r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Kudirka

VILKAI

Medega kronikoms

    Ant upelio, kuriame nežinia ko daugiau: ar vandens, ar smarvės, stovi miestelis, kuriame taipgi nežinia ko daugiau: ar purvyno, ar žydų. Vardas miestelio - Vilkpilė. Užsiliko pasaka, būk paskutinė ragana, išlėkdama per pirmąjį pastatytą toje vietoje plytinį kaminą, pasitaisė ant ližės ir tarė:
    - Šitą miestpalaikį valdys vilkai.
    Iš to mat kilęs vardas. Vienok tiktai paskutiniame laike pilnai išsiaiškino pasakos prasmė, nesa ragana, minėdama vilkus, išpranašavo viršininkus.
    Kitąsyk Vilkpilės gyventojai didžiuodavosi, kad čia per prancūzmetį atsilankęs Napoleonas I ir net kalbą kalbėjęs. Rodydavo namus, kur jisai ilsėjosi. Paskiau nepataikydavo jau parodyti tikrų namų ir tik samdytojas viešbučio siūlydavo kiekvienam naujam svečiui Napoleono numerį, ne visada tą patį, bet visada už brangesnius pinigus. Šiandien jau beveik niekas neatmena Napoleono, nes jį išstūmė iš vilkpiliečių atminties kaskart garsesni darbai vietinių didvyrių.
    Kokių didvyrių? Žinoma, paviečio viršininkų, nes ikšiol tik vieniems viršininkams lemta būti didvyriais. Jie, stovėdami, taip sakant, ant paviečio aukštybių, ar padarys tai, ko nereikia, ar padarys ne taip, kaip reikiant, ar nepadarys visai, kas reikia,- vis tai atlieka su patepimu, o jau tas dalykas kiekvienam darbui suteikia lyg šventumą ir veikėjo galvą papuošia vainiku didybės. Prie tos didybės gali kartais pasišildyti ir žemesni administracijos tarnai, bet ir čia patepimas yra conditio, sine qua non.
    Negalime pasakyti, kad visi Vilkpilės viršininkai būtų lygiai apsigarsėję. Ypač apie pirmiau buvusius turime mažai žinių. Teisybė, ir žmonės da tuomet buvo tamsesni ir nenuvokė, kas yra pažymėtino viršininkų darbuose, o ant galo ir patys viršininkai da nebuvo taip išsitobulinę vaikščioti vien garbės takais. Juo tolyn, juo kronikos pilnesnės.
    Kad kartais ir tos pačios žinios da labiau nesumažėtų arba nepražūtų visai, surašysiu čia paeiliui visus Vilkpilės viršininkus ir kitus atsižymėjusius prie jų administracijos sąnarius.

Z v i e r s k is

    Pirmas Vilkpilės viršininkas. Per lenkmetį buvo apyrubiniu užveizdu ir turėjo didelę valią: galėjo perti kailį dvarponiams, kada tik užeidavo noras. Apsimalšinus maištui, tapo paviečio viršininku ir neteko nagaikos. Pasirodė, kad nagaika buvo išmintingesnė už Zvierskį, nesa be jos nežinojo, nė ką daryti, nė kur kreiptis. Negalėjo nė kunigų įbaust už paspartus, nors gana kabinosi. Iš to pradėjo nerimaut ir kasžin kur dingo.

L e n t i a j e v a s

    Viršininko pagelbininkas. Buvo pagarbos prieglobėju vagių draugystės Leiser et C-ie prie kurios prigulėjo visa Vilkpilės policija, ir neišpasakytai didelis tinginys. Per visą savo tarnavimą nė ant vienos popieros negalėjo pasirašyti pilna pavarde. Parašys, būdavo, Lentiaj... ir meta plunksną - prie "Jorčiko" neprisivaro, ir gana.
    Eidamas sykį per miestą, norėjo nusišluostyti nosį ir išmetė į purvyną skepetaitę. Tingi pasilenkti. Tad ima švilpt įdėjęs du pirštu į burną. Atbėga zemskis, prie smilkinio pridėjęs delno briauną, ir išsitiesia prieš viršininką, žiūrėdamas jam tiesiog į akis.
    - Ar matai? - klausia Lentiajevas, rodydamas pirštu žemyn.
    - Matau, vaše vysokoblagorodije! - atsako zemskis, visai negalėdamas matyti viršininko piršto, nes pagal tiesas turi žiūrėti į akis.
    - Ar matai, kalės vaike?
    - Mmm... vaše vysokoblagorodije! - numykė zemskis, bijodamas nuleist akis žemyn.
    - Žiūrėk čia!-suriko viršininkas, tingėdamas jau priminti kalės giminystę.
    Tada zemskis pamatė skepetaitę ir paėmė nuo žemės.
    - Nušluostyk man nosį!
    Zemskis drebančiomis rankomis atliko įsakytą darbą ir skepetaitę įdėjo atgal į kišenių.
    - Pašol! - nuvarė zemskį, o pats stovi, tingi iš vietos pasijudinti. Tiktai kada užsimanė valgyt, sugrįžo namo. Lentiajevą perkėlė į kitą pavietį, kur neužilgo numirė, sako, tik dėl to, kad jau ir gyventi tingėjo.

S i b a r i t o v a s

    Žmogus persigyvenęs. Prie jo administracija visai pasileido. Algas činovninkams savo mokėdavo ne pinigais, bet rubežiniais bilietais, iš kurių činovninkai traukė sau pelną ir atlygindavo prigulinčią algą. Rūpinosi vien tik apie pasaldinimą likusio amžiaus. Apsigyveno viešbutyje ir suėjo į artimą pažintį su žydelkiute, šeimininko seserim. Ji turėjo ir daugiau artimų pažįstamų, bet iš ų visų labiausiai gerbė Sibaritovą, nesa kitiems pažįstamiems stačiai atsakydavo: "Aš tik pas poną viršininką einu be kelinaičių".

M a r k o v i č i u s

    Bulgaras. Buvo geras žmogus ir geras viršininkas. Norėjo apvalyt ir padailinti Vilkpilę. Vyriausybė, patyrusi apie tai, pabūgo ir Markovičių pavarė. Viršininkavo tik pusę metų.

Š t o k a s

    Buvęs žandaras. Turėjo šunį, su kuriuo niekad nesiskyrė. Gyveno labai prastai, išleisdamas ant užlaikymo sykiu su šunim 15 rublių per mėnesį. Didei persekiojo kyšius ir dėl to neteko vietos. Buvo tuo tarpu vienas činovninkas Z., labai dievobaimingas katalikas bažnyčioje, o da labiaus nemielaširdingas plėšikas biure. Su viena ranka žegnojosi, o su kita artimą lupo. Nors kunigai žinojo ir apie nekatalikiškus dievobaimingo činovninko darbus, bet statydavo jį kaipo pavyzdį sekimui. Žmonės, kurie neturėjo reikalų biure, sakydavo, kad tas ponas Z. tur būti dievobaimingesnis net už prabaščiaus stirną, kuri taipgi gana tankiai užbėgdavo į bažnyčią. Dievobaimingam činovninkui neparankus buvo viršininkas, persekiojantis kyšius, taigi prisitaikęs pakišo jam koją. Štokas tapo atstatytas.

R e n t o v i č i u s

    Nenorėjo nieko nė žinoti, nė girdėti apie pavietį. Net monopolį kyšių pardavė kitiems. Visą pavietį atidavė savo pagelbininkui Piernikovskiui, susikalbėjęs dalintis pelną per pusę. Nuo burmistro gi išsiderėjo pinigais: 10% iš pelno tolydinio, 15% iš pelno extra ir in natura: artimą pažintį su burmistro pačia. Ir gyveno sau ramiai kaipo teisingas žmogus, tarytum nė nenumanydamas, kas aplinkui jį darosi. Pritrūkus pinigų, kartais ir pats mokėdavo atrasti šaltinį. Štai įsakė, kad visame pavietyje būtų įtaisytos naujos blekės su parašais ant kaimų stulpų ir trobų. Pats parūpino blekes, išsiuntinėjo valsčiams ir tik užragino surinkt už tai pinigus, taipgi paties viršininko paskirtus. Na, ant blekių uždirbo gerai, bet su skrandomis nepasisekė. Valsčiai turi pristatyt akrūtams skrandas. Ikšiol vieton skrandų mokėdavo pinigais, pagal viršininko apskaitymą. Vienas valsčius patyrė, kad turi tiesą pats pristatyti skrandas ir kad tai kur kas pigiau išeina nekaip mokant pinigus. Viršininkas, nenorėdamas paleisti iš rankų gero uždarbio, susiginčijo su valsčium, bet pralaimėjo ir buvo numestas.

P i e r n i k o v s k is

    Buvo sau menku činovninkėliu paviečio biure. Pirmąkart atkreipė ant savęs žmonių atidą, kaip Suvalkuose aficierai išpėrė jam kailį pasiguldę lyg mažą vaiką. O tai mat už mergas.
    - Jeigu jūs man gailitės šitokių niekų, - tarė pats sau, važiuodamas iš Suvalkų, - tai aš jums paveršiu gendroliaus dukterį!
    Tarė tik taip sau, iš piktumo, visai nemąstydamas, kad tas pažadėjimas turės išsipildyti.
    Atsilankė pas vieną pažįstamą dvarponį, kur viešėjo tolima giminaitė, gendroliaus duktė. Kasžin, ar Piernikovskis atsiminė išreikštą pagiežą aficierams, ar pati mergina jam patiko ir jis jai, ar namiškiai taip apsukriai mokėjo prikalbinėti, minėdami dagi apie didelį kraitį, - tik Piernikovskis neužilgo jau buvo vyru gendroliaus dukters.
    Kraičio, teisybė, negavo nieko, bet uošvis pasirūpino įstatyti jį į viršininko pagelbininkus.
    Dabar pats nežinojo, kuo labiau gėrėtis: pačia ar vieta. Iki da nebuvo pirkęs nuo viršininko monopolio kyšių, gėrėdavosi pačia. Kasdien eidavo pats ant pačto ir garsiai klausdavo:
    - Ar nėra laiško Jeja prevoschoditelstvu mano pačiai?
    Kada gi susiderėjo su viršininku dalintis pelną, ėmė gėrėtis vieta. Kiekvienas viršininkas turi savo ypatingus pažvilgius ant būdo ėmimo kyšių ir jų pavidalo. Piernikovskis prie paprasto pavidalo pinigais stengėsi gauti kuo daugiausiai aukų in natura. Turbūt jam rodėsi, kad, pvz., paršiukas ne taip puola į akis ir kad čia galima sakyti, jog tai ne dovana, tik pirkinys. Prie to, laikėsi senos lenkų sistemos: jeigu neduoda - nedaryti nieko, nesa nėra už ką; jeigu duoda - taipgi nieko nedaryt, idant kas nepasakytų, kad "ima". Taigi reikalų žmonėms neatlikdavo. Ateis žmogus su reikalu, tai Piernikovskis tuoj:
    - Atnešk žąsį!
    - Kad jau, pons, žąsį daviau.
    - Tai atnešk paršą!
    Daugiau nė šnekėte nešneka. Už kelių dienų velka jau žmogus paršą ir eina į kuknią. Išeina ponia. Žmogui nepritinka kitaip pasakyti, kaip šitaip:
    - Atnešiau poniutei paukščiuką...
    - Tai man, o ponui ką?
    Žmogus susigėdinęs grįžta namo nė su ponu nesimatęs, nė apie reikalą nepakalbėjęs.
    Rinkime uždarbio daug padėdavo, žinoma, vaitai su raštininkais, bet pasitaikydavo ir kitoki pagelbininkai. Atsilanko pas Piernikovskį pavietinis veterinorius Pazdzernickis ir giriasi:
    - Važiuoju šiandien iš Senapilės ir sutinku žydą su skūromis, o be liudijimo. Pagandinau tik žydpalaikį, kad liepsiu skūras sudeginti, tuoj pasiūlė trirublę; aš reikalauju 10 rublių. Sutikome ant septynių, o kasžin, ar visos skūros vertos 10, - nusijuokė veterinorius. - Tai taip darosi pinigai! - užbaigė.
    - Juk ir mes mokame ne blogiau,- atsakė Piernikovskis.
    - Žinau, žinau ir dėl to ateinu susitarti, ar negalima būtų prigriebti kur skatiko, nes labai striuka... kaimyne! - tarė ir įžymiai mirktelėjo.
    - Gerai,- atsakė kaimynas.
    Pazdzernickis keliauja namo, o Piernikovskis siunčia du zemskiu į ištikimiausio vaito valsčių pažiūrėti, ar sveiki gyvuoliai. Zemskiai žino, kaip elgtis tame dalyke, ir praneša viršininkui, būk tuose ir tuose kaimuose esąs arklių plautis. Tuoj pasirodo įsakymas paminėtiems kaimams suvest į paskirtą vietą arklius apžiūrėjimui. Atvažiuoja veterinorius ir žiūri per stiklą arkliams į šnerves. Katram tik pažiūrės, - "negerai!" - sako. Kaip "negerai", tai reikia arklį užmušti. O Puskepalių Diržius turėjo gražią veislinę kumelę - tokios toli aplinkui nebuvo matyt. Ką sakysite, ir ta "negerai". Gaila žmogui tokio gyvuolio, taigi, priėjęs prie veterinoriaus ir kimšdamas jam į delną 25-rublinę, prašo:
    - Nagi da sykį, pons, pažiūrėkite. Rodosi, kumelė sveika.
    Pažiūrėjo da sykį ir ištarė: "gerai!" Dabar žmonės pamatė, ko čia reikia, ir, artindamiesi prie veterinoriaus su keletu užgniaužtų rublių, pagal gyvuolio vertybę, prašė, kad da sykį pažiūrėtų. Kas neturėjo pinigų su savim, tai paėmė nuo kaimyno, o kitas ir namo pabėgėjo. Vienu žodžiu, visas peržiūrėjimas, prasidėjęs nuo "negerai", pasibaigė "gerai". Veterinorius nuvažiavo pas Piernikovskį dalintis uždarbį, o žmonės parsivedė arklius atgal, džiaugdamiesi, kad taip pasibaigė. Pasiskųsti kam už aiškų apgavimą jiems nė į galvą neatėjo, nesa žinojo, kad niekas jų neišklausys, kad be reikalo būtų tik gaišatis ir kad įerzinti činovninkai atkeršys da bjauriau.
    Piernikovskis pats rūpestingai prižiūrėjo, kad šaltinis aukų neišsektų. Važinėdamas po pavietį, dalindavo vaikams cukrelius, o vyresniems sakydavo:
    - Broliai! kas tik turite kokį reikalą, eikite tiesiog pas mane. Nesibijokite, kad ir aš didelis ponas, nesididžiuosiu ir kiekvieną pagelbėsiu.
    Kurgi žmonės nepaklausys tokios gražios kalbos (o gerai kalbėjo lietuviškai) - pradėjo eiti pas jį net su tokiais reikalais, kuriuos pavesti viršininko prieglobai ir nepritiko, ir neprigulėjo. Na, o mūs žmonelės su tuščiomis rodytis nepratę - vis šiuo ar tuo pasigerina.
    Rėklių dvaro darbininkai pasiskundė pačiam ponui Vronskiui, kad užveizda paskyrė jų bulvėms tokį lauką, kur niekas neaugą. Vronskis atsakė nenorįs kištis į užveizdos dalykus, o užveizda tik graudeno darbininkams kančium ir piktžodžiavo, kada jie nuo pono kreipėsi prie jo. Atsiminė žmonės Piernikovskį ir susitarę visa kuopa nuėjo į Vilkpilę ieškoti teisybės.
    - Broliai! aš šiandien neturiu laiko, ateikite ryt dieną, - pasakė nusiminęs Piernikovskis, tikėdamas - darbininkai jau antrąkart neateisią. Bet apsiriko. Susirinkę ant rytojaus darbininkai, vyrai ir moters, jau ne prašė užtarimo, tik reikalavo. Piernikovskis mato, kad čia ne juokai, liepia darbininkams eiti namo, o pats važiuoja pas Vronskį.
    - O tamistai kas galvoj? - atrėmė stačiai Vronskis. - Čion tamista nesikiški, tai ne tavo dalykas!
    Piernikovskis, šitaip nupraustas, išeina pas darbininkus, laukiančius ant kiemo, ir taria:
    - Broliai! aš čia nieko negaliu padaryti.
    - Broliai ne broliai, - atsiliepia vienas balsas, - o tu, rupūže, ko mus apgaudinėji?
    - Aš per tave sugaišavau dvi dienas, ir man dabar iš algos atmuš penkis auksinus! - atsiliepia kitas.
    - Aš daviau gaiduką, o nieko nepadarei! - rėkia moteriškė.
    - Kvaile! - juokiasi vyriškis, - reikėjo duoti paršiuką, tai būtų padaręs.
    Tuo tarpu minioje kasžin kas subraškėjo. Piernikovskiui pasirodė, kad jau laužo pinučius, tai kaip vėjas išpyškėjo į Vilkpilę. Suerzinti darbininkai pareikalavo patį poną pasikalbėti. Tas išsyk bijojo išeit, bet įsidrąsino ir pasirodė per langą.
    - Tu nieko nedirbi ir pavalgęs, tai tau vis tiek, - šaukė minia. - Mes simkiai dirbame, o da tu nori, kad mes nė valgyti neturėtume ką! Juk mes ne sau, tik tau dirbame!
    Vronskis pažadėjo darbininkams atmainyti lauką, ir viskas nutilo.
    Visiems žinoma, kaip sunku prastam ūkininkui atsiimt ugniapinigius. Jeigu jau ne pusė, tai tikrai trečia dalis pinigų lieka činovninkų rankose. Piernikovskis iš šito šaltinio per daug jau norėjo semti. Štai Gaisrių Varguliui pasirengė paveržti kone visus pinigus.
    - Jau nežinau, nė ką daryti, - skundėsi žmogus pažįstamiems, - su tais ugniapinigiais. Kada tai laukiu, gaišuoju, o negaliu išgriebti savo pinigų, ir gana. Nunešiau Piemikovskiui medaus gorčių - nieko; nunešiau žąsį - nieko; daviau lašinių paltį - nieko; nuvežiau prielaidinuką - tai prakalbėjo: "pažiūrėsiu". O kada jis pažiūrės, tai Dievas žino.
    Ar pats Vargulis susiprato, ar kas jį pamokino, tik apskundė Piernikovskį, kad neatiduoda ugniapinigių. Piernikovskis tarė, jog tai darbas buvusio činovninko Taručio, norėjo iškelt jį iš paviečio, bet, to neįstengdamas, padavė į sūdą už neteisingą apskelbimą. Užgautas Tarutis jau nesigailėjo ir išdėstė visus Piernikovskio darbus, visas šunystes ir aiškiai parodė, kad su Vargulio ugniapinigiais neteisingai sudarytos popieros: per vėlai apžiūrėta ugniavietė, ne tas vaitas pasirašęs, ne tas mėnesis padėtas, ne ta diena ir t.t. Piernikovskis nesitikėjo tokios dalykų pakraipos ir dabar pats pateko po sūdu. Pradėjo puldinėt ir šen, ir ten, ieškodamas pagelbos. Nors bičiuliai gana triūsė, nors kunigas džiakonas net po kelis kartus mokino liudininkus meluoti, nieko nepadarė - kaltė perdaug buvo aiški. Betardant Piernikovskio bylą, išėjo į viršų toki baisūs dalykai, taip daug į juos įmaišyta didesnių ir mažesnių činovninkų, kad persigandęs gubernatorius nubėgo pas guberninį prokuratorių prašyt, idant užslėptų viską, o paliktų Piernikovskiui tiktai vieną kaltę už perdirbimą popierų, ko jau užslėpti nebuvo galima. Prokuratorius sutiko. Suprantama, tai išėjo ant gero ir pačiam Piernikovskiui. Menkai buvo nubaustas: tik žodžiu. Nuo vietos, žinoma, tapo atstatytas. Beje, Piernikovskis buvo katalikas!

Ž a g a r a s

    Iš vaitų, su kuriais Piernikovskis skriausdavo žmones, tik Raudonių valsčiaus Žagaras pateko į kronikas. Tiesa, juk jis ir įžymus buvo. Daug viršininkui darė gero, už tai ir viršininkas laikė jį ypatingoje priegloboje. Ko tik Piernikovskiui prireiks, Žagaras pristato ant tų pėdų. Veždavo viršininkui ne tik nuo savęs, bet da kasmet du kartu kalėdodavo po valsčių: vienąkart su pusvežimiu, kitąkart su pilnavežimiu - vis viršininkui. Prieš kiekvienus rinkimus duodavo jam šimtinę. Ant galo sunku išskaityti visus atsitikimus, kada Žagaras buvo tarpininku arba šaltiniu viršininko uždarbiui. Dėl to gi toks Žagaras valsčiuje buvo nepalytimu viešpačiu: su valsčium darė, ką norėjo, o valsčius jam negalėjo nieko padaryti. Žinojo tikrai, kad ne kas kitas, o tik jis bus vaitu, kol Piernikovskis Vilkpilėje. Žinojo, kad gali savintis valsčiaus pinigus, rinkti neteisingus mokesčius, perdirbti kvitas, klaidingai įtraukti į knygas - už tai nereiks atsakyti, nes užstos viršininkas, kuris iš tų pat šunysčių traukia išvien su vaitu pelną. O jeigu kas pabandė pasiskųsti, tai tam pataikė skaudžiai atkeršyt arba pats, arba su Piernikovskio pagelba. Per dienų dienas sėdėdavo girtas karčemoje, ir kas turėjo pas vaitą reikalą, tai atlikdavo jį ne kanceliarijoje, tik pas Mauškų. Vienas valsčiaus susirinkimas reikėjo perkelt ant kitos dienos, nes negalėjo ištraukti vaito iš karčemos. Raštininkas pažadėjo ant kito karto vaitą pristatyti. Susirinkimo dienoje, anksti, susitaręs su Mauškum, pakabino kanceliarijos ženklą ant karčemos, o karčeminį ant kanceliarijos. Ateina vaitas, da neišsipagiriojęs nuo vakarykščios, ir suka į karčemą. Bet išvydęs kanceliarijos ženklą, sumurmėjęs: "Kad tave! ne čia!" - nuėjo į kanceliariją. Tik dabar pamatė, kad įkliuvo į slastas, bet turėjo išbūt iki galo ir atlikti susirmkimo reikalus. Juokų dėl tos priežasties užteko ant ilgo laiko, o Žagaras siuto iš piktumo. Kasžin kas jam pasakė, jogei ženklus permainė jo raštininkas. Vieną dieną vaitas surišo jį, įdėjo į vežimą ir, nuvežęs pas Piernikovskį, prašė duoti daktarui apžiūrėti, nesa raštininkas turįs piktąją ligą ir užkrėsiąs visą valsčių. Dagi papirko dvi miesto mergas, kad paliudytų. Žinoma, vaitas tik tyčia taip padarė raštininkui už permainymą ženklų. Raštininkas iš gėdos pats apleido Raudonių valsčių.
    Kitas atsitikimas da labiau įpykino Žagarą. Nuėjo vieną vakarą su kokiu ten reikalu į Padaržių dvarą. Atsisėdęs kuknioje, šnekučiavo su mergina, kuri lakino šunis. Jauni šuniukai prilakę pradėjo šokinėt apie vaitą. Jis, išėmęs iš kišeniaus savo blekę, erzinosi su šuniukais, kabinėdamas ją ant kaklo tai vienam, tai kitam. Razba, didelis kudlotas šuo, geriausias namų sargas, pabaigęs vakarienę, taipgi prisiartino prie vaito, atsisėdo priešais ir žiūrėjo tai vaitui į akis, tai į blekę, tartum malonėdamas, kad ir jam užkabintų. Vaitas užkabino blekę ir Razbai, bet tuomi pat tarpu užsišnekėjo su atėjusia virėja ir Razbą užmiršo. Šuniui nusibodo laukti, taigi atsistojo, lyžtelėjo da porą kartų tuščią geldą ir iškiūtino su bleke į savo būdelę. Vaitas, atlikęs reikalą, taipgi išėjo namo. Tik ant rytojaus pasigedo blekės ir, neradęs jos tikriausioje vietoje - karčemoje, nusiminė.
    Dvaro šeimyna tuojau užtėmijo blekę ant Razbos kaklo, bet jos neatėmė, tik šunį praminė "vaitu", iš ko turėjo visi daug juoko, o ypač maži vaikai, kurie, nusiėmę kepures, ėjo pas "poną vaitą" su visokiais reikalais ir nešė dovanas. Į trečią dieną vaikai užsimanė atimti blekę sau ir patys pavaitauti, bet nė vienas neišdrįso, nesa Razba prie būdelės nelabai prisileisdavo. Akamono vaikas, visų gudriausias, užmanė parinkti, kam išpuls eiti prie Razbos. Sustatęs aplinkui visus vaikus į ratą, ėmė skaityti: vienaicė, dvaicė, traicė, gerulė, pėdė, lodė, sukmen, dukmen, dėven, driks! "Driks" išpuolė ant 7 metų vaikiščio, sūnaus Grigo, artimiausio dvarui kaimyno. Vaikiščias pradėjo verkti. Vieni gąsdino įstumsią jį tiesiog į būdelę, jeigu pats neis, o kiti drąsino, kad nesibijotų ir eitų. Nėr ką daryt. Pasikreipęs šonu, kairiąja ranka pridengęs užpakalį, lyg gindamas jį nuo nelaimės, o tiesiąją atkišęs, artinosi pamaži prie būdelės, drebančiu balsu atkartodamas: "Šuniukas, šuniukas, šuniukas". Razba gulėjo būdelėje padėjęs galvą ant slenksčio. Pamatęs prisiartinantį vaikiščią, tuoj susiprato: "Jeigu jis sėlina prie manęs su tokia baime, tai turbūt nori padaryti man ką pikto - reikia būt atsargiu". Pakėlė galvą ir tėmijosi į atkištą ranką. Vos ta ranka palytėjo blekę, būdelėje suburzdėjo, ir vos vaikas spėjo atsikreipt, jau Razbos dantys įsikirto į jo užpakalį, į patį minkštimą. Vargšas sukliko ir ėmė bėgti namo, visu balsu šaukdamas: "Va Jėzau! Mamyte! Va Jėzau!"
    Motina ravėjo daržą. Išgirdusi vaiko balsą, skubino į pagelbą. Atbėgo iš malkinyčios ir tėvas, turėdamas vienoje rankoje striūgą, o kitoje neužbaigtą dalgiakotį.
    - Kas tau? - klausia tėvas.
    - Ugi vaitas įkando...
    - Kas, vaitas?
    Vaikiščias nustojo verkęs, bet dirstelėjo į užpakalį ir, pamatęs kraują, vėl ėmė klykti: "Va Jėzau! Mamyte! Va Jėzau!"
    Tėvas metė striūgą, dalgiakotį ir nuėjo tiesiog pas vaitą. Žagaras tuo tarpu buvo karčemoje ir dantimis kilnojo stalą, su kuo visuomet mėgdavo pasirodyti. Įeinant Grigui, laikė dantyse iškėlęs vieną stalo galą, o ant kito galo buvo sustatyta bonkos su alum. Mat, kiek atkels, tiek ir išgers. Grigas stačiai suriko vaitui į akis:
    - Tau tik šunim būt, o ne vaitu! Už ką tu mano vaiką įkandai?
    Žagaras, negalėdamas pakreipti visos galvos, pakreipė ant Grigo akis lyg bulius ir turbūt norėjo ką greit pasakyti, nes paleido stalą, kuris su trenksmu krito ant žemės, bonkos nulėkė, susikūlė ir alus išsiliejo. Aplinkui pakilo dideli juokai. Vaitui, taip iš netyčių ištiktam, dagi pakilus tokiam triukšmui, tarytum amą atėmė. Dairėsi tik po stalu, lyg norėdamas baloje išlieto alaus atrasti atsakymą. Grigas, nelaukdamas, kada vaitas prakalbės, paėmė du kaimynu kaipo liudininku ir nusivedė parodyti savo vaiką. Žagaras, da neatsipeikėjęs, nuėjo paskui juos. Vaikiščias jau gulėjo lovoje apmazgotas ir apraišiotas.
    - Pasakyki, kas tave įkando? - klausia tėvas.
    - Ugi vai...- pradėjo, tik, pamatęs patį vaitą, susiprato ir užbaigė: - Ugi dvaro Razba.
    - Tai kam tu sakei, kad vaitas? - tarė tėvas rūsčiai.
    - Ugi ką aš kaltas, kad Razbą vadina vaitu ir jis turi užsikabinęs blekę...
    Grigas išvertė akis, kaimynai leidosi juokais, o vaitas tuojau išsprūdo į dvarą nudžiugęs, kad atsirado blekė.
    - Antan, - prašo pasisukusio pusbernio, - nukabink štai blekę.
    - Nusikabink pats! Ne aš užkabinau, ne aš nė nukabinsiu.
    - Snargliau! ar nežinai, kad aš vaitas?
    - Kas tu per vaitas! Štai mūs pons Razba dabar vaitas, o tu kasžin ar tiktum jam į šaltyšius.
    - Na, na tik, nebūk paikas, nukabink, jeigu prašau, - sušvelnino vaitas, nes matė piktumu nelaimėsiąs. Jiemdviem besiderant, prisirinko apie Razbos būdelę ir daugiau žmonių.
    - Taigi, - atsiliepė panaktinis, - rodos, buvo geras šuo, niekam nieko nedarė, o kaip tik tris dienas pavaitavo, jau ir pradėjo kandžioti žmones.
    Tai vienas, tai kitas primetė smagų žodelį, o Žagaras tylėjo ir kentė. Gavęs pagalios blekę, kiūtino pas Mauškų susiraminti.
    Neilgai žmogus nė vaitavo potam. Kada tapo išmestas jo prieglobėjas Piernikovskis, tai ir pats negalėjo užsilikti vaitu. Buvo jau pravaitavęs namus, iš valsčiaus dabar neturėjo nė skatiko, o kad buvo visiems įsipykęs, tai ir duonos kąsnio prisiėjo ieškoti kitur, o ne savo valsčiuje.

D e r ž i j u b k a

    Apskritai kalbant, geras žmogpalaikis ir didelis mergininkas. Betgi moterų draugystėje nemokėdavo elgtis: ir persūdytais žodžiais drabstydavo, ir rankas turėjo labai neramias. Pats, kaipo viršininkas, niekam pikto nedarė, už tai kitus leisdavo daryti piktą. Jo ištikimas činovninkas Džazga, sekdamas viršininko pėdas, lindo prie vieno ūkininko pačios ir gavo nuo vyro į žandą. Ir gėda, ir pikta. Iš piktumo net 30 ūkininkų apskundė neva už kurstymą emigracijos, ir visus juos viršininkas pasistengė iškraustyt iš paviečio nė nepatyręs, ar kalti iš tikro. Už tokią neteisybę pats likimas atlygino Deržijubkai. Didelėje draugystėje prie visų pabučiavo vieną moteriškę ir gavo nuo kazokų aficiero į antausį. Dėl tos priežasties tapo iš Vilkpilės iškeltas.

L i u m p a s L i e v š a

    Prievardį Lievša (t.y. kairys) gavo jau paskiau, beviršininkaudamas, už tai, kad kyšius imdavo tiktai kairiąja ranka. Numanė, kad vyriausybė turi akį ant dešiniosios viršininkų rankos, taigi jis, gudruolius, paleido į darbą kairiąją ranką, kaipo visai vyriausybės nesaugojamą. Jo dešinioji nežinojo, ką daro kairioji. (Šiandien jau žino, nes "ima" abiem rankom.)
    Užgimė, taip sakant, kaip ir be tėvo; reikėjo būti protestantu, o per apsirikimą apkrikštijo popas; mokinosi pas račių, o pateko tarnauti magazine lenktinių kėdžių; gyveno su motina, o vedė dukterį; buvo prie ligonbučio užveizda, o prisiėjo būti paviečio viršininku. Ne pasityčiojimui iš žmogaus atkartoju šitai, o tik norėdamas parodyti pavyzdį, kaip ir ką dirba kartais su žmogum juokdarys likimas.
    Na, iš ligonbučio užveizdų į paviečio viršininkus iškėlė Suvalkų gubernatorius P-ovas. Nors tai labai didelė malonė, bet ko nepadarys... tėvas tikram savo sūnui! Sapienti sat.
    Lievša - žmogus, labai menkai apsišvietęs, bet gudrus, turintis taip vadinamą praktišką protą. Didelis stačiokas ir didei drąsus ne tik žodžiuose, bet ir darbuose. Šlykštus formalistas ir užsivertėlis kaip paprastai žmonės tamsios galvos. Gėdos ir takto neturi, dėl to nepasisekimai tarp žmonių, stačiai apreiškiantiejie klaidas ir duriantiejie į akis, jo neapmalšina, tik da labiau įerzina. Žemi, kraugeriški palinkimai jo būde yra nustelbę geresnes žmogaus ypatybes. Eidamas į viršininkus, nežinojo, kas tai pavietis arba valsčius, bet žinojo tą visatinę tiesą, kad viršininkas gali imt, imt ir imt. Tik da nenumanė, iš kur galima imti. Kada gi susipažino su administracijos paslaptimis ir pamatė, jog paviečio reikalai tyčia taip supainioti, kad niekas nieko negalėtų susekti; kada patyrė esant pavietyje daug dalykų, kybančių ant nelegališkų pamatų, kurie turėtų griūti nuo vieno žodžio; kada pajuto, kad viską turi savo rankose, gali gąsdint ir draskyt, o nieks anė cyptels, - išskėtė nagus. Prie jo visa viršininkavimo, t.y. "ėmimo", sistema atsimainė. Kitąsyk eidavo patys žmonės su reikalais pas viršininką. Lievša gi pats įsako: tu ir tu ateik pas mane su reikalu.
    Pajutęs taip tvirtą po savim pamatą, pradėjo rašyt ant popierų savo pavardę tokiomis didelėmis litaromis (pirmutinė išrodė lyg paskutinės kojos lenktinės kėdės), kad net gubernatorius įsakė oficiališkai, idant pavardės litaras sutrumpintų, nesa nežinia, ar čia parašas, ar čia tekstas perbrauktas.
    Atvažiavo žmogus į Vilkpilę, galima sakyti, be skatiko. Kada jau apsižiūrėjo gerai aplink save, ėmėsi tuoj prie viešų darbų, o tarp mūs kalbant, prie papildymo savo kišeniaus. Pataisė vieną tiltpalaikį - kaštavo 60 rublių, o rokunda paduota ant 600 rublių; įtaisė ant upelio lytlaužas - kaštavo 150 r., o rokundoje buvo 1500 r.; pergrendė vieną ulyčią - tuoj ją žydeliai praminė "auksine". Kiek iš to paėmė inžinierius, tiek to, bet Lievša ant pradžios jau turėjo. Prie tų viešų darbų Lievša norėjo parsikviesti iš Kauno savo kacapus, bet Vilkpilės žydas Smuilickis neprileido jų. Užpyko ant žydo. Pamatęs vienąkart vakare Smuilickį vaikščiojant po kiemą su liktarna, pasišaukė ir, kirsdamas jam į žandą, suriko:
    - Ką? ar tu nori miestą uždegti?
    Palikęs sustingusį iš nusistebėjimo žydą, nuėjo sau toliau tarytum nė kam ko.
    Pati užtėmijo vienąkart, kad būtų ne pro šalį turėti savo karvę. Gerai. Jomarko dieną Lievša šaukia vieną mėsininką, duoda jam dešimts rublių ir sako:
    - Nupirk man karvę, tik žiūrėk, kad būtų dikta ir pieninga.
    - Ui, pons viršininke, - tarė žydas, su paniekinimu glamžydamas tarp pirštų popierėlę, - už tokius pinigus tai gera karvė nesiduos nė pačiupinėti.
    - Žiūrėk, kad karvė būtų dikta ir pieninga! - perkirto Lievša ir daugiau nešnekėjo. Žydelis matė nieko nelaimėsiąs ir nuėjo žiūrėti karvės - gerai da, kad ir dešimtį rublių gavo. Žinojo, kas tai yra viršininkui prasišokti. Nupirko karvę, kurią Lievša tuojau nusiuntė pas arčiausiąjį kaimyną, dvarponį Vronskį, ant šėrimo. Bet už kelių dienų atsiėmė atgal, prašydamas tik atvežti šieno ir šiaudų. Atvežė. Neužilgo siunčia vėl pas Vronskį zemskį pasakyti, kad viršininko karvė šieno nemėgsta - reikia dobilų. Vronskis gi liepė parnešti viršininkui tokį atsakymą:
    - Aš neturiu dobilų dalinimui, ir man nepriguli šerti viršininko karvę.
    Liešva tuoj pradėjo kabintis prie Vronskio už kelius ir nuo užveizdos sulaukė taipgi nesmagų atsakymą:
    - Mums mūsų keliai geri, o jeigu viršininkas reikalauja ant pasagų, tai tegul pasako kiek.
    To jau buvo per daug. Lievša užsispyrė ištremti užveizdą iš paviečio. Vronskis pats nuvažiavo pas gubernatorių, apipasakojo visą dalyką ir prašė, idant gubernatorius teiktųsi viršininko priekabes apmalšinti, nesa Vronskis pats bus priverstas apskųsti Lievšą ir turės daug ką pasakyti. Gubernatorius liepė Lievšai perprašyti Vronskį, ir taip užsibaigė.
    Būdamas pas Vilkpilės kunigą džiakoną, išsišnekėjo apie savo karvę, kad ji dobilus mėgsta, o čia dobilų sunku gauti. Džiakonas seniai jau rengėsi pavesti viršininko prieglobai savo gerą pažįstamą Čiunkį, norintį vaitauti, ir pasinaudojo iš pasitaikiusios progos.
    - Turiu aš vieną parapijoną, pas kurį šieno ir dobilų didelis išteklius. O kad jis lyg ketina pasiduot į kandidatus ant vaito, tai ponui viršininkui nesigailės vieno ar kito vežimo dobilų.
    - Tai labai gerai pasitaiko. Ot jau vienu rūpesčiu mažiau.
    Į porą dienų Čiunkys atvežė vežimą dobilų, maišytų su motiejukais. Lievša, susitikęs sykį su Čiunkiu, kuris tankiai atlankydavo karvę pažiūrėt, ar da turi pašaro, pagyrė, kad karvė neišpasakytai mėgsta tuos dobilus su motiejukais. Čiunkys vėl atvežė vežimą, o persitikrinęs, jogei pasigerino viršininko karvei, išdrįso jau viršininkui pasisakyti, kad norėtų į vaitus.
    - Pasiduok į kandidatus, - tarė Lievša, - aš prižadu: jeigu turėsi nors du balsu, tai būsi vaitu.
    Visi trys buvo pakakinti: Čiunkys, Lievša ir jo karvė.
    Atėjo naujas rūpestis.
    - Kaip tai gerai būtų turėti savo arklius, - tarė duktė, lyg rūgodama ant purvyno, neduodančio išeiti.
    - Turėti arklius juk nedidelis daiktas. Galėsime turėti, - atsakė tėvas.
    Iš tikro viršininkui įsitaisyt arklius buvo nedidelis daiktas. Matote, Vilkpilėje gyveno trys žydai, kurie savo rankose laikė prekystę arklių visoje apygardoje ir per Vilkpilę varydavo juos į Prūsus. O jau nuo seniai buvo įvesta, kad žydai mokėdavo viršininkui už kiekvieną arklį: už košer, t.y. pirktą, - 2 rubliu; už pusiaukošer, t.y. su neteisingu liudijimu, - 3 rublius; už tref, t.y. vogtą, be liudijimo - 5 rublius. Taigi Lievša galėjo tuos žydus šokinti pagal savo dūdelę. Saukia visus tris pas save.
    - Man reikia poros gerų juodžių. Daugiau kaip šimtą neduosiu.
    Žydai suprato ir, nieko nesakydami, atvedė arklius.
    - Nu, pons viršininke, šita pora, auf meine munes, verta daugiau kaip tris šimtus...
    - Sakau, kad daugiau kaip šimtą neduosiu.
    Bet nedavė žydams nė to šimto, o tik kortelę išdavė.
    Pavažinėjęs kokį ten laiką, vėl šaukia žydus.
    - Man šitie arkliai negeri, duokite kitus. Žydai išėjo tylėdami ir tik ant rinkos prabilo:
    - Nu? - užklausė vienas.
    - Nu? - užklausė antras.
    - Nu, ką jūs čia su savo nu, nu... Nu? - atsiliepė trečias. - Aš jums pasakysiu: duokite jam arklius, jeigu norite, aš jau neprisidėsiu, - tarė, nuspjovė ir nuėjo sau.
    Likusiu du nusprendė, kad visgi geriau su viršininku nesipykti. Pasitikėjo kada nors išgriebsią nuo savo bendro prigulinčią dalį, du vienu išrinko arklius ir nuvedė viršininkui. Lievša įgijo gerus arklius ir da atėmė nuo žydų išduotą anąsyk kortelę ant šimto rublių.
    Kasžin kaip patyrė viršininkas, kad prie antros poros arklių viens žydas atsisakė prisidėti. Kada atėjo laikas tam žydui varyti į Prūsus savo arklius, tai Lievša, atsiėmęs ant vietos prigulintį mokestį, nubėgo pats į Kybartus ir žydą su arkliais suėmė. Radęs apart trisdešimties arklių da du šimtu neteisingų liudijimų, liepė varyti žydą su visu kuo atgal į Vilkpilę. Žydas mato, kad negerai. Pakišo Lievšai kelias šimtines ir išsivadavo, o dvasioje pasižadėjo daugiau viršininkui nesipriešinti. Kada, sukakus nuo to laiko keliems mėnesiams, Lievša pareikalavo vėl poros gerų arklių dovanoms gubernatoriui, nė vienas žydelis neprieštaravo nė akyse, nė už akių. Štai kaip reikia vykdinti gerbimas valdžios!
    Reikėjo ant žiemos aprėdyti pati ir duktė. Eina Lievša pas šukuotojus šerių žydus neva apžiūrėti jų fabriką ir atranda, būk esą ankšta, darbininkai per ilgai dirbą, kopėčios labai pavojingos ir t. t. Sustato protokolą ir nori paduot į sūdą. Žydeliai sudėjo kelis šimtus rublių, ir viskas pasibaigė kuo geriausiai: be sūdo, be nieko viršininkienė ir jos duktė buvo šiltai aprėdytos.
    Atėjo pavasaris, ir vėl reikia naujų parėdų. Pareikalavo Lievša per savo agentus nuo žydų šešis šimtus rublių - negavo. Tada pats perėjo tik per vieną ulyčią ir sustatė trisdešimts protokolų. Visus padavė į sūdą. Sūdas vienok apskųstuosius išteisino. Lievša, taip labai užgautas, liepė apgarsinti sinagogoje, kad nors sūdas ir išteisino, tai jis, viršininkas, nubaus visus administratyvišku keliu. Už tokį sauvalninkavimą pats pateko į kilpas ir turėjo prašyti žydų, kad užgintų, būk jis sinagogoje neliepęs garsinti nieko. Žydai užgynė, o už tai ir, žinoma, menką priedą pinigais Lievša leido jiems taisyti sienas medinių namų aukščiau langų ir žemiau langų. Pagal tiesas mieste statyti medinius namus uždrausta. Bet pataisytuose pagal viršininko leidimą namuose likdavo išties tiktai ką langų skylės senos, o šiaip visi namai pasidarydavo nauji.
    Lievša jautė, kad šiuo žygiu visgi jam nepasisekė, kad žydai jį priveikė, taigi taikėsi jiems atkeršyti. Štai išmeta iš rinkos jomarkus į užmiestį. Daugiausiai per tai nuskriausti šinkoriai surinko du šimtu rublių viršininkui, ir vėl jomarkai sugrįžo ant rinkos. Tik šinkoriai ant to nesustojo ir apskundė Lievšą už tuodu du šimtu rublių. Bet jis mokėjo gudriai teisintis prieš gubernatorių, tvirtindamas, būk tuos pinigus paėmęs ant statymo cerkvės, ir, žinoma, du šimtu rublių sudėjo į cerkvės kasą.
    Dabar piktumas ant žydų neturėjo nė galo, nė krašto. Taigi užėjus cholerai, Lievša su visu pasiutimu užpuolė žydelius baniutyti. Žydai bijojo viršininko labiau nekaip choleros ir darė viską, ko tik nuo jų reikalavo. Tarp daugelio kitų gana ypatingų atsitikimų paminėsime tik šitą. Ant pastatymo Vilkpilėje reikalingo skaitliaus t[aip] v[adinamų] išeiginių vietų, arba tupyklų, surinkta iš miesto septyni šimtai rublių ir sudėta į viršininko rankas. Lievša išrinko pats du turtingiausiu žydu, kaipo prižiūrėtoju darbo, ir įsakė, kad už tiek ir tiek dienų viskas būtų atlikta. Praėjus paskirtam laikui, eina Lievša pažiūrėti ir randa, kad da nepadaryta.
    - Ar da nepadarėte? - suriko ne savo balsu ant prižiūrėtojų.
    Žydai persigandę atliko visą darbą už savo pinigus, o septyni šimtai rublių liko viršininkui. Administratoriaus energija mat ant pikto neišeina.
    Važiuoja Lievša į Magdapilę daryti sanitarišką peržvalgą. Paėmęs visą komitetą, policiantus, zemskius, ėmė landyti po žydų gyvenimus, kratyti lovas, laipiot ant aukšto ir t.t. Tą dieną iš pagalvių plunksnos lakiojo ore tarytum sniegas ir visame miestelyje buvo didelis triukšmas. Surašyta tapo daug protokolų, kad rasta didelė sanitariška netvarka, butai purvini, patalai suskretę ir kopėčios ne visur geros. Protokolus nusiuntė į sūdą. Sūdžia, išklausinėjęs liudininkus, kaltės neatrado, o viršininkui suteikė tokį pranešimą, kad jis neturėjo tiesos užklupti taip ant gyventojų, veržtis į jų namus ir kratyti patalą; kad kopėčios, pagal pripažinimą abiejų pusių liudytojų, visur geros, taigi jeigu viršininkas nori laipioti ant aukšto da geresnėmis, reikia turėti su savim savo kopėčios. Tą aiškų sūdžios pasityčiojimą Lievša prarijo lyg šuo muilą ir toliau ganubijo žydelius.
    - Ui, jau jis miestą apgraužė, jau jam laikas būtų eit į valsčių, - dūsavo žydai, visai užmiršdami apie cholerą. Tik viršininkas iš miesto nesiskubino. Kiek Lievša prisilupo laike choleros pinigų, einančių tūkstančiais per jo rankas, galima numanyti kad ir iš to, jogei prasti zemskiai, tęsiantis cholerai, liovė gėrę degtinę, o gėrė vien tiktai koniaką.
    Prisiartino laikas išpildyti pažadėjimą, duotą Čiunkiui. Čiunkys persitikrinęs buvo, kad jį viršininko karvė padarys vaitu, ir iš aukšto žiurėjo ant savo priešininko, kurį visas valsčius norėjo į vaitus išrinkti. Lievša, atvažiavęs ant susirinkimo, pastatė visus šaltyšius su jų lovomis skyrium, pasišaukė Čiunkį, visų akyse paplaksnojo jį per petį, pasakė ,,molodec" ir, eidamas paskui prie kiekvieno šaltyšiaus paeiliui, atkartojo:
    - Ką tu turi prieš Čiunkį?
    - Aš nieko, pons viršininke.
    - Na, tai tu jį renki, tai sakyk, kad ir tavo žmonės rinktų jį, - ir paplaksnoja šaltyšių per petį, o šaltyšius net kvapą sulaiko iš džiaugsmo, kad taip su juo daro pats viršininkas.
    - Vyručiai, tai jau Čiunkį... juk matote, - sako tuojau atsikreipęs į savo žmones šaltyšius, tarytum primindamas, kad už paplaksnojimą jų šaltyšiaus pridera būti dėkingais viršininkui ir neprieštarauti.
    Pradėjo mesti giles. Viršininkas, iš aukšto žinodamas, kad valsčius Čiunkio nenori, taikėsi atsisėsti taip, idant negalima būtų mesti ant Čiunkio juodų gilių. Du drąsesniu valsčioniu pasipriešino tokiai neteisybei laike rinkimų.
    - Į kozą, kalės vaikai! - suriko Lievša. Kiti valsčionys, matydami, į ką virsta rinkimai, eit namo. Lievša šito nesitikėjo ir iš pradžių nesupaisė, ką daryti. Paskui susiprato ir tuojau išsiuntė raitus šaltyšius gaudyti rinkikus ir grąžinti atgal. Bet visų nesugaudė ir rinkimai nuėjo ant niekų. Gubernatorius paskyrė antrus rinkimus. Tada Lievša valsčiaus išrinktąjį vaitą paskyrė ant kandidato, o Čiunkį ant vaito. Taigi viršus buvo viršininko karvės, o ne valsčiaus. Valsčius nė nesiskundė, nesa tai būtų be reikalo. Ne vienur jau taip buvo, o betgi valsčius nelaimėjo, nors ir gubernatoriui skundėsi.
    - Žiūrėk, koki bjaurybės mužikai, - mąstė, grįždamas namo, Lievša, - drįsta prieštarauti viršininkui! Kas būtų, jeigu jie žinotų nors paviršium valsčiaus tiesas ir norėtų jas ginti?
    Lyg tyčia ir kitame valsčiuje Lievšai nepasisekė ir ką tik per savo smarkumą pats neįkliuvo. Ant susirinkimo Pasienių valsčiaus viršininkas norėjo užvesti, kad ant taisymo kelių dėtų nuo margo, iš ko viršininkai turėdavo didelį pelną. Bet valsčius stačiai pasakė, kad ant to sutikti negali.
    - Tai jūs, šunsnukiai, eikite sau į Ameriką, jeigu negalite! - riktelėjo perpykęs Lievša.
    - Ciecorius mus gina nuo Amerikos, o tu varai, - atsiliepė vienas iš minios.
    - Į kozą maištininką!
    Zemskiai ima žmogų ir veda, kur įsakyta, o paskui jį eina į kozą visas valsčius. Lievša norėjo sulaikyti ir įlindo į vidurį minios. Bet čia jį taip suspaudė, žinoma, tyčia, kad kasžin kas su juo būtų buvę, jeigu nebūtų išvadavę zemskiai. Lievša išsiliuosavęs pareikalavo per telegrafą eskadrono kareivių maištui malšinti. Toks pareikalavimas kareivių ir tokiam siekiui neturėjo nė kokio tiesos pamato, ir Lievša pamatė, kad už tai bus striuka. Teisinosi gubernatoriui, būk čia įvykęs nesusipratimas, būk reikalavęs tiktai "karaulo" prie skaitlingo susirinkimo žmonių. Kad pasiteisinimas būtų buvęs net da kvailesnis, tai vis gubernatorius būtų Lievšą išteisinęs pagal tą maskolių činovninkijos tiesą, kad paviečio viršininkas, galintis įtaisyti gubernatoriui arklius, kaltu būti negali.
    Lievša mokėjo laimingai teisinti ne tik save, bet ir kitus. Buvo Vilkpilėje zemskis Mošenikovas, labai turtingas, laikė net trejetą arklių. Teisybė, mūsų miesteliuose zemskiams visiems gerai sekasi, nes į kelis metus padaro pinigus, bet jau Mošenikovas buvo tyčia turtingas. Būdamas vyresniu tarp prastų zemskių, daugiau galėjo kam pikto padaryti, taigi galėjo daugiau ir paimti: nuo 40 Vilkpilės karčemų gaudavo ant sanvaitės po 1/2 rubliaus nuo kiekvienos; nuo duonkepių ir kitų gaudavo taipgi. Vienas duonkepys išvažiavo per jomarką su savo būdele ant rinkos. Mošenikovas tuojau prisikabino. Duonkepys, kuriam jau įsipyko Mošenikovo godumas, paketino jam atkeršyti: davė 10 rublių ir apskundė. Tuo pat tarpu apskundė Mošenikovą viena kaimo moteriškė, kurios dukteriai, užklupęs per nevalią, išveržė rūtų vainikėlį.
    Pašaukė jį Lievša.
    - Susitaikyk su moteriške ir traukis nuo vietos, tai aš aną skundą paliksiu.
    Mošenikovas davė merginos motinai 25 rublius ir susitaikė. Eina vėl pas viršinmką.
    - Aš pravoslavas, vaše vysokoblagorodije, gelbėkite!
    - Negaliu.
    - Pasigailėkite, vaše vysokoblagorodije...
    - Pažiūrėsiu,- tarė luktelėjęs Lievša ir pažiūrėjo į vieną ir kitą Mošenikovo ranką. Senas zemskis skaitė iš akių viršininko kaip iš knygų ir tuojau išsitraukė pinigus.
    - Pa... žiū... rė... si, - atkartojo Lievša, pratęsdamas kiekvieną silabą, o Mošenikovas ant kiekvienos silabos dėjo šimtinę. Tikėdamas, kad viršininkas pasakys kaip aukščiau, tik: pažiūrėsiu, padėjo ketvirtą šimtinę ir stabtelėjo. Bet Lievša da pridūrė: me, ir Mošenikovas da pridėjo vieną šimtinę.
    Viršininkas parašė gubernatoriui tokį išteisinimą Mošenikovo. Ant Naujų metų, sako, gavo Mošenikovas įsiautoje bilietą su pasveikinimu ir įsidėjo į kišenių, visai nežinodamas, kad ten yra pridėti keli rubliai. Jis geras zemskis, teisingai tarnauja, ir nieks ant jo niekad nesiskundžia.
    Išteisino, ir Mošenikovas liko ant savo vietos.
    Lievša jautė, kad jau laikas vėl parodyti gubernatoriui savo dėkingumą, ir užtaisė savo žydus pristatyti ypač gerą porą arklių. Nusiuntė arklius į S... Bet į tą tarpą gubernatorių perkėlė į kitą guberniją, tai jau lyg gėda buvo priimt arklius ir atsiuntė juos atgal į Vilkpilę su oficiališka popiera ir įsakymu, kad arklius vestų ištikimas žmogus kaimų keliais ir kad arkliai gautų po keturis gorčius avižų ant dienos.
    Tokiuose atsitikimuose, kur Lievša galėjo prisikabint ir pats nubausti, tai jam sekdavosi. Bet jeigu tik prisieidavo nubausti per sūdą, lyg tyčia visada pralaimėdavo. Jau matėme keletą tokių atsitikimų, bet nė vienas iš jų taip bjauriai nepasibaigė, kaip "byla dėl kepurės". Atsikraustė į Vilkpilę daktaras, kuris, kaipo neištikimas politiškai, buvo po policijos priežiūra. Tokių žmonių Lievša nekentė instinktyviškai, nes jie žinodavo ir garsiai kalbėdavo apie viršininkų darbus. Laukė tik progos prisikabinti ir sulaukė. Daktaras buvo pakviestas ant susirinkimo kariumeniško komiteto į pagelbą. Atėjo į biurą, o Lievša tuoj prie daktaro: "Tamista pažeidei šitą vietą, nes įeidamas nusiėmei kepurę iš šitos durų pusės, t. y. iš vidaus pusės, o ne iš lauko".
    Ir daktaras, ir visi esantiejie sąnariai nusijuokė, bet Lievša užtėmijo, kad čia nesą iš ko juoktis, jis kalbąs rimtai. Teisybė, kalbėjo rimtai. Ant rytojaus surašė protokolą ir padavė tardytojui. Tas, gavęs tokius niekniekius, tyčia stengėsi apversti juos į juokus, idant net pats Lievša susiprastų negerai padaręs. Pradėjo kvosti liudininkus ir po kelis kartus šaukė į savo kanceliariją patį Lievšą, kas jau buvo dideliu nužeminimu viršininko. Paskui su tam tikra komisija išmieravo vietą, daktaro pažeistą, kiek žingsnių nuo durų iki stalo, kuriam daikte įvyko pažeidimas ir t.t. Pagalios atsirado liudytojai, kurie pripažino, jogei toje pačioje vietoje ne vieną kartą pats Lievša, atėjęs su kacapiška skranda ir visai nenusiimdamas kepurės, vaikščiojo ir net švilpavo. Ant galo tardytojas tą bylą atmetė, nesa neatrado kaltės pamato. Tada Lievša surašė ant daktaro skundą gubernatoriui, išrasdamas nesvietiškas kaltes ir taikydamasis daktarą ištremt iš Vilkpilės paviečio. Daktaras taipgi parašė gubernatoriui apie visą atsitikimą ir bereikalingas viršininko priekabes. Gubernatorius gi, apsvarstęs visą dalyką, užtėmijo Lievšai, kad nesidrąsytų peržengti savo pareigų rubežius ir ne į savo dalykus nosies nekištų. Tai tau ir kepurė! Tiesa, juk ir gubernatorius jau ne tas...

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page