r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ašmas vakaras

    Pas gerą Svilą besidarbuojant, pakvietė mane į Skapiškės miestelį drūtas ūkinykas Venclavas, prie kurio gan ilgai siuvau.
    Čia man bebūnant, meškinykai katalikai atvedė vieną didžią, antrą mažą mešką, bet jogei buvo gavėnia, todėl meškų netancino. Tiktai su savo patrūbočiais pagiedojo giesmę Atmink, krikščionis, ką Jėzus kentėjo, gavo dovenas ir išsivedė toliaus.
    Nuo Venclavo išėjęs, traukiau lig Rokiškės ir gavau darbo prie ūkinyko Mickaus. Viskas klojos, bet gavėnia, girdi, įkyrėjo, nesgi žmonės Rokiškės, negaudamys žuvies, per visą gavėnią valgo pupynes, žirnynes, bulvynes ir grucę. Visus tuos viralus baltina su pienu kanapių.

    Verda bulves apvalias, kurias valgo su druska arba dažo silkių sultėj, jei tos gauna. Kartais bulves, nuluptas ir sugraižytas į ritinelius, deda į katilaitį, įmeta apsčiai druskos su cebulėmis, apvožia su bliūdu ir šutina be vandens. Taip virtos bulvės yra gardesnės. Verda taipogi žiūrę, kopūstus su grybais džiūvusiais ar su žirniais ir batvinius su pupomis. Nekurios geros gaspadinės turi slėgtas rudmeises, kitos perka silkes ir aliejų, iš kanapių ar iš sėmenų spaustą. Tą virina su cebulėmis, pila po truputį į valgius ir tuo paskanina. Tokį aliejų valgo taipogi su duona, kartais iškepa pampuškas aliejuje, bet tų neduoda šeimynai, nes jau skaitos už brangų valgį. Sukrušę kanapius, kepa su tais kepaišius. Verda taipogi košes iš miltų, kurias valgo ar su alieju, ar su kanapių pienu. Kartais duonos mažus kukulelius iškepusios pjauna pusiau, apsūdo su druska ir su kvynais, paskiaus vėl kiša į pečių ir sudžiovina. Tie sukoriai yra gardūs, užvis su alu valgant, bet reikia turėti gerus dantis. Regėjau vieną senį, kurs, triaukš triaukš tokius sukorius bevalgydamas, prarijo savo du dančiu. Likusįjį šmotelį brinkt pametė ant stalo ir tarė: "Kad jūs prapultumėt, aš ir liežuvį savo prarysiu, ne vien dantis!"

    Jei kumet gyventojai prigauna žuvies iš kur arba perka silkių, tada jau yra velykos. Pieno, o labiaus dar meisos, gavėnioj niekas neragauja. Vaikai pagaliaus, bent šešis, septynis metus amžiaus savo turintys, nebnori su pienu valgyti. Nė ligonių negal priversti, idant įžagtų. Toks tai pasnykas man įkyrėjo, nes čia, Palangoj ir Klaipėdoj, kaip žinot, žuvys stintinės užvis man tiko.

    Rokiškėj būdamas, vaikščiojau į bažnyčią, užvis šventomis dienomis, ėjau pagaliaus ir spaviednės, bet klebonas, didžiai nuo žmonių mylimas Viktoras Rūsteika, baisiai man galvą ištrinko. Paėjau, girdi, sušilęs, it pirtyj buvęs. Kad anam šalta būtų! Prisiartino Verbų nedėlia, eidamys į bažnyčią, prisirinkom kadagių, bruknių, žalių laumės šluotų, ąžuolo šakų su pernykščiais lapais, blendžių ir karklų šakelių su avelėms. Tas visas pašventinom. Vaikai paprastai turėjo tik žilvičius. Po mišių išėjom į šventorių; vaikai, girdi, kits kitam šmiaukš šmiaukš per nugaras čaižydamys, sakė:


Ne aš mušu, rykštė muš, 
Patol muš, kol suluš. 
Už nedėlios didi diena, 
Palinksmins kožną vieną. 
Būk toks pat, kaip buvęs, 
Būk sveikas kaip žuvis.

   Ar visur toks yra paprotys, nežinau.
    Didžiosios nedėlios seredoj, ketverge ir pertnyčioj kunigai gieda ar kalba ilgus poterus bažnyčiose, kuriuos pabengę, benc benc muša su knygomis į klaupkas ir eina namon. Vaikai, tai žinodamys, lig laiku gauna lentalę su skyle, dėl įvėrimo virvės reikalinga, ant lentale išrašo su kreida ar su anglim silkę, vienas velka tą lentalę apsukui bažnyčios, seredoj tik vieną kartą, o kiti čakš čiaukš plaka su žilvičiais silkę, kaipo jau nebreikalingą. Ketverge velka du kartu plakdamys, o pertnyčioj tris kartus. Bet ir tą paprotį ne visur teužlaiko.

    Dar po užgavėjimo varpų vaikai, o kartais ir jaugę tarnai bažnyčios pereina namus su klegetkomis, tas klaklakš klaklakš brazdindamys ar dzir dzir tarškindamys, meldžia dovenų; gauna pinigų, kiaušių ar pyragų Velykoms.


Vis tai užlaikė vaikai, 
Kad geri buvo laikai.

   Didžiojoj subatoj Mickienė kepė pyragus, meisą ir dažė kiaušinius. Vaikai laižydamos veizėjo į tuos skaninius, tačiaus ragauti nedrįso.

    Velykų vakarą išėjom visi į bažnyčią ir giedojom per kiaurą naktį. Ilgą pamokslą apie kančią Viešpaties sakė klebonas Rūsteika. Aš, matydamas žmones mokant daug giesmių, o savo bažnyčios užtarytojo šv. Mateušo apaštolo giesmės neturint, parašiau ir šiaip pagiedojau.


Giesmė apie šv. Mateušą apaštolą

         Gaida kaip Jėzų Kristų Judošius

Per šventuosius į dangų siųskim maldas savo, 
Kurie mylistą Dievo jau tikrai įgavo.
Per šventą jų užtarymą visa ko išmelsim, 
Jei širdis savo tikrai prie Dievo pakelsim.

Tarp šventųjų Viešpaties skaitom Mateušą, 
Kurs ne vieną dievaitį pagonų sukrušo. 
Žydų žemėj paugintas prie muito sėdėjo, 
Pakol Išganytojas ano neužėjo.

Tą paregėjęs Kristus, - "Eikš su manim", - tarė
Ir apaštolu savo tujaus jį padarė.
Mateušas užprašė kitus muitinykus,
Kurie buvo skaitomys už didžius griešnykus.

Su tokiais Kristus Jėzus drauge papietavo, 
Nes apaštols pakvietė ingi namus savo;
Ką žydai rėgėdamys pradėjo kernoti, 
Kad griešnykus prileido, ant Jėzaus rūgoti.

Išgirdęs Viešpats tarė: "Meldžiu nerūgokit, 
Jog atėjau ieškoti griešnų - tą dabokit. 
Ar nežinot, jog sveikas neieško daktaro, 
Tuokart klausias vaistojo, kad liga privaro".

Mateušas per trejus metus tapo buklus, 
Nes girdėjo pamokslus ir matė stebuklus. 
Numirus Kristui Jėzui ir Viešpačiui savo, 
Apaštolas su kitais Dvasią Šventą gavo.

Pirmas evaneliją žydiškai parašė, 
Nes kiti katalikai to nuo ano prašė. 
Mateušas, nuėjęs į murinų žemę, 
Ten pagonis mokyti vieros šventos ėmė.

Atėjęs prie karaliaus, skelbė Kristaus vierą 
Ir pridūrė, jog be tos išganymo nėra. 
Karalius jam atsakė: "Patol netikėsiu, 
Pakol stebuklo kokio aiškaus neregėsiu".

Buvo tuokart mirusi jauna karalaitė, 
Ipigena vadinta, padori mergaitė, 
Tą apaštolas šventas beregint atgydė,
Dyvijos visi didžiai, stebuklą išvydę.

Tuokart geras karalius Kristui įtikėjo 
Ir, kad kiti tikėtų, širdingai linkėjo. 
O kada Mateušas daug stebuklų darė, 
Prie vieros katalikų pagonis privarė.

Karalaitei linkėjo laikyti panystę,
Žadėdams užmokesnį - dangaus karalystę. 
O tuo tarpu Irtakus ją vesti norėjo, 
Karalienės didybę anai prižadėjo.

Tai nenorint tekėti, Irtakus įpyko, 
Nekaltą apaštolą su žmonėms apniko. 
O gieždamys apmaudą, žmonės jį užmušo. 
Taip pasaulėj nebteko švento Mateušo.

Apaštolas nupelnė vardą mūčelnyko 
Ir gavo nuo Viešpaties gražiausią vainiką. 
Ačiū tau, Jėzau Kristau, kursai iš gerybės 
Duodi šventiesiems savo amžinas linksmybes.

Per šventą užtarymą apaštolo tavo 
Meldžiame, dovenok mums tą mylistą savo, 
Kad velytumėm mūkos' didžiausios' numirti, 
Nekaip nuo vieros savo šventos atsiskirti. Amen.

   Ta giesmė dideliai žmonėms patiko: ėmė tujaus nuo manęs išrašus ir mokės giedoti.

    Pabengęs darbą, kad ketinau iš Rokiškės išeiti, Mickus nenorėjo man užmokėti. Vos per didį vargą kiek tiek išgavau ir išėjau per šventes į Panedėlio parapiją pas ūkinyką Rimkūną. Čia radau jaunūmenės šiokį paprotį. Nuo ryto, girdi, užvis vaikiukai, vaikščiodamys su vandeniu, laistė rankas gaspadorių ir už tai reikalavo velykaičių. Ir, be to, šliokš šliokš šlakstė vandenį ant mergaičių, o sušlapinę ki ki ki juokės, nes tos, kaipo šventą dieną padoriai apsidariusios, čežėjo.
    Rimkūną aplankė Krasauskiai ir kiti susiedai. Jaunūmenė dirbo suopynes ir suopavos. Trečią dieną šventindamys linksminos. Šeimyna su vaikais, iškasusi duobelę, ritinėjo kiaušinius; kurio kiaušinis rietėdamas užgavo kitą, duobelėj esantį, tujaus vaikiukas ritinęs atimdavo.
    Ketvirtą dar dieną, ledų diena vadindamys, nedirbo darbo, todėl, suėję į grinčią, šiaip rovė ridiką. Daugiam pablaka susėdus, vienas, lazda jodamas, išėjo iš kamaros, sakė: "Girkš!" Kitas klausė: "Kas čia varsto dvaro vartus?" Raitorius atsakė: "Aš, ponaitis Kiburkštaitis". Kitas: "O ko reikalausi?" Raitorius: "Poni užsigeidė Rymo ridiko, atėjau rauti." Kitas: "Išraukis tinkamąjį." Raitorius ėjo pas vieną sėdintį, su abiem rankom padavė savo ramentą, ta įsikibo, raitorius traukė, kiti sėdintys neleido, tačiaus pastatė ir vedė į kamarą ar kerčią. Paskiaus vėl atjodavo, reikalavo ridiko, rovė, ir taip toliaus.
    Aš, regėdamas nekuriems jau tą veikalą įkyrėjus, brakš atidariau savo skrynelę, išėmiau skripyčias ir dzen dzen pradėjau tempti stygas. Tujaus jaunūmenės akys prašvito: visų pirma pradėjo šokti avietelę, paskiaus blezdingelę, dar paskiaus lenciūgelį. Dešimtis porų sustojusi davė garą kiek tinkama. Pirštai, girdi, mano suskudo begriežiant, pats pagaliaus čirškindamas op op šokti pradėjau. Apsistojus kaži kas tarė: "Pašokim dar dują", ir pradėjo kraipyties. Vyriški šoko kepurnyką, ant pabangos mieželį. Vėlybas tapo laikas. Rimkūnienė įėjusi atsiliepė: "Gana, vaikai, gana voliuoties, duosiu jums valgyti, pavalgę eikit gulti. Tatai nušilot kaip roną pjovę, o grinčią pridulkinot kaip jaują linus minant." Aš, tai išgirdęs, lioviaus griežti. Pavalgėm ir sugulėm.
    Šventėms praėjus, siuvau gan ilgai. Tuo tarpu, girdėdamas šiokius tokius dalykus apie Biržes, užsigeidžiau ten eiti, o darbą pabengęs, ir išėjau.

    Nuvykau į Biržių parapiją, į ulyčią Kutelių, pas Justiną Valiulį, gavau darbą ir vėl siuvau. Vieną subatos vakarą, gaspadorių pasiklausęs, pradėjau griežti. Šeimyna pirma šoko žalnieriuką. Paskiaus patys tik vyriški trypė smertelį, tai yra, vienam gulint, kiti apsukui šoko ir kėlė gulintį.
    Mergaičių nesant, šokimas vaikiukų buvo it putra be druskos, todėl išsimanė traukti vilko uodegą. Sūnus Valiulio Jonas, kaipo stiprus, pasilenkė ir įsikibo su abiem rankom į kėdalę. Justinas, antras sūnus, sėdo jam ant sprando. Petris pro apačią įdavė jam kartalę. Jurė, Petris ir duktė Uršulė kibo už antrą galą kartalės ir traukė. Sylingas Jonas tačiaus ėjo. Visi neveikė jo nutūrėti. Bet Justinui brūkš kartalę paleidus, visi traukiantys būbt būbt išvirto, Jurė dar kaukš įdaužės galvą taip, jog švyst jam žižilpos iš akių iššoko, pagaliaus kartalė trakš sulūžo. Keldamos Jurė ir galvą kasydamas tarė: "Šitai tau penkios! Kad tu prapultum ir vilku nebuvęs: nutrūko uodega, ir galvą man sumušė." To neveizėdamys, antrą kartą sutaisė vilko uodegą, o Jonas daėjo prie stalo. Taip besibjauriodamys, gan nužuvo ir ėjo gulti.

    Čia man besant, atėjo Sekminės. Nekurie, girdi, šeimynysčiai, į bažnyčią per gaspadorius išsiųsti, nėjo į namus Dievo, bet, pakliuvę į tinkamąją karčemą, gėrė lig vakaro. Vakarop susirinko ir kiti į vakaruškas, žydas rendorius, lig laiku pasitaisęs, turėjo visa ko valgomo ir geriamo.
    Ryto metą stipresnieji grįžo namon ir, neidamys į bažnyčią, miegojo per kiaurą dieną. Kiti, ten pat pas karčemą miegodamys, sulaukė kitų vakaruškų. Vėl gėrė, vėl šoko. Taip šventino per tris dienas.
    Tą aš regėdamas, dideliai pasipiktinau, peikiau jų paprotį ir klausiau, dėl ko taip daro. Man atsakė: "Prie mūsų daug yra kalvinų, kurie, neidamys į kirkas, taip elgias, ir mes sekam jų paveizdą." Tariau: "Nu, vaikai, o kad kalvinai eis į pragarą, jūs ar norėsite drauge keliauti? Jei nenorėsite, nenorėkit ir sekti jų blogo paveizdo."
    Trečiosios švenčių dienos rytą susiėjo prie Valiulio piemenys ir dabotojai arklių, meldė nuo gaspadinės sviesto, sūrių, kiaušinių ir taip toliaus. Tų gavę, nusinešė į krūmus, sukūrė ugnį, kepė kiaušynes, valgė ir gėrė nekurie dar orielką. Nuėjo prie jų kita jaunūmenė, galvijų negananti, pavadino skripkorių ir šoko lig išvakarų. Man klausiant, dėl ko tai daro, atsakė: "Visoj Lietuvoj toks yra paprotys."

    Apsidirbęs prie Valiulio, užėjau į Liesiškių ūlyčią pas ūkinyką Gasčiūną, siuvau ir perleidau šventę Dievo kūno, arba Vainikų. Ėjom į bažnyčią, nebteko laiko pramonėms.
    Tujaus po šventės gimė Gasčiūnui sūnus, kurį kūmos, nuvežę į Biržes, apkrikštydino. Tiems parvažiavus, susiėjo pakviesti svečiai, o bobutė capt capt atėmė jų kepures. Pagavo pagaliaus ir mano, nors jau seniai buvau atėjęs pas Gasčiūną. Susiedai atėję sveikino gimdytojus, žmonystas darė ir atnešė ką ne ką dovenų. Paskiaus visi turėjom savo kepures nuo bobutės išpirkti: gavo senutė no į pusantro rublio, bet kas iš to? Vakarop vyrai atvežė po duris grinčios medines ekėčias, padėjo ant jų truputį šiaudų, pasvadino ant tais bobutę ir vežė patys be arklio ją į karčemą, kame ta turėjo pirkti orielkos ir alaus. Nupirkus, vėl į ekėčias pasvadinę, parvežė namon.

    Ar žinai, motynele: šitai visuose Žemaičiuose einantys į stoną moterystės važiuoja jaunieji į bažnyčią darbo dieną ant tuščios šliūbo imti, tą pat dieną spaviedojas, priima švenčiausią sakramentą, kunigas juos suvenčiavoja ir grįžta namon, kame tėvai pagal išgalėjimo pakelia parėdką. O Lietuvoj jaunieji renkas imti šliūbą paprastai šventą dieną, atvažiuoja į bažnyčią po visam, tankiai girti. Priėmę sakramentą, tujaus šmurkš šmurkš sulenda į karčemą. Geria, šoka ir bjauriojas toj per tris dienas, piktina pakeleivingus, kurie apsistoja prie karčemos. Žodžiu sakant, tikra nelaimė lietuvių su tomis karčemomis, be kurių nė kokio švento darbo negal nudirbti. Juk ir vyskupas ižinėdamos sakė, kad šliūbus imtų darbo dienomis, kad, važiuodamys priimti šventą moterystės sakramentą, būtų negirti ir kad parėdkas keltų namuose, ne karčemose. Tačiaus ir nepaklausė; rasi kumet nor susipras negerai darantys ir išsižadės savo seno, bet negero papročio. Juk žydai, savo veseles keldamys, neina prie katalikų, kodėl tad katalikai prie jų eiti turėtų?

    Bet grįžkim prie savo šnekesio. Pasiuvęs ką reikiant prie Gasčiūno, išėjau į Rastausko, arba Pabiržės, parapiją, gavau darbo pas Slavinską Bajoriškių ūlyčioj.
    Prisiartino šv. Jonas, žmonės subruzdo. Vakarop pirm tos šventės mergaitės, išėjusios iš ūlyčios, aprinko vietą plačiame kelyj, sutemus jaunūmenė toj vietoj susirinko kopulioti, sukūrė ugnį ir parvedino skripkorių. Tiem griežiant, šoko susikibę dainiuodamys daines, kurių negalėjau gauti. Kitos mergelės rovė žoles ir degino, o tai dėl to, idant nebūtų žolėti rugiai ir javai. Vaikiukai sėmė su rankomis žemę iš kelio ir barstė į pievas, idant jų kurmiai rausdamys negadintų.

    Kitos motriškos tą pat naktį ėjo į upę ar į prūdą, plovės pačios, mazgojo savo drobinius ir šukavos, o tai vis darė, kad tą metą vyrus gautų.
    Mūsų senolių senoliai, būdamys dar pagonimis, tikėjo tą naktį plaunantis dieves laumes, tų tai laumių paprotį tebepildo mergelės aplei Biržes ir Pabiržę, ko Žemaičiuose nuo seno nebėra.

    Čia žmonės tebetiki į žavėjimus, sako esant raganas, kurios gal kitus sužavėti, į ligas įvesti, karvėms pieną atimti, avių vilnas nupešti ir taip toliaus. Aptartų, raganomis vadinamų, bobų neužkenčia, o kartais ir iš savo ūlyčių, arba sodų, išvaro. Todėl užvis senos drovis šv. Jono naktį ir iš namų išlįsti, nes jei kas paregėtų anas vaikščiojant ar žoles kokias renkant, tujaus apskelbtų esant raganomis. Ir taip senos gadynės įsidėjimai čia dar užliko. Linkėtinas yra daiktas, idant su visu išgaištų, nes vargina bobutes be reikalo. Raganų niekumet nebuvo. Žmonės, įtariantys kitus žavėtojais arba raganomis, be kokios teisybės plėšia šlovę artimiems ir didžiai griešija. Jeigi raganos tariamosios sugebėtų ką pikto padaryti, visų pirma darytų savo neprieteliams, savo persekiotojams, o tačiaus nieko nepadaro.
    Žemaičiuose buvo pirm aštuonių dešimtų metų tie patys įsidėjimai, kuriuos kunigai, iš kozelnyčių šaukdamys, taip išnaikino, jog šiandien niekas nebįtaria ir nebėra nė girdėti.

    Aplei Biržes yra dabar bobalės, sugebančios varduoti gumbus, skaudulius, lekiančiąją ugnį, antkryčius ir taip toliaus. Bobalės tos, vadžiodamos su pirštu apie gumbą, šneka kaži ką. Arba kaži kokias maldas meta į vandenį, kurį paskiaus duoda sergantiems gerti.
    Prapuolus kokiam daiktui arba arklius pavogus, eina prie burtinyko, kuriam nubūrus, vyrai aptartąjį ima į nagą ir karoja.
    Tų pačių parakvijų nekurie ūkinykai, pradėdamys arti, sėti, šieną, javus pjauti, mėšlus vežti, pirmą kartą į ganyklas galvijus išgindamys, siunčia vaiką pas susiedą kokį nor daiktą pažyčioti, idant su tuo daiktu ir laimė susiedo prie jų pereitų.
    Per Kalėdas siunčia vaikiuką į upį parnešti vandens viedrą. Tam parnešus, prausias ir liepia tą vandenį vėl į upį nunešti. Aš, visa tai girdėdamas, tariau vienam išmintingam žmogui: "Pasakyk man, tėvai, dėl ko taip daug prie jūsų tebėra burtų ir žmonių, ir papročių pagoniškų?" Tas man atsakė: "Dėl to: 1) jogei arti yra Kuršas, sėdynė visokių niektikėjimų, juk ir mūsosios bobalės ten mokos varduoti; 2) dar dėl to, jogei čia daug yra kalvinų, kurių bambizai nepeikia tų papročių; 3) dėl to, jog ir mūsų, katalikų, kunigai nieko tame dalyke lig šiolei nesakė."

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page