarė vežikas, paduodamas mažą akmenuką.
    - Negal būt! - riktelėjo Kruglodurovas. - Su tokiu ant gyvasties nesikėsina! štai šitą paduok, - paliepė parodęs pakelėje įaugusį į žemę akmenį menkiausiai nuo dvidešimts svarų. Vežikas išlupo akmenį, įdėjo į vežimą, o viršininkas vertė ko greičiausiai važiuot į Trumpuvos dvarą. Čia padarė triukšmą ir suvarė žmones ieškot galvažudžio. Neužilgo atėjo žemskis, vesdamas už rankų du verkiančiu vaiku, kuriuodu mėtė ant kalno akmenukus, bandydamu, katro geresnė ranka. Mat vienas iš jųdviejų pamėtėjo smarkiau, pravažiuojant pakalnėje viršininkui, ir pataikė į jo vežimą. Kruglodurovas pareikalavo betgi nubaust vaikus, surašė protokolą ir nuvažiavo su akmeniu namo, ketindamas parodyt jį, kaipo corpus delicti, kad ne tik ant caro, bet ir ant viršininko galvos buvo pasikėsinę. Kadangi visi pradėjo juoktis iš tos Kruglodurovo pasakos ir corpus delicti, liepė akmenį išmest ir užsiėmė vien tik triūstis apie "ikoną".
    Apskelbė visiems, būk davęs daryt "ikoną" Peterburge, būk kaštuosianti tiek ir tiek - vos išteksią ant apdarų ir altoriaus. O iš tikrųjų dirbo "ikoną" Kaune ir viskas kaštavo ne daugiau per 400 rublių. Kur dingo likusiejie pinigai, nieks nė neklausė, nes tokiuose atsitikimuose priežiūros juk nėra.
    Pargabeno "ikoną" ir vėl pradėjo rinkt pinigus ant pašventinimo, o geriau sakant, ant palėbavimo pabaigus šventinimą. Dabar rinko jau ne nuo visų, tik nuo inteligentų.
    Dienai pašventinimo prisitaisė, galima sakyt, priderančiai. Palengvinimui gi kelio savo garbei nepamiršo nė apie korespondentą. Užkvietė vieną mokintoją ir prašė aprašyt pašventinimo ceremoniją ir istoriją atsiradimo "ikonos". Persergėjo vienok korespondentą, kad pats neišdrįstų pavest savo rašto spaudai, iki jis, Kruglodurovas, neperžiūrės.
    Į kelias dienas po pašventinimo "ikonos" atvažiavo Vakanalijus Vziatkovičius į Žydpilę, kur gyveno anas mokintojas, korespondencijai peržiūrėt. Autorius skaitė, o korespondencijos didžiavyris klausė. Korespondentas, pripažindamas, kad Kruglodurovas visgi ne koks menkniekis, o tik paviečio viršininkas, kartais gal užtart, nesigailėjo ko švelniausių žodžių, papuošiančių didžiavyrio vardą. Tik doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič ir doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič - nuolat skambėjo. Kruglodurovui tas dalykas labai patiko, bet norėdamas pasirodyt šiek tiek numanančiu ir kad neyra vertas taip didelės garbės, perkirto:
    - Tamista, man rodosi, štai šitoje vietoje galima būt išmest "doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič". Anoje taipgi... galima. Matai, tamista, lyg per tankiai... juk supranti, tamista...
    Autorius skaitė, o Kruglodurovas rodė, kokiose vietose galima išbraukt "doblestnyj V. V."
    Perskaitė visą korespondenciją, luktelėjo, ir viršininkas pasiūlė da kartą perskaityt, kad da geriau padailintų.
    - Palauk, palauk, tamista! štai šitoje vietoje tai labai tiktų "doblestnyj Vakkanalij Vziatkovič", - tarė Kruglodurovas, staiga prispaudęs su kairės rankos smilium stalą, lyg rodydamas tą vietą. - Mat ausis to reikalauja, - užbaigė pakreipęs žemyn dešiniąją ausį ir smulkiai miklindamas palei ją dešinės rankos pirštais.
    Dabar autorius skaitė, o viršininkas rodė, kur būtų gerai pridėt "doblestnyj V. V." Pabaigė antrąją korektą, ir pasirodė, kad dabar kur kas tankiau atsikartoja "doblestnyj V. V." nekaip pirmąkart.
    Didžiavyris pagyrė autorių už gražią plunksną, įsidėjo perrašytą iš naujo korespondenciją į kišenių ir išvažiavo. Ar buvo ta korespondencija patalpinta kokiam nors laikraštyje, pasiliko slėpiniu ant visados. Vienok Kruglodurovas atkreipė ant savęs vyriausybės akis, nes ant pašventinimo "ikonos" buvo pats gubernatorius.

    Nuo to laiko Kruglodurovo širdis buvo pripildyta neapsiliaujančio džiaugsmo. Da labiau nudžiugo gavęs nuo gubernatoriaus įsakymą atlankyt kaimų mokyklas per taip vadinamus egzaminus ir patirt, ar vaikai moka katekizmą. Mat Vakanalijus Vziatkovičius ir prie apšvietimo pridėjo ranką.
    Pirmiausiai atvažiavo į Žydpilę ir, paprašęs mokintojaus paklausinėt vaikus iš katekizmo, klausė atsakymų atsidėjęs. Paskui, atsisveikindamas su mokintoju, taip prakalbėjo:
    - Labai tamistai dėkui! vaikai iš tikėjimo dalykų atsako puikiai. Nors aš lietuviškai nesuprantu, bet iš akių matyt, kad tamistos mokintiniai katekizmą moką gerai. Taipjau vienas, skaitydamas ciecoriaus šeimyną, suklupo, bet tai nieko, tai, apskritai imant, mokėjimą katekizmo tamistos mokykloje da ne visai gadina... Tikėjimo dalykai - didelis daiktas! kas juos moka, tai moka viską! - užbaigė Kruglodurovas, pažymindamas paskutinį žodį ir parodydamas, kad supratime mokslo reikalų ir jo kelinės ne per žemai.
    Iš čia nuvažiavo į Pliuškių bažnytkaimį ir užragino mokintoją paklausinėt vaikus poterių. Mokintojas buvo žmogus tamsuolis, bet turintis labai miklią sąžinę. Ta antroji ypatybė duodavo jam progą taip gudriai pasielgt prieš vyriausybę atvirais ir slapčiais keliais, kad žmonės negalėjo išmest jo nė iš mokyklos, nors kelis kartus buvo bandę. Taigi ir dabar, nepasitikėdamas, ar vaikai ant poterių nesuklups, griebėsi prie savo gudrumo:
    - Pons viršininke, pavelykite pirmiau užklaust apie ciecoriaus šeimyną!
    - Gerai, gerai, - tiko viršininkas.
    Vaikiščią net prakaitas išpylė, iki išrentė visą šeimyną nuo pradžios iki galo. Vienok pasakė viską, ir dagi taip gražiai, aiškiai - tarytum riešutą krimto.
    - Labai gerai, labai gerai, - pritarė Vakanalijus Vziatkovičius. - O dabar štai šitą vaiką užklausk tamista iš poterių! Vaikas atsistojo.
    - Pavelykite, pons viršininke, aš da jį užklausiu... Pasakyk, kaip aukštiname mūs poną viršininką? - suskubino mokintojas.
    - Ne, ne, ne! - perkirto Kruglodurovas. - Taip negalima... pirmiau reikia gubernatorius...
    - Na, tai kaip aukštiname poną gubernatorių? - klausia mokintojas vaiko.
    Vaikas išpleškino viską po imeni, otčestvu, činu i ordenam.
    - Na, o dabar... kaip poną viršininką?
    - Jevo vysokoblagorodije Vakkanalij Vziatkovič Kruglodurov, štabsrotmistr ir t.t., ir t.t., - atsakė vaikas aiškiai ir drąsiai. Matyt buvo, kad tą dalyką girdėjo ir atkartojo mokykloje tankiai, tikrai tankiau nekaip poterius.
    Viršininkas atsistojo, ištiesė rankas ir vos ištaręs: - Vaikai, tai jūs ir mane pažįstate? - pravirko.
    Daugiau vaikų jau neklausinėjo.
    Žinoma, viršininkas padėkavojo mokintojui už gražų, rūpestingą mokinimą vaikų ir perstatė vyriausybei kaipo pirmiausiąjį jo pavietyje mokintoją, kuris reiktų apdovanot.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page