r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Kudirka
PASAKOS. Pagal Krylovą

GEGĖ IR GAIDYS

- Tai tik tu laimingas, gaiduti broleli, 
Turėdams taip garsų ir gražų balselį! -
,,Tai, ką balsas mano, gegyte sesute! 
Tu tai gali švelnią išvesti giesmutę! 
Jau vis viršesne juk giedotoja liksi:
Kitos tokios girioj tikrai ne'titiksi!"
- Tavęs tai per amžius klausyti galėtum.- 
,,O tavo, sesele, tikrai, dievaži 
Gaida taip patogi ir tokia graži, 
Jog kaip tik nutilsi, belaukdamas nokstu, 
Kaip nors kad greičiau tik giedoti pradėtum. 
Jau ką nedariau aš - taipos neišmokstu! 
Mat jūs, gegės visos, žiūri, lėtos tokios, 
O gieda,- tai, rodos, lakštingalos kokios!"
- Už tai, broli, ačiū! bet tu, kad tik stotum, 
Tai rojaus net paukštį lengvai pragiedotum.- 
Žvirblys pasisukęs pasakė jiem šitą:
- Užkimkite judu, viens girdamas kitą,- 
Blogs jųdviejų balsas, jis mekam netiko, 
Nors jį ir išgyrėt, blogu pasiliko.-

* * *
   Už ką gaidys gegę taip girti prispyrė? 
   Už tai, kad gegutė gaidelį pagyrė.


VILKAS IR LAPĖ

      Laputė, vištienos pririetus 
   Ir tiek palikus, kad antri būt pietūs,
Po kupeta užsnūdo valandėlę menką.
Štai žiūri - į svečius pas jąją vilkas slenka.
   ,,Žinai, kūmyte, vargas spaudžia! 
   Ir šunes taip pikti, piemuo nesnaudžia...
Tai ant tuščios dūšelės valkiojuos per dieną. 
   Kad gaučiau nors nugraužt kaulelį vieną! 
   Jei nuo bičiulių pašelpos nelauktum, 
   Tai imtum, rodos, tuoj ir pasismaugtum!" - 
   ,,Ar tai gal būti?" - ,,Oi, sakau teisybę!" - 
   ,,Pažįsti, kūmai, manąją gausybę:
Bičiulio savo neapleisiu aš nė vieno.
   Na, valgyk sveiks - štai kupetaitė šieno!"
      Vištieną lapė neminėjo. 
   O vilks mėsos, ne šieno malonėjo. 
   Ir pas kūmutę nieko nenustvėręs.
Namo sau dūlino nė valgęs anė gėręs.

* *  *
      Kitiems ir žmogus su noru teikia, 
      Ko jam pačiam jau visai nereikia.


APUOKAS IR ASILAS

Per girią ėjo asilas apspangęs:
Į didį kelią buvo išsirangęs.
Sutemus pr'eina baisų tankumyną - 
Na, ir paklydo, sakant tiesą gryną. 
Sustojo, vargšas, ir gailiai vaitojo. 
Laimė, kad krūmuos apuokas snapsojo. 
Jis, pagailėjęs to pakelevingo, 
Žadėj' vadu būt žvėries nelaimingo. 
O apuoks naktyj, kad būtų tamsiausia,
Pažįsta, mato viską ko geriausia. 
Užtūpė veikiai ant asilo sprando, 
Ir jau abudu keliaut toliau bando. 
Balas ir duobes, kelmelį kiekvieną 
Prasilenkdami, sau drožė kaip dieną. 
Rytą, da saulė šviesi netekėjo, 
Pakelevingi iš girios išėjo. 
Tad asils melsti apuoko malonės, 
Kad vadu liktų ant visos kelionės. 
Mat pravadyrių norėjo sau gauti, 
Paskui per svietą išilgai keliauti. 
Asilo prašyms apuokui patiko, 
Ir vadžiot spangį, kvailys, pasiliko. 
Dienai prašvitus, tarytum ant juoko 
Aptemo akys varguolio apuoko. 
Kad ir nemato ir akyse juoda, 
Bet kelią rodo - gyliuoti neduoda, 
,,Suk ant kairiosios - po tiesei duobutė!" 
Po tiesei nieko, po kairei grabutė. 
,,Da ant kairiosios!" - O ten duobė buvo. 
Abu į duobę ant sprando įgriuvo.

* * *
   Kas tik klausė kvailo vado, 
   Tas tikrai nelaimę rado.


ZERKOLAS IR BEZDŽIONĖ

Bezdžionė, zerkole pamačiusi save, 
Stukt mešką su alkūne, atsikreipti liepia:
   ,,Žiūrėki, tai da snukis! Kad tave! 
   Tai susiraukia, tai vėl išsišiepia...
      Bjaurus be galo! Jeigu aš,
Į jįjį panėšėčiau... smaugčiausi dievaž!
   Žinai, kūmute, tarpe mūs sesukių 
   Atrastume daugybę tokių snukių".
   Meška bezdžionę kolioti pradėjo:
   ,,Geriau būt, kūma. atsiminti šitą:
Pažvelk pirma ant savęs - liausi darkius kitą! 
   Vienok meškos roda nuėj' ant vėjo.

* *  *
   Akyj artimo savo kiekviens mato spalį, 
   O savo akyj sparo užtėmyt negali.


VILKAS IR KATINAS

Iš girios vilkas greit į kaimą bėgo - 
Ne į svečius, tik gyvastį ganydams, 
Nes kailį savo palydėt nemėgo, 
Taigi jau rietė kaip tik įmanydams. 
O paskui vilką, pėdomis iš girios 
Medžiotojai jau su šunimis vijos. 
Tikėjo Pilkis kieman kur įnerti, 
Tik vartai buvo tyčia lyg užtverti. 
Per kaimą bėgdams, rado jis Rainutį, 
Kurs ant vartelių šluostė sau snukutį.
   -- Brolyti dobiliuk!
   Sakyki tuoj, netruk:
Katras čia iš visų geriausias kaime? 
Kas atitolins nuo manęs nelaimę? 
Girdi šunų lojimą, balsą rago? 
Tai viskas eina ant manęs, nabago! - 
Taip vilkas skundės ir drebėj' iš baimės.
   ,,Štai Jurgis mus išgelbės nuo nelaimės".
   - Tai kad ant manęs jis užpyko, 
   Kaip kumelaitė jam nunyko.-
   ,,Tai dūlink greit pas Tamošiuką!"
   - Mat nuglemžiau ir jam veršiuką.- 
   ,,Na, pabandyk gi pas Motiejų!"
   - Ir tas avių neteko dviejų.-
   ,,Tai bėk greičiau į Tado kiemą!"
   - Ir jam prasikaltau šią žiemą.-
   ,,Gali ir be pagelbos likt...
   Na, da bandyk nubėgt pas Pošką!"
   - Bijau su juo ir susitikt:
   Nuo pernai piktas da už ožką.- 
   ,,E! kaip matau, tai neturi kur dėtis. 
   Visiems panagėse tu apsiskelbęs. 
   Na, kas piktadario norės gailėtis 
   Ir kas tave ant savo vargo gelbės? 
   Tai kaime mūs nerasi tokį kvailą. 
   Tikrai, nors tavęs ir labai man gaila, 
   Bet būdams kaltas, skųstis liauk! 
      Ką pasisėjai, tai ir pjauk!"


LAPĖ IR ASILAS

- Iš kur eini, galvočiau mūs ilgausi? -
Sutikus asilą, laputė klausė.
   ,,Ugi, kūmute, pargrįžtu nuo liūto. 
   Na, tu man šitaip iš narsaus ir drūto 
   Pavirsk į tokį nieką suvis menką! 
   Kad kitąsyk jis, būdavo, užrink, 
   Tai ošia, staugia net giria aplink, 
   Iš baimės, būdavo, ir pabėgėti tenka. 
   O kad dabar, kūmyte, jį matytum! 
   Paliegęs guli urvoje, tarytum 
   Nė atsidvėsti iš skausmų negali.
Dabar žvėris kiekvienas, praeidams pro šalį, 
   Senuosius skriaudimus atmonyt geidžia:
         Vieni ragais, 
         Kiti nagais,
   Kaip kam smagiau yr, liūtą žeidžia". 
   - Ir tu ant liūto šokai? - lapė tarė.- 
   ,,O kaip? dariau, ką ir visi aplinkui darė. 
   Tai, ana ve! Įspyriau juk ir aš nabagą - 
   Tegul ir asilo pažįsta nagą!"

 * * *
Elgiasi lygiai ir žmonės nedori:
Pakol didžiūnu eisi ir tvirtybėj, 
Tokioj aplinkui slankioja žemybėj, 
Jog į akis tau pažiūrėt nedrįsta.
Nupulk žemyn tik - nori ar nenori,
 Visi, kiek gali, tad tau įsigrystą.


VILKAS IR ĖRIUKAS

      Ėriuks, ištroškęs sykį vieną, 
      Nubėgo gerti pas upelį, 
      O plynia atnešė tą dieną
         Ten pilkąjį vilkelį. 
      Vilks, vos išvydo tik ėriuką, 
   Padrykt prie jo ir jau aplinkui suka. 
Bet taikydams parodyt, kad darąs teisingai, 
   Baudžiąs tiktai kaltus, surink baisingai:
         - Tu diege prakeiktasis!
      Iš kur drąsumas tasis
Su murzinu snukiu čia vandenį man teršt?
      Aš galvą kiekvienam nutrauksiu,
      Kas tik norės man ką paveržt!
      Ir su tavim ilgai nelauksiu! -
,,Jei man Šviesiausias Vilkas duotų tik drąsumą
      Išreikšti mano nekaltumą, 
   Tai pripažinčiau, kad nuo Jo Šviesybės 
Pavandeniui į šimtą žingsnių aš stovėjau 
         Ir iš teisybės
Jam gėrimą sudrumsti niekaip negalėjau''.
   - Na, ar tai aš meluoju? Tu stačioke! 
   Kaip išdrįsai išbliauti kalbą tokią? 
Ee... dabar atsimenu gerai, vyruti:
Juk užpernai išplūdai tu mane truputį!
O pamenu, turbūt net šioje pat vieto. -
,,Da užpernai manęs nebuvo nė ant svieto".
   - Tai tavo brolis tad mane iškolio.--
   ,,Aš neturiu ne vieno brolio''.
   - Na, tai kas nors iš tavo giminės. 
Man pikto geidžia šunes, piemens ir visi jūs, 
O tavo giminė tai persekioja įsigijus... 
Na, mano priešininkai manė paminės!
   O tu už jų kaltes man užmokėsi. -
   ,,O aš kuo kaltas?" - ,,Ar da netylėsi?
      Nubodo man klausyti tavęs. 
Jau kaltas tu dėl to, kad mane valgyt spiria",-
   Ir tuoj ėriuką, į dantis pagavęs,
   Nusinešė antpiet į tamsią girią.

*  *  *
         Ant svieto dedasi taip pat: prieš tvirtą 
         Silpnam visur visad kaltu būt skirta.


KIAULĖ PO ARŽUOLU

Po aržuolu sykį degloji begėdė
Nukritusių gilių taip daug prisiėdė, 
Kad kniubo ant vietos ir užkrankė garsiai. 
Kiek reikiant pramigo ir stvėrėsi narsiai 
To aržuolo pačio šaknis tuoj knaisyti.
 - Na, tik savo šnipą gali suvaldyti!
Juk aržuols išdžiūt gal! Paliauk darius nieką! - 
Iš medžio viršūnės ją varnas taip barė.
,,Na, vai tegul džiūsta! tai didelė baimė! 
Kad augtų nors gilės, tai būtų man laimė. 
Ant galo nė vienas te aržuols nelieka, 
Dėl to neraudosiu!" Tada aržuols tarė:
- O tu besarmate!
Na kas gi tai matė
Tokius niekus pliaukšti?
Kad šnipą galėtum pakelti į aukštį,
Ant manęs giles tu tikrai pamatytum 
Ir nereikalingai manęs nedarkytum.-

* *  *
   Ir nuo prasčiokų išgirsti tenka 
   Kiaulišką tokį mokslo peikimą, 
   O jie pražiopso dalyką menką:
   Kad iš to mokslo naudą sau ima.


APVYNYS

   Darže išaugęs apvynėlis 
   Aplinkui smaigą vyniotis pradėjo, 
      O netoli stovėjo 
      Jaunutis aržuolėlis. 
   - Tegul kas kokią naudą paminės 
Iš aržuolaičio štai ir jojo giminės!
   Ar kuo nors už tave jisai aršesnis? 
Tik vienu tiesumu jau tu už jį viršesnis! 
(Prieš smaigą apvynys ant aržuolo dejuoja) 
   Tai neva lapai šę ant jo žaliuoja, 
   Bet kokie šiurkštūs! O žiedai vėl koki! 
Tikrai aš nežinau, už ką gi nieką tokį
      Ir žemė da ikšiol maitino? - 
Štai smaigą daržininks į pečių šmakšt įbruko, 
O vieton jojo aržuolaitį pasodino. 
Prigijus aržuolaičiui, apvynys netruko 
      Tuoj prisiplakt prie aržuoliuko. 
      Ir nuo to laiko jis geriausias, 
      Jau jį tik giria - jis viršiausias.

 *  *  *
Taip daro žmogus veidmainingas:
Kol jam esi nereikalingas, 
Visur tave išniekin ir išpeikia. 
Tegul tik tavęs jam prireikia, 
Kaip bematai kitokiu stojas - 
Pirmiausias laižo tavo kojas.


ŽMOGUS IR ANGIS

      - Seniai jau mane noras ima 
   Pamest tarp mudviejų nesutikimą. 
Mat šiandien jau manęs nė saugotis nereikia. 
Nuo šiosios valandos aš tik prie gero linkus,
      Širdis visiems tik gerą teikia. 
Ne ta aš - ir oda numauta jau anoji,- 
Angis taip sako žmogui, kieman jo atslinkus. 
   Žmogus, pagriebęs lazdą, angiai tarė:
,,Oda tikrai nauja, vienok širdis senoji!" 
      Ir dvasią iš angies išvarė.

* * *
Tik sykį tu užsitarnauk, 
Kad sviets neištikėtų tau, 
Tai apsimesk paskui meiliu, 
Geru, padoriu ir švelniu 
Ir veidmainiauk, kaip nori sau, 
Tik gero jau iš to nelauk:
Neatsigriebsi jau suvis - 
Patiks tave angies dalis.


GAIDYS IR ŽEMČIŪGAS

Gaidelis, pagal savo būdą 
Krapštydamas mėšlyno krūvą, 
Žemčiūgo atitiko grūdą. 
,,Na, kam da tokis niekas būva? - 
Tarė Gaidys,-o tik ant svieto 
Yra kvailiai, ką jį už brangų laiko! 
Tai ką norėt nuo žmogaus paiko! 
O aš žemčiūgo brangaus vieto 
Veliju miežį: jis pigesnis, 
Bet brandesnis ir sotesnis".

* *  *
   Prasčiokai taipgi: ko suprast negali, 
   Vadina tą nieku ir met į šalį.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page