r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Jonas Basanavičius
MANO GYVENIMO KRONIKA IR NERVŲ LIGOS ISTORIJA. 1851-1922m.

[11]

    1890 metų svarbiausias mano gyvenime nuotykis buvo mano dalyvavimas vasarą viršiausioje komisijoje skundams neteisėtai paimtųjų kariuomenėn naujokų peržiūrėti. Šita komisija nuo birželio 30 d. iki rugpjūčio 17 d. veikė ir apkeliavo Vidiną, gub. Rahovą, Svištovą, Lovečą, Trojaną, Sevlijevą, Gabrovą, Tirnovą, Turtukiją, Balbunarą, Rusę (Rusčuką), Silistrą, visur skundus peržiūrėdama ir su skundais kreipusius naujokus kontroliuodama. Šita ilgai dūruojanti kelionė buvo ne tik mano sveikatai naudinga bet ir tuo žvilgsniu, kad aš gavau progos susipažinti iš arto su rytų krašto Bulgarija ir josios gyventojais.
    Kad nuo to smūgio, kurį man buvo suteikus Ellės mirtis, nors kiek nusiraminus, jį užmiršus ir liūdnumą pravarius, aš dar rudenį 1889 m. pradėjau rašyti monografiją apie Lom-Palankos departamento sanitarę padėtį 10 metų tarpe su bulgarų etnografija, kurią buvau gerai pažinęs, ir kelių mėnesių tarpe parašiau "Materijali za sanitarnata etnografija na Blgarija", kuri tik 1891 m. atspausdinta tapo. Šitą rankraštį į švietimo ministerijos leidžiamojo "Sbornik za narodni umotvorenija, nauki i knižnina" redakciją nusiuntus, redaktorius d-r. Iv. Šišmanov, tuometinis vyriausias ministerijos inspektorius, vėliau ministeris, laišku iš lapkričio 5 d. 1890 m. man rašė, kad šitas mano "puikus veikalas" esąs kaipo vienintėlis bulgarų mokslo žinių turtingumu ir išdėstymo systemiškumu. Jis nelaukęs iš Lom-Palankos gauti tokį gražų indėlį į bulgarų etnografiją. Jis stebisi, kaip aš užsiganėdinęs tamsia gydytojo vieta dar tamsesniame departamento centre, kokius galįs įgyti paraginimus tokioje draugystėje, kuri gyvena tik smulkiais ir bjauriais kankanais, kurioje masto visuomenės dorai nėra, kur garbingumas ir šlykštumas klampoja tame pat purvyne. "Daug - girdi - prisiklausiau įvairių Lom-Palankos istorijų, tuo labiau stebiuosi, kad nuo 10 metų galėjote iškęsti tame užkaboryje ("Krähwinkel")."
    Šitas veikalas, už kurį aš iki šiol didžiausį, nes 2000 frankų honorarą iš švietimo ministerijos esmi gavęs, spaudoje pasirodęs, susilaukė kaip bulgarų, taip ir kitų tautų literatūroje daug pagyrimų ir buvo sunaudotas kitų mokslininkų, apie Bulgariją ir bulgarus rašiusių. Taip, pav., d-r Orachovec laikraštyje "Medicina" (Loveč, 1894, kn. V, p. 101), baigdamas savo recenziją sako: "d-ro Basanavičiaus veikalas nedaugeliui pažįstamas, tuo tarpu jis užsipelno didesnio išplatinimo ne tik tarp gydytojų, bet aplamai tarp inteligentijos. Autorius suvartojo labai daug laiko ir darbo, kad parašius tą veikalą, kurs suteikia jam garbę". Kitas bulgarų recenzentas, d-ras Vitan'as, laikraštyje "Medicinskaja beseda" (Vidin, 1896, kn. VVI, p. 347), kalbėdamas apie mane, rašo: "D-ras Basanavičius vienas iš tų svetimtaučių gydytojų, kursai atvyko pas mus ne tik pasipelnyti, bet kursai išleido tokį milžinišką veikalą "Materijaly za sanitarnata etnografija na Blgarija" - veikalą, kursai kol kas yra vienintėlis mūsų medicinos literatūroje ir kursai sudarytų turtą ir pasididžiavimą kur kas didesnei negu bulgarų literatūrai". Pragos universito profesorius d-r Konst. Jireček'as, buvęsis švietimo ministeris Bulgarijoj ir pats daug Bulgariją tardęs ir apie ją rašęs (Cesty po Bulharsku. V Praze, 1888, Das Fürstenthum Bulgarien. Wien, 1891 ir k.) viename laiške iš balandžio 19 d. 1892 m. man rašė: "Teikės priimti mano širdingiausią ačiu už Jūsų brangius "Materijaly za sanitarnata etnografija na Blgarija", kuriuos su džiaugsmu gavau ir su dideliu interesu perskaičiau; jie aprašo dalykus apie kraštą, gulintį prie pat Dunojaus didžupio, kuris tačiau sulig šiol moksle buvo mažai žinomas". D-r Hovorka Edler von Zderas laikraštyje "Centralblatt für Anthropologie, Ethnologie und Urgeschichte" (1897. S. 36-7) apie mano veikalą, kurį jis "Materialen zur Sanitatsethnographie Bulgariens" vadina, rašydamas sako: "Pasirodė Bulgarijos kultūros ministerijos išleistas kukliu, kiek neįprastu pavadinimu veikalas, kuris, gali sakyti, yra pagrindinis Bulgarijos antropologijos veikalas, nes panašaus šioje šalyje dar nėra. Itin stropiai surinkta gausi medžiaga čia įdomiai analizuojama septyniuose skyriuose bendru pavadinimu "Sanitarija".
    Bulgarai yra klasikinis mišrios tautos, etnologiškai susidedančios pirmiausia iš trakų, romėnų, sarmatų ir turonų, pavyzdys. Senieji trakai buvo aukštaūgė, šviesi, dažniau pailgos kaukolės tauta, o dabartiniai bulgarai daugiausia yra vidutinio ar žemo ūgio ir trumpos kaukolės. Iš 1955 kareivių 561 vyras buvo 160-165 cm. ir 529 vyrai - 165-170 cm. ūgio. Taip pat buvo išmatuota 2116 vyriškos ir 167 moteriškos gyvų asmenų kaukolės; iš jų 1078 vyrų galvos dydis buvo 80-84,9 cm, o 71 moters - 75-79,9 cm. Iš to, kad moterų kaukolės dažniau būna pailgos, autorius daro keletą drąsių išvadų apie "majčino pravo" (matriarchatą), kurio liekanų, turint galvoje anksčiau buvusią ginekokratinę padėtį, dar ir šiandien yra išlikusių daugelyje esamų ir jau išnykusių pavardžių. 4 skyrius, kur aptariami daugiausia prietaringi papročiai ir tradicijos, liaudies medicina bei jos šalininkai, etnografams yra tikras įdomių detalių lobynas."
    D-r J. Deniker Paryžiuje savo rašinyje "Les races de l'Europe" (Paris, 1899, p. 69-70), kalbėdamas apie bulgarų antropologijos ypatybes, sako, kad pirmieji darbai apie antropometriją tai esąs Ginkulovo, o ypač mano veikalas, ir toliau rašo: Daktaro Basanovičiaus darbas buvo daug platesnio masto. Jis išmatavo 2 116 vyrus ir 167 moteris iš Lom-Palankos apylinkės, esančios Bulgarijos šiaurės vakarų kampe prie serbų-rumunų sienos. Šis puikus stebėtojas nustatė, kad kaukolių tipai labai skiriasi pagal lytis. Vyrų dauguma yra brachycéphales (85; iš jų 19,9 procentų yra dolichocéphales), o moterų - sous-dolichocéphales (79,7; iš jų 67 procentai yra dolichocéphales). Abiejų eilių vidurkis yra 84,7 procentai. Tai patvirtina, kad egzistuoja du bulgarų tipai. Jeigu manytume, kad moterų šeimos yra kilusios iš rytinės Bulgarijos dalies, kur, kaip aš jau sakiau, dominuoja dolichocéphales tipas, tai tada vien tik vyrai atstovautų tikrajam šiaurės vakarų Bulgarijos kaukolės tipui ir būtų artimi Makedonijos (Debr, Veles, Bitolia, Kostour) bulgarams. Juk nepublikuoti 45 šio regiono vyrų tyrimų rezultatai, kuriuos maloniai man patikėjo ponas Basanovičius, rodo, kad šie "Makedoniečiai'" yra sous-branchycéphales (apytiksliai 82,9 procentai), kas yra labai reta šiose vietose ir kaimyniniame Bulgarijai regione. Tačiau ar negalima būtų įtarti, kad vietos gyventojai susimaišė su serbais, kurie visi yra branchycéphales?
    Bulgarų dolichocéphalie patvirtina Ginkulovas, ištyręs 51 vyrą iš Marfovkos kolonijos (Krymas, Feodosijos apygarda), kurią įkūrė bulgarai, XIX amžiuje emigravę iš "Bulgarie danubienne". 47 iš jų buvo įvairaus laipsnio dolicéphales, ir šios grupės cefalinio indekso vidurkis yra apie 75.
    Taigi aš nemanau, kad suklysiu savo žemėlapyje pažymėjęs Lom-Palankos ir tris kaimynines apylinkes, rytuose siekiančias Istros upę, kaip brachycéphale regioną (84,7); Makedonijos dalį, kurioje daugumą gyventojų sudaro bulgarai - kaip sous-brachycéphale regioną (8283), o rytinę Roumelie dalį - kaip sous-dolichocéphale regioną (78,7); na o rytinę Bulgarijos dalį (į rytus nuo Istros upės) ir turbūt Roumelie centrą - kaip dolichocéphale centrą (77,9)".
    W. Ripley savo veikale "The races of Europa. A sociological study" (London, 1900, p. 425-427), kalbėdamas apie bulgarus, cituoja ir mane, kaipo jų tardytoją, ir sunaudoja mano surastus antropometrijos davinius savo tikslams.
    Be to, dar pasinaudojo mano raštais J. Grzegorzewski savo knygoje "Za Dunajem'" (Lwów, 1904) ir Adolfas Strausz, kursai savo veikale "Die Bulgaren. Ethnographische Studien" (Leipzig, 1897) pilna sauja nesąžiningai sėmė etnografijos žinias apie bulgarus, užsimiršdamas paminėti, iš kur jas ima.
    1891 m. vasarą gavęs iš valdžios leidimą dviem mėnesiams pasiilsėti užsienyje, gegužės 28 d. išvažiavau į Orsovą laivu, iš kur geležinkeliu nuvykau į Budapestą ir čia kelių dienų tarpe studijavau muzėjuje archaiologijos rinkinius, rastus senovės Pannonijoj ir Dakijoj; paskui nuvykęs Viennon tuo pat užsiiminėjau "Hofmuseum'e". Apsilankęs dar Pragos muzejuje, per Dresdeną nuvykau į Berlyną, kur pas skulptorių E. Müller'į (Dorotheenster. 85) ilgesniam laikui apsigyvenau, kad padirbėjus "Karališkoje" bibliotekoje. Kartą bibliotekoje dirbant, prieš mane prie stalo atsisėdo žemo ūgio lėsas, senyvas, pražilusiais ant pečių užpakalyje karančiais ilgais plaukais, nuskustais ūsais ir barzda žmogus, kuriame, atsiminęs Lenbacho pieštąjį portretą, nesunku buvo pažinti Berlyno universito garsaus vardo istoriką Teodorą Mommsen'ą, kursai, pasiemęs nuo lentynos jo paties išleistą "Corpus inscriptionum latinarum" ir kitas knygas, ėmė vartyti, kokių žinių ieškodamas. Pasidarbavęs kokias 2 ar 3 valandas, apleido skaityklos salę. Tuomet man buvo kaip ir garbė dalin tekus su tokiu garsum žmogumi prie vieno stalo sėdėjus. Čia būdamas, tarp kito ko, parašiau "Vienybei Lietuv." apie Berlyno dailės parodą ir joje dalyvavusį skulptorių Veliuoniškį, kurs buvo išstatęs savo darbo statujas "Gladiator" ir "Servus saltans". Rugpjūčio 1 d. išvažiavau į Leipzigą, 3 ir 4 d. praleidau Dresdene, kad susipažinus su paveikslų galerija; 5 d. iš Viennos leidausi garlaiviu Dunojumi net iki Lom-Palankos. Rudenį VI-sis paprastasis bulgarų seimas lapkričio 16 d. s.s. (protokolo N. 17) priėmė mane Bulgarijos pavaldiniu, ką kunigaikštis dekretu lapkričio 30 d. patvirtino.
    1892 m. rugsėjo 24 d. dekretu buvau paskirtas į Varną, tad likvidavęs savo tarnystę Lom-Palankoje spalių s.s. 20 d. apleidau miestą, Sofijon išvažiuodamas. Prefektas Doganov'as išreiškė man departamento vardu padėką už energiją ir nepailstamąjį darbą, kurį aš kelių metų tarpe padėjęs, sanitarius gyventojų reikalus betvarkant, o miesto piliečiai, sužinoję, kad mane iškeliama iš Lom-Palankos, padavė su skaitlingais parašais į ministeriją peticiją, prašydami, kad mane vietoj paliktų. D-r Ml. Pančev laišku spalių 22 d. man apie tai pranešdamas priduria: "Tegul tai bus Tau dovana už Tavo uolų patarnavimą miestui, kursai labai Tavęs gailestauja".
    Sofijon keliaujant, nedavažiuojant Kutlovicos, sutikau grįžtant jau iš kalėjimo paleistą Aleksandrą Manoilovą, kursai su revolveriu rankoje buvo pasikesinęs man gyvastį atimti. Iš paniūrų debterėjęs į mane, pravažiavo. Pabuvęs 2-3 dienas Sofijoj, nuvykau į Filipopolį, kad pažiūrėti 1-sios bulgarų įtaisytos visuotinosios parodos ir čia jau esančio archaiologijos muzejaus. Spalių 28 d. jau buvau Burgase ant Juodmarių kranto, iš kur laivu nukeliavau į Varną, kur buvau paskirtas ligoninės vidurių ligų skyriaus vyriausiu gydytoju ir apsigyvenau d-ro Golubovo dideliuose namuose. Gruodžio m. pradžioje kartą vidurnaktyje atsitiko ar antrą kartą bjauri širdies arythmija, kuri buvo tik pradžia visos ilgų metų dažnai atsikartojančios arythmijų eilės. Ilgai širdžiai nenusiraminant - mane apėmė baimė: maniau, kad su šiuomi pasauliu reikės atsiskirti. Tik atėjus d-rui Železkovui ir iš vaistinės parnešus Tinctura strophanti, išgėrus vaistų, širdis nurimo. Nuo to laiko visose mano kelionėse bonkutė su ta tinctura kišeniuje visados mane lydėjo ir prie lovos iki šiol ant stalelio stovi.
    Dar Lom-Palankoje būdamas, rugpjūčio s.s. 23 d. buvau apsidraudęs gyvenimą 10-čiai metų Bukaresto draugijoje "Societate generala de asigurare Nationala" už 26 000 levų (frankų); vėliau, įsisteigus apdraudimo draugijai "Balkan" Rusėje, buvau josios perimtas.
    Varna guli prie Juodmarių įlankos krašto gana gražioje vietoje, nors lygumoje, kuri iš tolo yra apsiaupta aukštokų kalvų; turi gerai įtaisytą uostą, laivams prieplauką. Gilios senovės laikais toje vietoje stovėjo trakiškųjų getų, vėliau ir graikų gyvenama pilis Odessos arba Odyssos, Odyssopolis; iš čia tas vardas tapo nugabentas Rusijon ir 1794 m. rusų valdžios miestas prie Juodmario kranto praminta Odessa. Žemėn įsikišusią įlanką, prie kurios guli miestas, pietų šone apriboja Galata-burun uoluotas kalnas su laivams naktį rodančiu kelią žibintu; vakarų šone ją atidalina neplatus pelkėtas pievų plotas nuo Devnės didelio ežero, kuris gilioje senovėje, be abejo, turėjo būti tos pat marių įlankos tąsa. Tolyn tame pat šone už miesto tęsiasi platoka lyguma, daugeliu trakų aukštų kapų apsėta, ant kurios 1444 m. buvo tarp turkų ir krikščionių Vladislovo Jagelaičio vadovaujamos kariuomenės mūšis, kuriame tas Lietuvos sūnus galvą paguldė. Šiaurėje už lygumos tęsiasi kiek iškilęs nuožiulnus palei marių kraštą kalnuotas plotas, ilgais, kelis kilometrus traukiančiaisi vynasodais apdengtas. Šituose vynasoduose už kokių 5 kilometrų nuo miesto, ant marių kranto, labai gražioje vietoje, stovi kunigaikščio Aleksandro įsteigtasis palacius "Sandrovo", kurį kun. Ferdinandas praminė "Euxinogradu" - nuo Juodmarių graikiško vardo "Pontus Euxinus".
    Miesto gyventojų tautystės žvilgsniu sudėtis yra labai įvairi: 1891 m. iš 25 256 gyventojų skaičiaus 8449 buvo bulgarai, 6287 - turkai, 5473 - graikai, 1282 armėnai, 618 cigonų, 585 žydų hispaniolių; prieg tam dar buvo totorių ir ne po daug rusų, vokiečių, prancūzų, italų ir anglų. Rusija, Vokietija, Austro-Vengrija, Prancūzija, Anglija, Italija, Turkija, Graikija ir Rumunija turėjo čia savo konsulus. Varna yra didelio departamento centras su įvairiomis administracijos įstaigomis, teismu, vyrų ir mergaičių gražiomis gimnazijomis, kariuomenės didelėmis kazarmėmis, bulgarų ir graikų vyskupų sostine ir gražia katedros cerkve, 3 aptiekomis ir didele nauja 120 lovų ligonine, kuri dalinas į 2 skyriu: terapijos ir chirurgijos; aš buvau paskirtas vyresniuoju terapijos skyriaus gydytoju, prie kurio buvo dar 2 asistentu-ordinatoriu. Mieste yra dar karantina ir jos valdyba. Už miesto prie marių kranto yra didelis sodas su marių maudyklomis, į kurias vasaros metu suvažiuoja daug žmonių iš visų Bulgarijos kraštų, kad pasimaudžius ir pasigydžius nuo įvairių silpnybių.
    Aukščiau minėtoji, kaip tuojau matysim, antrą kartą pasirodžiusi smarki arythmija buvo, taip sakant, tik įžanga į veik įvyksiančią sunkią nervų ligą sąryšyje su kulipka, kuri po atentato buvo kūne likusi. Šita kulipka drauge su kitomis nelaimėmis, apie kurias jau aukščiau kalbėta, davė pradžią sunkiai neurastenijai, kuri, kaip toliau matysime, ilgus metus tęsėsi ir dabar dar mane vargina. O kad tai neurastenijai jau nuo pat gimimo buvo dirva dalinai prirengta, kaipo iš hysteriškos motinos ir džiovininko tėvo gimusiam, galima prirodyti dar ir kitais faktais, jog mano nervų systemoj buvo jau tam tikra praedispozicija. Turint nuo mažumens labai jautrius nervus, ypač širdies neurosį, aš jau nuo mažų dienų buvau labai įspūdingas ir lengvai reagavau į įvairius veiksnius. Čia turiu paminėti tūlus mano idiosynkrazijos apsireiškimus, kurie gali paaiškinti šituos žodžius. Mūsų kaime buvo ūkininkas Anupras Simanavičius, kursai dėlei kolonijos bylą vedė su Urbu Vaitkevičium ir tuo tikslu lankėsi Varšavoje, kur jis pas savo švogerį kun. Veliuoniškį iš Kumalionių pas Marijampolę, brolį vėliau pragarsėjusio skulptoriaus Pijaus Veliuoniškio, gyvendavo. Vieną kartą mažas, kokių 7-8 metų būdamas, gavau iš Anupro cigarą, kurį jis iš Varšavos buvo parsinešęs. Išėjęs į laukus, ėmiau rūkyti ir dalį cigaro nurūkęs kad pradėjau vemti! Nuo to laiko įgijau tabako idiosynkraziją ir visą gyvenimą nerūkiau, net anatomijos mokindamasis prismirdusiame lavonais anatomijos teatre iš visų studentų, rodos, aš vienas likau, kurs tabako nerūkė. Kitą kartą, Vilkaviškyje su tėvuku būdamas, apsigėriau, namon važiuojant išsivėmiau, nuo to laiko retai ką ir kada gėriau ir niekados girtas nebuvau; nuo 1899 metų nustojau visiškai dargi gerą bulgarų vyną gėręs. Kitą kartą Lukšiuose mokinantis teko man virtų žirnių valgyt; negardu pasidarius vėl ėmiau vemti ir nuo to laiko rasit kokius 20 metų ne tik negalėdavau jų valgyt, bet dargi į juos, kitiems valgant, žiūrėti. Kelis kartus dar mažas būdamas pastebėjau, kad pienas man vidurius tarytum oleum ricini paliuosuodavo, ilgas metų eiles negalėjau pieno valgyt ir tik pastaraisiais Bulgarijoj buvimo metais volens nolens dėlei dietos turėjau per necessitatem prie pieno priprasti. Gimnazijoj būdamas norėjau mokytis šokt, bet bešokant, tik kelis kartus apsisukus, pradėdavo širdis plakt ir aš turėdavau liautis šokęs, šokių neišmokau ir visą savo gyvenimą negalėjau Terpsykorai tarnauti. 1899 metais teko man kartą apsilankyti turkų gyvenamame miestelyje Cibar-Palankoje, ant Dunojaus kranto, su reikalu. Pernakvojus iš ryto turkų "muktaras" (šaltyšius) pasivadino mane prie juodos "kaavės" (Mokka kavos), kurią iki tol, būdavo, turkų kavinėse gerdavau. Išgėrus ant "tuščios dūšios" turkų stiprios kavos diktoką "filidžę", prasidėjo baisi širdies arythmija, labai ilgai dūravusi, ir nuo tos dienos nustojau kavą gėręs, tik vokiečių okupacijos laiku pradėjau jų ersatz-kavą - kurioje nė kokio koffeino nėra - gerti.
    Bet reikia grįžti atgalios ir, metų - chronologiškos - eilės laikantis, tęsti gyvenimo aprašymą tolyn, jau dabar savo liga beužsiimant.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page