r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Vincas Kudirka

CENZŪROS KLAUSIMAS

Pasaka ne pasaka

I

    Kaip sau norite, šnekėkite, aš nesutinku su tais vyrais, kurie tvirtina, būk kunigai moką vien tiktai slėgti kultūrą ir visai nesirūpiną platinti jos vaisius tarp tautiečių. Paimkime, pavyzdžiui, nors aną su nusižeminimu styrinčią pašalyje kitų trobų būdelę, kurios tikrąjį vardą ne visada prie žmonių pritinka minėt, o kuri vienok turi neužgintą kultūrišką vertybę. Juk tą būdelę - persiprašydamas vištas, pavadinsiu ją tupykla - įvedė į mūsų kaimus kunigai. Pirmiausiai pradėjo statyti tupyklas, žinoma, kunigams įsakius, už šventoriaus prie kaimo koplytėlių, kur būdavo atlaidai. Per tokius atlaidus moters, nežinodamos tam tikro tupyklų siekio, pasidėdavo jose pundelius su krupninkėliu ir užkandžiais. Ilgainiui atsirado jau ir pas tūlus ūkininkus - arba ten, kur leisdavo vaikus į kunigus, arba vėl ten, kur tankiau atsilankydavo kunigai. Iš pradžių žmonelės stebėjosi išvydę tokias įtaisas: malūnas ne malūnas, tik be sparnų; spinta ne spinta, tik nemarginta. Šiandien nors ne visi ūkininkai turi įsitaisę tupyklas, bet visi jau mūs krašto žmonės numano jų prasmę ir bobos pundelių jose jau nepasideda.
    Virvagalių kaime buvo vieta, išleidusi net tris kunigus, ir, žinoma, turėjo aukščiau minėtą kultūros įtaisą. Išėjus vyrams į kunigus, vieta teko svetimam žmogui, kuris apleido ją visai ir turėjo parduoti. Nupirko Endrius Klubas, blaivas žmogus ir geras ūkininkas. Nors nebuvo mokintas ir galėjo vien tiktai lietuviškai ant knygų skaityti, bet turėjo, taip sakant, jausmą kultūros. Jis jautė reikalą įvedimo prie namų pagerinimų, permanė, kad, vieną ar kitą atmainą padarius, kartais net be padidinimo kaštų, būna ir akims gražiau, ir nauda didesnė. Tarp kitų dalykų apsprendė ir likimą apleistos jau tupyklos. Prikalinėjo drūčiau atšokusias lentas, plyšius užlipino popiera ir įsakė visiems namiškiams, idant neužmirštų, kam ta būdelė įtaisyta, ir kad pasielgimu nesipriešintų jo įsakymui. Išsyk šeimyna nenorėjo nė klausyti. - Tai, imsime dabar ir eisime ten, kur tiktai jagamasčiai vaikščiojo! da gali būti griekas. - Vienok vyresniejie pamaži pradėjo priprasti, tik su vaikais negalima buvo nieko padaryti - iš tolo bijojo įeit į tupyklos vidų ir tik per plyšius stengėsi pamatyti, kas ten viduj dedasi. Taigi neužilgo subadė ir apdraskė nuo plyšių popieras. Klubas, užtėmijęs tai, užlipino plyšius iš naujo, atsinešė nuo klėties aukšto pundą senų rubricelių ir iškarpė didesnes litaras, tokias, kad iš jų išeitų sakinys: "Popierų nedraskyk ir nebadyk". Sustatęs keletą tokių sakinių, prilipino juos ant tupyklos sienų - vienus iš lauko, kitus iš vidaus. Paskui juokaudamas pasakė šeimynai, kad būdelėje yra prilipintas "ukazas", ir liepė persiskaityt, kas moka, o vaikus įgraudeno, kad šiukštu popierų neplėšytų.

    II

    Už kelių varsnų nuo Klubo namų stovėjo valsčiaus kanceliarija, kur raštininkavo iš kasžin kokio kelmo dygęs lenkelis Psarskis. Jau beveik metai, kaip žmogelis stengėsi papirkti degtine valsčių, kad per ateinančius rinkimus imtų jį į vaitus. Sunkiai vienok ėjo, nesa visas beveik valsčius rengėsi rinkti Klubą. Du tiktai kandidatai te ir buvo: Psarskis ir Klubas. Taigi kad ne Klubas, tai jis, Psarskis, tikrai liktų vaitu. Bet kaip jį prašalinti? Pasitikėti degtinei nėr ką, o išrasti kokią priežastį ant teisingo žmogaus tiesiog nebuvo galima.
    Vieną nedėldienį, pavakare, sėdėjo Psarskis ant kanceliarijos prieangio ir, žiūrėdamas į garnį, kalinantį ant Klubo kluono, dėstė savo garbiniuotoje galvoje, kaip čia galėjus prašalinti priešininką. Pamatęs praeinantį Klubo pusbernį, užkalbino:
    - O kur dūlini?
    - Tai čia į Kazius.
    - O ką veiksi?
    - Sako, gužynė bus. Dabar siuva pas juos kriaučius, tai, sako, gerai skripkuojąs.
    - Ar šeimininkas leidžia į gužynę?
    - Naktimis valkiotis neduoda, o ką į gužynę, tai nieko.
    - Ar tu seniai pas Klubą tarnauji?
    - Jau treti metai.
    - Ir ant kitų metų liksi?
    - Nenorėčiau trauktis, tiktai rudenyje reiks ant liosų.
    - Šitaip. Ką duosi, tai aš išliuosuosiu.
    - O ką aš duosiu, pats nieko neturėdamas.
    - Tai, kaimynui juk galėčiau padaryti ir dykai.
    - Tai padaryk, pons.
    - Tik matai turiu būti vaitu.
    - Tai būk, pons.
    - Gerai sakai, būk. O kad tavo šeimininkas neduoda. Bernas šito dalyko nesuprato ir tylėjo.
    - Matai, jis pats nori būti vaitu ir gali jį valsčius išrinkti. O Klubas tau nieko negalės pagelbėti - čia tai tik mano galva, - tarė Psarskis, paglostęs garbinius.
    - Man juk vis ta pati, - kalbėjo toliau, - kas vaitas; tavo dalykas, kad ne Klubas, o tik aš būčiau vaitu.
    - Tai ką aš padarysiu...
    - Išrask ant Klubo kokią menką priežastį, tai valdžia jo neužtvirtins ir bus gerai.
    Bernukas nuleido galvą. Jis nė nemokėjo ieškot ant kito priežasčių, o čia raski priežastį ant teisingo žmogaus. Raštininkas paskubino jam į pagelbą:
    - Matai, patėmyk, ar tavo šeimininkas neslepia kontrabandos, ar lietuviškų knygų ir gazietų neprilaiko, ar...
    - Knygų tai, teisybė, mačiau daug klėties palėpėje prikimšta, tiktai kas čia per priežastis? Juk štai kanceliarijoje yra knygų da daugiau ir kur kas storesnės.
    - Žinoma. Ar neliepia kartais kitiems skaityti tas knygas?
    - Sykį atsinešė į butą visas, kasžin ką iš jų karpė, paskui... jau gerai dabar nepamenu... beje, iškarpas nusinešė, žinai, pons, į tą būdelę, o kaip sugrįžo, tai sakė, kad pasiskaitytų, kas moka.
    - O tu ar moki skaityti.
    - Ne, pons, nemoku.
    - Tai nė nežinai, kas tose knygose parašyta?
    - Iš kur, pons, žinosiu.
    Toje vietoje šneka pertrūko. Psarskis, iškvotęs, kas reikia, su linksma širdžia nuėjo į butą, o bernukas, visai neprisijausdamas, kad ką blogo būtų prasitaręs, su ramia sąžine nuėjo į gužynę. Net liosai išėjo jam iš galvos išgirdus skripkos balsą.
    Ant rytojaus Naupilės žandarai turėjo jau tokią žinią: Virvagahų ūkininkas Endrius Klubas prilaiko lietuviškas knygas ir liepia skaityti šeimynai. Knygos užslėptos ant klėties viršaus, palėpėje, o kitos tupykloje.
    Tą žinią žandarai ant tų pėdų pranešė savo viršininkui.

III

    Didei užsirūpinęs rymojo žandarų viršininkas Juda Izvergovičius Padleckojus ir išmetinėjo likimui, kad į nieką apvertė jo viltį. Varšavoje, teisybė, sunkiai vargo bežandaraudamas, daug prityrė visokių šios pakalnės kartumų, sujungtų su šuns tarnyste, bet viską užmiršo, kada išvydo ant savo krūtinės kryželį. Dabar jau karjera buvo atdara, ypač da, kaip Juda Izvergovičius, stačiai kalbant, apsivogė, nesa vyriausybė pamatė, kad tokiam veikėjui Varšava per siaura, ir išsiuntė į Peterburgą. Ten, gavęs vietą ir daug valios, sutaisė trumpame laike tokį šiupinį, kad buvo atstatytas ir grįžo į Varšavą. Nenorėjo čia jo laikyti ir dėl nuopelnų tik iš praeities davė jam vietą žandarų viršininko Senapilės ir Naupilės paviečių. Bijodami mat, kad per savo smarkumą Padleckojus nesutaisytų vėl šiupinio, parinko jam romiausią iš visų guberniją. Važiuodamas į Lietuvą, Juda Izvergovičius padarė įžadus atsigriebti vyriausybės akyse, gauti kitą kryželį ir atitaisyti karjerą, kurią buvo sugadinęs. Žinojo, kad Lietuvoje reikia sutremti lietuviška dvasia, gaudant lietuviškas knygas ir laikraščius ir persekiojant žmones, juos skaitančius. Taigi iš aukšto apsvarstė sau planą, gana aiškų, tiesų ir tikrą: perkošti visus ik vieno lietuvius per savo tinklą - visi su akstinais liks tinkle, ir darbas atliktas. Buvo net užmanęs suimti visos gubernijos lietuvius su vienu žygiu, sutupdyt į kalėjimą ir laikyti ten iktol, iki neužmirš skaityti lietuviškai. Tik prokuratoriui paaiškinus, kad tai neišpildoma dėl daugelio priežasčių, pasiliko kitas užmanymas: iškratyt ir perčiupinėti žandarų nagais paeiliui kiekvieną lietuvį, apsigyvenusį po jo apveizda. Pradžia buvo, rodosi. gera. Pareikalavo iš Varšavos į pagelbą aštuonis žandarus, į pusantro mėnesio padarė šimtą su viršum kratų ir suėmė daugybę žmonių, taip kad jau į Kalvarijos kalėjimą netilpo ir reikėjo kitus vežt į Kauną arba laikyti Senapilėje. Bekratydamas pas vieną rado laišką, kur buvo paminėta kokia ten draugystė "Sietynas"; pas kitą užtiko surašyta daug pavardžių; pas trečią paėmė lenkiškas uždraustas eiles su aiškia autoriaus pavarde. Medegos jau tiek, kad galima padaryti triukšmas, sukelti didelė politiška byla - štai kryželis pakyšt ir kabo ant krūtinės. Pradėjo iš džiaugsmo net girtis, kad jau turįs "už uodegos" paslaptinę lietuvių organizaciją. Kas gi pasirodė? Iš visų suimtų žmonių galima buvo apkaltinti tiktai du, pas kuriuodu rasta lietuviškos knygos, o kiti buvo suimti taip sau, iš karščio. Anas surašas pavardžių tai ne kas kita, tiktai skaitlius sąnarių, įkūrusių su valdžios žinia krikščionišką pirkinių krautuvę. Taigi "Sietynas" liko tiktai šmėkla, ir paslaptinės organizacijos uodega nutrūko. Gavo taiposgi atsakymą, jog autorius anų uždraustų eilių jau kelios dešimtys metų kaip miręs. Štai bematant didelė politiška byla subliuško tarytum perdurta pūslė. Lyg tyčia paskutiniame laike kratymai buvo nelaimingi: ne tik ką nieko nerasdavo, bet da kelis kartus įkišo nagus į tokius dalykus, kad reikėjo net prieš prastus žmones gėdintis.
    Juokingiausiai vienok pasibaigė paskutinė krata. Juda Izvergovičius gavo skundą, būk giriose gyvenąs redaktorius lietuviškų laikraščių. Užkvietė prokuratorių, sutelkė žandarų ir zemskių į penkiolika žmonių ir vidurnaktyje išvažiavo. Gerai jau prašvitus, apsupo stovinčią pagiryje, sukniubusią iš senatvės bakūžėlę ir įsigavo į vidų. Ant suolo pas pečių sėdėjo senas senas žmogelis, droždamas šaukštus, pamaži drebančiu balsu giedojo: "Kaš nor panai Marijai šlūžyt ir još ašablyvu milašninku būt". Senukas, išvydęs tokius keistus žmones, išsyk lyg nusiminė, bet pirmas juos linksmai užkalbino:
    - Tai ankštybų švetelių Dievaš davė šulaukti. Ar jūš tik nepaklydote?
    - Teisybė, seni, paklydome, - paskubino pasakyti prokuratorius, kuris išsyk suprato, kad senis įspėjo teisybę.
    Padleckojus vienok, neilgai laukdamas, klausia senio stačiai:
    - Ar tu redaktorius?
    - Ar rakto? Meš rakto neturime. O kam jiš mumš? Čia niekaš neužeina, ražbaininkai taipošgi neturi ko ateiti, tai tiktai ką jūš šveiki atšilankėte. Užtenka klingio ant naktieš... Ar neturi, ponš, tabako man pypkei prišikimšti? - pridūrė senis, ieškodamas aplink save pypkės.
    Padleckojus nieko neatsakė, o prokuratorius, išardęs kelis savo papirosus, padavė seniui tabaką. Senis prikimšo pypkę, užsidegė ir, patraukęs kelis kartus, tarė:
    - Lengvaš dūmeliš, nė šeilėš nepadaro. Dėkui, ponš, ir už tai.
    - O šitie ponai šu šoblėmiš tai turbūt krakošmetį daro? O katraš vyrešnyšiš? - kalbėjo senis toliau, apžvelgęs visus aplinkui, ir garsiai nusijuokė, kad jam pasisekė taip gražiai pasakyti. Vieton atsakymo visi pradėjo taipgi juoktis. Juda Izvergovičius vienas tik nesijuokė. Stovėjo išbalęs ir sukandęs dantis iš piktumo. Pats pamatė, kad ne ten pataikė, kur siekė. Lyg šuo, kuriam pakelevingas parodo špygą, grįžta nosį nuleidęs namo, taip grįžo Padleckojus, gėdindamasis ne tik prokuratoriaus, kuris per visą kelią iš jo tyčiojosi, bet ir savo žandarų. Ką gi darysi? Per aspera ad astra.
    Žandaras, davęs neteisingą žinią apie redaktorių, buvo sunkiai nubaustas: turėjo eit į Tilžę surasti tikrąjį redaktorių. Ir tai nepasisekė, nesa žandarmpalaikis, nors persirėdęs, negalėjo užslėpti savo degutuoto šnipo ir turėjo net bėgt iš Prūsų nieko nepatyręs.
    Visi nepasisekimai tarytum tyčia skverbėsi žandarų viršininkui į atmintį. Dirstelėjo vargšas ant kairiosios pusės savo krūtinės, atsiduso, pasirėmė ant kitos rankos ir toliau keikė likimą ir visas sąlygas, atitolinusias kryželį. Keikė net parubežinius sargus, kad per mažai praleidžia lietuviškų raštų.

IV

    Ilgai rymojo Juda Izvergovičius. Ant galo mostelėjo ranka ir ėmė knistis po senas popieras, paliktas pirmiau buvusio žandarų viršininko, - ar ten ko neišras. Tuo tarpu ateina skundas ant Klubo. Nusišypsojo Padleckojus, išpūtė krūtinę ir paglostė kairiąją jos pusę, tą vietą, kuri paskirta naujam kryželiui.
    Braukšt pas Klubą krata. Padleckojus su gauja žandarų ir zemskių, su prokuratorium ir šaltyšium pačiam vidurnaktyje užpuolė ant miegančių nusidirbusių žmonių.
    - Ar turi lietuviškų knygų? - klausia Padleckojus persigandusio Klubo.
    - Turiu.
    - Parodyk kur!
    - Vai štai ant lentynos: čia kantičkos, dvejos maldaknygės senos ir da pusė užpernykščio kalendoriaus, o daugiau neturiu.
    - Vesk į klėtį!
    Tuoj žandarai šoko ant aukšto ir iš palėpės išėmė visas senas rubriceles. Iššnipinėję klėties kampus ir plyšius, nulipo žemyn ir apgulė tupyklą. Knygų čia nerado, tiktai ant sienų užtėmijo parašus, sustatytus iš lietuviškų litarų. Palikę zemskį saugoti tupyklą, kiti visi ėmė landyti po visas trobas ir užkaborius, viską versdami iš vietos. Išsigandę ir tūnintiejie kampuose vaikai, užtikti dabar žandarų, pradėjo neišpasakytai klykti, moters - paskui juos vaitoti, šunes staugti. Ant to triukšmo sukilo kaimynai ir visas Virvagalių kaimas sujudėjo, tarytum atėjo sūdnoji diena. Krata pasibaigė jau saulei gerokai pakilus. Nerado daugiau nieko, kaip tik anas knygas ant lentynos, rubriceles palėpėje ir lietuviškus žodžius ant tupyklos sienų. Visus tuos daiktus ir tupyklą paėmė.
    Apie priešpiečius tą dieną traukė per Naupilę keli vežimai, vienas paskui kitą. Pirmame sėdėjo Juda Izvergovičius Padleckojus su prokuratorium ir žandaru; antrame Endrius Klubas tarp dviejų žandarų; trečiame, ilgavežimyje, buvo įversta tupykla, maišas, matomai netuščias, ir sėdėjo du žandarai su zemskiu; ketvirtame važiavo du zemskiai ir šaltyšius; penktame žandaras ir zemskis. Naupilės gyventojai, mažas ir didis, subėgo žiūrėt ant tos įstabios, niekad neregėtos procesijos. Prasidėjo įvairūs aiškinimai, viens už kitą keistesnis ir baisesnis, ir visa Naupilė išrodė lyg ūžiantis avilys. Tokį neramų įspūdį sėjo Padleckojus visu keliu, iki neatvažiavo į Senapilę, kur gyveno pats ir turėjo savo kanceliariją. Klubą tuoj išsiuntė su dviem žandarais į Kalvarijos kalėjimą, o tupyklą, liepęs apsiūt audeklu, nusiuntė į Kauną, idant tam tikras žandarų vertikas išverstų maskoliškai lietuviškus sakinius. Pats stvėrėsi prie senų rubricelių. Iki gaidžių žiūrinėjo jas su atida ir keliose rado ranka surašytas kokias ten aukas, aukautojų pavardes ir kitus neaiškius ženklus. Išaiškino sau, kad tai turi būti liudijimai paslaptinės organizacijos.
    - Na, garbė Dievui, iš tų knygpalaikių ir tupyklos išeis plati politiška byla,- tarė pats sau Juda Izvergovičius ir nesijausdamas paglostė kairiąją pusę išpūstos krūtinės.

V

    Jau kelias savaites sėdėjo Klubas kalėjime, visai nenumanydamas, už ką tapo suimtas. Žinojo, kad policija užpuldinėja ir ima už lietuviškas knygas, bet už maldaknyges tik, rodos, imti negali, o knygos nuo klėties aukšto juk ne lietuviškos ir ne jo. Tupykla prie knygų nepriguli. Kasžin, ar tik ne už aną pusę seno kalendoriaus? Kitokios kaltės neprisijautė, o ant galo ir kratant nieko daugiau neklausinėjo ir neieškojo, kaip tik lietuviškų knygų.
    Labiausiai žmogui rūpėjo apleista į patį darbymetį ūkė. Kas be jo pataikys atlikti savo laiku darbą? Kas prižiūrės gyvuolį? Kas aprūpins namiškių reikalus? Kas mokesčius sudės? Kad ir šiandien paleistų, tai jau vis ūkėje be pragaišties neapsieitų. Na, o jeigu laikys da ilgai?
    Į tą tarpą Padleckojus suspėjo padaryti kelias kratas pagal pavardes, surastas rubricelėse, ir persiliudyti, kad ir šiuo žygiu veltui sau žadėjo susekti paslaptinę organizaciją, nesa rubricelėse buvo užrašyta tik užperkamos mišios.
    Suspėjo ateit atgal iš Kauno ir tupykla su maskolišku vertimu lietuviškų antrašų. Padleckojus, perskaitęs vertimą žodis į žodį, atrado jame gilesnę prasmę, tinkančią plačiai politiškai bylai. Popierų nedraskyk,- mąstė,- tai reiškia: nenaikink lietuviškų raštų. Negalėjo tik suimt, ką tokiu būdu reikštų: nebadyk. Dėl to spėjo, kad tai yra ženklas paslaptinės organizacijos. Tokį galutinį išaiškinimą Padleckojus duodavo visada, jei tiktai ko negalėjo suprasti, o suprasdavo nedaug. Paslaptinė organizacija tai buvo jo liga. Da būdamas Varšavoje, tankiai pašokdavo iš miego ir, sušukęs: Karaul! tainaja organizcicija! - vėl užmigdavo. Dabar, užtikus vardą draugystės "Sietynas" ir nuolat rūpinantis ją susekti, liga perėjo į haliucinacijos formą. Pradėjo rodytis akyse šmėkla paveiksle katės su ilga uodega ir "Sietynu" vieton akių. Temstant pavakare, Padleckojus jau nerimauja, lenda po lova ir žiūri kur į kampą, iki nepasirodys akyse katė. Tada sėlina pamaži prie katės, stveria ją už uodegos, sušunka: karaul! tainaja organizacija! - ir pajutęs, kad rankoje nieko neturi, grįžta vėl po lova. Kartais per ištisą naktį taip kankinasi.
   Pargabeno Klubą į Senapilę tardyti.
    - Ar tu prilipinai tuos lietuviškus žodžius ant tupyklos? - klausia Padleckojus.
    - Aš,- atsako Klubas.
    - Kam tu juos lipinai? - klausia vėl Padleckojus, užrašęs pirmąjį atsakymą.
    - Kad šeimyna žinotų ir nedraskytų popierų, ką aš plyšius užlipinau.
    - Ar tu liepei šeimynai juos skaityti?
    - Liepiau. O kam aš būčiau lipinęs?
    - Ar negana buvo vieno sakinio? Kam tu prilipinai net kelis?
    - Kad greičiau užtėmytų.
    - Ką reiškia žodžiai: popierų nedraskyk?
    - Tai dabar ir gana - nugi reiškia tai, kas parašyta.
    - Ar tu niekad nemokinai šeimynos, kad nenaikintų lietuviškų raštų?
    - Iš kur man būtų atėję į galvą?
    - O ką reiškia žodis: nebadyk?
    - Nebadyk na tai nebadyk - o ką daugiau reikš. Na, o ką pagal jus reiškia? - užklausė Klubas.
    - Ar kitokių knygų neliepei skaityti šeimynai?
    - Aš nė neturėjau.
    - Ogi kalendorius?
    - O ką ten skaityti? Tik šventės užpernykštės ir jomarkai, o kitos pusės visai nėra.
    - Kam davei kitą pusę?
    - Niekam. Vaikai turėjo sudraskyti.
    - Nuo ko gi tu pats gavai kalendorių?
    - Koks čia gavimas - atnešė žmogus ir nupirkau.
    - Koks žmogus?
    - Nepažįstamas.
    - Ar tu pažįsti siuvėją Siūlaitį? - užklausė Padleckojus, ilgiau luktelėjęs.
    - Pažįstu. Štai šituos trinyčius jis siuvo.
    - Ar jis daug knygų tada su savim turėjo?
    - Nemačiau nė vienos.
    - Jis pats man prisipažino, kad tada turėjęs daug įvairių knygų ir visiems skaitęs.
    - Gali būt, tik aš nemačiau ir skaitant negirdėjau.
    - O šituos pažįsti? - užklausė Padleckojus, rodydamas kelias fotografijas.
    - Šitų nepažįstu, o anas ar tik nebus Naupilės daktaras.
    - Taip. Tai geras žmogus. Ar jis tau neduodavo kartais knygučių pasiskaityti?
    - Buvau pas jį kelissyk, bet ne knygų prašyt, o tik su akimis.
    - Ar nežinai tokio žmogaus, kur knygas parduoda?
    - Nežinau.
    - Matai, aš turiu viską užrašyta ir žinau net, nuo ko tu ėmei kalendorių. Geriau sakyk teisybę,- tarė Padleckojus, neva žiūrėdamas į surašytą popierą.
    - Jeigu žinote, tai be reikalo klausiate.
    - Tai prisiek, kad nemeluoji! - sušuko staiga Padleckojus.
    - Aš galiu prisiekti tiktai prieš kunigą. Kam gi čia ta prisiega ir ko jūs dėl Dievo nuo manęs norite? - tarė Klubas, netekdamas kantrybės.
    Da Juda Izvergovičius norėjo toliau kankinti savo auką painiais klausimais, tik prokuratorius sudraudė ir tuo pasibaigė tardymas. Nuvedė Klubą pas fotografą, atmušė jį ir nusiuntė atgal į Kalvariją.
    Iš Klubo atsakymų ir savo galvos Juda Izvergovičius išvedė šitai: 1) Endrius Klubas prilaikė dalykus lietuviškos spaudos ir platino juos, nesa lietuviškas sakinys buvo po kelis sykius atkartotas ant tupyklos sienų ir tą sakinį liepė skaityti šeimynai. 2) Pats sakinys yra pakurstančios prasmės, o jo paskutinis žodis meta aiškų šešėlį ant paslaptinės organizacijos. Apart to, Klubas pažįsta žmones, baustus už lietuviškus raštus.
    Visos prigulinčios prie Klubo bylos popieros nusiųsta į Varšavą prokuratoriui, o maldaknygės, pusė kalendoriaus ir tupykla nusiųsta į Vilnių, kur naikinami lietuviškos spaudos dalykai.

VI

    Netikėtai parsiunčia atgal iš Vilniaus tupyklą su tam tikra popiera, kur paaiškinta, kad prie maldaknygių ir pusės kalendoriaus, prisiųstų sunaikinimui, netyčia pridėta tupykla, kurią, kaipo neprigulinčią prie spaudos dalykų, grąžina atgal.
    - Kaip tai tupykla nepriguli prie spaudos dalykų? - užsirūstino Juda Izvergovičius Padleckojus.- Joje tupi mano politiška byla! O juk ta byla išvesta dėl spaudos dalykų. Palaukite!
    Sėdo Juda Izvergovičius ir surašė ilgą ilgą popierą maždaug tokio turinio: "Aš atėjau naikinti lietuvišką spaudą ir noriu atlikti tai sąžiniškai. Pagal mano nuomonę, išnaikinimas lietuviškos spaudos reikalauja naikinimo ne tik knygų ir laikraščių, bet ir kiekvieno daikto, ant kurio lietuviškai parašyta, ar tai bus tupykla, kaip šiuo žygiu, ar kluonas, ar klėtis, ar kitokia troba, tuščia ar pilna. Tai galima padaryti tiktai tąsyk, jeigu ir troba su lietuvišku antrašu bus cenzūros priskirta prie spaudos dalykų. Kad vyriausybei neprisieitų perdaug brangiai siuntinėjimas, pvz., kluono į Vilnių, galima kluoną sudegint ant vietos. Žmonės, kurie gelbėtų tokį kluoną nuo ugnies, reiktų priskirti prie politiškų prasikaltėlių ir bausti administratyvišku keliu. Tokiu būdu 1) būtų užkirstas visai kelias lietuviškai spaudai; 2) visada būtų pakaktinai politiškų prasikaltėlių, iš ko būtų aišku, kad teisūs Viešpaties Ciecoriaus tarnai atmena šventumą savo pareigų.
    Parašė ir, padėjęs pritinkantį adresą, tarė balsiai:
    - Pažiūrėsime, ar tupykla priguli prie spaudos dalykų, ar ne.
    Dabar Juda Izvergovičius Padleckojus laukia galo Klubo bylos, atsakymo ant užmanyto naujo cenzūros klausimo ir... kryželio.

    Klubas, išsėdėjęs kalėjime aštuonis mėnesius, užstatęs kaucijai savo namus, tapo paleistas ir pavestas ypatingai policijos priežiūrai, iki nepasibaigs byla. Sugrįžo žmogus namo ir, išvydęs visą pragaištį apleistoje ūkėje, apsiverkė. Kam, vargše, pasiskųsi ir kas atlygins?
    Štai atėjo ir naujai išrinktas vaitas Psarskis, reikalaudamas užmokėjimo užsilikusių mokesčių.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page