r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Dešimtas vakaras

    Domicelei ištekėjus, ir aš nuėjau į Raguvos parakviją. Siuvau Užuprūdžių, Rokiškės, Žiliškių ir Bajoriškių ūlyčiose. Tuo tarpu ponybė pradėjo bažnyčiose kaži kokias ten giesmes giedoti, kurių vyresnybė neužkenčia. Ponios apsidarė juodai. Visa tai rodė juodą debesį nelaimių antslenkant. Ką aš, nors jaunas, matydamas, tylėjau it žuvis vandenyj ir tyčiomis ėjau siūti prie plikių žmonių, kad manęs bajorai nerastų ir neįtrauktų į savo draugystę.

    Pasibengė 1862 metai; žmonės pradėjo pasakoti Žaliojoj girioj apie Karsakiškę susirinkus daug jaunūmenės po valdžia kaži kokio Liutkevyčios. Įvairūs garsmai, pašnekesniai gandino žmones. Kas dieną galėjom girdėti čia lenkus susimušus su maskoliais, čia sugavus, į kalinį išvežus, čia kurį pakorus. Visa tai girdint, šiurpulys ėmė, baugu buvo ir klausyties. Aš, nuėjęs į Karalių ūlyčią pas Joną Karalių, ilgai tylomis siuvau. Ir į bažnyčią, girdi, nuogąstavom beeiti, kad sukilusieji į vargus neįtrauktų.
    Naujiems žalnieriams pradėjus Karalių ūlyčioj jautoties, aš šmakš ištvylinau į Šeduvos parakviją, į Gelbogalo sodžių, ir gavau darbo prie gero žmogaus Liudviko Milanauskio. Apsiuvau jo sūnų Mykolą ir dukterį Karolinką, kuri buvo man giltiniop patikusi, bet ar tuokart galėjo kas mislyti apie moterystę? Smertis kožnam buvo ant nosia, todėl apie tą ir mislijom. Kas galėjo numanyti, kuri pusė kumet atėjusi kokius padarys ermyderius. Juk tai tankiai nedrįsom ir grinčioj nakvoti. Aš, girdi, liuobu, nuėjęs į daržinę, įsikasęs į šieną miegoti.

    Čia jausdamas pavojų, išsprukau į Šidlavos parakviją, perbuvau daugiaus ne mėnesį Aukštinės sodžiuj pas išmintingą ūkinyką Joną Laurinaitį. Paskiaus nutekau į Bogušaičių sodžių pas ūkinyką Liaugaudą. Tytuvėnų miškuose mūsiesiems su maskoliais kariaujant ir audrą verčiant, aš pašmurkš pakrypau į Betygalos parakviją, į Bernotų sodžių, kame pas Aleksių Močiulį darbavaus. Tas išmintingas žmogus pats mane slėpė.
    Čia pasiuvęs ką reikiant, išdūrinau į Raseinių parakviją, į Giedraičių sodžių, pas Petrą Klikną. Jo pati Ona, dievobaiminga motriškė, apgynė mane nuo žmonių, kurie norėjo, kad eičiau drauge su Vaitku mušti lenkų.
    Vieną šventą vakarą, namiškėms mergelėms susirinkus į trobą, aš padainiavau šiokią dainelę:


Dainė 

Rūtų darželyj žyd puikios žolelės, 
Tenai vaikščioja padorios mergelės. 
Norint nuo darbų pavargusios būtų, 
Bėga veikiausiai aplankyti rūtų.

Tenai atranda dėl savęs patieką,
Svieto marnastis tur visas už nieką, 
Tenai atsimen ant Dievo galybės, 
Kada prisiveiz žolelių gražybės.

Bėda panelei, kuri pasileido, 
Cnatas panystės už nieką paleido. 
Rūtų vainiką po kojų pamynė, 
Kitą dėl savęs iš virkščių nupynė.

Sunku atminti ant tokio stono, 
Kursai velniuką priim už poną. 
Šioj žalioj girioj ir linksmame gojuj 
Tek sriauns upalis kai linksmame rojuj.

Linksma ten būti, amžių trumpinti, 
Bile dūšelę kaip nor išganyti.

   Ta dainė mano ne visai mergelėms tepatiko, dėl to ir sakė"Et, kas čia per dainė, kaip giesmė."
    Mergaitėms dainiuoti nenorint, aš skripyčias ištraukiau. Visi, pagaliaus tėvas su motyna, kaipo neseni, šokti pradėjo. Paskiaus išsimankštinusys sakė man ačiū ir tarė: "Et šioj gadynėj nelaimingoj patys tiktai rūpesniai mumis vargina, gražu bent per valandą jų neminėti."

    Iš čia pakliuvau į Markiškius pas Stanislovą Sėmošką kurs gyveno be moters viengungiu. Kaži kokį vakarą besišnekėdamas pasisakiau sugebąs naujas giesmes parašyti. Šv. Stanislovo giesmė yra kantičkose, todėl ūkinykas ir nereikalavo, kad apie jo užtarytoją rašyčiau ką naują. Bet antsiklimpo jo brolis Motiejus, kurs sakės amžiuj savo negirdėjęs giesmės apie ta šventąjį, todėl ir turėjau parašyti giesmelę, kurią čia padedu.


Giesmė apie šventą Motiejų apaštolą

Gaida kaip Vardan Tėvo galingiausio

Kristus ant žemės būdamas, 
Pilną amžių turėdamas, 
Ėjo krikštyties pas Joną 
Sriaunioje upėj Jurdono.

Tujaus po to krikšto savo 
Du mokytiniu įgavo.
Tuodu drauge su juo ėjo, 
Namų Kristaus klausinėjo.

Kad vierą skelbti ketino, 
Dvylika jų pavadino. 
Vos tų maž tesant datyrė, 
Septynias dešimts paskyrė,

Kuriuos skaityti pradėjus, 
Randas ir šventas Motiejus. 
Tas su Kristu eidams drauge, 
Kaip galėdams aną slaugė.

Kur Viešpats eiti žadėjo, 
Čia šis pranokti turėjo. 
Paprastai dvijau keliavo, 
Skelbė einant poną savo.

O taip Viešpats laiką gavęs, 
Kur į miestą atkeliavęs, 
Rado jau surinktus žmonis -
Sveikus ir silpnus ligonis.

Tuos visumet žodžiu gydė, 
Ką kiti žydai išvydę 
Krūvomis nešė sergančius,
Sveikais palikti geidžiančius.

Kristui čia amžių pabengus, 
Paskiaus į dangų įžengus,
Švents Motiejus, kaip jam tiko, 
Su apaštolais paliko.

Judošius kad pasikorė, 
Apaštolai liko dori,
Bet nebteko dvyliktojo, 
Ką šventas Petras dabojo.

Būriui katalikų tarė:
"Žinot ką Judošius darė:
Nuo vyskupystės atkrito, 
Į jo vietą rinkim kitą."

Švents Motiejus su Barnabu 
Buvo mokytiniu labu. 
Tuodu krūvoj kad pastatė, 
Šviesybę dangaus pamatė,

Kuri rodė iš tų dviejų 
Reikiant išrinkti Motiejų. 
Motiejus todėl patiko 
Ir apaštolu paliko.

Paskiaus Dvasią Šventą gavo, 
Viešpačiui tikrai tarnavo. 
Kad apaštolai paskydo, 
Įvairius kraštus išvydo -

Ir Motiejus nesėdėjo, 
Makedonijon nuėjo. 
Čia pagonis vieros mokė, 
Neskirdams žmogaus nė kokio.

Kurs į Kristų įtikėjo, 
Tujaus krikštą apturėjo. 
Ilgai darbavęs toj vietoj, 
Nuo Viešpaties jam žadėtoj,

Sugrįžo į Palestiną, 
Nes čia mokyti ketino, 
Bet čia tas darbas nevyko, 
Žydai dideliai įpyko.

Keli staiga jį apšokę, 
Dabar ir kitus primokę,
Su akmeniais šventą mušė, 
Tačiaus tebebuvo dūšia.

Kad žydai didžiai įnirto, 
Su kirviu galvą perkirto. 
Tuokart jau šventas nebstengė,
Gyvybą savo pabengė.

Nuėjęs Viešpatiep savo, 
Amžiną atilsį gavo. 
Šlovė tau, šventas Motiejau, 
Varguose mūsų globėjau!

Išmelsk tos mylistos Dievo, 
Mūsų geriausiojo tėvo, 
Idant paveizdą sekdamys, 
Vierą savo mylėdamys,

Viską dėl tos kentėtumėm, 
Galvas savo guldytumėm, 
Nesgi katalikų viera 
Viena išganinga tėra. Amen.

   Ta giesmė didžiai patiko Motiejui, todėl, girdi, ištraukęs abrenčkavą muštinį, brink metė man ant stalo. Bet aš nepriėmiau ir sakiau: "Nereikia to, tėvai, aš rašiau tiktai dėl garbės Dievo, užmokesnio nenoriu." Pasiuvęs čia ką reikiant, leidaus į Viduklės parakviją į Erdiškių sodžių pas Julijoną Stasiulį ir jo moterį Kotryną, kame gavau daug darbo.

    Man, kaipo jaunam, gerai čia atsiėjo būti, nes didžioj šeimynoj sukliaudamys galėjom ne vien dirbti, bet ir pasilinksminti. Vasaros buvo laikas, diena šilta, graži; pirmojoj nedėlios pavakarėj, iš bažnyčios sugrįžę, susėdom visi pablaka ant veja ūksmėj klevo ir pradėjom juokuoti. Sėdėjo drauge Stasiulio sūnūs: Jūzupas, Mateušas, Simonas ir Rapolas. Dukterys: Petronelė, Veronika, Monika ir Rozalka. Norėdamas mergaites pradrąsinti, šiaip padainiavau:


Dainė 

Perleidau metų apie šimtą kokį, 
Datyriau būdą moterų visokį. 
Septynias pačias vedžiau lig šios dienos, 
Bet negailėjaus numirus nė vienos.

Pirmą parvedžiau iš turtingo stono, 
Įnešė dalies pusę milijono. 
Bet per bankietas, išeigas, puikybes, 
Pakleidė dalį ir mano gėrybės.

Kad ją pabariau, per nedėlią verkė, 
Susirgo staiga ir akis užmerkė. 
Geisdams taisyti suardytą butą, 
Parvedžiau plikę, dar vardu Birutą.

Ta, užmiršusi vargus, bėdas savo, 
Iš mano gero ragelius įgavo. 
Kilo tarp vedums gyvenimas baisus. 
Numirė vargšė, nebuvo kas taisąs.

Trečią parvedžiau gražią paveizėti, 
Biesas jai davęs daug genčių turėti. 
Tie kaip pradėjo per metus viešėti, 
Nebteko manie kur bepasidėti.

Išvežė pačią, kurią gan mylėjau, 
Bet su tuo kartu daugiaus nebregėjau. 
Bevažiuodama per didelę girią, 
Sušalo baisiai ir spėriai numirė.

Ketvirta buvo padori žmonelė, 
Bet per nelaimę gėrė orielkelę. 
Ta man pagimdė gan derlingą vaiką, 
Kurį lig šiolei man Viešpats užlaiko.

O moters mano kada per daug gėrė, 
Ir pati, girdi, neilgai tetvėrė. 
Penktoji buvo protinga ir smulki, 
Kuri paskaitė ir mane už mulkį.

Ta savotiškai kaip sutaisė butą, 
Iš didžio proto ir pati pasiuto.
Sirgdama baisiai manie įkyrėjo, 
Nes sargą prie jos laikyti reikėjo.

Šeštą parvedžiau, ir sakyti gėda, 
Nes dar bjauresnę už pačią pelėdą. 
Ta prigimimą perkeisti norėjo, 
Per kiauras dienas zelkoriun žiūrėjo.

Visa jos dalis ant muilo pražuvo, 
Bet netikėjo, jog rauplėta buvo. 
Susirgus daugel daktarų sutraukiau, 
Pakol laimingai jos smerčio sulaukiau.

Sekmą parvedžiau klioštoriuj augintą, 
Bet nė prie kokio darbo nepratintą. 
Ta nežinojo, kaip žąsis perinti, 
Diegti kopūstus, vištyčius auginti.

Būdams be kokios namų gaspadinės, 
Murksojau tačiaus, verkiau nusiminęs. 
Tariau, jog jauna atims mano turtą 
Ir užbers akis vyro savo kurto.

Tačiaus ir tos dar pabangos sulaukiau, 
Į laidotuves giminę sušaukiau.
Teisybę sakant, anų nemylėjau, 
Todėl ir visas už nieką turėjau.

Bet retai kuriai užbloškiau per žandą, 
Tačiaus nė vienai nenusukau sprandą. 
Išmirė visos per savo kaltybę, 
O žmonės kaltin mano nedorybę.

Tiek pačių turėjau lig pat šios dienos, 
Daugiaus nebvesiu lig smerčio nė vienos.

   Man taip dainiuojant, visos mergelės juokės; aš priverčiau, kad ir pačios padainiuotų. Kaipogi Petronelė šiaip sūkuro:

Dainė

Gerai, Dieve, padarei, 
Kad jaunystę sutvėrei. 
Tas yra stons puikesnis, 
Už žemčiūgą brangesnis.

Norinčios tą laikyti, 
Panų stoną pildyti, 
Kaip darželyj žolelės, 
Taip padorios panelės.

Kaip ant dangaus žvaizdelės, 
Taip žib doros mergelės, 
Jei panystę mylėsi, 
O prieš žmones tylėsi.

Ką ant savęs girdėsi, 
Kantrybėj nukentėsi. 
Paskiaus danguj sėdėsi 
Ir Viešpatį regėsi.

Jaunikaičiai, mergelės, 
Žydit kaipo žolelės. 
Daug ir pievoj žolelių 
Ir įvairių lapelių.

Kas ten anų žydėjims, 
Vasarvidžiu kvepėjims! 
Jaunikaitis ateidams 
Ir su dalgiu nukirsdams.

Ir paukštelis ant oro, 
Negaudamas sau poro, 
Garbin Dievą lakiodams,
Savotiškai cypčiodams.

Daug yr gražių paukštelių 
Ir įvairių balselių, 
Kas ten anų giedojims, 
Pavasarį čiuldėjims!

Žadin žmogų miegantį, 
Linksmin keliu einantį.

   Tos dainės išklausę, prispyrėm, kad Verelė panainiuotų. Ta pradėjo:

Dainė

Oi broliukai, negerai, 
Taip elgdamos padarai, 
Kad mergeles masini, 
Anų šlovę gadini.

Į karčemą įvedi 
Ir šnekinti pradedi, 
Pasvadini už stalu, 
Perki midų ir alų.

Kad po širdies mergelė, 
Daryk greitai veselę. 
O jei kita patiko, 
Pinigalių nebliko.

Tai negeras paprotys, 
Kad darai kaip beprotys. 
Ar gerai, kad nupliksi,
Paniekintu paliksi.

Su vandeniu mylėsi 
Ir nairyties turėsi.
Mes nenorim, teneperk, 
Ir paskiaus pats teneverk.

Telaiko paskutinį 
Senų dienų muštinį. 
Mums tiktai galvoj yra 
Atrasti gerą vyrą.

Mylimasis išjojo, 
Apsčius kraštus dabojo. 
Kas tą žino, ar parjos, 
Ar prie manęs apsistos.

Sunku naktį miegoti, 
Sunku dieną vaikščioti. 
Aš nuliūdau be tavęs, 
Neapvežu nė savęs.

Ką išgirdęs vaikiukas, 
Mylimojo broliukas, 
Tarė: "Neverk, mergele, 
Gerų tėvų dukrele,

Sugrįš tavo vaikelis, 
Mano mylas brolelis."
Atėjo rudenelis 
Ir parjojo bernelis.

Aš bažnyčion važiavau, 
Mylimąjį įgavau.

Dainė

Kada pradėsiu dainiuoti, 
Teikitės, panos, daboti. 
Tarsiu: argi reik tekėti, 
Jaunikaitį mylėti?

Saldūs yra žodžiai mano 
Dėl tų, kurie juos išmano. 
Žyd mergelės kaip roželės 
Arba darže lelijelės.

Puošias gražiai ir šukuojas,
Žiūr, be vaikinas dabojas. 
Nors iš tolo kurs atjotų, 
Bile tiktai nemaluotų.

Bile pažadėtų vesti 
Ir niekumet nepamesti. 
Oi sesele mano myla, 
Kokia tai gadynė kyla?

Duodi berneliui rankelę, 
Nesakai jau nė žodelio. 
Rasi tavęs nemylės, 
Rasi pabaręs užtylės.

Didžiai tuo kartu raudosi,
Kame paguodos ieškosi?
O gal gausi didžiai gerą, 
Kokių šiandien mažai bėra.

Toks tai tave priviliojo 
Ir žiedelį dovenojo. 
Oi, teisybė, seserele, 
Ar nežinai kas, širdele?

Už tą sugrobė vaikiną, 
Tai mergaitėms ne naujyna. 
Namuose ir prikalbėjo, 
Slaptoj laikyti žadėjo.

Aš nuėjau į bažnyčią, 
Kunigs lip į kozelnyčią, 
Ir perskaitė mano vardą, 
Pervėrė širdį kaip karda.

Visi į mane stebėjos, 
Kits ir juokties nedrovėjos. 
Ar tu akių neturėjai, 
Kad su anuo suderėjai?

Jau ir užsakai išėjo, 
Gentis pakviesti reikėjo. 
Pakviečiau ant panedėlio,
O mano širdelė gėlė.

Suvažiavo svečių būrys, 
Nebužsidarė nė durys. 
Visi mane pasveikino 
Ir už stalu pasvadino.

Baigias mano jaunos dienos, 
Džiaugias iš to kožnas vienas.
Ein marčelka per kiemelį, 
Atneš rūtų vainikelį.

Apstoj jaunos merguželes, 
Supin manąsias kaseles. 
Sagsto kaspinų daugybę,
Padidin mano gražybę.

Seg taipogi vainikelį 
Ir antmaun aukso žiedelį. 
Muzikantas griež be galo, 
Sveteliai nesėd už stalo.

Šok vaikiukai ir mergelės 
Lig pat pačios pusnaktelės. 
Motynelė pavargusi, 
Jau atilsio pameilusi.

Tar: "Sveteliai mano geri, 
Pavalgykite večerę, 
Gerkit gerai ir nebtrypkit, 
Bet į šalį nepakrypkit,

O po valgio dailiai gulkit, 
Tik nė vienas neprapulkit." 
Aušta uternyko diena, 
Perprašymo kožno vieno.

Visi sveteliai sukilo, 
Vyriški pirma prabilo:
"Kelkitės ir jūs, mergelės, 
Aptaisykite galveles,

Gerais rūbais apsimaukit, 
Nieko daugesniai neblaukit;
Laiks į bažnyčią važiuoti, 
Arklius kinkyti, balnoti."

Jaunoji puolė ant kelių, 
Meldė žegnonės tėvelių.
Tuodu meilingai žegnojo,
Visa ko gero lūgojo.

Nestebėkitės, mergelės, 
Ateis ir jūsų dienelės. 
Vyrai dabar kraipė batus, 
Pakol susėdo į ratus.

Dainiuodamys išvažiavo, 
Kiti tankiai pui pui šavo. 
Nuvažiavę į gaspadą, 
Zokrastijoną atrado.

Tas pas kleboną užprašė, 
Kame jauni užsirašė. 
Davė vandenies skleinyčią 
Ir nuvedė į bažnyčią.

Uždeg žvakes ant altoriaus, 
Nėra namie kamendoriaus. 
Klebonas senis atėjo,
Gražiai giedoti pradėjo.

Vargamistra spaud vargonus, 
Linksmin svetelius ir ponus. 
Bet jaunoji miauzg kaip katė,
Stebis vaikiukai pamatę.

Dabar sako: "Juk norėjo, 
Neverčiama suderėjo, 
Ko gi nugis verk, bjauriojas. 
Ar jaunuoju nedabojas?"

Klebonas suriš rankeles 
Jaunikaičio ir mergelės. 
Jau to ryšio nieks nepertrauks, 
Amžiaus galo pakol sulauks.

Štai važiuoj namon po šliūbo, 
Jaunoji permaino rūbą:
Vietoj rūtų vainikelio 
Maun ant galvos kepurelę.

Gyven jaunojo namuose, 
Darbuojas kaipo savuose. 
Bet tas piršliukas melagis, 
Pasišiaušęs tarsi dagis,

Didžiai daug ko primelavo 
Ir mergaitę gan apgavo. 
Lipšnų liežuvelį plakė, 
Nėra to viso, ką sakė.

Reik aną gerai pabarti,
Kiti linkėtų pakarti.
Vyrai, nusprendę kartiną,
Gan prie dangaus priartino. Galas.

   Tos dainės toli užsitęsė, iš tos priežasties, Rozalkai nebliepdamys dainiuoti, sukilom ir ėjom atsipūsti. Bet ir mes, motynele, eikim gulti.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page