r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jonas Basanavičius
MANO GYVENIMO KRONIKA IR NERVŲ LIGOS ISTORIJA. 1851-1922m.

[27]

    Rugsėjo 2 d. mieste ėjo gandas, kad šiomis dienomis lenkų karuomenė eisianti prieš Kauną tikslu ją paimti; kad lenkų valdžia ketinanti Vilniuje suimti lietuvius inteligentus, kad atkeršinus už "peoviakų" suareštavimą Kaune. 8 d. buvau vaišėse pas kun. J. Tumą iš priežasties jojo 50 metų sukaktuvių. 14 d. - Mikalojaus salėje kun. J. Tumo paskaitoje "Apie statiką ir dynamiką lietuvių tautos gyvenime", o 20 d. to pat prelegento - apie vyskupą Valančių.
    Spalių 2 d. drauge su kanon. J. Kukta ir Ig. Budzeika buvau apžiūrėti "Vilijos Bendrovės" fabrikos ir jos turto, kurį nori užgrobti lenkų 10 divizijos kariškiai. 5 d. buvau Mikalojaus salėje vaidinant Diržytės "Gyvenimo pasaką". 7 d. Laikinojo lietuvių komiteto posėdyje iš Varšavos sugrįžęs M. Biržiška pasakojo apie pasikalbėjimą su J. Pilsudskiu ir k. lenkų veikėjais, o 9 d. tame pat komitete buvo svarstoma klausimas, ar dalyvauti viešose lenkų iškilmėse atidarant universitą Vilniuje: nutarta dalyvauti tik Mokslo Draugijai. 10 d. prof. Šilkarskis atnešė pakvietinimą į universito atidarymo iškilmes; pavakare su d-ru J. Dielininkaičiu iš Varšavos ir kun. J. Tumu buvome nuėję universitan pas rektorių Siedleckį, kad patyrus universito tikslą ir jojo krypsnį. Sekančią dieną kun. Tumas su kun. J. Šepečiu nuėjo į lenkų universito atidarymo iškilmes, o aš, pasiryžęs nedalyvauti, likau namieje. Ponia Biržiškienė, kuri su Ig. Jonynu buvo atėję atkalbinti mane nuo tų iškilmių, sužinojusi, kad nedalyvauju, buvo labai dėkinga. 18 d. vakare - Lietuvių gimnazijoj tos mokyklos 4-rių metų sukaktuves švenčiant. 19 d. - vakare susirinkime dėlei klausimo, ar gerai padarė Mokslo Draugija, nusiuntus delegaciją į lenkų universito atidarymo iškilmes: buvo gana aštriai kritikuota. 30 d. su atvykusiu iš Kauno Ant. Petraičiu apžiūrėjova "Vilijos Bendrovės" fabriką ir jos inventorių ir padarėva nutarimą atgaivinti darbą fabrikoje, bet tas nutarimas, lenkams užgrobus fabrikos turtą, iki šiol neįvykdinta.
    Lapkričio 13 d. buvo Mokslo Draugijos 1918/19 metų visuotinis susirinkimas: pirmajam posėdyje teko man skaityti: "Lietuvių kalba archaiologijos ir etnografijos šviesoje". 9 d. - Mikalojaus salėje kun. J. Tumo paskaitoje: "Apie kalbamuosius žmones".
    Gruodžio 21 d. - toje pat salėje kun. Kraujalio paskaitoje: "Krikščionystės įvedimas Lietuvoje". 24 d. - su reikalu pas kun. Tumą, kursai važiuoja Kaunan. Turėdamas iš Lietuvos valstybės prezidento A. Smetonos pakvietimą Kaune švenčių laiku apsilankyti, buvau padavęs lenkų valdžiai prašymą dėlei leidimo važiuoti, bet jo negauta ir išvažiuot negalėjau. 25 d. Lietuvių valgykloje vakarienė kun. Pauliui Dogeliui pagerbti ir Kaunan išleisti. 30 d. "Lietuvių Draugijos" centro komitete buvau padėti savo parašą po atsišaukimu į Amerikos vyskupus ir lietuvių klebonus, kad rinktų aukų Centro įstaigoms paturėti. Pastarosios metų dienos vakare dėlei nesveikos dešinės kojos n'ėjau Lietuvių gimnazijon naujų metų sutiktų, bet jau 10 val. atsiguliau ir lovoje pabaigiau senus metus.
    Šiais metais spausdinantis "Lietuvių Tautos" II kn. 4 daliai, vasarą ir rudenį turėjau daug darbo su korekturomis, dažnai dalyvavau "Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto", "Lietuvių Draugijos Centro Komiteto" ir "Mokslo Draugijos" Komiteto posėdžiuose.
    "Dowództwo frontu litewsko-białoruskiego", kaip jau minėta, atsakęs, kad leidimo Kaunan važiuoti neduosiąs, galop visgi man tą leidimą vėliau, nes sausio 3 d. 1920 m., davė. 0 tuo tarpu Mokslo Draugijos susirinkimas Kaune, kurin aš norėjau vykti, jau tą pat 3 d. prasidėjo, todėl nė kokiu būdu ten nuvažiuoti nebuvo galima be pasivėlavimo. Rods, sausio 3 d. buvo atvažiavęs iš Kauno P. Leonavičius automobilium, bet, man pas jį apsilankant, deja, patirti teko, kad jis atvykęs parsivežt iš Varšavos atkeliavusius 3 amerikiečius Kaunan ir kad 5 asmeniui automobiliuje vietos nebesama. 8 d. per Ig. Budzeiką gauta žinia, kad lenkai užimą "Vilijos" fabriką įtaisyti savo aeroplanams dirbtuvę. 13 d. Laikinojo Komiteto posėdyje inž. S. Kairys pranešė apie savo ir Požėlos pasitarimus su lenkų socialdemokratais Varšavoje, o Požėla - apie pasikalbėjimus su ukrainiečiais; kun. J. Tumas apie Kauną, iš kur jis buvo sugrįžęs. 15 d. tame pat Laikinajam Komitete Požėla kalbėjo apie lietuvių partizanų veikimą kovose su Bermontininkais apie Šiaulius ir Radviliškį. 24 d. gavau "Švyturio" spaustuvėje pirmąjį mano studijos apie "Levą lietuvių dainose ir pasakose" egzemplorių.
    Vasario 16 d. - š. Mikalojaus bažnyčioje pamaldose, sukakus dviems metams nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo; apie 12 val. aukštesniųjų gimnazijos klasių mokinių delegacija įteikė man dovanų dėlei nepriklausomybės paskelbimo sukaktuvių, o vakare Lietuvių gimnazijos salėje mokinių vakarėlyje publikos padaryta man ir generolui Žukauskui, bolševikų pergalėtojui, didelė ovacija.
    Tuo tarpu Mokslo Draugijos butas pravoslavų š. Nikolajaus soboro popų namuose prie Aušros Bromo gatvės N. 21 atsidūrė kritiškame padėjime. Popai, būdami pikti ant Draugijos už veltą naudojimąsi jų namais, dabar, iš lenkų valdžios juos iš po sekvestro paliuosavę ir išgavę, persamdė juos tūlam lenkų vaisbiui, kurs privertė Draugiją kito buto ieškoti, kas daug rūpesnio man ir visam Draugijos Komitetui atgabeno. Galop vargais negalais pasisekė surasti nors netinkamą, per ankštą butą d-ro Damaševičiaus namuose prie Gimnazijos gatvės N. 4. Tada vėl prasidėjo sunkus bibliotekos ir k. daiktų kraustymo darbas į naująjį butą, ką su gautu iš lenkų karišku automobilium ir pasisekė balandžio 20 d. pergabenimą pabaigti, nors neapsiėjo be tūlų mano daigtų pavogimo. Persikrausčius į naująjį butą, man vienam teko atlikti bibliotekos ir k. sutvarkymo darbas, kurį tik po 8 dienų, būtent balandžio 28 d., valioti galėjau.
    Gegužės 5 d. gavęs iš lenkų (wydział sużby bezpieczeństwa) leidimą Kaunan važiuoti, kad būti steigiamojo Lietuvos seimo atidaryme, 13 d. drauge su M. Biržiška, kun. K. Čibiru ir Juodvalkiu, kaipo Vilniaus lietuvių delegacija, išvažiavome lenkų traukiniu Vievin, kur, lenkų stovykloje mūsų bagažo kratą padarius, pėkšti nuėjom į Auseniškių dvarą, kur stovėjo Lietuvos kareiviai; iš čion, nusisamdę už 600 auksinų vežimą, 8 val. vakare išvažiavome Kaunan per Žiežmarius ir Rumšiškį ir, visą naktį nemiegoję, atvykome Kaunan apie 6 val. ryto gegužės 14 d. labai nuvargę. Apsistojau tuo tarpu pas kun. Dogelį. Priešpiet - užsienio reikalų ministerijoj pas A. Voldemarą dėlei rengiamos seimui Vilniaus lietuvių vardu deklaracijos, paskui - Dailės parodoje; vakare Rotušės salėje Vydūno paskaitoje padaryta man didelė ovacija. Sekančią dieną kun. Dogelio bute iš ryto surašyta tapo deklaracija; paskui - pamaldose katedroje, viešajam placiuj karuomenės parodoje, iš čion lyjant nuvažiavom ant kalno IX forte žiūrėt, kaip aržuolai sodinta. Po pietų 6 val. miesto teatre - steigiamojo seimo atidaryme, o vakare "Metropolio" salėse - vakarienė su šokiais Steigiamajam seimui pagerbti. Užsimiršau paminėti, kad, Vilniaus lietuvių delegacijos deklaraciją seime perskaičius, kilo didelė ovacija. 16 d vakare buvau anglų misijos surengtoje vakarienėje "Metropolio" salėse. 17 d. pietų pas prezidentą A. Smetoną pavalgius, pavakare pas mane susirinko "Vilijos Bendrovės" nariai: Jesaitis, Smilgevičius ir Budzeika dėlei pasitarimo Bendrovės reikalais; vakare Gustaičio cukrainėje mačiausi su Balučiu ir adv. Bračuliu iš Chicago. Sekančią dieną apie 10 v. rytą išvažiavau Vilkaviškin; iš čia, radęs Šilbalių Savukaitį, su juomi į Ožkabalius nuvykau, kur, 8 dienas prabuvęs ir šiek tiek pasilsėjęs, 27 d. grįžau Kaunan. Čia tą pat dieną vakare kun. Tumo bute buvau "Pažangos" partijos susirinkime. Kitą dieną apsilankiau Miškų departamente pas direktorių P. Matulionį dėlei medžių pirkimo brolio sūnui Jonui gryčiai statyti ir krašto apsaugos ministerijoj, kad gavus leidimą Vilniun važiuoti. Dabar prasidėjo rūpesnis dėlei važiavimo būdo: pakol suradau automobilį, kursai Krašto apsaugos ministerijos buvo siunčiamas Vilniun, praėjo kelios dienos, taip kad aš vos birželio 4 d. galėjau Vilniun išvažiuoti. Tuo tarpu Kaime liekant, 29 d. vakare teko dalyvauti pilnųjų "Vilijos Bendrovės" narių (aš, A. Petraitis, J. Smilgevičius, J. Jesaitis) susirinkime. 31 d. antrą kartą - Steigiamojo seimo posėdyje, birželio 1 ir 3 d. - Švietimo ministerijoj archaiologų komisijos ir Kauno Mokslo Draugijos skyriaus posėdžiuose; apžiūrėjau restauruojamąją Vytauto bažnyčią, naujai taisomą Seimo posėdžių salę, viešąją biblioteką, Vytauto kalną ir k. Vilniun sugrįžęs, birželio 12 d. dalyvavau aštuntos klasės mokinių išleistuvėse lietuvių gimnazijoj ir sekančią dieną gimnazijos mokinių gegužinėje Užuovingyje. 19 d. pradėjau rengti spaudon vėlionio d-ro G. Sauerveino raštus, juos tvarkydamas ir jojo korespondenciją perrašinėdamas; šitas darbas užsitęsė ir visą rudenį. 20 d. buvau Antakalnio prieglaudos gegužinėje Užuovingio miške.
    Tuo tarpu prasidėjo rusų raudonarmiečių ofenzyva prieš lenkus, kurie vienur kitur sumušti ėmė trauktis atgal ir iš Vilniaus kraustytis. Panikai pakilus Vilniuje, jau liepos 8 d. aš buvau nuėjęs į geležinkelio stotį pažiūrėt, kaip jie kraustosi. 9 d. Vilniuje įvyko didžiausia panika: lenkai bėgte bėgo iš miesto, kaip civiliai, taip ir kariškiai, gabendami drauge įvairius daiktus ir pabūgę bolševikų, kurie jau Švenčionis paėmę. Mieste maisto produktai pardavyklose nuo vakar dienos paslėpta, kad pakėlus kainas; duona vargiai gaunama - po 20 m. svaras. Iki 14 d. panika mieste dūravo lenkų tarpe: visos įstaigos iš Vilniaus išgabenta ir visi turtingesnieji lenkai pabėgę. Šitą dieną priešpiet buvau išėjęs geležinkelio stotin, bet dėlei lenkų kareivių gatvėje šaudymo pasukau iš Pylimo gatv. į Rūdnykų gatvę, prie kurios lenkų kareiviai su minia lenkų gyventojų plėšė žydų krautuves ir buvo jau daug prisiplėšę. Kaip visame mieste namų vartai ir krautuvės, taip ir lietuvių banko durys buvo uždarytos, todel negalėjau ineit ir pinigus atsiimti. Užėjus į Lietuvių Draugijos Centro komitetą prie Didžiosios gatvės, atvyko kun. J. Stankevičius ir Jackevičius, su kuriais apie dienos atsitikimus ir lenkų iš Vilniaus bėgimą bekalbant atėjo pirma valanda. Tuomet su Stankevičium nuėjova tiesiog į Lietuvių valgyklą; besirengiant pietuiti, išsyk pasigirdo arti karabinų šūviai ir, neilgai trukus, Dominykonų gatve, nuo šūvių bebėgdami, šuole nujojo keli raudonarmiečiai. Šaudymas dūravo beveik iki 2 val.: mat lenkų kareiviai, kurie buvo susitelkę ir užsilikę Ignoto kazarmėse, iš to pat vardo gatvės išilgai šaudė į raudonarmiečius ir du jų ant kampo Igno ir Dominykonų gatvės užmušė. Kiek nutilus mieste šaudymui, kada jau lenkų karuomenė buvo visiškai iš miesto pabėgus ir raudonarmiečiai buvo miestą užvaldę, apie 4 val. po pietų galima buvo be pavojaus namon grįžti. Tuo tarpu gatvėse buvo matomi tik jųjų raiteliai: lietuvių karuomenė, sakoma, buvusi apie Kalvariją ir laukiama Vilniuje šiandien vakare. Liepos 14 d., prieš užimsiant raudonarmiečiams Vilnių ir prieš pat lenkų kariuomenei pabėgant iš miesto, lenkų "dowódca Wilna" papulkininkas Hupert buvo kreipęsis į Vilniaus lietuvius su šiuo laiškapalaikiu: "Jednego lub dwóch z najpoważniejszych przedstawicieli Litwinów w Wilnie proszę do siebie zaraz na bardzo ważną konferencję", bet tai jau buvo taryboms per vėlu, nes lietuviai - Jonynas su M. Biržiška - nė kokiu būdu negalėjo nuo bolševikų antplūdimo gelbėti ir lietuvių karuomenę pašaukti, kad ji galėtų laiku pribūti. Tik 15 d. po pietų atvyko Vilniun lietuvių kavaleristų ir pėstininkų būrelis, žydų su entuziazmu sveikinamas; Jurgio prospekte - tarp lietuvių ir raudonarmiečių susitikimas ir pasisveikinimas su prakalbomis. Pavakare buvo M. Biržiška ir Ig. Jonynas pas mane atėję pasveikintų mane dėlei atvykimo Vilniun lietuvių karuomenės. 16 d. - Lietuvių gimnazijoj susirinkime dėlei išrinkimo komiteto lietuvių kareiviams priimti; posėdžio laiku atėjo Vilniun ir prieš gimnaziją sustojo lietuvių pėstininkų pulkas, kurį teko sveikinti. Jurgio prospektu pietų einant, gatvėje buvo sustatyta apie 2 pulku lenkų kareivių, patekusių į bolševikų rankas belaisvių.
    Lenkams iš Vilniaus išsikrausčius, liko neapsaugota universito namai su biblioteka, archaiologios muzejum ir Centro archyvu, taipogi ir kiti universito institutai, kaip fizikos, anatomijos, zoologijos, botanikos, kuriems grasino bolševikai išgrobimu. Dabar visas rūpesnis juos saugoti teko man. Apžiūrėjęs viską, ant visų tų įstaigų durų prilipinau korteles su parašu, kad jos yra Lietuvos valdžioje, ir pridėjau Mokslo Draugijos antspaudus; prie vienų kitų durų, man pareikalavus, Lietuvos komendanturos buvo pastatyta lietuvių kareivių sargyba, kad tokiu būdu nuo raudonarmiečių grobimo apsaugojus. Kadangi raudonarmiečiai kontakte su lietuvių karuomene pradėjo komunistų agitaciją tarp lietuvių varyti, tai liepos 20 d. Laikinojo Komiteto posėdyje buvo svarstyta klausimas: ar likt lietuvių karuomenei Vilniuje, ar jai atsitraukti: nutarta, kiek atsimenu, pastaroje prasmėje. 21 d. lietuvių komendanturoje kun. M. Krupavičius turėjo paskaitą apie bolševikus; tarp kito ko, jis pranešė, kad vakar pasitarimuose su bolševikais Vilniuje nieko nelaimėta: jie nesirengią Vilmų lietuviams atiduoti. 22 d. Laikinojo Komiteto posėdin Vilniaus miesto žydų deputacija - miesto bendruomenės ir Sijonistų organizacijos - buvo atėjus sveikinti Komitetą, lietuvių tautą ir valdžią dėlei Lietuvos nepriklausomybės ir Vilniun karuomenės atvykimo.
    Rugpjūčio 3 d. buvau įgijęs silpną dysenteriją, kuri po 3 dienų laimingai pasibaigė. 6 d. pavakare pas mane apsilankė Rymo universito profesorius Turchi, kun. Narijausko ir kun. Viskanto lydimas. 8 d. turėjau pasikalbėjimą su Vincu Mickevičium Kapsuku, komunistų vadovu. Nusišnekėjus apie bolševikų viešpatavimą Vilniuje ir užklausus, kada gi jie išsikraustysią iš Vilniaus, Kapsukas atsakė: neužilgo. Vakar, girdi, raudonarmiečiai evakuavę Švenčionis ir atidavę lietuviams iki Paberžės (Pabradės?); antroje zonoje gulintį Vilnių evakuosią iki rugsėjo 1 d. ir atiduosią Lietuvos valdžiai. Tik Kapsukas manė, kad lietuviai iš Vilniaus neturėsią didelio džiaugsmo, nes Vilniaus apygardos esą išpūstytos, nuskurdusios; lenkų valdžios nieko gero nepadaryta. Lietuviams reikėsią sukišti daug pinigų krašto ūkiui pakelti, jį tvarkyti, daug gabenti produktų, kad gyventojus išmaitinus. Bolševikai paliksią Vilnių jam pačiam rusų tarybų tvarką vietoje vykinti, nes tik tokiu būdu galėsianti komunistų idėjos šaknis darbininkų tarpan įlįsti. Tik gaila esą, kad jųjų susipratusių maža teesama. Apleisdami Vilnių raudonarmiečiai keliausią Lydos ar Gardino linkui dar tikrai nežinoma. Po pietų buvau nuėjęs su Kapsuko laišku į Olskį ir Medvied'į (lenkų komunistų pseudonymai) bolševikų "črezvičaikoje" (osobyj otdiel) dėlei leidimo iš Vilniaus išvažiuot, kurį ir gavau; sekančią dieną tokį jau leidimą gavau ir lietuvių komendanturoje, bet, Ig. Jonynui perkalbėjus, kad iš Vilniaus nevažiuočiau, nes buvau čia reikalingas, leidimais nepasinaudojau. 16 ir 18 d. pas mane buvo prof. Ed. Volteris ir Galaunė iš Kauno, kun. J. Šepetys ir Vacl. Biržiška, kad pasitarus universito bibliotekos, muzejaus ir archyvo reikalais.
    Tuo tarpu bolševikams sutartį su Lietuvos valdžia padarius dėlei Vilniaus evakuavimo, jie pradėjo viską, ką tik sugriebdami iš valdiškų namų ir tų lenkų, kurie iš Vilniaus pabėgę, stotin gabenti, kur pilni vagonai įvairiais daiktais prikrauta ir išgabenta. 18 d. su d-ru J. Šlapeliu buvova nuėję pas V. Kapsuką dėlei areštuoto kun. Kuktos paliuosavimo: jį paliuosuota, bet kun. Michalkevičių bolševikai rytų link iš Vilniaus išsivežė. 24 d. buvau "Vilijos" fabrikos žiūrėti, ar bolševikai ko nekrausto iš ten; iš fabrikos tiesiog nuėjau į lietuvių karo komendanturą prašytų, kad pastatytų kareivių sargybą, ką ir prižadėta. 26 d. bolševikų "revkomo" mieste išlipdinta paskelbimas, kad rytoj vakare jie galutinai iš Vilniaus išsikraustysią. Pavakare apie 7 val. buvo girdėti iš armotų šaudant: vėliau sužinota, kad ant Gedimino pilies kalno pakeliant Lietuvos vėliavą saliutuota. Šiandien atvyko Vilniun daug lietuvių kariuomenės, kurios dalis ant rytojaus išėjo N. Vileikon. Rugpjūčio 27 d. pirmą kartą atėjo iš Kauno lietuvių traukinys; lyjant lydėjau karuomenės dalį, išeinančią iš Vilniaus su muzika ir dainomis, iki "Liet. Draugijos" Centro Komiteto. Šiandien 12 val. naktį bolševikai galutinai Vilnių apleidžia. Sekančią dieną buvau geležinkelio stotyje, kurią bolševikai apiplėšę visiškai ištuštino, nepalikdami vagonų.
    Dabar prasidėjo kiek tiek ramesnis Vilniaus lietuvių gyvenimas, tarp jų - ir mano: lankydavausi uiversito bibliotekoje, archyve, o namie būdamas peržiūrinėjau d-ro Sauerveino dienyną, rinkdamas medegą jojo biografijai; parašiau į Tilžės "Rytojų" ir Klaipėdos "Prūsų Lietuvių Balsą" atsišaukimą apie d-ro Sauerveino laiškus, kad, kas turi, atsiųstų juos man sunaudoti jojo biografijai; surašiau jo raštų bibliografiją; turėdavau svečių: A. Smetoną, d-rą K. Grinių, inž. Juodelą, Kalnietį, K. Jablonskį iš Kauno, kun. T. Žilinską iš Skriaudžių, kun. Ambotą iš Amerikos ir k. Rugsėjo 5 d. buvo puikus K. Petrausko ir A. Sodeikos dainų koncertas miesto salėje: 7 d. turėjau pasitarimą su A. Petraičiu iš Kauno ir Ig. Budzeika "Vilijos" reikalais ir t.t.
    Tuo tarpu Lietuvos valdžia rūpinosi tvarkyti administraciją Vilniaus krašte. Vilniaus miesto magistratas buvo pavesta valdyti Jonui Kymantui, o administracija provincijoj tvarkyti - Butkui. Pastaromis rugsėjo dienomis buvo persikrausčius Vilniun Užsienio reikalų ministerija ir užėmus generalgubernatoriaus rūmus. Bet, Lietuvos nelaimei, bolševikų ofenzyvai Lenkijoj pradėjo jau nesisekti, galop ji labai liūdnai pasibaigė. Lenkų armija, prancūzų karininkų tvarkoma ir vedama, pradėjo imti viršų ir, raudonarmiečius sumušus, ėmė juos vyti iš savo krašto ir besivydama jau užėmė Gardiną, Lydą ir k. Apie Augustavą jau susidūrė su lietuvių karuomene ir nors buvo padaryta Suvalkuose sutartis su lietuviais, kad jiems Vilnių palieką, bet, to nežiūrint, Pilsudskio pagundyta ir Želigovskio vedama lenkų karuomenės dalis - "białorusko-litewska dywizja" - neva grįždama į savo kraštą, kad išvarius iš jo lietuvius okupantus, metėsi Vilniaus linkui ir ėmė pakeliui sutinkamas lietuvių karuomenės silpnesnes dalis šalin varyti. Spalių 7 d. lenkamas užėmus Jašūnus, lietuviai pradėjo evakuoti Vilnių, pavedę miestą prancūzų pulkininko Reboul'io globai, kursai, apgulimo stovį paskelbęs, uždraudė susirinkimus aikštėse, gatvėse ir manifestacijas daryti. 9 d. po pietų apie 2-3 val. prasidėjo šaudymai mieste: lenkų partizanai ir lietuvių valdžios apginkluoti milicininkai pradėjo likusius pulk. Reboul'io žinioje lietuvių kareivius gatvėse medžioti ir vieną kitą nušovė. Kiek vėliau nuo Jašūnų-Lydos atvyko lenkų "bermontininkai" ir apėmė miestą, kurį buvo paėmęs, kaip jau minėta, iš lietuvių komendanto valdyti Reboul'is. Partizanai, pastverdami lietuvių kareivius, atiminėjo ginklus, drabužius, čebatus. Taip dalykams pakrypus, Vilniaus lietuvių tarpe ūpas visiškai žlugo. Vilniuje lietuvių buvimo laikas yra lyg gražus sapnas pragaišęs... Sekančią dieną išlipdinta gatvėse maj. Bobiatynskio paskelbimas apie tvarką mieste ir gen. Želigovskio pranešimas, apie "Srodkovos Litvos" įtaisymą, kurios vyriausybė, nepaisanti lietuvių su bolševikais sutarties dėlei ribų ir ententės nusprendimo dėlei demarkacijos linijos, griebsiantis apsisprendimo teisių. Spalių 11 d. - Mikalojaus salėje skaitlingame susirinkime dėlei išrinkimo "Laikinojo Vilniaus lietuvių komiteto" lietuvių reikalams ginti ir juos atstovauti prieš lenkų valdžią. 13 d. iš ryto š. Mikalojaus bažnyčioje egzekvijos už 2 Vilniaus lenkų partizanų nušautu lietuviu kareiviu ir jų lydėjimas Rašos kapuosna, iš kur užsukau į geležinkelio stotį, kuri labai liūdnai atrodo, netekusi beveik nė vieno vagono. Priešpiet buvo labai aiškūs ir dažni armotų šūviai girdėti; dargi pavakare šaudyta: ėjo mūšis tarp lietuvių ir lenkų už kokių 4-5 kilom. nuo Vilniaus, kur ten apie Buivydžius, kur, sako, lietuviai buvę susimetę į apkasus, iš kurių lenkai būk juos išvarę. Spalių 14 d. "Gazeta Krajowa" paskelbė komunikatą, kad vakarykštį mūšį lietuviai pralaimėję ir pasitraukę iki Riešos upės linijos, kur ir šiandien priešpiet šaudytasi. Pavakare atvyko Vilniun keli šimtai Dąbrovskio jočių. Vyriausias "Srodkovos Litvos" karuomenės vadas Želigovski pasiskelbė aukščiausiu to krašto valdytoju, o pildančią valdžią pavedė komisijai iš 11 asmenų. Krašto teritorija sieksianti rytuose sienos sulig lietuvių su bolševikais liepos 12 d. 1920 m. padarytos sutarties, o vakaruose iki buvusios demarkacijos linijos lenkų okupacijos su Lietuva birželio m. 1920 m. Šito krašto erbas būsiąs baltasis lenkų erelis ir Lietuvos vytis; tas pats erbas būsiąs ir ant raudonos valstybės vėliavos. Spalių 15 ir sekančiomis dienomis vis dar buvo girdima netoli nuo Vilniaus armotų šaudymas. 16 d. mūšyje pas Rykantus paimtieji belaisvėn lietuvių kareiviai ir Vilniun atgabentieji buvo daugiausiai iš drapanų išvilkti, nuauti ir turėjo šaltyje vargti. Šiomis dienomis atėjo Vilniun lenkų karuomenės pėstininkų pulkas ir nuo Minsko - ulonai tikslu prieš Kauną eiti. 23 d. laikraščiai paskelbė komunikatą apie paėmimą nelaisvėn lietuvių 1 divizijos štabo: gener.leit. Nastopką, kelis karininkus ir kareivius, automobilius ir radiotelegrafą. Pasirodo, kad divizijos vienam sparnui neapsaugotam esant, lenkų raiteliai apsupę štabo buveinę viename kaime pas Širvintus ir ją paėmę. Gen. Nastopką, sako, rasta girtą pasislėpusį.
    Iki šiol sutvarkęs d-ro Sauerveino raštus, jo korespondenciją, peržiūrėjęs dienynus ir surinkęs medegos jojo biografijai, spalių 19 d. pradėjau tą biografiją rašyti, su ilgomis pertraukomis rašiau ir tik gegužės m. 1921 m. pabaigiau.
    Tuo tarpu kovoms tarp lenkų ir lietuvių Vilniaus artumoje dar vis tebesitęsiant, lapkričio 3 d. pasiekė Vilnių žinia apie didelį lietuvių karuomenės laimėjimą mūšyje pas Giedraičius, žinia, kuri ne vieną lietuvį nudžiugino. 8 d. girdėta, kad Želigovskio valdžia išgabenusi į Varšavą vieną sugautą apie Giedraičius iš lietuvių karuomenės kinietį, kursai, paleistas iš bolševikų armijos, internuotas Prūsuose, regimai, buvo patekęs Lietuvon ir čia įstojęs tarnauti, ir vieną karininką - prūsų lietuvį. Želigovskiada tikisi tais žmonėmis - kiniečiu ir prūsų lietuviu - prirodysianti Varšavos lenkų valdžiai, kad lietuviai drauge su bolševikais ir vokiečiais einą karu prieš Vidurinės Lietuvos laikinąją valdžią, ir tokiu būdu išprašysianti dar daugiau lenkų karuomenės pagelbos prieš Lietuvą. Lapkričio 11 d. parašiau Lietuv. Draugijos Centro Komitetui gana ilgą laišką į Želigovskį dėlei jojo armijos kareivių barbariško pasielgimo su belaisviais lietuviais, apiplėšiant jiems drapanas, čebatus ir kt. daiktus, ir kad būtų pasirūpinta juos geriau maitinti ir apvilkti. 20 d. Centro Komiteto posėdyje prisiklausęs pasakojimų apie tai, kad lenkai būk jau užėmę Širvintus, Giedraičius ir net Ukmergę, su suerzintais nervais vakare atsigulęs, labai ilgai užmigt negalėjau, o po ilgos nemigos užmigęs sapnavau, kad lenkai paėmę nelaisvėn visą lietuvių karuomenę - 25 000 kareivių - todėlei pradėjau verkt ir pabudau. Po pietų ilgą laiką su p. Ona Mašiotiene ir pan. Viskantaite buvau Liet. Draugijos Komiteto sandėlyje prie Aušros Bromo gat. N. 12 išduoti lietuviams belaisviams kariškiams kailinių ir kitų drabužių ir vyžų. Lapkričio 21 d. iš Vilniaus išvažiavo Tautų lygos komisija drauge su Ig. Jonynu į frontą kontroliuotų, ar lenkai sustabdė karo žygį prieš lietuvius, kas jiems iš Varšavos būk įsakyta nuo šiandien sustabdyti. - Naktyje prieš 23 d. lenkų policija darė kratas: mergaičių bendrabutyje prie Aušros Bromo gat. N. 12, pas Em. Vileišienę ir mergaites, vieną jų ir p. Vileišienę areštavo, toliau Didž. prieglaudoje areštavo 11 berniukų, perkratę suėmė p. Br. Biržiškienę, Vikt. Biržišką, St. Kairiūkštį ir Aleknavičių. 26 d. mano užrašyta: "Vis dar nerimastis ima, ar lenkai nesuareštuos mane be jokios priežasties, kaip ir kitus, kuriuos areštuota neva dėlei suokalbio prieš lenkus".

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page