r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Dvyliktas vakaras

Parėdka žemaičių

    Man prie Stasiulio besiuvant, pakabakš pakabakš atjojo gražus vaikinas Kazimieras Pocelis iš Kempalių sodžiaus. Su nauja sermėga apsivilkęs, su batais, su briedžio diržu persijuosęs, su vario pendentu užsisegęs, pasikirpęs, be barzdos, nes ta dar jam neaugo.
    Žirgas jo buvo raudas, gražus, žemaitelių veislės, mitukas raudonas, balnas šikšninis, lenciūgelis prie uždenio pririštas šviesus ir skambąs.
    Vos, tą žirgą prie žiogrio pririšęs, į trobą įėjo, visos mergelės paraudonavo it gaidžio skiauterė. Vaikinas įėjęs pasisakė, kas esąs, pasisveikino su tėvu ir motyna, o prieš dukteris tiktai galvą nulenkė. Stasiulis gerai jį priėmė, o Petronelė, gražiai apsidariusi, išėjo iš alkieriaus ir sėdos greta Kaziuko, svečio.
    Neilgai trukęs Kazimieras pasisakė atjojęs į zalėtas, o Petronelė, nors maž tepažino jaunikaitį, tačiaus iš lipšnaus šnekesio tas suprato Petronelę įdėm tekėsiant. Po valandos kėlės ir sakė sudievu Stasiuliams, o tuodu meldė, idant tankiaus lankytųsi. Beregint išsigirdę žmonės Pocelį Petronelę vesiant, apkėlė su kalbomis. Šiuodu vienok, tai girdėdamu, juokės, nes lig šiolei abudu buvo be įtarties.

    Keletui dienų praslinkus, jaunasis drauge su piršliu vėl atjojo vakarop prie Stasiulio; tėvai žmoniškai priėmė, večerės vienok nedavė, tiktai padėjo ant stalo alų, sviesto, pyragų ir duonos. Per kiaurą naktį šnekėjos ir lygavo apie pasogą. Sutikę paskyrė dieną tolesniam darbui ir išjojo praaušus.
    Ateinant paskirtai ketvergo dienai, susiėjo pakviesti svečiai, parvadino skripkorių ir pradėjo šokti. Tuo tarpu jaunūmenė, tarsi gailėdamos Petronelės, kurią žada jaunasis išvežti, užrišo ir užkalė vartus. Jau brėkštant jaunasis su dešimčia draugais atvykęs pradėjo paukš paukš šaudyti. Vietos jaunūmenė, iš trobos iššokusi, lygia dalia pliaukš pliaukš šaudydama atliepė. Ką padariusi, šmurkš šmurkš sušoko į trobą, užsklandė skląsčius, užraišiojo ir užramstė duris. Atkeliavę svečiai išdraskė žiogrius, atkėlė karkles ir bruzdu bruzdu įsiveržė į kiemą. Atradę uždarytas ir užrakintas duris, rėmė tas laukan, iškėlė iš kaškų ir išvertė. Kiti brakš brakš brazdino į langus, sakydamys: "Įleiskit svečius."

    Suėję nauji svečiai į trobą šaukė: "Ogla, apsistokit!" Namiškiai priešingai kriokė: "Ožkit, ūžkit, šokit!" Tėvams vienok liepiant apsistojo, o piršlys sušuko: "Ar priimat svečius?" Tėvai atsakė: "Priimam, priimam." Tuokart piršlys balsu tarė: "Gyvenam už šimto myliomis, atplaukėm, atjojom, atbrazdėjom per jūras mares, per ežerus ir upes; yra draugų mano devyni šimtai devynios dešimtys devyni, teikitės duoti arkliams kūtes, balnams gembes, kepurėms vagius, ploščiams klėtis, berneliams kamarą, o man, senam piršliui, bent suolą. Nu ką, ar žadat visa tai duoti ir mumis, svečius, žmoniškai priimti?" Tėvai atsakė: "Žadam, žadam priimti, išvaišinti, išdirbti, prigirdyti ir pripilti it verpeles."

    Sušuko piršlys: "Nu, gerai, ne veltui žygiavom: judu, jaunasis su jaunąja, eikita į priemenę ir pasišnekėkita, o aš pabylosiu su tėvais." Jauniejiem išėjus, tarė piršlys: "Nu ką, ar leisita savo dukterį Petronelę už Kazimierą?" Šiuodu atsakė: "Leisiva." Piršlys: "O ar sveika yra Petronelė?" Šiuodu: "Sveika, ačiū Dievui." Piršlys: "Nu, kiek duosita pasogos?" Tėvai atsakė: "Duosiva penkias karves, du arkliu; tris kiaules, tris žąsis su žąsinu, ratus gelžytus, rages ir tris dešimtis rublių pinigais. Argi ne gana?" Piršlys tarė: "Gana, gana, turita ir daugesniai dukterų."
    Tuo tarpu jaunasis klausė jaunosios: "Ar tinku aš tau?" Ši atsakė: "Tinki." Jaunoji klausė: "O aš tamstai ar tinku?" Jaunasis atsakė: "Tinki, nes esi graži." Tai vienas antram pasakęs, padavė ranką ir pasibučiavo. O sugrįžusiu į trobą pasisakė tėvams su piršliu tarp savęs sutikusiu.

    Atsiliepė Kotryna Stasiulienė: "Nu, gerai, vedu su vyru darova ką reikiant, bet reikia žinoti, ką turi Pocelis, jaunasis. Pridera ūkvaizdžius išleisti, o rasi ir patiems važiuoti dėl apveizėjimo." Piršlys Antanas Vaištaras atsakė: "Vicentas Pocius duoda savo sūnui ypatų gyvenimą, duoda gyvolius ir ką reikiant. Rods, Kazimieras bus naujukas, vienok, susišelpęs jūsų pasoga, galės dailiai gyventi. Yra vaikiukas čiuinus, išmintingas, orielkos negeriąs, nepiktas ir lipšnus. Sugebės mylėti moterį savo."
    Atsakė Stasiulis: "Nu, gerai, gerai, visa tai paregėsime. Rytą pat važiuosime į Kempalius."
    Tą vakarą svečiai išskydo, o Stasiuliai, ėmę keturis ūkvaizdžius, su Petronele ryto metą išvažiavo. Atradę viską įmaningai, sugrįžo namon, ryžos leisti dukterį ir taisės pakelti parėdką.

    Subatoj piršlys Antanas Vaištaras, į Kempalius atvažiuodamas, atsivežė gėrimų. Su juo drauge atvyko jaunasis su kitais svečiais. Visų pirma piršlys, stiklą pripylęs, tarė: "Sveikas, tėvai!" Paskiaus: "Sveika, Kotryna!" Pasvadino jaunąjį užstalėj, o Petronelę už ypatingu staleliu. Tujaus klausė tėvo: "Ar leidi dukterį?'' Tas atsakė: "Leidžiu." Klausė motynos: "Ar leidi?" Ta vėl atsakė: "Leidžiu."' Klausė jaunojo: "Ar imi Petronelę už moterį?" Kazimieras atsakė: "Imu." Klausė jaunosios: "Ar tekėsi?" Ši atsakė: "Tekėsiu." Dar piršlys davė motynai rublį, kuri, kibusi už ranką Petronelės, tarė: "Šitai atiduodu mano vaiką, imk sau." Tuokart piršlys, stiklą prigožęs, sušuko: "Sveika, jaunoji!" Beregint ėmęs rūtų vainikelį padėjo į torielką, apdengė su baltu skepetu ir nunešė jaunajai. Kurį jaunosios sesuo Veronika prisegė prie galvos Petronelės, o piršlys, ėmęs ją už ranką, pasvadino užstalėj greta jaunojo ir tarė: "Šitai yra jauna pora, nori gyventi, bus naujukais, aš aniedviem duosiu žąsiną. O kiti svečiai ką žadate?"
    Jūzupas Vaištaras atsiliepė: "Aš duosiu pusparšį." Pranciškus Kairys tarė: "Aš duosiu avį." Silvestras Norbutas iš Laurių sakė: "Aš duosiu veršį iš apluoko." Vicentas Norbutas tarė: "Aš duosiu du pūru rugių." Kitas susiedas tarė: "Aš duosiu du pūru miežių, kad turėtų iš ko putrą virti." ir taip toliaus.
    Mergaitės viena žadėjo stuomenį, kita abrūsą, kita įtiestuvę, kita pirštines, žekes ir t.t.
    Tą patį subatos vakarą padarė jaunieji sanderybas ir atbuvo pintuves. Per kiaurą naktį šoko.

    Nedėlios rytą jaunuoju nuvažiavo į Viduklę, užsirašė, atliko poterus ir padavė užsakus.
    Dviem nedėliom praslinkus ir užsakams išėjus, panedėlio vakarą prasidėjo parėdka. Pakviesti svečiai suvažiavo, jaunasis taipogi atvyko, pavadintas skripkorius kad čirškinti pradėjo, Petronelė meldė, idant tėvai pradėtų šokimą. Vos tuodu susikibusiu perėjo per trobą, tujaus visi šokti pradėjo ir žudės per kiaurą naktį.

    Uternyko rytą svečiai visi valgė, tiktai jaunuoju nė snapo nekišo, nes ketino eiti spaviednės. Išvažiuodamu prie šliūbo, meldė tėvų ir visų svečių, idant žegnotų, arba blagaslovytų, ką tie ir darė. Jaunoji drauge su seseria ir piršliene sėdo į ratus ir visų pirma važiavo. Jaunasis sėdo į gražų žirgą ir jojo greta vežimo jaunosios. Paskui to važiavo visa veselė šaudydama ir dainiuodama. Neapsistojo nė prie vienos karčemos. Nuvažiavę gaspadoj pasipuošė, o mergelės ir šokti pradėjo.
    Piršlys Kazimieru, Petronele, dešimčia svietkų ir piršliene vedinas nuėjo į kleboniją užsirašyti. Jaunuoju tujaus skubėjo bažnyčion spaviedoties. Po spaviednės atėjo kanaunykas Kolenda duoti šliūbą. Jaunąją prie to nuvedė sesuo Veronika, o jaunąjį piršlys su broliu. Šliūbą duodant, jaunoji raukės ir verkė, bet nenorėdama, dėl to maž tebuvo ašarų.

    Po šliūbo grįžo gaspadon, jaunuoju užsikando, o parėdka šoko. Išvažiavo namon lygia dalia šaudydamys ir dainiuodamys. Parvažiavus dukterį priėmė motyna su duonos kepalu ir su druska. Tėvas priėmė žentą su izbonu alaus ir butelka orielkos. Dar duodamas sakė: "Tė, žentali, mano dovenas, kad tavo butai netrūktų rūgštimo." Jaunuoju į trobą įeidamu sakė: "Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!" Jaunoji dar tarė: "Įėjau į trobą su duona ir su druska." O jaunasis: "Įėjau su rūgščia ir gėralu, kad Viešpats mano gyvenime užlaikytų." Abudu savo dovenas bakš padėjo ant stalą. Piršlys tujaus, ėmęs butelką, prigožė stiklą ir balsu tarė: "Po švento šliūbo atsigerkim gero gėrimo sveikas, tėvai!" Paskiaus gėrė visi geriantys pakarčiui. Jaunūmenė vienok negėrė.

    Namiškiai padengė stalą, piršlys jaunuoju pasvadino užstalėj, pačioj kertėj, kaipo vyriausioj vietoj. Pusėj valgio motriškosios gėrė alų, o vyrai - brauškę. Piršlys ragino svečius, tarydamas: "Valgykit, sveteliai, bet į kišenę nekiškit." O piršlienė šiaip sakė:

Sugavau varną,
Iškepiau sparną.
Nepadyvykit,
Pasisylikit,
Sveteliai mano!

    Večerę pavalgę, dar šoko, o pavargę ėjo gulti. Kazimiero tačiaus su Petronele neguldė.

    Seredoj piršlienė pakėlė pietus visiems svečiams, po kurių jaunoji su vėdliais ir pasekėjais išvažiavo į Kempalius prie jaunojo. Kraitį iš klėties nešti norint, Stasiulienė plekš sėdos ant skrynia, jaunasis turėjo tris rublius užmokėti, pakol išgavo. Kraitį nešė keturi vyrai. Skrynia buvo gan didi, bet nepilna, todėl, kad lengva nerodytųsi, jaunoji lig laiku keletą akmenų įdėjo. Per nelaimę nešėjai kraičio, risdamys į ratus, pakreipė skrynią, įdėti akmenys bildu bildu parietėjo. Pradėjo visi juokties ir sakė: "Juk akmenų yra ir Kempaliuos, kam juos vežam." Tačiaus skrynios neatidarė. Nešėjai už savo darbą nieko negavo.

    Susėdo į ratus vėdliai, važiavo pirmą dainiuodamys. Pasekėjų dveja tiek susirinko, tarp tų buvo ir seserys jaunosios; tie po vėdlių važiavo. Nuvažiavusią jaunąją prie durų priėmė motyna Kazimiero su duona ir su druska. Jaunąjį sutiko tėvas su alu ir orielka. Jaunuoju, įėjusiu į trobą, padėjo tas ant stalu. Tujaus piršlys Petronelę su Kazimieru pasvadino užstalėj, ir visi svečiai susėdo. Bet kaip tiktai skripkorius pradėjo dzirzginti, sukušo svečiai ir šoko. Vakarą gan vėlai pavalgė. Jauniejiem pataisė lovą klėtyj, nuvedė gulti tėvai su nekuriais vyriškaisiais ir su skripkoriu. Po valandelės išėjo, uždarė duris su raktu, užrito tas su ratais, rogėmis, ekėčiomis ir su visokiais baldais užkrovė.

    Ryto metą piršlys, piršlienė ir skripkorius grieždamas ėjo žadinti jaunųjų. Atkrovė užverstus daiktus, pažadino, į rėtį įdėjo bliūdą vandens, nunešė nusiprausti, o nusiplovus piršlienė atėmė nuo jaunosios vainiką ir šmakš apmovė su perregima kepurele. Ant galo, nuvedusi į trobą, apmūturo jos galvą su didžiu pirktiniu skepetu.
    Tujaus marti, atidariusi savo kraitį, davė dovenų: uošvei stuomenį, marškinius ir sijoną; uošviui, piršliui ir skripkoriui po stuomenį, o broliams jaunojo po abrūsą.

    Visi svečiai išpažino piršlį už melagį, nes nematė to viso namuose Kazimiero, ką piršlys sakė, todėl, krūvon susiėję, susitarė jį sūdyti už melagystes. Netrūko tokių, kurie jį gynė, bet daugesniai atsirado jį kaltinančių. Ant galo visi paskaitė už pakartiną. Raukės vargšas piršlelis, skundės mergelėms ir sakė: "Paliksit jūs be vyrų, nes, piršlius karstant, kas bedrįs jumis jaunikaičiams piršti?" Tos dėl metimo užmetė už jį žodį, bet sūdžios to neklausė. Matydamas tai, piršlys pajuodavo, girdi, iš baimės (susitepė su piešomis) ir vaipydamos lindo prie kožno sudievu sakyti. Bet kurio tiktai dasilytėjo, tą supaišė, nes buvo su rankomis trikojį glostęs, todėl visi nuo jo tolinos. O jis tarė: "Visumet taip nutinka: nuo nelaimingo žmogaus bėga šalin ir prieteliai."
    Beregint vaikiukai atvilko ekėčias, paguldė ant tų piršlį nebagą ir traukė po naujai padirbtas kartuves.
    Tujaus, išėjęs iš krūvos, vienas senas pilvočius uždėjo ant savo ilgos nosies špikulus (okuliorius), perskleidė plačius lakštus popieriaus ir šiuos skaitė žodžius:

Ištarmė, arba dekretas

    Dekretas garsingos pabangos gyvenimo nepaprasto melagio piršlio Vaištaro, išduotas vardan didžio karaliaus Zigmanto Trečiojo.
    Metuose šiuose, tuose, anuose, kada katės šunis pjovė, zuikis būgną mušė, meška trūbą pūtė, kad gelžinsnapiai per mūsų žemę lėkė, šunys giedojo, gaidžiai lojo, arkliai su dantimis brazdino, stirna su pelėda šokinėjo, žuvys lakiojo, driežas į gegužę veizėjo, bobos veršius kirpo, mergaitės tekėti nenorėjo, vaikiukai jų nebmylėjo, kad su barankomis snigo, vaikai per kiauras naktis nemigo - tuokart vilkas, tranksmą išgirdęs, didžiai persigando, nebveizėjo, kur veršiai, kur banda, o iš to stroko staiga trėsė, betrėsdamas šoko per kelmą ir išspyrė vaikiuką. Tą žmonės praminė briedaičiu, nes buvo taip spraunus, kaip ežys, taip sugebąs sukties, kaip girnų apatinysis akmuo. Tas derlingas ir guvus vaikiukas capt nutvėrė vilkui trumpai už uodegą ir nepaleido. Vilkas trėsė per Kempalių sodžių, nutrūko jo uodega, o vaikiukas benc pavirto. Išaugo paskiaus į veltėdį, baisų melagį ir tarsi vagį, nes apgavo ir pavogė gyvą, gražią Petronelę. Bet kaip apgavo ir pavogė? Šitai šiaip: pasišovęs, girdi, į piršlius, atvyko į Erdiškių sodžių ir pasakė Kazę Pocelį esantį ponaičiu Kempalių sodžiaus, gyvenantį didžiame mūro dvare, kurio stogas esąs klotas su lašinių paltimis, langai deimanto, takai su sūriais išgrįsti, liptai ir tiltai marmuro, nuo daugybės dešrų akstis lūžtant, šulinės su medum ir pienu prigožtos, daržinės javų pripiltos, svirnai su šiaudais prikimšti, alaus ežerai, orielkos prūdai pilni ir sviesto devyni tarpai žardo prižardyti. Arklių, bandos, avių ir kiaulių daugybė. To viso pameilusi, Petronelė pažadėjo tekėti ir ištekėjo už Kazimiero, o mes visi, čia atvykę, randam gyvenimą paprasto žmogaus, iš medžio padirbtą, su šiaudais klotą, langus nekuriuos su lentalėmis užtaisytus. Šitai tau penkios! Apgauti pamatę, ryžomės tokį piršlį melagį apsūdyti.
    Zigmantas III, karalius, per versolą, išleistą 1604 metuose, įsakė tokius melagius apgaudinėtojus ar, palaipinus į žardą, su šunimis užpjudyti, ar, už karklynu pastačius, su grybų kotais užmušti, ar, palaipinus ant stogo, drobynas atimti, ar, pastačius ant lipto, pastumti į upį be ramčio, ar, tiesiau sakant, pakarti ir priartinti prie dangaus.
    Mes tada, žemiaus su savo rankomis pasirašę, dabodamys tuos garsingus įstatymus, nusprendėm didį melagį Vaištarą pakarti.
    Pakorę nemažą pelną gausim, nes iš karuonies makaulės bus liktarna, iš akių spunkos, iš nosies šnipkos, iš dantų priekalai, iš liežuvio kylys, iš gerklės trūbas, iš stemplės virvė, iš pilvo būgnas, iš grobų vėdarai, dešros ir strūnos, iš šonkaulių ekėčios, iš plaučių dumplės, iš rietkaulių kočėlai, iš stabukaulių patrubočiai, iš rankų grėbliai, iš letenų kultuvės ir iš nagų guzikai.
    Bet kam čia ilgai tauzyti ir skaityti - imkit, vaikiukai, ir tempkit. Po ta ištarme savo rankas pridėjo: Kazlmieras Dargis, Pilypas Pilvočius, Jonas Kupročius ir kiti.

    Vaikiukams už piršlį capt capt sukibus, marti, šmurkšt atskubėjusi, šmakš užmetė ant kaklo piršlio abrūsą ir per tai parodė dovenojanti piršliui visas melagystes. Sūdžios todėl paleido piršlį, bet idant ištarmė nepaliktų neišpildyta, pakorė liečyną it žmogus apdarytą. Linksmas piršlys šokinėjo ant viena koja, skripkoriui pagaliaus nečirškinant.

    Pabengę reikalą su piršliu, visi svečiai sėdo valgyti, pavalgę pilvais varinys išėjo į kiemą, tame dar šoko lig brėkštatn; ant galo išvažaivo namon.
    Aš per tą visą parėdką buvau, trypiau ir šokau kiek tinkamas. Pats dar čirškinau, kitus šokti mokiau ir jaunuosius apsiuvau. Už tai davė man stiklo batus, sviesto brylių ir popieriaus šarką. Su ta drapana pasipuošęs, išėjau oran, vos stojau ant akmenio - susikūlė mano batai, dar koją perdūrė. Įspindo saulė - sutirpo mano brylius, sutepė drapaną, nulijo - ištižo mano šarkas. Taip tai bengias ant svieto užmokesniai, visi nuo vyresnybės duoti papuošimai. O žmonės tačiaus jais džiaugias it vaikai, šukelę stiklo radę.
    Atbuvęs parėdką ir darbą prie Stasiulio pabengęs, panorau aplankyti savo Tėvynę Palangą, nes pasiilgaus jūsų. Perėjau keletą parakvijų, niekame neužkliuvęs, apsistojau prie turtingo žmogaus Jono Čiudžo Kvėdainės parakvijoj. Kaip čia man klojos būti, apsakysiu atentį vakarą, nagis eikim gulti. Tai man pasakius, visi sukilo ir ėjo ilsėti.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page