r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
Prakalba

    Kaip viskas pasaulėj persimaino, taip persikeis ilgainiui ir žmonių papročiai. Ką aš numanydamas, ėmiau ir surašiau ne vien papročius, bet ir juokavimus žmonių mūsų gadynės. O tai dėl to, idant atenčios giminės žinotų, kas tiko žemaičiams su lietuviais gale mūsų devynioliktojo amžiaus. Žinodamas lietuviams užvis tinkant daiktus Dievo, tyčiomis įkaišiau še ne čia naujas šventas giesmes. Jei ta knygelė patiks mokantiems skaityti, tegul skaito, o jei nepatiks, lai sviedžia į pakurtą pečių. O nors taip katras padarys, tačiaus užliks kame nor bent viena, kurią atenčios giminės juokdamos skaitys.
    Nusimanau ne viską tesurašęs, bet turiu viltį atsirasiant mokytą vyrą, kurs mano paveizdą sekdamas, surinks ir likusius dalykus.
    Vardai miestelių ir ūlyčių, arba sodų, toj knygelėj priminavoti, taipogi vardai ir pavardės žmonių nėra išmislyti per raštinyką, bet tikri.

Tankiai su sermėga apsivilkusi vaikščioja tikra išmintis.
Priežodis

    Pačiame pajūryj, Palangos miestelyj, buvo ūkinykas, vadinamas Jonas Viskantas, pasiturįs ir katalikas. Kurs, vedęs moterį iš kretingiškių Elzę Šikšnalę, turėjo sūnų, vardu Jūzupą. Tą vaiką pramokė truputį rašto Palangos altarista kunigas Jonas Baužinskis.
    Jau paūgterėjusį sūnų tėvas vedė su savim silkelių žvejoti, pleksnių gaudyti, menkių meškerioti ir vilkti iš jūros kerpes su gintarais. Bet žuvies neblaimėdamas, vieną kartą sakė moteriai savo: "Ar žinai ką, motyn: mūsų pajūrio smiltys maž teduoda duonos, aš ketu Juzę nuvežti į Klaipėdą, kad amato išmoktų." Atsakė Elzbietė: "Teisybė, amatą mokėdamas, nepritrūks duonos."

    Taip pašnekėjęs tėvas vieną rytą pakinkino arklius, pasvadino į vežimą vaiką ir vežė į Klaipėdą kaip ožaitį į turgų ve ve bliaunantį. Nuvažiavęs pristatė Juzę prie vokyčio meistro kriaučystos mokyties ant dvylikos metų.
    Vos trejetui metelių praslinkus, parėjo į Palangą Juzė. Tėvas, jį pamatęs, tarė: "Kas tai yra, sūnau? Ko sugrįžai? Ar tai viešėti, ar su visu?" Šis atsakė: "Tėvali, su visu, ne vien parėjau, bet išbėgau, nebgalėjau bedatūrėti. Meistras mano piktas be galo, kad jį giltinė pagautų: vos, girdi, išėjęs į miestą, truputį patruksiu, tujaus sugrįžus šmiaukš šmiaukš su bizūnu per nugarą. Dabar sako: "Tu, leiši, rakali, valgysi mano duoną, o nieko nedirbsi, aš tau parodysiu, kame blezdingos žiemavoja!" Atsakė tėvas: "Meistras tau davė šmiaukš šmiaukš su bizūnu, o nuo manęs gausi čakš čakš su lazda; ko grįžai nelaiku, mokslo nepabengęs?" Juzė, ranką tėvo bučiuodamas, tarė: "Nebreiks to, tėvali! Aš jau moku gerai čikš čikš sukirpti ir dailiai susiūti. Ponams drapanų nesiūsiu, bet žmonėms; dėl dirbimo mažiaus teuždirbsiu, bet duonos turėsiu."

    Motyna, pamačiusi seniai beregėtą sūnų, didžiai prasidžiugo ir meldė vyro, idant leistų vaikui namie paviešėties bent dvejetą nedėlių.
    Jūzupas beviešėdamas pasiūdinos sau juodą šikšnos skrynalę su pasamonais, sudėjo į tą marškinius, skepetus, gelumbės jupelę, siuvamąjį žiedą ir žirkles, pasakė tėvams sudievu, apsivilko su trumpu šarku, apsimovė su bryliu, apsiavė prūsų papročiu su klumpiais, įsikabino į kukšterą savo šikšnos skrynelę, gavo nuo tėvo tris rublius ir iškeliavo Kretingon linkan.

    Išeidamas Juzukas turėjo vos aštuoniolika metų amžiaus savo. Akys jo buvo rudos, plaukai garbanoti, veidas baltas, augumas vidutinis, pats tiesus ir liemeningas it nendrė. Žodžiu sakant, gražus buvo jaunikaitis. Klaipėdoj išmoko dar su skripyčioms dzirzginti ir dėl to tas visumet skrynelėj nešiojo.

    Sulig diena išėjimo pragaišo, kaip į vandenį įkrito, veltui užvis Viskantienė teiravos, klausinėjo žmonių, atvažiuojančių į Palangą žuvies pirkti. Visi sakės nežinantys, negirdėjusys apie jos sūnų. Raukės nemitusi motyna ir kartais ašarojo. O Viskantas, tai kaži kumet pamatęs, sakė:"Ko miauzgi kaip katė, pelę vaikams nešdama, juk jei vedums vaikas būtų pritrūkęs duonos, skelbtųsi; tur būti jam gerai tarp žmonių, kad nė vėjas nuo jo nepučia." Moteris atsakė: "Je je, rasi kame numirė." Tarė vyras: "Mirdamas būtų pasisakęs, iš kur esąs, o žmonės palaidojusys būtų vedum žinią davę."

    Keturiems metams nuo išėjimo Jūzupo praslinkus, rudeniop įvažiavo kaži kas brėkštant prie Viskanto su gražiais ratais, su trimis dailiais bėrais arkliais ir su motriška, kuri ant keliais turėjo vaiką. Elzbietė, šokusi prie lango, tarė: "Kas čia, meldžiamieji, įvažiavo? Nee, bene Juzė tiktai? Vardan Viešpaties, kame butų tą motrišką gavęs?" Tai pasakiusi, spruko pro duris, sutiko savo sūnų ir pradėjo iš džiaugsmo verkti. Suėjus į trobą, arba grinčią, Juzukas pabučiavo kelis kartus rankas motynos savo ir atsiliepė: "Motynele, šitai sūnus mano Kazelė, šitai moteris mano Domicė." Atsakė motyna: "Nu, gerai, gerai, ačiū Viešpačiui, kad gyvas tebesi, aš kartkartėms meldžiaus už dūšią tavo ir tariau jau mirus. Joni, bėk tu šarpiai į miestelį, paieškok tėvą ir pasakyk Juzelę parvažiavus." Jūzupas, pamatęs tėvą pareinant, išskriejo lig vartų jo sutikti ir abi ranki pabučiavo. O tėvas tarė: "Nu, garbė Dievui, kad susivokei; no motyna jau ir akių pritrūko beverkdama." Įėjus į trobą, Jūzupas tarė: "Šitai, tėveli, gera moteris mano Domicelė, šitai ir sūnus mano rubuilis Kazė, nuo šv. Roko jau antrus metus užkliudęs. Labai yra geras, nes pieno sriubt sriubt dienos būvy pusgorčių išgeria, o košė negal nė pasirodyti, tujaus perima ir prašo motynos daugesniai niam niam sakydamas." Tarė Viskantas: "Nėra ko už tą pykti, kas gerai valgo, tas yra sveikas, bus iš jo stiprus darbinykas."

    Po to šnekesio visi susėdo, o Elzbietė sakė: "Rasi ir alkani esate, reikia patiekti valgį." Tai tarusi, išėjo į priemenę ir liepė mergelei ugnį sukurti. Kuri sukūrusi pakaitino saldaus pieno ir išvirė bulves, arba roputes. Tas ant stalo padėjusi, atnešė bliūdą pieno rūgšto su bliūdaliu kastinio. Visi kėlės, sukalbėjo poterus ir sėdo valgyti. Kazė drožė atsispirdamas saldų pieną. Pavalgę sukilo, poterus atkalbėjo ir pabučiavo tėvams rankas. O jogei buvo kelionėj pavargusys, ėjo tujaus gulti.

    Ryto metą Viskantienė išvirino pusrytei rūgštą roputynę su džiūvusia avienos meisa, kuri visiems dideliai patiko. Jūzupas pavalgęs tarė: "Ačiū tau, motynele, seniai buvau besrėbęs taip skanaus viralo! Mano Domicė sugeba skaniai virti, bet motynelės valgis visumet yra skanesnis, arba gardesnis."

    Domicelė tujaus užsigeidė eiti į pajūrį, nes jūros niekumet buvo nemačiusi. Jūzupas pakinkė arklius, pats važiavo ir nuvežė moterį su vaiku. Arkliai, pamatę vilnis, pradėjo baidyties. Domicelė, išsėdusi iš ratų, sudrebėjo, klaupės, persižegnojo ir tarė: "Oi Viešpatie Dieve, kaip tu didis esi, kurs tokius vandenis sutvėrei! Gerai tai sakote: Palanga pasaulės pabanga, kurios aš amžiuj savo netariaus regėsianti." Atsakė Jūzupas: "Ne pabanga, už tos jūros yra Žvėdų žemė, bet jogei jūra yra plati per penkias dešimtis mylių, todėl antro pašalio negalim matyti."
    Diena buvo saulėta, gan šilta, todėl Kazė, ant smiltyne pasvadintas, kaip jei kiti vaikai, į pajūrį atvesti, pilstaliojo smilteles ir gražius akmenelius rinko. Burną pagaliaus savo su tais prikišo. Visi, prisistebėję kiek tinkamys, grįžo namon.

    Po gerų pietų Jūzupas sukinėdamos tarė: "Nu, kas dabar bus: gurkš gurkš gerai privalgėm, nors eik gulti." Viskantienė atsakė: "Galit valandą pagulėti pakaičio, bet neilgai, nes aš noriu, kad man papasakotum apie visą savo kelionę, kurioj buvai, išėjęs nuo mūsų. Kaip tau klojos ir iš kur gavai martelę?" Šis atsakė: "Gerai, gerai, motynele, išbelsiu, išpasakosiu su visais išgaliais,bet nugis styri styri eikim gulti." Tai taręs, ėmė moterį savo, įlindo į šalutinę ir atgulė. Begulint atėjo trys susiedai aplankyti Jūzupo ir jo tėvų. Kėlęs Jūzupas pasveikino svečius, sėdos ir tarė: "Nugis išsižiokit, pastatykitės ausis ir klausykit: apsakysiu bent pradžią kelionės mano, nes to nori gera mano motynalė."

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page