r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Antras vakaras

    Vėl namiškiams antrą vakarą susėdus, Jūzupas šiaip prabilo:
    Apsiuvęs Stropus, gavau pustrečio rublio, būt galėjęs ir daugiaus rasti darbo Kūlupėnuose, bet, geisdamas žinoti, kaip gyvena žmonės kalne, sudėjau į skrynelę savo daiktus ir kumbrinau.

    Perėjęs Nasrėnų sodą ir upalį Salantą, pamačiau po kairės rankos gražų gyvenimą ir tic įėjau į žardieną. Tujaus apšoko mane keturi šunys: vienas vampt vampt lojo, kitas cyp cyp cypė, trečias vau vau kaukė, ketvirtas juokės ir dantis rodė, o visi norėjo paragauti, ar skanios mano kenklės. Privarė mane prie žiogrio, negalėjau nė žingsnio žengti. Paregėjęs tai, vaikiukas apgynė mane.

    Tiesiau ėjau į numą, nes ten žmones regėjau. Sutikęs vieną pusamžį, su juodai dažyta sermėga apsivilkusį, tariau: "Pasakyk, tėvai, be nesi tamsta gaspadorius tų namų?" Atsakė: "Antštikai, esmi gaspadoriu, vadinuos Kazimieras Žvinklys." Aš tariau: "Esmi iš Palangos kriaučius Jūzupas Viskantas. Sugebu siūti čiuikas, jupeles, kamzuoles, sermėgas, šalbierkas, šniūrelkas, striupkes, išilginius, kailinius ir visa, ką liepsi, pagaliaus skilandžius, dešras ir vėdarus."
    Kazimieras juokdamos atsakė: "Tadgi esi vėdaro kriaučius." - Taip, taip, tevali, vėdaro kriaučius, ar turėsi ką darbo?"
    Kazimieras: "Nu, gerai, eik į trobą, gausi darbą." Vos į trobą įėjęs, radau namų gaspadinę, pasisakiau kas esąs, pasveikinau, padėjaus skrynalę ir brakš brakš kraulojau daiktus savo.

    Gaspadinė atnešė kailius ir tarė: "Siūsi man kailinius trumpus imk mierą." Aš, beregint tai padaręs, plekš sėdaus ir pradėjau šast šast raižyti kailius. Pasiuvau taip prie kūno pritinkančius, taip gražius, jog visi stebėjos.
    Viskas klojos, bet štai nelaimė gaspadoriams: duktė Jonkelė šeštų metų amžiaus, kėlės ryto metą, atspruko į numą ir šildės prie ugnies. Sušilusi basa bėgo į daržą grūšių su obulais rankioti. Rytas buvo šaltas, mergelę paėmė žvarbė, tujaus nustojo balso nes gerklė pradėjo skaudėti. Tėvai sakė: "Et, vaikas sprandą nutrūko, reiks vesti prie sprandinykės, ir išgis. Tuo tarpu Jonkelė jau atgulė, suputo kaklas, pradėjo krenkšti, it šunelis loti. Persigandęs tėvas parbogino iš Salantų kaži kokį žydą gydytoją, kurs, apveizėjęs vaiką, tarė: "Tėvai, nebreikia mergelei daktaro: kruopas yra liga baisi, nebtvers."
    Užsakymas įvyko: vos penketą dienų pagulėjusi, Jonkelė numirė. Kas buvo verksmo ir šaukimo, užvis motynos, negaliu apsakyti.

    Aš su visu savo darbu persikėliau iš trobos į klėtį. Pasidarė budynė; tėvai davė žodį gentims. Atėjo iš Klausgalvų Ona Vaičienė su dukteria, iš Skaudalių, iš Kūliasodos kūmos, susiedai ir taip toliaus. Giedojo ir šaukė atsispirdamys per kiaurą naktį. Pirmą vakarą aš kyšt įkišau galvą į trobą, pamačiau pilną žmonių, tačiaus šmakš įlindau ir šiuli šiuli įsigrūmiau pagaliaus už stalą. Vos giedotojams pabengus giesmę Jėzau mylas, aš strupt stojaus ir balsu atsiliepiau: "Susiedaliai, noriu pagiedoti naują giesmę, jūs nepritarsite, nes žodžių nežinot, tačiaus pasiklausykit."


Giesmė apie šventą Lauryną

   Gaida kaip Linksminkis, dangau

Kad katalikų viera platinosi, 
Daugel pagonų iš to piktinosi, 
Todėl ciecoriai, kada tai regėjo, 
Ją išnaikinti būtinai norėjo.

Būdamys tuokart didžiame apmaude, 
Kaip galėdamys katalikus spaudė. 
Tris šimtus metų krikščionys kentėjo, 
Galybės svieto visos sutrupėjo.

Daug katalikų nekaltai pražuvo, 
Valerijonas, kad ciecoriu buvo. 
Sikstą, popiežių, pradėjo baidyti 
Liepė dievaičiams apieras daryti.

Šiam to nedarant, į kalinį varė. 
Šventas Laurynas, jį sutikęs, tarė:
"Kur eini, tėvai, sūnelį palikęs, 
Ar nusidėjau, ar radaus netikęs?

Juk tu nė mišių be manęs nelaikei, 
Kodėl gi dabar apleidi taip veikiai?" 
Atsakė Sikstas: "Tavęs neapleidžiu, 
Tiktai kantrybės nuo Viešpaties geidžiu.

Po trijų dienų ciecorių regėsi;
Daugiaus už mane, kaip jaunas, kentėsi. 
Tuo tarpu surink aklus, raišus, kurtus 
Ir išdalyk jiems tos bažnyčios turtus".

Laurynas tujaus į kalnus nukako, 
Tenai suvokė našlę Cirijaką. 
Kurią sušelpęs, kitus vėl atrado 
Urvuose žemės, bekenčiančius badą.

Krescencijonui akis atidarė, 
Daugybę plikių padoriai apdarė. 
Išgirdo žmones į kalinį dedant, 
O šventą Sikstą prie ciecoriaus vedant,

Užbėgęs kelią  - "Tėve šventas", - tarė, 
"Ką tamstai baisūs pagonys padarė! 
Jau skarbus Dievo, kuriuos tik įgijau, 
Visus ubagams, plikiams išdalijau".

Atsakė Sikstas: "Laiko jau nebėra, 
Einu guldyti galvą dar už vierą". 
Žalnieriai šventą Lauryną sugavo, 
Surišę vedė pas ciecorių savo.

Valerijonas džiaugės jį sugavęs, 
Kaip būtų didžius jau pinigus gavęs. 
Tarė: "Atleisiu tau ir piktus darbus, 
Tiktai parodyk katalikų skarbus".

Kad švents Laurynas nieko nekalbėjo, 
Tujaus apkaltą į kalinį dėjo. 
Kalinyj buvo Lucilius apjakęs, 
Per didį verksmą nė akių nebtekęs.

Tas, kad į Kristų Jėzų įtikėjo, 
Priimdams krikštą staiga praregėjo. 
Sergantys žmonės, išgirdę naujyną, 
Ėjo gydyties prie švento Lauryno.

Ciecoriaus tarnas sūdžia Ipolitas 
Vėl klausė: "Kurgi skarbas uždarytas?" 
Laurynas tarė: ,Jeigu įtikėsi, 
Skarbus ir džiaugsmą amžiną turėsi".

Ipolits tujaus Kristui įtikėjo, 
Krikštijams dangaus linksmybes regėjo. 
Dabar glabojo šventojo Lauryno:
"Meldžiams, apkrikštyk ir mano šeimyną."

Paskiaus ciecorius, biškį laiko gavęs, 
Liepė Lauryną atvesti prie savęs. 
Tarė: "Kunige, pamesk atkaklybę, 
Kur yra nauda, pasakyk teisybę."

Atsakė šventas: "Manęs nepapeiksi, 
Jei tik tris dienas dėl manęs daleisi, 
Idant galėčiau skarbus surankioti 
Ir tuos galybei jūsų atiduoti".

Ciecorius rodė savo linksmą veidą, 
Per treitą dienų rankioti daleido. 
Šventas, kiek tiktai pavargėlių buvo, 
Visus surinkęs į didelę krūvą,

Rodydams tarė: "Šitai skarbai geisti, 
Dabar jau gali ir mane paleisti." 
Išgirdęs ponas žodžius mūčelnyko 
Kaipo pabartas dideliai supyko.

Liepė Laurynui balvonus garbinti 
Ir juos už tikrus dievus išpažinti. 
O kad šventasis nepasikloniojo, 
Nuvilkę rūbus su lenciūgais tvojo.

Po to plakimo ne vien nepaleidė, 
Bet dar didesnėms mūkomis jį baidė. 
Šiam dar neklausant, šonus jo degino 
Visą iškepti ugnyje ketino.

Laurynas meldės: ,Jėzau Kristau pone, 
Daryk su savo tarnaičiu malonę! 
Jog išpažinau tavo vardą šventą, 
Dėl to baisiausias dabar mūkas kentu!"

Švinkulkėms mušams, meldės kaip įmanė:
"Viešpatie Jėzau, imk jau dūšią mano!" 
Ir buvo žodžiai iš dangaus girdėti:
"Reiks tau, Laurynai, dar daugiaus kentėti!"

Vėl su lenciūgais ano kūną tvojo, 
O šventas už tai Dievui dėkavojo. 
Tada Romanas, žalnierius, prašneko, 
Jog jam aniolą pamatyti teko,

Kaipo gražiausią ir skaistų vaikiną, 
Šluostantį kraują nuo švento Lauryno. 
Tai paregėjęs, į Jėzų tikėjo, 
Priėmė krikštą ir kraują praliejo.

Ciecoriui liepiant atbogino pėdes, 
Iš gelžies kaltas, kaip kokias ekėtes. 
Ant tų paguldę, su lenciūgais rišo, 
Paskiaus dar ugnį į apačią kišo.

Kepams Laurynas nė maž nestenėjo, 
Bet dabar tarsi juokuoti pradėjo:
"Ciecoriau,  tarė,  jau iškepei vieną, 
Versk antrą pusę ir valgyk žmogieną!"

Mirdamas tarė: ,Jau i dangų eisiu;
Nieko neturiu, nieko neapleisiu
Ciecorius, kada mirusį pamatė,
Iš skausmo širdies plaukai pasistatė.

Styrino šalin, pinigų negavęs, 
Vardą tironies uždirbęs dėl savęs. 
Šventas Lauryne, mūčelnyke Rymo, 
Matai, kokį mes kenčiam prispaudimą!

Išmelsk nuo Dievo dėl mūsų kantrybės, 
O vieroj savo didžiausios tvirtybės, 
Kad galėtumėm už vierą numirti, 
Linksmybių dangaus su tavim datirti!

Garbė tau, Dieve, traicėj šventoj vienas,
Tegul būn nugis ir per visas dienas. Amen.

   Vos tą giesmę pabengiau, sušuko žmonės: "Ai meldžiamasis, duok mums išrašus, mes čia, Kalnalyj, turim stebuklingą šv. Lauryną, o giesmės neturim. Dabar galėsime giedoti bažnyčelėj." Atsakiau: "Gerai, gerai, duosiu ir pats dabar išrašysiu." Mergelės užvis pradėjo apie mane teirauties, sakydamos: "Kas tas toks? Kas tas toks?" Namiškiai atsakė: "Yra tai kriaučius iš Palangos, čia siuva." Mergelės pridūrė: "Bet koks jaunas, koks dailus ir kokia maloni jo gaida! Gražu ir veizėti, ir klausyties."

    Budynei bengiantis, reikėjo išvežti į Gargždelę kūną. Važnyčiai jau užvažiavus ir žmonėms į ratus įdėjus, aš, pakeperst į tuos įšokęs, sušukau: "Susiedaliai, gentys, giminės, kūmos, dėdės, dėdinos, tetutės ir bobutės, klausykitės, noriu keletą žodžių pratarti." Tujaus persižegnojau: "Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus ir Dvasios Šventos. Amen.


Studentus žėkelius, 
Mažus kūdikelius,
Norint verk ir bliauna, 
Smertis nepaliauna 
   Jų pjauti.
         Giesmė

   Tie žodžiai, drukavotose knygose užrašyti, šiandien išsipildė. Maža Jonkelė, tarsi sveika ir graži, staiga nuo ligos sugrobta, bliovė, verkė, nenorėjo mirti, tačiaus nedoras smertis, to neveizėdamas, ją papjovė. Gailis jos tėvai, gailis broliai su seserimis, gailis šeimyna, gailiuos ir aš, nors atėjūnas.
    Bet argi nėra ko gailėties? Šitai vos šeštus metus amžiaus savo eidama, jau mokėjo poterelius, niekumet negulė nei kėlė nesukalbėjusi. Niekumet nesėdo prie valgio nei nuo to kėlės nepersižegnojusi ir bent Tėve mūsų nesukalbėjusi. Guldama ir keldama sveikino tėvus savo. Pasiuntmenėj jau buvo už ranką ilgesnė. Plaukeliai jos baltai geltoni it lineliai, akelės žydros, rankelės smulkios, nuplautos. Gražiai užvis šventą rytą apdaryta, tikrai buvo it aniolelis. Dėl to tai ir Viešpats atėmė ją, idant draugystėj aniolų patalpintų. Mes verkiam, o ana džiaugias; mes gailimės, o ana linksminas ir sako: "Kas tą žino, ilgai gyvendama, ar būčiau sau nupelniusi tokias gėrybes, kokias šiandien turiu per nuopelnus Išganytojo mūsų Jėzaus Kristaus." Veizi iš aukšto į mumis ir tarsi sako šiuos žodžius: "Sudievu tau, mylimoji matušele mano, sudievu, tetušeli! Nerūpinkitos manimi, aš čionai, antrame amžiuj, dar geresnį radau tėvelį, maloningiausią Dievą mūsų. Lauksiu judviejų danguje, o sulaukusi su džiaugsmu priimsiu. Lygia dalia sudievu jums, seserelės ir broleliai, su kuriais bėgiojau ir obulus rankiojau. Mylėjau jumis, ir jūs mane mylėjot, melsiu Viešpaties, kad, pabengusys amžių savo, prie manęs ateitumėt. Sudievu jums, geros mergelės ir vaikeliai, kurie manęs niekumet neužrūstinot. Palikit sveiki ir to dabokit, idant per gerą gyvenimą nupelnytumėt sau vietą tame danguje, kuriame aš būsiu per amžių amžius. Amen."
    Pabengęs tą prakalbą, drinkt nuo ratų nušokau, giedotojai pradėjo šaukti Vaikai, panelės, maži, garbinkite, ir išvežė kūną. O aš sugrįžau prie savo darbo.

    Elzbietė atsiliepė: "Nors gražu klausyties apsakymo keleivystos tavo, tačiaus eikim gulti, nes akys jau merkias." Visiems sukilus, tarė Elzbietė: "Nu, vaikai, klaupkitės, poterus sukalbėkit ir eikit ilsėti."

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page