r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
II

   Reikėjo naujam viršininkui pasipažint su savo paviečiu, t. y. atlankyt Žydpilės magistratą ir valsčių kanceliarijas. Pavietyje buvo iš viso dešimts valsčių. Tiktai dviejuose valsčiuose vaitais buvo žmonės, suprantantiejie savo pareigas ir patys jas pildę. Kituose gi valsčiuose vaitai vos mokėjo pasirašyt, o iš pareigų žinojo tik tiek, kada reikia užsikabint "blekę". Užtaigi juose visa valdžia gulėjo raštininkų rankose, tankiausiai lenkų, atklydusių kasžin iš kur ir kasžin su kokia sąžine. Darė ką norėjo su aklu vaitu. Darė ką norėjo su valsčium, žinodami, kad už viską atsakys vaitas, valsčiaus išrinktas. Tik tie raštininkai nesinaudojo pilnai iš savo liuosybės, kurie neturėjo, anot žmonių, "galvos" arba kurių sąžinės da ne visai buvo užmigusios. Didžiausiais tarp raštininkų ponais buvo trys, jau mums pažįstami: Miškagalių Pstrumskis, Dykulių Kuznickis ir Žioplių Bavolskis. Vakanalijus Vziatkovičius nežinojo, kam reikalingi valsčiuje vaitai su raštininkais ir ko nuo jų galima reikalaut. Žinojo tik, kad jis pats - paviečio viršininkas ir kad vaitai su raštininkais turi jo klausyt.
    Pirmiausiai Kruglodurovas išsirengė į Žydpilę. Burmistras sutiko jį, kaipo viršininką, labai gražiai, parodė kanceliariją, šį tą paaiškino ir užsivedė pas save užkąst. Čia burmistras, didis gudruolius, žinodamas jau, su kuo turi reikalą, stačiai sako:
    - Supažindinęs poną viršininką su magistrato dalykais, turiu supažindint ir su tais dalykais, kurių magistrato popierose nerasime, o už kuriuos galite, pons viršininke, kartais mane nekaltai nubart. Miestas sudeda 80 rublių ant metų ugnies prietaisoms taisyt. Ant taisymo išeina kur kas mažiau (kiek nepasakė), taigi iš tos sumos šiek tiek lieka. Lieka taipgi nuo žiburio liktarnoms, nuo samdymo panaktinių ir t.t. Pinigus tuos grąžint miestui nepritinka - paskui nenorėtų visai jų mokėt. Jau nuo seniau "įvesta", kad tuos pinigus dalinasi tarp savęs paviečio viršininkas ir burmistras. Dabar štai turiu surinkęs į 30 rublių, kuriuos, pons viršininke, tuo tarpu priimkite. Toliau surinksiu daugiau.
    Kruglodurovas, matydamas, kad burmistras taip drąsiai ir atvirai kalba, įtikėjo ir nesibjaurėjo priimt 30 rublių, nors iki 100 toli šaukė. Pergulėjęs Žydpilėje, anksti iš ryto nukeliavo į Miškagalių valsčių.

    Pstrumskis, gaudamas vos 180 rublių ant metų, gyveno su savo šeimyna taip puikiai, rodos, turėdamas mažių mažiausiai porą tūkstančių algos. Pats gražiai pasirėdęs, pati ir duktė šilkuose, gyvenimas puikus, per metus keldavo keletą kartų didelius balius, garsius iš įvairių valgių ir gėrimų. Pstrumskis tankiai atlankydavo Naupilę ir kaskart vaišindavo biuro činovninkus, išmesdamas galybę pinigų - visada jų turėdavo, visada ištekdavo. Iš kur tiek pinigų imdavo? Iš valsčiaus. Kokiais keliais? Sunku pasakyt. Mat Pstrumskis turėjo "galvą" -tai viskas. Da būdamas raštininku Piktvalės valsčiuje, tokios galvos neturėjęs. Nors ir ten sekėsi, tik nemokėjęs da tiek takto. Matote, sykį, norėdamas, kad žmonės pasigerintų jam su dovanomis, pradėjo naikint pakelėse kryžius, būk tai vyriausybė įsakiusi ir kad jis galįs palikt, tiktai, žinoma, už baimę, už slėpimą... dovanai negalima. Vienok žmonės susiprato, ir Pstrumskis turėjo iš to valsčiaus trauktis. O, dabar jau taip nepadarytų.
    Laukdamas Kruglodurovo, prisitaisė tam tyčia, kad tik sunaudot jo silpnas puses. Žinojo, kad viršininkas tamsuolis, jaučia savo viršininkystę, mėgsta užsitraukt ir "ima". Parodė kanceliariją, vaitą su "blėke" nieko nesuprantančiam Kruglodurovui, pasiprašė jį pas save pasilsėt, o vaitui įsakė, kad lauktų kuknioje, iki nepašauks. Pstrumskienė apkrovė stalą skaniais užkandžiais ir da skanesniais gėrimais. Išgėrę vienos degtinės, pabandę kitos, užsigardavę trečios, pradėjo smagiau ir atviriau kalbėt - rodos, kad Kruglodurovas užmiršo savo viršininkystę. Apsidairęs aplink įžymiai ir matydamas viso ko išteklių, klausia:
    - Kiek tamista imi algos?
    - 180 rublių, pons viršininke, - atsakė Pstrumskis, supratęs klausimo siekį, ir kad viršininkas neturėtų laiko duot kokį nesmagesnį klausimą, skubino toliau: - Teisybė, iš tos algos neišgyventum, tik moki su žmonėmis gražiai apsieit... tai ir pačiam ištenka, ir vyriausybės neužmiršti...
    Viršininkas dirstelėjo į jį tokiom akim, lyg butų klausęs: "Na, na, sakyk, kaip tai vyriausybės neužmiršti", ir atsiminė Matvejevo pamokinimą.
    - Dėl to gi, pons viršininke, mes, galėdami išgyvent be algos, nenorime iš jos be reikalo nė naudotis ir tą algą grynai atiduodame savo viršininkui-tokia jau pas mus "įvesta tvarka".
    - Gera tvarka, - manė sau Kruglodurovas.
    - Pons viršininke! - tarė Pstrumskis, pripildamas vyšninės, - štai ir vaitas sutinka pridėt prie to savo algą.
    Vaitas, pašauktas iš kuknios ir pirmiau Pstrumskio pamokintas, prisiartino prie viršininko, pabučiavo jam ranką ir tarė lietuviškai:
    - Taigi, pons viršininke, priimkite nuo pono Pstrumskio ir mano algą.
    Pstrumskis tuoj išvertė maskoliškai vaito žodžius ir mirktelėjo, kad jis vėl eitų sau į kuknią.
    Viršininkui, jau įkaitusiam, labai patiko vaito auka ir nusižeminimas prieš vyriausybę.
    - Koki čia geri žmonės! kaip jie supranta ir gerbia vyriausybę! - tarė beveik susigraudinęs. - Koki čia geri papročiai! - manė sau, atmindamas Žydpilės burmistrą ir Pstrumskį.
    - Taip, pons viršininke, žmonės čia labai geri, visus vyriausybės įsakymus išpildo nesipriešindami, ypač su mokesčiais - rodos, nė nesunku jiems mokėt. Tiktai, pons viršininke, yra mūs valsčiuje keletas tokių, kurie "buntavoja" žmones.
    Pstrumskis kalbėjo apie keletą ūkininkų, supratusių neteisius raštininko kelius ir garsiai apie tai kalbančių. Norėjo užsiundyt juos viršininku, idant jų skundai nebūtų kada nors išklausyti. Viršininkas iš savo pusės, žinodamas, kad jam pačiam įsakyta prižiūrėt kokius ten "litvomanus", kurie "buntavoja" žmones, ir manydamas, kad Pstrumskis apie tokius pat kalba, pasakė rimtai:
    - A, tai litvomanai! O! jie maištdariai, maištdariai! Tik mes juos apmalšinsime!
    Pstrumskiui sumaišymas neapkenčiamų jo žmogystų su neapkenčiamais paties viršininko litvomanais buvo labai paranku, ir dėl to jisai atsitikusio qui pro quo visai nesistengė nė atitaisyt.
    Kada, išbandę visokias degtines, ėmėsi prie vyno, prisigretino prie jų ir moters.
    - Ar pons viršininkas apsivedęs? - užklausė švelniai Pstrumskienė.
    - Kurgi, apsivedęs ir vaikučių turiu.
    - Tai, pons viršininke, neužpykite, jeigu aš parūpinsiu jūsų gerbiamai šeimininkei šiek tiek mažmožių, reikalingų prie namų. Aš pati šeimininkė, tai žinau, ko reikia. Meldžiu, pons viršininke, jeigu kartais prireiktų ar kumpelio, ar sviesto, ar kiaušinio, ar ko kito, tai tik duokite žinią - pristatysime. Mieste su tokiais dalykais tai, žinoma, sunku, o mums, kaimo gyventojams, labai lengva juos turėt. Būsime laimingi, jeigu galėsime ponui viršininkui nors tokiuose mažmožiuose patarnaut.
    Viršininkui daugiau nieko neliko, kaip tiktai padėkavot už taip gražų pažadėjimą, iš kurio tikrai paketino naudotis, už meilų pavaišinimą, vienu žodžiu, už garbę, parodytą vyriausybei.
    - Dėkui jums, mano mieli, už viską! Aš jūsų geros širdies niekad neužmiršiu! - pasakė atsisveikindamas.
    - Pravažiuodami kada pro šalį, neužmirškite, pons viršininke, pas mus pasilsėt, - tarė Pstrumskis, sodindamas Kruglodurovą į vežimą, - O ką kalbėjome apie algą, - pasakė tyliau,- tai nesirūpinkite, aš pristatysiu.
    Iš Miškagalių Vakanalijus Vziatkovičius nuvažiavo į Dykulius, kur valsčiuje viešpatavo Kuznickis. Važiuodamas per visą kelią negalėjo atsigėrėt sutiktais žmonėmis:
    - Koki čia geri žmonės! Kaip jie gerbia savo vyriausybę ir kaip moka tą gerbimą išreikšt! - manė sau. - Bepigu būt viršininku! Tai nudžiugs mano Pogoda Nenastjevna, kaip jai viską išpasakosiu! Bus iš ko gyvent, bus...

    Jeigu apie Pstrumskį kalbėjo žmonės, kad turi "galvą", tai apie Kuznickį sakoma buvo, kad turi ne tik galvą, bet ir pinigus. Jeigu Pstrumskis keldavo ant metų kelis balius, tai pas Kuznickį būdavo balius kasdien. Kuznickis pats svečius gaudydavo ir, teisybė, mokėdavo gražiai pamylėt, nesigailėdamas svečiui nieko, - pakakindavo net išdykiausius svečių norus. Kas galėjo Kuznickį nepažint? Kas galėjo negerbt jį? "Tai žmogus! tai žmogus!" -gėrėdavosi činovninkai ir visoki ponpalaikiai. Kuznickio bičiuliai, - o jų daug turėjo, - matydami kartais žmonių neištikėjimą, kad Kuznickis galėtų taip puikiai gyventi vien iš savo algos, sakydavo, būk jis atsinešęs čion su savim didelius pinigus. Ar klausantiejie tikėjo į tą teisinimą, nežinia, o patys teisinantiejie tikrai netikėjo. Ar tai gerai suprasdamas, ar tai tiktai instinktyviškai, laikėsi Kuznickis tos filosofijos: jeigu nori būt teisum akyse žmogaus, pasigerink jo pilvui. Su ta filosofija buvo jam labai ramu.
    Galima numanyt, kaip Kuznickis mylėjo viršininką, kada, peržiūrėję kanceliariją, nuėjo "pasilsėt".
    Džiaugėsi Vakanalijus Vziatkovičius, gardžiai pavalgęs ir išgėręs, bet neprijautė, kaip da reiks džiaugtis. Pabaigoje pietų užtiesė ant apskrito stalo geležinkelį, ir mašina su kava šnypšdama atsirito ties viršininkų ir sustojo. Paėmus jam kavą, mašina leidosi toliau, sustodama ties kiekvienu paeiliui. Nudžiugo Kruglodurovas, išvydęs tokį stebuklą, negalėjo atsigirt ir atsigėrėt, kaip jam ta mašina patinka. Matyt buvo, kad būtų malonėjęs iškaulyt tą mašiną iš Kuznickio. Vienok Kuznickis nors gerai permanė viršininko norą, bet apsimetė nesuprantąs. "Jeigu norėsiu atiduot, tai galėsiu padaryt ir kitąkart, ne tik šiandien", - manė.
    Buvo jau vėlus vakaras. Šeimininkas, matydamas, kad svečias užsitraukęs vos tik pasėdi, užsiprašė jį likt ant vakarienės ir nakvynės. Viršininkas atsisakė nuo vakarienės, o prašė tik pritaisyt lovą.
    - Na, tai vieton vakarienės turime ištuštint štai šitą, - sušuko Kuznickis, paėmęs bonką krupninko ir vesdamas viršininką gult, - smagesni bus sapnai.
    Kruglodurovas pasirodė esąs tikras maskolius: juo gėrė, juo labiau troško. Taigi ištuštino ir krupninką. Sapnavo iš tikro smagiai. Rodos, sėdi jis, paviečio viršininkas, karietoje ir žingine važiuoja per savo pavietį. Aplink, kaip tik užmatant, pilna žmonių. Viens per kitą skubina prisiartint prie karietos ir į abi išskėstas jo rankas deda popierėles, vienas tik šimtines. Iš galvos vežiko ima eit dūmai, o apačioje karietos ima virt. Jis, viršininkas, žino, kad tai ne dūmai, o tik garas nuo kavos, o verda ne kas kita, tik kava. Jis žino, bet niekam to nesako ir tik džiaugiasi, kad žino. Štai vežikas pavirto į kaminą, o karieta pavirto į mašiną, pradėjo šnypšt ir greitai bėgt. Jam smagu greit važiuot, bet staiga viena ranka persisvėrė ir ėmė slinkt nuo jos šimtinės, o tuo tarpu baisu pajudint kitą ranką į pagelbą, nes ir čia pilna šimtinių. Jau jau krinta šimtinės į bedugnes...
    - Derži, derži, derži! - suriko per miegus Kruglodurovas ir pašoko iš lovos su dideliu širdies plakimu.
    - Kas čia? kur aš? kas aš? - klausia pats save, dairydamasis aplink išsigandusiom akim ir negalėdamas nieko atsimint. Nors ant pirmųjų dviejų klausimų neatrado atsakymo, vienok susiramino atsakęs sau ant trečiojo:
    - Aš - paviečio viršininkas, tas pats Vakanalijus Vziatkovičius.
    Kuznickis, išgirdęs viršininką balsiai šūkaujant, atėjo atiduot labą rytą, užklausė, ar gerai miegojo, ir užprašė ant čiajaus.
    - Kas tai šiandien galva taip sunki... - skundėsi atsikėlęs Kruglodurovas.
    - Vakar, pons viršininke, turėjote pailst, - įspraudė lyg nė kam ko Kuznickis.
    - Ee, pailsau! Nepailsau, tik turbūt pagirioju, ot kas!
    - Tam dalykui yra vaistas, jau žmonių nuo senovės išbandytas, - tarė šeimininkas, mostelėjęs su galva pasisukusiai prie spintos tarnaitei.
    - O gal vaistas nė nekenks. Ar šiaip, ar taip, jau šiandien per kanceliarijas nevažinėsiu - sutingau. Suksiu per Kauną Nemunu, o paskui geležinkeliu ant namų. Kanceliarijas da atlankysiu - nepabėgs.
    Išsimetus po kelis ypus, šeimininkas prakalbėjo švelniai, lyg neišdrįsdamas:
    - Ponas Pstrumskis turėjo ponui viršininkui išpasakot, kokia pas mus nuo seniai įvesta tvarka.
    - Žinau, žinau, - perkirto greit Kruglodurovas, tarytum parodydamas, kad viršininko pareigas supranta, viską žino ir ne tik nesipriešina įvestai tvarkai, bet da pagiria ją ir užtvirtina. Reikia pripažint, kad iš tikrųjų suprato, ką norėjo pasakyt Kuznickis.
    - Ar žinot ką? Sapnavau šiąnakt tą mašiną su kava. Tu man šitaip įstrik į smegenis! - priminė viršininkas.
    - Atneškite da silkės! - paliepė Kuznickis, pabarškinęs į kuknios duris ir apsimetęs, būk viršininko žodžių nė neužtėmijęs.
    Kada jau pagirios buvo apveiktos, atsistojo Vakanalijus Vziatkovičius ir žodžiais, kuriuose taikėsi pažymint savo vertę, rimtumą ir maloningumą žemesniems, padėkavojo Kuznickiui už gražų pamylėjimą, pažadėjo niekad neužmiršt ir išvažiavo keliu, kokį buvo užsirėžęs.
    Sugrįžo namo ir savo pačiai pasakė tik tiek:
    - Pogoda Nenastjevna, Matvejevas turėjo teisybę, ką patyriau dabar iš naujo, bevažinėdamas per kanceliarijas.
    - Argi visas taip greit apvažiavai?
    - Da tik dvi, bet jau ir iš to gerai numanau...

    Po kelių dienų Vakanalijus Vziatkovičius vėl išsirengė lankyt valsčius. Šitoje antroje kelionėje pirmiausiai susipažino su Žioplių Bavolskiu. Bavolskis nemokėdavo taip puikiai pavaišint, kaip ana Pstrumskis arba Kuznickis, nors nesigailėdavo nė valgio, nė gėrimo - nebuvo mat prie to linkęs. Užtaigi buvo linkęs prie kortų, lošdavo ir namieje, ir išvažiavęs. Prie kortų galima buvo patėmyt, kad Bavolskiui niekad nepritrūkdavo pinigų. Pralošdavo dešimtimis, šimtais ir visada užmokėdavo, visada ištekdavo. O tai vis mat iš ... algos 180 rublių. Ypač daug pralošdavo, kada atsilankydavo pas jį vyriausybė. Iš kur imdavo pinigus? Turėjo, matoma, galvą. Žinia buvo, kad Bavolskis išliuosuodavo iš kariumenės. Tą dalyką atlikdavo labai lengvai. Gavęs į kanceliariją popieras, kad tas ir tas iš jo valsčiaus grįžta iš kariumenės kaipo netinkantis, skubindavo pas grįžtančio tėvus ir sakydavo:
    - Jeigu norite, tai aš jūs sūnų išliuosuosiu, tikrai išliuosuosiu. Tiktai, žinoma, nemažai kaštuos, bet ką daryt? to už mažą nepadarysi. Ir atminkite, apie tokius dalykus ša, nes viską galima pagadint: ir jums, ir man būtų! - baigdavo, paėmęs nuo nudžiugusių tėvų pinigus.
    Teisybė, ne po ilgam sūnus grįždavo iš kariumenės ir kad jis pats kasžin kaip teisintų tėvams savo sugrįžimą, tai nieks jam neįtikės.
    - Šnekėk tu sau sveikas! Čia tik Bavolskio darbas! kad ne jis, tai būtum kasžin kol valkiojęs "ružę", - manydavo tėvai, nes įsakyta apie tai nekalbėt.
    Šnekėdavo vėl, būk Bavolskis, susikalbėjęs su pačto viršininku, mokėdavo traukt gerą pelną iš laiškų su pinigais, prisiųstais kaimo žmonelėms iš Amerikos. Iš kariumenės pelnydavo šimtais, iš pačto dešimtimis. Apie kitokius šaltinius uždarbio svietas nekalbėdavo, negalėdamas viso ko patirt.
    Per nedėlią viršininkas atlankė visas valsčių kanceliarijas. Nors niekur jau daugiau neužminė jam, kokia pavietyje "įvesta tvarka", tai apie tai nė nesirūpino, žinodamas, kad tvarkos pavietyje neišdrįs gadint nė vienas vaitas, nė vienas raštininkas.

    Išskyrus Bavolskį, niekur valsčiuje nemokėjo priimt paskutiniame laike savo viršininką. Nors ir pasiūlydavo, tai taip paprastus dalykus, kad viršininkui net nepritikdavo ragaut, taigi ant pasilsėjimo pradėjo lankytis pas kunigus ir su jais susipažint. Patyrė, kad kunigai - švelnūs žmonės, moka svečią priimt, o ypač nesigaili vyno.
    - Turbūt dėl to, kad aš - viršininkas, - manė Vakanalijus Vziatkovičius, gerdamas vyną, - kitam kam tik, rodos, vyno neduotų.
    Nors vyno nesigailėjo, bet nė vienas kunigas neužsiminė apie "įvestą tvarką". Viršininkas net paklausė vieno kunigo, kiek ima algos, tikėdamas išgirst tą pat, ką nuo Pstrumskio.
    - Tai ką su mūs alga! menkutė.
    Rodos, tik reikėjo pridėt: taigi ant tos algos nė nežiūrime ir t.t. Vienok nepridėjo. Tas dalykas viršininkui labai nepatiko.
    Išsigėręs pusėtinai vyno ir lyg užsirūstinęs ant kunigų, užvažiavo pas Tauzintų prabaščių, apie kurį žinojo, būk esąs labai turtingas - gulįs ant pinigų, anot žmonių pasakos. Prabaščius, jau žmogus senas ir sunkus nuo neišpasakyto sutukimo, kasžin ką rašė ir nė neužtėmijo visai įeinančio pas jį viršininko. Tik tada atsikreipė, kada Kruglodurovas suriko:
    - Ar tai tu prabaščius?
    - Aš, - atsakė užklaustasis, keldamas nuo kėdės ir persiprašydamas.
    - Ar tu žinai, kas aš? Aš - paviečio viršininkas! - suriko, negalėdamas susilaikyt iš piktumo, Kruglodurovas.
    - Tai, meldžiamas, pons viršininke, prisėsk, būsi svečias, - tarė prabaščius, nepermanydamas, kas čia darosi.
    - Viršininkui įeinant, reikia atsistot! - riktelėjo Kruglodurovas sukandęs dantis.
    Prabaščius atsipeikėjo ir, skaudžiai užgautas, atsiliepė:
    - Žinok, tamista, kad šituose namuose aš šeimininkas ir niekas neturi tiesos mano namuose mane skriaust! Reikalo pas mane neturi nė kokio. O jeigu atėjai ne į svečius, tik ant manęs rėkaut, tai, meldžiamas, šelauk! - pasakė ir parodė duris.
    Vakanalijus Vziatkovičius, išgirdęs taip netikėtą atsakymą, nežinojo, nė ką sakyt, nė ką daryt. Nuleidęs ausis, išėjo, tik išeidamas per duris, pasakė žemu, perkoštu per dantis balsu, bet taip, kad girdėtų prabaščius:
    - Aukso kiaulė!
    Nuo tokart jau to prabaščiaus kitaip nė nevadino. Įsėdo į vežimą ir keliavo namo perpykęs iki paskutiniųjų ant kunigų, ypač ant Tauzintų prabaščiaus.
    - Palaukite! tai jūs šitaip elgiatės su vyriausybe? - kalbėjo pats sau. - Negana, kad nė vienas neužsiminėte apie "įvestą tvarką", da drįstate prieš viršininką šitaip kalbėt? Maištdariai! Aukso kiaulės! - užbaigė šiek tiek luktelėjęs.
    Išgaravus vynui, išgaravo ir rūstumas. Užmiršęs kunigus, Vakanalijus Vziatkovičius ėmė su visa atida perkratinėt pasekmes pirmo susipažinimo su savo paviečiu, pasekmes pirmųjų, kaip pats sakė, savo administratyviškų žingsnių.
    - Viskas klojasi ko geriausiai, - protavo bevažiuodamas. - Pavietyje įvesta, matau, gera tvarka, ir dagi nuo seniai, tai jau bus tvirta ir nė kokių administratyviškų atmainų tame dalyke daryt nereiks. Viršininką visur gerbia, o kaip kur tai, matyt, prisibijo, tai lengva bus administracija. Na, su aukso kiaulėmis,- čia negražiai susiraukė, - žinosiu, ką padaryt, tam aš viršininkas! O iš viso geriausiai tai - pinigėliai, pinigėliai. Bus jų iki šiol, - tarė, traukdamas su pirštu sau skersai kaklą. - Bus iki šiol! - tarė taip garsiai, kad net vežikas atsigrįžo.
    - Gerai būt viršininku, - protavo toliau. - Valdau pavietį vienas sau, kaip dievas... Aš tada gerai save pavadinau... Ką noriu galiu daryt, aš liepiu, o manęs turi klausyt... Juk aš - vietininkas aukščiausios valdžios, ciecoriaus... mane tur visi gerbt... Ačiū vyriausybei, kuri mane čion atsiuntė!.. Kam mane vyriausybė atsiuntė? Būt viršininku. Kaip tai būt viršininku? - užklausė save iš netyčių, paleidęs mintis protavimo takais, ir net persigando savo klausimo, nes pamatė, kad neranda nė kokio atsakymo, kad čia pasibaigė visas išteklius jo proto.
    Kruglodurovo filosofija apie tai, kas jis, kam jis čia yra, baigėsi ant to: kad jį atsiuntė vyriausybė tik būt viršininku ir kad pavietis turi jį už tai gerbt. Jam rodėsi, kad jis yra pastatytas pavietyje kaipo zerkolas, kuriame turi atsimušt baimė ir gerbimas vyriausybės. Apie tai, kad jis būtų atsiųstas prižiūrėt pavietį, būt užtarytoju jo ir tarpininku, pasipažinus pirmiau su žmonėmis, jų padėjimu, jų reikalais, jų dvasia ir t.t., mūs viršininkui neatėjo nė į galvą. Teisybė, nėr ką už tai kaltint jį: ir galva jo tam dalykui buvo per menka, ir buvusiejie prieš jį viršininkai, net su geresne galva, apie tokias viršininko pareigas niekad negirdėjo, nesirūpino ir nemanė. Nereikalavo to niekad nė aukštesnė vyriausybė, skirianti viršininkus. Gerbimą vyriausybės Vakanalijus Vziatkovičius suprato tiktai konkretiškoje formoje, t. y. pavidale aukų, ir tokioje formoje nematė nieko pikto, ypač kad tam pavietyje įvesta jau tokia forma nuo seniai, o senas paprotys tai beveik lygus su tiesa. Nesusiprato visai, kad toks Pstrumskis aukauja viršininkui ne dėl pagerbimo, o tik dėl to, idant viršininkas žiūrėtų per pirštus ant jo darbų valsčiuje, nebaustų už aukas, kurias pats plėšia iš valsčiaus. Žinoma, da toliau buvo mintis, kad, imdamas nuo Pstrumskio aukas, padeda plėšt savo paviečio žmones.
    Kad Vakanalijus Vziatkovičius aukas, pašvenčiamas viršininkui, laikė per dalyką teisingą, gali paaiškint šitas atsitikimas. Važinėdamas atsilankyt pas dvarponius, pateko pas baroną K., labai turtingą vokietį, kurio sūnus buvo prisirašęs prie Vokietijos. Mirus jaunesniajam sūnui ir neturint kam palikt turtų, K. norėjo vyresnįjį sūnų prirašyt atgal prie Maskolijos. Žinodamas, kad viršininkas tam reikalui gali būt parankus, tyčia taikėsi jį priimt ir gražiai pavaišint. Savo dvaruose K. prilaikė veislę arklių lenktynėms ir pats mėgdavo jodyt raitas. Užmanė visiems svečiams pajodyt. Kruglodurovui labai patiko paskirtas jam arklys, da labiau beveik už Kuznickio mašiną, ir tiesiog pasakė šeimininkui, kad jį siųstų namon ne karietoje, o tik raitą.
    - Gerai, - atsakė K., - galėsi tamista jot. Leisiu sykiu vieną žmogų, tai parves atgal arklį.
    - Be reikalo man adjutantas, parjosiu vienas. Šeimininkui buvo nesmagu ką nors daugiau sakyt, ir sutiko leist viršininką vieną, tikėdamas, kad arklį pats atsiųs. Nė į galvą neatėjo, kad galėtų atsitikt kitaip. Kruglodurovas išjojo. Pereina kelios dienos, nedėlia, antra - arklio nėra. Ant galo per oficialistą, tyčia nusiųstą į Naupilę, K. primena viršininkui arklį. O viršininkas anė gero.
    - Primink, - sako, - savo ponui, kad jo sūnus reikia perkelt į mūs pusę.
    Ant to ir pasibaigė. Arklys liko viršininkui. Paskiau pats Vakanalijus Vziatkovičius girdavosi, kokiu būdu įgijo gerą arklį, nieko nė neslėpdamas.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page