r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Šeštas vakaras

   Pakviestas nuo Mikalojaus Butkaus, ūkinyko Kuršėnų parakvijos, Visdergių sodos, nuėjau prie to žmogaus ir gavau darbo.
    Man besiuvant, sugriuvo Butkienė. Butkus paskyrė kūmas ir išvežino gimusį sūnų krikštyti į Kuršėnus. Pats dzekonas Mykolas Laucevyčia apkrikštijo ir žadėjo dar į krikštynas atvažiuoti. Butkus pakvietė susiedus, tų moterys ateidavo ne tuščios, bet kaip bitelės ratuotos. Viena atnešė varškę, kita keletą dešimtų kiaušių, kita sūrius, o kožna Butkaus vaikams suteikė keptas pyrago varnas ar kukulaičius su keturiais ragais. Vaikai laukė jų ateinant ir dabojo, kiek gaus varnų, ar bus toms akys iš anglies išspaustos.

    Antrą rytą atvažiavo dzekonas. Visi svečiai su džiaugsmu, lig vartų išėję, priėmė svetį, visi jo rankas bučiavo. Įėjęs į trobą, tarė: "Pakajus tiems namams ir visiems juose gyvenantiems!" Butkus, bučiuodamas jo ranką, atsakė: "Jr tamstai, geradėjau!" Tujaus ir aš, brūkš prisiartinęs, pasisakiau, kas esąs ir tariau: "Tėvali, pagiedokiva naują giesmelę, kurios šitai turiu išrašus". Dzekonas atsakė: "Nu, gerai, sūkurkiva". Pradėjau giedoti gaida Linksminkis, dangau.


Giesmė vaikui užgimus

Šitai užgimė naujas tarnas Dievo, 
Kurs bus patieka motynos ir tėvo. 
Bažnyčia Dievo priėmė už sūnų, 
Apiplaudama prie krikšto jo kūną.

Nebus stipresnio už jį kataliko, 
Nes visus darbus piktojo paliko. 
Nors gyvenimą vos tiktai pradėjo, 
Tačiaus padoriai elgties prižadėjo.

Stovės prie žodžio, galim tam tikėti, 
Papiktinimų negalės regėti, 
Nes tėvai vaiko yra dori žmonės, 
Išmokys sūnų Viešpaties malonės.

Drauge su tėvais ir mes pasidžiaukim, 
Nes jauno žmogaus pasaulėj sulaukėm. Amen.

   Tą giesmelę giedant, dzekonas, girdi, neįšaukiąs kar kar kar niūniavo, bet aš giedojau aiškesniai, nekaip gaidys kakaryko. Žmonės, iš manęs tarsi tyčiodamos, sakė: ,Jau tiek, meistrali, galėtum gerai šaukoti rožančių bažnyčioj ar prie jos durų su ubagais". Aš, tokia taboka šniukš užduotas, prasijuokiau ir nosį suraukiau it naginę. Susipratau naują paprotį įvedąs, kurs ne visiems tepatiko.
    Dzekonas, pavalgęs pietus, pradėjo taisyties važiuoti. Visi svečiai subruzdo ir išleido kaipo didžiausią svetį už vartus.

    Atsiliepė Elzbietė: "Bet apsakyk veikalus žmonių tos srijos, kurią perėjai."
    Atsakiau: "Gerai, matušele, tujaus pabrūkš, nežinau tiktai, ar viską sugreibsiu, atminsiu ir apsakysiu." Parakvijose: Telšių, Luokės, Tryškių, Tirkšlių, Užvenčio, Šaukėnų, Viekšnių ir Kurtuvėnų turi žemę gerą, vadinamą juodžemiu. Smilčių yra parakvijose: Luokės, Tirkšlių ir Kurtuvėnų; balų yra parakvijose: Tryškių, Raudėnų ir Viekšnių. Medžio užvis turi parakvijos: Tryškių, Tirkšlių ir Kurtuvėnų. Žmonės aria žemę su žambiais, mažais, negerais, naujų, visoj Europoj įvestų, nepriima. Ekėčias turi medžio su gelžies virbalais. Aria ir ekėja ne vien vyrai, bet ir motriškosios. Rugius, javus ir šieną pjauna su dalgiais patys tik vyriški. Su pjautuvais pjauna tiktai pupas. Vyrai daros su sermėgomis milo, su liemeniu siūtomis. Moteriškosios rėdos papročiu žemaičių su striupkėmis, sijonais ir kvartūgais marginiais, pačių austais.
    Vyriški Viekšnių, Leckavo ir Laižuvos parakvijų išsimanė siūdinti sermėgas išeigos su apkaklėmis, karvošiais ir kišenėmis bliso.
    Kojas auna visose minavotose parakvijose su naginėmis, turtingi tiktai batus nešioja. Eidamys į bažnyčią, apsidaro gražesniai ir nešas motriškosios kurpes, o vyriški batus. Su tais apsiauna atėję į miestelį. Po visam vėl išsiauna.
    Čėdija paprastai: kopūstus, batvinius ir roputynes, bulvių sėja daug. Valgo džiūvusią meisą, kiaulių daug laiko. Pasnykus stipriai užlaiko. Žuvies negaudamys, perka silkes. Vieroj katalikų yra stiprūs. Žmonių nekatalikų čia nėra. Žydai tiktai visur įviso.
    Pirma, vyskupui ir kunigams draudžiant, visi buvo blaivūs, orielkos nė ragauti neragavo, nugis jau (1862 m.) atsirado ir geriančių.
    Žmonės, karališkiais vadinamys, užvis parakvijų Viekšnių ir Tryškių, didžiuojas, tankiai kišas į ne savo reikalus, geba provoties, nesupranta gautos valnasties ir tarias viską galintys daryti.

    Bet jau grįžkim vėl prie Butkaus. Krikštynoms ir mano darbui pasibengus, gavau užmokesnį. Butkaus sūnus Izidorius palydėjo mane lig Kuršėnų, ėjau kiaurai per Šiaulius į Lygumų parakviją ir pakliuvau į Stačiūnų sodžių pas Antaną Žajenčkauskį. Čia apsčiai gavęs darbo, siuvau per keletą nedėlių.
    Besidarbuojant sunkiai susirgo artimas susiedas Jonas, žmogus padoriai gyvenąs, pusamžis, turįs moterį ir vaikus. Jo pati parvežė kunigą iš Stačiūnų Baranauską ir daktarą iš Šiaulių, bet tas nieko nemačijo. Ligoniui kaskarts silpnyn einant, viena davatkelė skaitė Pravadnyką. Sergąs nedaug tegirdėjo, nes jau žmonių nebepažino. Kartais oi oi oi oi aičiojo, kartais kniost tarsi pakirdo ir trūkt trūkt rankas traukė. Kad gėrė, klukš klukš vanduo tarsi į kubilaitį krito. Kartais tarsi puokus su dviem pirštam nuo savęs lasė. Dar namų šunys per visą ligos laiką vau vau kaukė. Visa tai reiškė artimą smertį, kaipogi ir numirė.
    Vos tai išgirdau, dingt atėjo man į galvą pasakyti pamokslą kūnui išnešant. Išsiklausinėjau apie numirėlio darbus ir brėžt brėžt surašiaus, ką sakysiąs. Išnešynoms kūno atėjus, aš tic ten besąs. Grabą į šlėdes bempt įdėjus, aš stypt į tas įšokęs, persižegnojau ir šiaip prabilau:


Geriems žmonėms smertis daiktu geru, 
Yr galu žmogui vargų ir ašarų. 
Akysu Dievo pastatys, 
Kur Dievą garbins ir matys.

   Šitai turim ir pakastuves, numirė geras Jonas. Smertis jo pergandino mumis visus, nes atsitiko nelaiku, vos pusėj amžiaus. Gailis jo moteris, gailis vaikai, našlaičiais palikę, gailis ir visi susiedai. Dėl ko tai gailis? Dėl to, jogei moteriai buvo geru vyru, su kuriuo niekumet nebarės; gailis vaikai, nes dėl jų buvo maloniu tėvu; gailis susiedai, nes buvo padoriu ūkinyku, lipšniu susiedu ir išmintingu žmogumi. Gailis dar dėl to, jogei, nustodamys Jono, pritrūko gero paveizdo dėl savęs. Pasakykit patys, čia susirinkę į laidotuves, klausytojai, amžinatilsį Jonas ar įvedė kurį iš jūsų į karčemą ir apgirdė? Ar namuose savo čestavojo kurį lig girtybės? Ar pasavino bent mažiausią svetimą daiktą? Ar laidė galvijus savo į svetimą rėžį? Ar, pažyčiojęs nuo ko pinigus, neatidavė? Ar algą šeimynysčiams nusuko ar nutraukė? Nieko to nedarė, nes buvo geru kataliku. Arkliai jo, į Šiaulių turgų nuvažiavus, neskambino su dantimis lig išvakarių, nes, orielkos negerdamas, vos pabengęs mieste reikalus, grįžo namon. Neužkliuvo jo kumelės nė prie vienos karčemos, nes tų nedorų namų nelankė. Kurs pavargėlis, į jo namus atėjęs, negavo duonos abrakelio ar saujos miltų? Kumet Jonas rinkliavų ir padotkų neužmokėjo, kumet su kuo provojos? Žodžiu sakant, gyveno amžinatilsį Jonas, kaip pridera gyventi geram katalikui. Tokiam tai žmogui, kaip sako giesmė mūsų, smertis yra daiktu geru, galu vargų ir ašarų. Toks stosis akivaizdoj Viešpaties ir džiaugsis, jį regėdamas.
    Teisingai tadgi, jo visi gailėdamos, su atdūksiu sako amžinatilsį jo dūšelei.
    Nors, kaip žinom, numirė Jonas su kunigu ir su šventais sakramentais, tačiaus, idant darbai jo, kaipo žmogaus, nekliudytų dūšelei įeiti į amžiną atilsį, nori jums, geri susiedaliai, paskutinį kartą pasakyti sudievu. Iš tos priežasties šitai per lūpas mano sako: "Visų pirma sudievu tau, gera moteris mano, su kuria dešimtį gyvendamas metų, laime ir nelaime dalijaus. Sudievu jums, vaikai, kuriuos mylėjau ir norėjau išauginti į gerus žmones. Sudievu tau, šeimynele mano, kuri ištikimai man tarnavai. Sudievu jums, susiedai, su kuriais be barnių gyvenau, o jei kurį kaip užrūstinau, meldžiu jūsų, dovenokit, nes ir aš mirdamas nė ant vieno nepykau.
    Jei kumet galvijai mano įšoko, man nenorint, į jūsų rėžį, atleiskit, nes ir jūsų gyvoliai į mano javus ir pievas įbrido. Šitai paskutinį kartą sakau jums sudievu. Jūs manęs sugrįžtant nebsulauksit, bet aš jūsų ateinant sulauksiu. Miriau pusėj dienų mano, ir jums taip gal atsitikti, todėl gyvenkit pagal įstatymų švenčiausios vieros katalikų, nors jumis, kaip šv. Lauryną, kurį čia Stačiūnuose garbinam, ugnyj keptų, nepameskit vieros. Nes atstodamys nuo katalikų, būsite tikrai prakeiktais. Taip saugodamos viso pikto, pakliūsite į dangų ir su manim pasiregėsite. Ką duok, Viešpatie. Amen.
    Kalbą pabengęs, šmukšt nuslinkau nuo šlėdžių ir palikau visus beverkiančius. Reikėjo jau vežti kūną, bet šitai nauja kliūtis. Du gražiu arkliu pakinkytu, girdi, žvilgt žvilgt apsižvalgė, knarkt knarkt knarkčiojo, ausis šast šast skliautė ir nėjo nė iš vietos. Važnyčia su votegu pliaukš čiaukš čiaukščiojo, švykšt čakšt aniedviem per šonus uždrožė; arkliu šokinėjo, bet nė trupučio netraukė. Aš, tai regėdamas, klausiau: "Kieno tuodu arkliu?" Važnyčia atsakė: "Mirusiojo Jono". Dar aš: "Bene mylėjo jis didžiai arklius?" Važnyčia atsakė: "Oi, mylėjo". Tariau: "šitai ir priežastis: arkliu, jį užuodusiu, nenori savo gero gaspadoriaus išvežti. Kinkykit laukan, sulaužys dišlių, ir įkinkykit svetimus arklius". Vos tai padarė, beregint išvažiavo, o giedotojai šaukė Susimilk ant mūsų, Dieve maloningas. Numirėlį išvežus, namai paliko tušti ir nuliūdę, ko aš nenorėdamas regėti grįžau prie Žajenčkauskio ir dirbau savo darbą. Pabengęs gavau pinigų ir kioblinau toliaus.

    Iš Stačiūnų sodžiaus išėjęs, siekiau Pakruojo parapijos ir pakliuvau į Narkūniškių ūlyčią, bet, čia darbo nedasiklausęs, keliavau į Pasvalio miestelį pas ūkinyką Šenterį, kurs reikalavo kriaučiaus. Dvejetui dienų praslinkus, mano gaspadorius pakėlė atminimus, nes jo motyna tame laike buvo mirusi. Šenteris su sūnumi Kazimieru ir su visa gimine į bažnyčią ėjo, aš taipogi nėšinaus. Kunigai giedojo egzekvijas, bet aš, matydamas kleboną Lileikį neįšaukiant, prikibau ir drauge giedojau. Kad pasimeldę namon sugrįžom, Šenteris davė gerus pietus.
    Tujaus, kame nebuvę, pradėjo eiti pas Šenterį miestelio ubagai: vieną spitrį kitas vienakis vedė, antras klišis, kluklupt kluklupt raišdamas, vilkos, trečias neregįs, virvės tūrėdamos, keliavo, ketvirtam, su kaltūnais aptekusiam, greitai einant, kaltūnai ant galva it virvgaliai vadalojos, penktas vienkojis, su dviem kriukiam beidamas, šliukšt paslydo, babakš išvirto ir takš į klaną įkrito. Sveikesni vienok ubagai, up up sakydamys, pakėlė ir pastatė ant viena koja it žąsiną žiemos laike. Kita boba su trimis vaikais vedina plušėjo. Visi plekš plekš susėdo ant pamatu ir pradėjo giedoti be kokio sutikimo. Vienas miau miau it katinas miauzgėjo, kitas ve ve it veršis rėkė, trečias bou bou it jautukas baubė, dar kitas kiur kiur it viščiukas kiurkčiojo, dar kitas ga ga it žąsinas krykštavo. Aš, tai girdėdamas, nebištūrėjau, išėjęs tariau: "Meldžiamieji, taip giedodamys, namiškius išbaidysite. Palūkėkit truputį, aš jums pagiedosiu naują ubagų dainę". Visiems nutilus, šiaip sūkurau:


Ubagų dainė

         Gaida kaip Vardan Tėvo galingiausio

Aš užgimiau prasčiokeliu 
Ir palikau ubageliu. 
Einu per svietą melsdamas, 
Geradėjus garbindamas.

Kad manęs žmonys nemato, 
Aš turiu gerą sveikatą. 
Visi sąnariai yr tvirti, 
Galėčiau ir darbą dirbti.

Kaip tiktai žmogų sutinku, 
Beregint raišti užninku. 
Sermėgelę turiu menką 
Ir kiek galįs susilenkiu.

Su dviem lazdom tuokart remiuos 
Ir botagą dabar imuos, 
Su kuriuo šunis įplaku, 
Kada apnink einant taku.

Su naginėms kojas aunu, 
O kartais ir batus gaunu. 
Kepurelę turiu dailią, 
Siūtą iš seno kūtkailio.

Terbų turiu didžią gaują, 
Penkias senas, šeštą naują. 
Senosios iš nuošukinio, 
Naujoji yra šikšninė.

Šikšnos yra pasamonai, 
Užvyd man anos ir ponai. 
Vario sagčiai spind iš tolo,
Kaip žvaizdės prie jenerolo.

Turiu dabar vežimelį, 
Gražų arklį ir paršelį. 
Kada nebnoriu vaikščioti, 
Galiu dailiai pavažiuoti.

Kaipo vaikis tikrai štarkus 
Šaukiu stipriai per jomarkus:
"Dėkit bent duonos kruopelį 
Į mano šikšnos maišelį."

Taip alūžnos apsčiai gaunu, 
Jog visas terbas prikraunu. 
Su duona arklį maitinu 
Ir paršelį atkutinu.

Į namus kur įvažiavęs 
Ar lašinių bryzą gavęs, 
Verdu skanią kankolynę 
Arba rūgštą roputynę.

O kad paršelį paskerdu,
Šiupinį tirštą išverdu. 
Dabar ant tų riebių pietų 
Daugel ubagų pakviečiu.

Pavalgęs galiu atgulti, 
Nerūp man arti nei kulti. 
Miegu kiek vien širdis vadin, 
O niekas manęs nežadin.

Taipo viskas manie klojas, 
Mergės manimi dabojas. 
Žadu vesti savie pačią, 
Raudoną gražią Agatę.

Tegul didi ponai pučias
Ir žmonės, turintys butas.
Aš, norint esmi mažesnis,
Tačiaus už juos laimingesnis. Amen.

   Ta mano dainė ubagams ne visai tepatiko, todėl ir nenorėjo jos išmokti. Buvo ubagų į tris dešimtis, kuriuos visus gera Šenterienė išmaldė. Pratįsus mano kalbai, visi pradėjo snausti, todėl sukilę ėjom gulti.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page