r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Pirmas vakaras

    Kaip atmenat, pirm ketverių metų išėjau nuo jūsų bakš bakš su klumpiais apsiavęs ir atvykau į Kretingą. Truputį tarsi pavargęs, šmurkš įlindau į karčemą, pirkau nuo žydo pyrago, ėmiau alaus kvartą, pavalgiau, pailsėjaus ir, nieko netrukęs, leidaus Salantų linkan.
    Atėjęs į Asteikinę karčemą, sėdaus ir tariau: "Rendoriau, esmi kriaučius, patark man, kame galiu gauti darbo?" Atsakė Žydas: "Niu, ką aš galiu žinoti?" Tai išgirdęs, brinkt pamečiau ant stalo jam pusę auksino. Tuokart tarė žydas: "Niu, dabar kas kitas, eik tamsta į Kūlupėnų sodą, ten žmonės Plioterio turtingi, užeik prie Stropaus, gausi ir darbą, ir uždarbę."

    Taip pamokytas atėjau į sodą, dasiklausiau Stropaus ir įėjau į kiemą. Pamatęs žmogų, sakiau: "Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus" ir tariau: "Bene gaspadorių sutinku?" Tas atsakė: "Teisybė, esmi tų namų gaspadorius." Tuokart tariau: "Tėvali, esmi Viskantas, kriaučius iš Palangos, katalikas, mokiaus siūti Klaipėdoj, pasiūsiu tamstai drapanas ir gerai, ir pigiai, ar turėsi darbo?" Vedum bešnekant, tic atėjo motriška. Stropus tarė: "Nu ką, motyn, ar turim ką siūdinti?" Ši atsakė: "O kaipgis, reikia tasgatis kailinių šeimynai, strupkių mergelėms, sūnui Prancei jupelės, o ar tas, ar kitas meistras siūs, vis tas pats, juk sakos užmokesnyj prisileisiąs." Tarė Stropus: "Nu, gerai, siūk jau, siūk."
    Aš tujaus brūkš brūkš atsegiau savo šikšninį, ėmiau mierą ir pradėjau siūti kailinius vaikiukui. Nedėlios dienai atėjus, keliavau su šeimyna į Kartenos bažnyčią, pasimeldžiau ir lig laiku sugrįžau. Preibio iš Sausgalvių duktė, iš bažnyčios grįždama, atėjo prie Stropaus; Kniūkštelis Juzė su savo seseria taipogi atvyko, nes Stropus buvo nuo visų mylimas. Susiėjo namų mergelės, ir susirinko gražus būrelis.

    Aš, matydamas mergeles viau viau žiovaujant, atsiliepiau: "Ką dabar dirbsime? Šitai palauminėkim!" Visi atsakė: "Nu gerai, gerai!" Mergaitės man pirmam užrišo no vieno aki, pradėjau graibyti kaip žuvis sumieštame vandeny ir capt capt beregint visus sugaudžiau. Paskiaus gaudė Juzė: nušilom it pirtyj ir plekš plekš susėdom ant suolais.

    Truputį atsipūtus, tariau: "Nu, mergelės, dabar ve ve padainiuokit." Bet šios ki ki ki juokdamos nė viena nedrįso pradėti. Tuo tarpu krūpšt krūpšt į trobą įkrūpštino bobelė. Aš, prie jos prikibęs, tariau: "Motynele, šitai jaunos nenori dainiuoti, padainiuok mums kokią norint senų dienų dainelę." Ta, tūpt prie pečiaus atsisėdusi, tarė: "Nu, gerai, vaikaliai, padainiuosiu." Ir pradėjo:


Dainė

Įšoko oželis į rūtų daržą,
   Oi vei, oi vei, į rūtų daržą. 
Išėjo bobutė ožio varyti,
   Oi vei, oi vei, ožio varyti. 
Nedoras ožiukas nenor klausyti,
   Oi vei, oi vei, nenor klausyti. 
Ėmė bobutė ilgą votegą,
   Oi vei, oi vei, ilgą votegą. 
Uždrožė ožiukui per pat uodegą,
   Oi vei, oi vei ir t.t.
Išbėgo oželis į tyrus laukus,
   Oi vei, oi vei ir t.t. 
Išėjo bobutė ožio ieškoti,
   Oi vei, oi vei ir t.t. 
Sutiko bobutė du vilku pilku,
   Oi vei ir t.t.
Ar neregėjot, vilkeliai, mano oželio?
   Oi vei ir t.t. 
Jau tavo oželio rageliai vieni,
   Oi vei ir t.t. 
Ėjo bobutė ragų ieškoti,
   Oi vei ir t.t. 
Atrado bobutė du didžiu ragu,
   Oi vei ir t.t. 
Iš tų padirbo du gražiu trūbu,
   Oi vei ir t.t. 
Pardavė bobutė tik vieną trūbą,
   Oi vei ir t.t. 
Nupirko bobutė sau gražų rūbą,
   Oi vei ir t.t. 
Piemuo, išmeldęs antrojo rago,
   Oi vei ir t.t 
Davė bobutei arklio posnagą,
   Oi vei ir t.t 
Padirbos bobutė gražų indelį
   Oi vei ir t.t. 
Už tą įgijo molio puodelį,
   Oi vei ir t.t. 
Išvirė bobutė sau putrą juodą,
   Oi vei ir t.t. 
Sukūlė bobutė ir patį puodą,
   Oi vei ir t.t.

   Pabengusi tarė: "Matot, vaikaliai, ką mokėjau, tą padainiavau. Netoli nuo vieškelio gyveno čia Kūlupėnuose Salys, kurs turėjo pačią jau nebjauną, tebebuvo pačios motyna ir motynos motyna, senole vadinama, ta mane išmokė oželio. Sena ta jau gadynė." Mes visi sušukom: "Ačiū, ačiū, bobutele, tamstos dainelė labai yra graži!" Tai girdėdama, bobutė ki ki ki juokties pradėjo ir tarė: "Ar matot, mergelės, aš ir sena dar moku, o jūs dainiuodamos šaukiat lia lia lia, o žodžių nė kokių!"

    Bobutei laukan išsistūmus, mergelės pradėjo taisyties namon grįžti, ką aš regėdamas brakš atidariau skrynelę savo, išėmiau skripyčias ir vos dvejetą kartų džir džir smičiu pertraukiau, visi svečiai sukrutėjo. Mergelės šnibždėjo kita kitai: "Ar matai, tas gražus vaikinas ir griežti mokąs." Tujaus atsiliepiau: "Nu, sveteliai, pašokit kunigaikštį Palubinskį, aš pagriešiu." Per nelaimę ne visos temokėjo šokti tą seną tancę, lygią prancūzų kadriliui. Taisiau, mokiau, bet, negalėdamas spėriai surėdyti, pradėjau čirškinti prūsą. Svečiai, beregint po keturis sustojusys, tūpt tūpt šokinėjo, it kazokui su bizūnu griežiant.
    Mums besivoliuojant, pradėjo brėkšti. Stropienės samdyta mergelė Kotrė patiesė stalą, atnešė didį bliūdą bulvių ir pieno puodą. Svečiai nušilę neprašydinos, susėdo, pavalgė, pasakė Stropams sudievu ir išėjo namon.
    Ir aš ant to bengiu šį vakarą pasakojimą mano. Tai taręs, kėliaus ir visi klausantys. Susiedai, prie Viskanto buvusys, lygia dalia ėjo namon.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page