r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Ketvirtas vakaras

    Pas padorų ūkinyką Razmą pabengęs darbą, atėmiau užmokesnį ir kumbrinau toliaus.
    Keliaudamas atėjau į Šateikius, išvydau medžio mažą bažnyčelę. Buvo tai 1860 metuose. Norėdamas apsijautoti, kas kaip čia yra, šmakš įlindau pas kunigą Raimundą Golminą. Tas klausiamas atsakė: "Bažnyčelę tą užlaiko jomylista Pranciškus Plioteris; yra tai vyras geras, prieinamas, nepasipūtęs. Turi vaikus, augina juos dievobaimingai ir žada išmūravoti Šateikiuose bažnyčią. Juk tai ne veltui tie akmenys guli pazomačiais. Įlįs visi į sienas naujos bažnyčios." Tariau: "Bet aš norėčiau vidų bažnyčelės paregėti." Kunigelis tujaus pasiuntė vaiką atidaryti, ir pats mane nuvedė į bažnyčelę, kuri buvo graži, bet nespindinti, kaip Salantų bažnyčia. Didžiajame altoriuj abrozas šv. Morkaus.
    Išėjus laukan, kunigas tarė: "Kurgi eisi?" Atsakiau: "Mokėdamas amatą kriaučystės, noriu svietą pažinti, todėl einu toliaus ir toliaus." Golminas: "Čia pakelėj, einant į Plungę, gyvena padorus bajoras Endriejauskis; tėviškė jo vadinas Bukantiškė, jei prie jo užeisi, negailėsies, gal ir darbo gausi." Aš, pasakęs geradėjui ačiū, stypt stypt ir ėjau toliaus.
    Patarmės klausydamas, užėjau į Bukantiškę. Kelionėj buvo pradėjusi šliknoti, pabrūkš savo kromelį apdengiau su ploščiu. Vos brabrakš duris atidariau, mergelė, į antrą trobą įšokusi, tarė: "Vingras atėjo." Beregint įėjus ponui, sakiau: "Ponali, esmi iš Palangos kriaučius, be neturėtum darbo?" Tas atsakė: "Gerai, kad užėjai, aš ir pats ketinau ieškoti meistro, padėk savo kromelį."

    Įlindęs brėkštant, kaipo pakeleivingas, negalėjau nieko dirbti, todėl visą vakarą su šeimyna giedojau. Paskiaus pavalgėm, pakalbėjom poterus ir ėjom gulti. Klausiau vieno vaikiuko: "Ar visumet jūs taip meldžiatės? Ar niekumet jaunūmenė nepasikulia, nepašoka?" Tas atsakė: "Ne, to nėra prie mūsų. Tie namai yra kaip klioštorius, bet kad ponas yra geras, netęsdamos užmoka algą, ant žmonių nešaukia, šeria kaip vien reikiant, dėl to kožnas nori jam tarnauti."
    Ryto metą strupt pašokau iš lovos, sumečiau poterus ir pradėjau rašyti giesmę. Po pusrytės atnešė audeklą, arba marginį, ir pradėjau siūti mergelėms strupkes. Trečią vakarą, įnikus šeimynai giedoti, aš atsiliepiau: "Palūkėkit, aš jums pagiedosiu giesmę naują apie šv. Morkų." Gaida kaip Linksminkis, dangau.


Giesmė

Džiaukitės, žmonės, džiaukitės, Šateikiai, 
Nes galit gauti padėjimą veikiai:
Švents Morkus yra jūsų geradėju, 
Varguose jūsų artimu globėju.

Gimęs tarp žydų pradžioj vieros mūsų, 
Priėmė krikštą Viešpaties Kristuso. 
Ryman su šventu Petru ėjo drauge 
Visuos dalykuos apaštolą slaugė,

Mokė pagonis ir prie krikšto vedė, 
Ką Petras liepė, šis vis tai surėdė. 
Evaneliją taipogi parašė, 
Nes Rymo žmonės to nuo ano prašė. 

Egipto žemėj vyskupo nebuvo, 
O katalikai labai menkai žuvo. 
Švents Petras, kada reikalą pamatė,
Tujaus jiems šventą vyskupą pristatė.

Pašventęs Morkų į vyskupus tarė:
"Aleksandrijon plauk tiesiau per marę". 
Kaip tiktai Morkus Egiptan atplaukė, 
Džiaugės mūsieji, vyskupo sulaukę.

Naus piemuo krašto mokė visus žmones, 
Vertė į vierą atkaklius pagonis, 
Įsteigė meilę tarp visų avelių, 
Visos vaikščiojo tiesiu vieros keliu.

Švents Morkus buvo mokytas ir buklus, 
Rodė pagonims didelius stebuklus. 
Tūkstantės žmonių Kristui įtikėjo, 
Džiaugės švents Petras, kad vis tai girdėjo.

Bet neužilgo pagonys įpyko, 
Didžiame būryj vyskupą apniko, 
Mišias laikantį stipriai jį nutvėrė 
Ir drūktą virvę už kaklo užnėrė.

Po viso miesto ūlyčias valkiojo, 
Dar mušė, pešė, su bizūnais tvojo. 
Aleksandrijos visas miestas matė, 
Kad vos begyvą ant kojų pastatė.

Įstūmę įurman, dabar juokus darė.
"Šitai tau Kristus!" - tyčiodamies tarė. 
Sėdėdams tamsoj Morkus per nedėlią, 
Į savo vietą Anianą pakėlė.

Pagonys baisūs vėl Morkų išvedė 
Tas pačias mūkas dėl ano surėdė:
Užnėrę virvę patolei valkiojo, 
Pakol šventasis gyvybės nustojo.

Kaip šventas Morkus už tą mūką savo
Šviesų vainiką nuo Viešpaties gavo, 
Taip ir mes, broliai, į šventus pašoksim, 
Jei galvas savo už vierą atduosim,

Nieko taip brangaus šioj pasaulėj nėra, 
Kaipo tikriausia katalikų viera;
Geresniai yra visa ko nustoti, 
Ne kaipo vieros švenčiausios atstoti.

Nes kas perstotų kataliku būti,
Įdėm turėtų amžinai pražūti. 
Viešpatie Jėzau, jei to esmi verti 
Duok mums perbūti vieroje lig smerčio.

Per švento Morkaus stiprų užtarymą 
Attolink vieros tą persekiojimą. Amen.

   Kaip tik pagiedojau tą giesmelę, mergaitė tujaus pasakė ponui, kurs išėjęs meldė, kad antrą kartą pagiedočiau. Ką kad padariau, prasidžiugo ir sau išrašės. Dar sulig tuo kartu mane pamylėjo taip, jog, ir darbą pabengus, nenorėjo manęs išleisti. Bet kas atėjo, turi išeiti, todėl ir aš, padoriai užmokėtas, benc benc sudėjęs savo daiktus, išėjau į Plungę.

    Atėjau į tą miestalį nedėlios rytą, bažnyčią radau pilną žmonių, gražiai begiedančių rožančių, paprastai, žemaitiškai. Visi vyrai buvo stambūs, augaloti, su plačiais pečiais. Gerai apsidarę su kailiniais arba su pilkomis sermėgomis. Tos buvo pasiūtos su atriestomis apkaklėmis, per liemenį gan suveržtos, priešakyj viena eila su plačiais guzikais, o retai kurio su ablikais užsegamos. Aš, kaipo jaunas, dabojau motriškųjų, kurios savo kairiojoj pusėj bažnyčios meldės, vos ne visos klaupusios ar prie grindų prisimetusios. Apsidariusios buvo su marginio strupkėmis, su dryžais sijonais. Galvos buvo apmūturtos su didžiais pirktiniais skepetais, už kuriuos netekėjusių mergelių užkišti buvo rūtai. Ant pečiais kybojo pirktinės ar žičkuotos pačių austos skaros. Visos su kurpėmis apsiavusios ir, tiesą pasakius, labai gražios. Iš to supratau plungiškius turint gan duonos.

    Bažnyčia didžiai išpuošta, altoriai pazalatyti, tuo tik negerai, kad iš medžio padirbta. Argi turtingi plungiškiai negalėtų išmūravoti namų Dievo? Nes dabar turi it karvę, kuri pati yra iš meisos, o ragai iš kaulo. Bažnyčia medžio, o varpyčia mūro. Miestelis su akmenimis išgrįstas, žydų daugybė. Maž tetrukęs Plungėj, traukiau ant Žarėnų linkan; atėjau į Kapsūdžius ir tic įlindau pas gerą ūkinyką Kazlauskį, arti kelio gyvenantį. Padoriai priimtas, siuvau ko tik reikėjo. Vieną subatos vakarą paklausiau gaspadorių, ar neleistų su šeimyna pajuokuoti. Tiems leidžiant, mergelės namiškės pakvietė kitų kiemų jaunūmenę. Susirinkus pirma dainiavo šiaip:


Dainė

Siuntė mane matušelė 
Obulauti į girelę, 
Į girelę obulauti, 
Pagireliais riešutauti.

Ir išėjau obulauti, 
Pagireliais riešutauti. 
Ir išėjau obulauti, 
Dar miškeliuos pagrybauti.

Ir atjojo du berneliu, 
Abu gražiu, jauniteliu, 
Ir atjojo du berneliu, 
Abu gražiu, jauniteliu.


Tuodu tarė: "Eikš, mergele, 
Kame tavo matušelė?" 
Tuodu tarė: "Eikš, mergele, 
Pašnekėti truputelio."

Vedu nieko nedarysva, 
Kiek žiedelius numaustysva 
Vedu nieko nedarysva, 
Kaspinelius nusagstysva.

Iš žiedelių auksinelių 
Kalsva po du pentineliu, 
Iš kaspinų silkinelių 
Siūsva dveitą kamanelių.

Vienas tarė: "Merguželė, 
Nedrovėkis nė biškelio:
Aš atjosiu rudenelį 
Ir paimsiu už patelę."

Per laukelį kada jojov, 
Vienas antro nedabojov, 
Pentineliai švitru švatru, 
Kamanelės blisku blasku.

Paklausė mudums tėveliai, 
Kame kalti pentineliai?
Kame megztos kamanelės? 
Dėl ko anos silkinelės?

Ringoj kalti pentineliai,
Dunske megzti galioneliai, 
Viskas gautas nuo mergelės, 
Gražios kaipo lelijelės.

   Dainuoti ne visai tesutinkant, aš išėmiau skripyčias ir pradėjau dzirzginti. Beregint sustojo porų poros ir šoko lig išvakarų. Vos lig nakties dvylika suskydo.
    Pabengęs darbą, leidaus linkan Žarėnų, taip taisydamas, kad nedėlios dienoj galėčiau būti tame miestelyj. Miniją upę perėjęs, įlipau į aukštą kalną. Apsižvalgiau ir paregėjau kalnų kalnus be galo.
    Kalnais beeidamas, sutikau kaži kokį papūtžandį, greitai su žmonių arkliais bevažiuojantį. Kurs, mane pamatęs, sušuko: "Stoi!" Aš, nors nemoku būtinai nei lenkiškai, nei maskoliškai, tačiaus supratau reikiant stoties, kaipogi ir apsistojau. Paskiaus vėl maskoliškai tarė: "Koho tibi toks?" Aš atsakiau: "Nesuprantu." "Al kuoda tik toks?" Aš atsakiau: "Neturiu kuodo ir nesmi nuo Skuodo." Papūtžandis: "Mauš ti bilioti?" Aš atsakiau: "Nemoku maskoliškai byloti." Negalėdamas su manim surokuoti, važiavo šalin ir mojavo su ranka, sakydamas: "Smutri, smutri, jau tavi į karčimą najadu." Tų žodžių nesupratęs, įkumbrinau į Žarėnus. Į karčemą įlindęs, klausiau vokiškai žydų, kas čia važiavo. Tie atsakė važiavus maskolių asesorių.

    Įėjęs į bažnyčią, radau daug žmonių, begiedančių žemaitiškai. Sumą laikė klebonas Každailevyčia, pamokslą sakė Peliksas Jonavyčia. Bet didžią atmainą regėjau čia apdaruose. Vyriški, girdi, apsivilkę su sermėgomis gelumbės ar pačių austomis, dažytomis juodai. Kiti dar su pilkomis, kurių tačiaus siūlės uždengtos buvo su baltomis pynomis. Motriškosios mažne visos apsidariusios su išilginiais, ant galvomis pirktiniai skepetai antdengti, kitos dar su bryliais. Antklasto ant pečiais neregėjau.
    Išėjęs iš bažnyčios, paklabinau vieną vyrą (bajorą Neverluskį) ir klausiau: "Dėl ko čia tokia atmaina apdaruose? Esmi atėjūnas, norėčiau žinoti." Atsakė: "Ar nežinai, mūsų parakvioj, kur kalnelis, čia dvarelis. Vos ne visi žmonės, kuriuos bažnyčioj regėjai, yra tai bajorai ar pusponiai. Turtingo pono neturim. Nuo tų prisistebėję, ir artojai daros bajoriškai."

    Dar klausiau: "Ar visur taip yra kalnuota žemė, kaip čia regiu?" Atsakė: "Kalnai prasideda Kalvarijos, bengias Girdiškės parapijoj. Užgulą daug vietos. Aukščiausios jų viršūnės vadinasi: Gilvičių kalnas Kurtuvėnų parapijoj, Žąsino kalnas - Janapolio, Šatrijos - Luokės, Moteraitis - Pavandenio, Girgždutos - Varnių, Medžiogalis - Kaltinėnų ir Aukštogiris - Laukuvos parapijoj. Dar kalnai: Šatrija, Girgžduta ir Medžiogalis senovėj vadinos kalnais šventais, nes ant jais mūsų senoliai pagonys dievaičiams savo apieras degino. Yra ir daugiaus tokių senovės bažnyčių, pilėmis vadinamų, nes jas tikrai mūsų probočiai supylė, kurių čia negaliu išskaityti.
    Kalnai, kuriuos pirma išskaičiau, perjuosia Žemaičių žemę kaip su juosta. Nuo srijos tų kalnų lig jūros tas kraštas senovėj vadinos Maža Getija, kuri statė narsiausius žalnierius didiems Lietuvos kunigaikščiams Keistučiui ir Vytaudui." Pasakiau ponui už apsakytus dalykus ačiū ir ėjau į karčemą. Kame pavalgęs, išsiklausiau ant Luokės kelio ir kabakš kabakš ėjau.

    Keliaudamas per pušyną, įlipau į Žąsino kalnus: apsižvalgęs regėjau Janapolio, Pavandenio, Luokės ir bokštus Varnių bažnyčios. Buvo pašalusi, aš bežiopsodamas su savo klumpiais šliūkšt paslydau, žlakt išvirtau, tabalai tabalai, bir bir nuo skardžio rietėjau, medeliai, girdi, rietant trakš trakš lūžo. Mano klumpiai, nusmukę nuo kojų, brabrakš brabrakš kaži kur rietėjo, brylius skliust nulėkė į gilumą daubos. Kromelis sulūžo ir sugniužo, žirklės kiaurai išlindo, laimė, kad paties nepervėrė. Rasi būčiau ir smerčiop užsimušęs, nes ir šonai traškėjo, kad rietėdamas būčiau capt nenusitvėręs augančio alksnio. Vos gilmėj pakalnės, ai ai stenėdamas ir aičiodamas, capt atsikėliau. Atsikėlęs tariau: "Kad tu prapultum ir kalnu nebuvęs! Kad tu būtum seniai nugriuvęs!" Vos besurankiojau savo klumpius su iryliu, kabakš kabakš kabinaus į kalną ir, per upę Virvėtą perėjęs, radau sodelę ir įėjau prie žmogaus, vadinamo Karitonas. Tam guodžiaus, tarydamas: "Ar žinai ką, tėvai? Didžiai susikūliau kalnuose jūsų, ar negalėčiau ko gauti pavalgyti už pinigus? Esmi kriaučius iš Palangos." Ūkinykas atsakė: "Kas čia tieks, terliosis dėl tavęs, čia ne karčema." - "Silpna man daros, ar neduotum ką gerti?" Karitonas atsiliepė: "Marike, duok tam perėjūnui gerti." Ta plumpt įmerkė puodelį į viedrą, pasėmė vandens ir bakš padėjo ant stalo be kokio stiklo. Aš, su abiem rankom paėmęs, atsigėriau, padėjau dvejetą skatikų, pasakiau sudievu ir išėjau į Luokę.
    Čia pas Jekų pavalgiau ir pernakvojau, o ryto metą nuvykau į Šaukėnų parapiją, į Žygaičių sodą, pas gerą ūkinyką Joną Motuzą prieš pat Kalėdas. Gavau darbo ir siuvau.

    Užėjo Kūčios, nuo ryto prabuvom alkani; vakarop dukterys Elzė, Apolonija ir Petronelė apskleidė stalą pirma su šienu, paskiaus su drobule ir padėjo torielkas. Motuzienė atnešė ant balta torielka aplotkas, susiėjo šeimyna. Motuzas laužė su visais tarydamas: "Ačiū Dievaliui, sulaukėm sveiki Kūčių, rasi Viešpats daleis ir kitų sulaukti." Imąs šmotelį aplotkos, atsakydavo: "Duok tai, Viešpatie! duok tai, Viešpatie!" Tuo tarpu dukterys padėjo ant stalo virtas pupas, žirnius ir kviečius su saldžia sriuba, ant kuria dar takšojo šmoteliai aplotkos. Tujaus visi persižegnojom, sukalbėjom poterus ir pradėjom put put lesti grūdus. Dabar Motuzienė atnešino kopūstų su žirniais virtų. Gurkš gurkš prikimšom pilvus kaip regzčius. Pavalgę sukalbėjom Tėve mūsų, bempt bempt sugulėm ir pūškavom.

    Bemiegant girkš atsidarė durys. Kaži kas įėjęs tarė: "Nu, vaikai, miegat, o ar nežinot, kad šią naktį bus Bernelių mišios, reiks keliauti į Šaukėnus." Tai išgirdęs, žvilgt pažvelgiau, pamatęs namų gaspadinę, strupt stojaus ir sakiau: "Gerai, motynele, tujaus visi styrinsim ir melsimės atsispirdamys." Motuzienė prasijuokė ir tarė: "Privalgę, vaikeliai, styrinkit." Neigi veltui tauzijau: beregint pataukš išėjom su visa šeimyna. Naktį šventoriuj susiėjo no dešimtis vyriškų į vieną krūvą. Aš pajutau kaži ką čiupnojant mano kišenę, capt už ranką nutvėriau, veiziu - kame nebuvęs žydas; nieko nelaukdamas, pliaukš jam per ausį, takš per antrą, tvinkt trečią kartą, žydas benc pavirto. Kiti vaikiukai bakš bakš sudavė jam su batų kulnimis, žydas tačiaus tylėjo it nebylys, o išsprukęs iš mūsų rankų, pabėgo.
    Pradėjo varpus dzen dzen skambinti; išgirdę šmukš sulindom visi į bažnyčią. Mišias laikė pats labai geras ir nuo parapijonų mylimas klebonas Jūzupas Januškevyčia. Po tų mišių laukėm sumos, žirniai mūsų pilvuose nuseko. Po visam, švykštu švykšdamys, šarpavom namon. Vos į kiemą įėjom, pakvipo mums lašiniai; visiems sugrįžus, padėjo mergaitės ant stalą didžiai skanų šiupinį. Paršo uodega, biškį apkrimsta, kyšojo viduryj bliūdo. Ką aš regėdamas, tariau: "Dėl ko tai pats papuošimas bliūdo - uodega - neciela?" Atsakė: "Tatai šunys, biaurybės, apkrimto."

    Gaspadinę su gaspadorium pasvadinom užstalėj, pačioj kerčioj, kaipo vyriausioj vietoj. Motuzienei teko pirmas dalykas su uodega. Valgant trakš trakš už ausimis traškėjo. Visų sniukiai riebūs paliko - galėjom eiti šeimynos samdyti. Pavalgę atsigėrėm gero alaus ir, kaipo naktį nemiegoję, klekst klekst sugulėm, kėlėmės atentį rytą.
    Atsiliepė Elzbietė: "Nu, ir mes kelkimės, nes per daug ilgai šneki." Atsakiau: "Teisybė, motynele, bet, matai, žmonės perėjūnai geba daug maluoti, prie kurių ir aš prideru."

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page