r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
VIEŠĖS, ARBA ŠVENTĖS

   Lig nepradėjus pasakoti apie senovės šventes, reikia pirmiau tą stipriai įsitėpti, jog senovėj lietuviai garbino dievą ne verkdami ir rūpindamies. Tai ir jų šventės buvo minavonėmis linksmų nočių, kurias minavodami džiaugės ir linksminos, dievams dėkavodami ir viens kitą vaišindami; kaip yra keturios dalys metų laiko, taip buvo atliekamos ketverios šventės, arba viešės, nuo žodžio visi, jog visi susirinkę viens kitą mylėjo linksmindamies; šiandien dar, tą minėdami, senu įpročiu ant krikščionų švenčių susirinkę gentys ir susiedai turi pasilinksminti.
    Pirmoji šventė buvo pavasario, Trimpos, arba Jorės švente vadinama, kurią, kielei ledą išspyrus ir žiemai padribus, šventino tokiu būdu. Visų pirma kožnoj apygardoj, žiemai padrimbant, visas svietas tiekės visuotinai, alų darė, pyragus, žuvį, mėsą kepė, paskui su savo dievo dovana susirinko į ertus namus, regis, pirmąją dieną balandžio mėnesio. Tuo tarpu mergaitės pasipuošusios išėjo anksti iš kiemo į girią rytų linkan, lig tenai pirmieji saulės spinduliai tvyksterėjo, jos persidariusios į baltus drabužius, basos grįžo namo dainuodamos ir skelbdamos, jog pavasarį sutikusios, visos linksmos šokinėdamos ir ratuodamos; parėjusios į tą kiemą, kuriame visi buvo susirinkę, apreiškė namiškiams ir susiedams linksmą Jorę, arba pavasarį, kurie, prasidžiugę ta linksma naujiena, suėjo į vidų, kame žynys, taip vadinamas kunigas, midaus kaušą, ant stalo, arba skomio, stovintį, paėmęs, tuos žodžius sakė: "Oi viešpatie dieve, mūsų Pergrūdi Perūne, kursai savo galybe sunkią žiemą nuo mūsų pavarei, teikis mums javus mūsų sėtuosius ir sėtinuosius vykinti, idant, jais džiaugdamies, tave garbintumėm, augink šakeles į šakas dėl ūksmės žmogui ir gyvuliui, lapodink medžius, kraudink žiedus, mezgink vaisius ir brandink, idant žmonės, gyvuliai, bitės ir paukščiai gautų sau peną ir, tuo džiaugdamos, tave garbintų. Želdink žoles, veją, puikas ant visos žemės, mes dabar tavęs meldžiam širdingai". Svietas atsakė tuo pragumu: "Linksmą pavasarį mums pagrąžini, tu laukus ir daržus gaivini, girias žaliuodini, suteik viso to, ko mums reikia, idant džiaugtumėmės ir tave garbintumėm". Po tos maldos žynys, įsikandęs taurę ar kaušą, neprikišdamas rarikų, pėr galvą išmetė tuščią, kurią užpakaly stovintieji vėl pagrobė lig ant žemės nenukrintant. Tad pripylė vėl midaus kaušą ir, didžiai drovėdamos, pastatė prieš kunigą, kurs, ją paėmęs, vėl meldės, tardamas: "Oi tu maloningas dieve Perūne, večasis tėve Žvaigždyksti, kurs visus gūži šilima savo ir visiems žibini saule, suteik mums žiburį, šilimą; tu, kaipo viešpats, saugok mus ir vaisius mūsų šį metą nuo žaibų, krušų ir audrų bei vėtrų ir nuo visa gadinančio Pikulio". Po tos maldos žynys, vėl išgėręs midaus taurę, metė per save į užpakalį tokiu pat būdu, kaip ir pirma, kurią stovintieji nutvėrė ir vėl ją, pripylę midaus, liepė pakarčiui visiems po taurę išgerti pradėjus nuo visų godingojo vyro. Paskui vėl pripylė taurę midaus ir pastatė prieš kunigą, kursai, paėmęs ją, taip meldės: "Ai dieve Perūne Pilvyti, gaivink reikalingu lytum ir rasa mūsų javus, žales ir lapus, pripildyk mūsų plačias stogines ir aruodus visu tuo, ko mums reikia, idant, tuo džiaugdamos, tave garbintumėm" etc. Po tos maldos vėl išgėręs taurę išmetė per save, kurią vėl pripylus davė svietui gerti pakarčiui, kursai pagėrus ėmęs giedoti ant garbės savo dievo Perūno. Tuo tarpu kunigai aukavo aukas gyvulių Perūnui, kaipo Pergrūdžiui, Žvaigždyksčiui ir Pilvyčiui, kurių paskui mėsą svietas valgydamas gėrė ir linksminos. Tą Jorę turėjo už globėją ir užtarytoją visų gyvulių, užvis arklių; nesgi šiandien, dar gyventojai, stokodami pašaro ir nesulaukdami žiemos galo, dejuoja tais žodžiais: "Ai Jorutale, Jorutale, kame esi!", apie kurio privalumus viršiau minavojau.

VAINIKŲ ŠVENTĖ, ARBA VIEŠĖS

    Raštininkai rašo, jog pradėję šventinti birželio gale ir šventinę per 14 dienų. Šiandien palaikus tos šventės vadina švento Jono nakčia, kuri visiems yra žinoma; rodos, jog šventino tą šventę minavonei įkūrimo, arba sutvėrimo, šio pasaulio ir visos šeimynos. Pagal nuomonę išminčių tos gadynės, būk Perūnas išperėjęs aukštybėse visą sutvėrimą regimą ir neregimą ir visų šiltąją dieną išleidęs jį į pasaulį tokiu laiku, idant galėtų tenai prakusti, dėl didesnės dar globos įdavęs tai šeimynai ugnį, idant šildydamos kutintųsi, nesgi šiandien dar senu įpročiu yra sakoma: "Tą žmogų yra dievas leidęs ant svieto", nesako yra sutvėręs, kurs žodis, šiandien tebesąs, rodos senovės nuomonę tvirtinti, užvis jog pačiose pirmosiose lietuvių krikščionų knygose, išspaustose 1540, apie sutvėrimą svieto pagal Raštą šventą visur vietoje sutvėrė sako leido, ir taip: leido saulę, leido žvaigždes, leido žvėris ir paukščius etc., it būt kaip koks tėvas perą išgūžęs paleidęs į pasaulį, ką tegalėjęs atlikti tokiu laiku, kuriame nuleistas peras nepragaištų pasauly, nesgi žinoma yra visiems, jog apie šv. Joną oras yra visų jaukusis ir malonusis. Todėl rodos, jog buvo šventė, kaip sakiau, minavonei tos noties įkurta, kurioje visas sutvėrimas buvo savo pradžią gavęs. Todėl, dėkavodami savo Perūnui, arba Tičiui, kurs juos savo šilima išgūžęs kutino, dirbo jam iš jaunų berželių šėtrus, po kuriuos vaikščiodami meldės ir dėkavojo, nes kokios tos maldos buvo ir kaip meldės, nėra randama raštuose, tiktai yra žinomi keli žodžiai vienos giesmės, kurią pradėdami taip būk giedoję: "Titis leido, Titis leido" arba, kaip šiandien kad bažnyčios kalboj sako: "Titis sutvėrė, Titis sutvėrė", kurių žodžių prašaleičiai gudai ir teutonai, kaip viršiau minavojau, nepermanydami parašė, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, garbinantys dievą, vadinamą Didis Ledo, nuo ko paskydo paskui jų raštuose niekų zaunos, no gudai ne vien tuos žodžius, bet ir visą lietuvių senovę pasavino, stigavodami, jog tas Didis Ledo jų dievu buvęs. Nesgi žodis titis, jiems klausantis, pasirodė it būt didis, o žodis leido it ledo esąs, kaip viršiau minavojau, bet ką tie žodžiai jų kalboj reikštų, patys nesupranta ir nežino, kaip juos išguldyti. Prieš tą šventę ėjęs svietas į šventas upes ir ežerus praustis bei mazgotis, idant jaunais taptų, ir kas visa atliko, kaip buvo įstatyta, tas radęsis viena valanda didžiai išmintingu ir galėjęs regėti piktus žmones, žavėtininkus ir raganas. Nebuvo kitos linksmesnės šventės, nesgi pagal pasakas, šiandien dar minavojamas, tą rytą saulė tanciavojusi; paskuoją naktį tos šventės degino tuos šėtrus ir linksmindamos per ugnį šokinėjo, it būt minėdami, jog nuo šilimos prasidėjo ir šilima gyvoja. Taip pat ant tos pačios šventės abydas savo viens kitam dovanoję, per tą šventę visi lygūs buvę, kaipogi didžturčiai vargdienius slaugę. Būt kas būdama, vienok šiandien yra geistina, idant žinovai Lietuvos kalbos surinktų visus palaikus, dar tebesančius, užvis dainas, šiandien dar daugioj vietoj minavojamas ne tikėjimu, bet įpročiu senovės laimingų praėjusių gadynių. Ko gal dar daug rasti Kuršo parubežiuose, kur žemaitis ir žemgalis, arba, kaip šiandien kad sako, kuršininkas, susiėjusiu linksminas senų dienų įpročiu, it būt dar minėdamu, jog anuodu angis buvo tikruoju broliu, nes ilgainiui nedorybė svieto perskiedė juodu dėl savo naudos.

APJAVIŲ VIEŠĖS, ARBA ŠVENTĖ

    Apjaves gėrė, javus nuo lauko nuimdami, tokiu būdu. Ant kalvos padėjo akmenį aukurui. Jei daug svieto buvo, kunigas, jei maž, pats gaspadorius, išėjęs javų piauti su šeimyna ar su talka, visi linksmindamies, jog jaunos duonos prilaukė; visų pirma supiovęs gaspadorius pėdą pamovė ant šmaikščio ir padirvy pastatė. Paskui dėkavojo Pergrūdžiui Perūnui, jog javus pavykino, ir meldė, idant patiems besveikiems leistų juos suvalgyti. Jei javai buvo nevykę, tad maldavo Perūną, idant stiprintų juos kentėti badą it alkį, degindami ant akmens aukas. Po tos maldos šeimyna ar talka kibo į javus, kuriuos netrukdami nuvalijo. Nubengę nupynė vainiką iš varpų, kuriuo apklėstę galvą grakščios ir linksmos motriškės, parvedė ją dainuodami į kiemą pas gaspadorių, kuriam padavė ji ant balto raiščio vainiką, kurį gaspadorius paėmęs dėkavojo darbininkams, o vainiką pakabino ant gembės trobos gale godingoj vietoj. Tuojau ėmė piovėjus vaišinti ir raginti, kurie gėrė ir linksminos per visą naktį, garbindami visados gerus gaspadorius, mokytojus arti ir sėti, bei narsius kareivius, už liuosybę kritusius, ir didžius darbininkus, kas šiandien dar kaip Kalne, taip ir Žemaičiuose yra sekama; vienok geistina būtų, idant žinovai tos kalbos palaikus dainų, dar dainuojamų, surinktų, rasi iš jų aiškiau galėtų išsijautoti apie tą įprotį.

ILGIŲ VIEŠĖS, ARBA ŠVENTĖ

    Tą šventę šventino, javus nuo lauko nuvokus ir rugius pasėjus, beje, kaip šiandien kad sakoma yra, suvisu į namus parėjus arba ant žiemos įsikūrus, nu tad dėkavojo įkūrėjui viso savo labo, aukodami jam pirmskrajus, taip pat valgius, gėrimus, žuvis, mėsą, pieną, medų, midų ir alų visame krašte. Nesgi visa apygarda tiekės tai šventei, midų, alų darė, pyragus kepė. Paskui suvežė visa tą, ką buvo dievas kuriam suteikęs. Susirinkus svietui į didžiai ertą namą, jo kertėse išstatė bosus ir verpeles alaus ir midaus, paskui žyniai padengė stalus ir viduryje aslos sukūrė ugnį pailguotiną, kur atvedė ir gyvulius, vainikais apklėstus, visokios veislės po porą, beje, patiną ir pačią. Tad žyniai ėmė melstis tylu pagal savo dabą, pabengę maldą, ėmė lazdomis tuos gyvulius mušti; visi esantieji tą patį darė lig užmušą, šaukdami: "Tai mūsų žemeliukėms, beje, žemės ūkėjoms, aukaujam ir dėkavojam, jog mums šį metą mūsų javų, daržų, pievų negadinot, o nuo ugnies, geležies, marų, badų ir visokių neprietelių mus saugojot". Nu tad kepė ir virė mėsą pamuštųjų gyvulių. Tuo tarpu motriškosios, užugnėj sėdusios, kviečių plonius, sykiais vadinamus, ant anglių kepė ir iškeptuosius per ugnį mėčiojo vyriškiesiems valgyti. Žyniai tuo tarpu pamokslą sakė svietui apie dabą, būdą žmonių, apie reikalus ūkės ir lietos, apie narsybę ir kantrybę garbingų vyrų, karėse kritusių. Paskui taip sugraudinti žmonės nuo kunigų, kožnas šnibždėjo jiems į ausį savo kaltes ir nuodėmes, kursai, pagrobęs jį už plaukų, su lazda aptalžė, jog jis ne taip elgės, kaip reikėjo doram žmogui; kožnas, nukentėjęs taip savo pakūtą, nusiminęs spūdino šalin. Tą visiems atlikus, paskui grobė pačiam žyniui už čiuprynos ir jį taip pat aptalžė už jo nuodėmes, jog ne taip elgės, kaip jam priderėjo; žynys, sutaisęs savo drabužius, antrą atvejį sakė pamokslą motriškosioms, idant ūkės vilkėjomis būtų, vyrų savo klausytų, namus gerbtų, doromis motinomis ir doromis gaspadinėmis tapti teiktųsi. Nu įvedė su iškilme grakščią mergaitę, baltai apdarytą ir vainikuotą, kuri nešės pilną skreitą keptų plonių ir stojos dešiniąja koja ant zedliaus, ant durų atsisukusi, o kairiąją koją pakėlusis turėjos, kairiąja ranka blaivą kaspiną aukščiau galvos iškėlusis, o dešinoje rankoj tauragę midaus turėdamos stovėjo ir, tokioje stovyloje būdama, meldės tais žodžiais: "Vaisgamtos tėveli, augink mums linus aukštus sulig manim, kad mes plikos nevaikščiotumėm". Tą trigubai pasakiusi, visų pirma išgėrė taurę midaus, antrą kartą pripylusi, išgožė į kairiąją pusę zedliaus, trečiąją taurę vėl pripiltą išgožė į dešinąją pusę, paskui išbėrė aukštyn vienkartu iš skraisto plonius. Tada kritusiuosius į dešmąją pusę zedliaus visi valgė, o kairiosios pusės plonius atdavė vėlėms, kuriuos, nunešę į kapus, į žemę sukasė. Jei mergaitė aukaujanti ant vienos kojos išstovėjo, antra zedliaus neprimynusi, tad atentį metą vylės didžios brandos ir javų vykimo, bet jei su kaire palytėjo zedlių, tad reiškė atentį metą nevyksiančius javus. Paskui motriškosios susikibusios tanciavojo, arba tupiniavo, dainuodamos: "Imkimės varpates, rieskim kuodelius, statykim stakles, Vaisgamta ant mūsų susimils, nesgi Beniutė, visų augalotoji mūsų mergaitė, nenyksterėjusi ant vienos kojos išstovėjo". Ant galo susėdus visiems prie dideliai ilgų stalų valgyti šventos mėsos, žyniai, nupiovę po kąsnelį, mėčiojo į namo kertes žemeliukėms, arba vėlėms, tai yra dūšioms, ant žemės baldančioms, sakydami: "Dieve Žempati, priimk mūsų maldas ir aukas ir leisk vėles eiti prie mūsų stalų tų valgių su mumis valgyti ir ragauti". Tą patį darė ir su gėrimais, nulaistę visų po truputėlį į pastalę, paskui patys gėrė ir linksminos, į trimitus pūsdami, giedodami ir šokinėdami. Ta šventė buvo šventinama minavonei mirusiųjų, dėl to vadino ją ilgėmis, it būt ilgėdamies mirusiųjų tą darantys, arba vėlių dienos, nuo to, jog vėles ant tos šventės vaišino. Nesgi patys, būdami viso pertekę, gailėjos, jog prie tos dievo dovanos nėra jų genčių ir pažįstamųjų mirusiųjų, todėl darė jiems minavonę, vaišindami jų vėles per 4 nedėlias. Vaišino vėles dėl to, jog, kaip viršiau sakiau, buvo dūšios, neatlikusios visą gyvenimą šiame sviete arba nepalaidotos, todėl baldės išbadusios ir gyvuosius trukino ir jiems piktą darė, todėl jas tildydami vaišino, idant pavalgiusios nurimtų ir nebsisuostų. To dar negana buvo, šventę bengdami, kuri ilgiau nei per dvi nedėli pateko, ėjo paskui į kapus ir tenai vėl lapinėse ir šėtruose valgė ir, šmotelius nupiaustydami, mėčiojo po stalu, ir gėrimus taip pat laistė, tardami: "Eikit pavalgiusios ir negadinkit grįždamos mūsų javų". Ant galų galo kaulus gyvulių aukautųjų ir likusiuosius valgius į kapus įkasė ir tenai raudojo mirusiųjų savo genčių ir kareivių, karėj už liuosybę kritusiųjų, kurią maldą vadino raudine. Tokia daba šiandien dar lietuviai apgudusieji, apie pilis Balostekę, Usvietę, Uolą, Tripentę ir Piną upes gyvenantys, tos raudinės minavonę ant kapų tebdaro ir valgius tenai tebneša bei raudine vadina.

KALĖDŲ VIEŠĖS, ARBA ŠVENTĖ

    Kalėdos lietuvių senoje kalboj rodo susitikimą senojo laiko su jaunuoju, beje, senų metų su jaunaisiais. Tą šventę šventino pradėdami naujus metus o bengdami senuosius. Vadino Kalėdomis nuo žodžio kalti, kaipogi minavonei praėjusių metų kalė gaspadorius į trobos sieną vinį arba ragą, o žyniai į žinyčios sieną plytą mūrijo dėl metų žinios, kaip viršiau regėjom. Šiandien dar Žemgaliuose arba kuršininkų namuose gal regėti balkius ir sienas po dvi rindi prikalinėtas briedžių ragų, kurie jau patys, jau jų šakos metų skaitlių rodo. Nėra aprašytų nei maldų, nei aukų tos šventės, vienok nuo jos palaikų, kurie kame-ne-kame beužliko, gal dar sektis, jog svietas taip pat linksminos, kaip jei ir ant kitų švenčių: valgė grūdus, šieną ant stalų paskleidę, žyniai veizėjo į žvaigždes ir lėmė atentį metą, laimingą ar nelaimingą, pagal tą, kokias žvaigždes pirma paregėjo. Paskui vilko bluką per kiemus, beje, senuosius metus, tabalus mušdami, kurių pradžia dainos, toje dingsty dainuojamos, tokia yra. Paskui tą bluką sudegino, kaipo sunkų praėjusįjį metą, vildamies, jog ateinantysis metas bus daug lengvesnis ir nereiks taip sunkiai dirbti, kaip praėjusįjį metą. Sudeginus senuosius metus, motriškosios tuojau parodė lėlę, iš medžio išdrožtą, kurią vyriškieji grobstė, bet motriškosios ją paslėpti turėjo, idant nebmatytų ir nebieškotų.
    Tarp tų metų švenčių, arba viešių, buvo dar mažne, sakau, paviešės arba gėrynės, su šventenybėmis sunertos, kurių apleisti niekas nedrįso, ir taip, įkurės, apkulos, koštuvės, skerstuvės, užvis budynė ir laidosena.

ĮKURĖS

    Įkurėmis vadinos, kad į naujai pastrūnytą trobesį pirmąjį kartą ugnį su didžia goda įnešę asloj sukūrė; žodis įkurės paeina nuo žodžio kurti. Tas įprotis taip buvo saugojamas, jog, to neatlikus, nieksai nesivylė laimingai gyvensiąs naujame trobesy, kas lig šio laiko Kalne ir Žemaičiuose tebėr saugojamas; nesgi, lig ugnies neįnešus, vainikas, pro stogą iškištas, saugojo naujus namus nuo viso pikto. Angis, sukūrus ugnį, įleido į trobą gaidį ir vištą, abu juodu, o į aslos vidurį naujosios trobos įeidami susiedai paritino du duonos kukuliu, ženklinančiu vyriškį ir motriškę, ir kurs iš kukulių berietėdamas apvirto aukštynokas, tas tarp gaspadorių turėjo pirma mirti, paskui prieteliai, gulę asloj naujosios trobos, turėjo tabalus mušti, taip dainuodami: "Toj trobelėj gali laimelė džiaugtis ir gėrėtis". Išeiga bengės gėryne, kurią gerdami minavojo ir garbino vyrus garsius, garbingus gaspadorius, narsius kareivius, karėj kritusius, ir tuos, kurie buvo daug gero svietui padarę.
    Apkulas, arba gaubjaują, nuo žodžių gaubti ir javai, taip pat gėrė javus kulti nubengę: šeimyna, nukūlusi paskuojį rytą, ėjo namo nešina grūdų pripilta rakanda, kurią resnasis vyras paduodamas gaspadoriui apreiškė, jog nubengė javus kulti ir linki jam besveikam juos valgyti. Bengias šiandien dar ta iškilmė taip pat gėryne. Trumpai sakant, kožną ilgą ir sunkų darbą nubengę, linksminos taip, kaip kad linų apminas neseniai dar tebgėrė.
    Buvo dar tarp tų pačių įpročių ir kitos it pačių namiškių linksmybės, arba gėrynės, beje: rudenį gyvulius pavalgai pamušus, prielaidus ir paršus paskerdus, žąsis ir antis papiovus, gaspadorius vaišino savo šeimyną dešromis, vėdarais, riaušiais, kogalvėmis lig persivalgant, kuri vaišė vadinos skerstuvėmis. Taip pat rudenį, bites pašluosčius, midų ar alų padarius, ragino ir vaišino gaspadorius savo šeimyną, kuri vaišė vadinos koštuvėmis, nuo žodžio košti arba gožti, beje, it būt gaspadorius dievo dovaną savo butoje tinkamam pagožęs valgyti. Užvis gaspadinės, norėdamos savo raugu pasigirti savo šeimynai, ragino namiškius pasilinksminti, kurie gerdami visados gyrė gėrimo raugą, arba raugutį; prašaleičiai, nepermanydami jų kalbos, parašė, būk žemaičių dievas esąs Raugutis. Kokią dabą tebsaugoja visoj senoje Lietuvoj apie Pinos pilį ir Tripentę upę iki šiai dienai.

BUDYNĖ

    Ligonis, regėdamos mirsiąs, pavadino pas save kunigą, kursai jį dieną ir naktį sargino ir laimino melsdamos; rodos, jog tie kunigai lygusonys ir tylusonys vadinos, kurie jau yra minavojami sandarose metų 1249 tarp krikščionų ir parusėnų. Tie kunigai sargino ligonius, laimindami lig antrą kartą jaunam mėnesiui įstojant, kuriuo laiku ligonis, maldydamas dievų rūstybę, paskuojus apžadus darė. Jei tas nemačijo, tad kunigai, nuėję į pažinyčį pas šventą ąžuolą ir tenai išrausę pirkšnių iš šventos ugnies, davė ligoniui gerti, kaipo visų didžiausią vaistą, ką ir šiandien dar senu įpročiu tebdaro gumbuodamies. Jei ir pirkšnys nieko nemačijo, tad gentys suėję teiravos tarp savęs, ką turi veikti su ligoniu; jei gentims pasirodė nebišgysiąs, tad ligonis, jei turėjo vaikų, palaiminęs juos, mažąjį sūnų pakėlė savo karšinčium pagal ūkės dabą, įsakęs jiems vienybėj ir meilėj tarp savęs gyventi. Taip parėdžius ligoniui jo gyvenimą ir atsisveikinus jam su gentimis ir susiedais, kunigai, antdėję ant jo galvos pagalvę, arba podušką, nutroškino, nesgi jiems rodęsis toksai smertis dievo malone esąs prieš sopulius, kuriuos ligonis kentėti turėjęs sunkioje ligoje. Tuo tarpu, besergant dar ligoniui, tiekės jau į budynę, darė alų, midų. Mirus jam, tuojau šiltu vandeniu numazgojo nabaštiką ir, apmovę baltais marškiniais, padėjo šaltoj vietoj, nesgi mokėjo nabaštiką taip sušaldinti, jog jis nė vien per kelias nedėlias, bet ir per kelis mėnesius negedo, kokiu pragumu, to nėra šiandien raštuose randama. Paskui siuntė prajovus į giminę mirusiojo žodį duoti tolimiems tolimesniems gentims ir bendrams, jog tas ir tas pasirinko iš šio svieto, idant susirinktų į budynę. Suėjus gentims ir pažįstamiesiems į mirusiojo kiemą, nabaštiką, numazgoję antrą kartą, įkapėmis apvilko ir pasodino krėsle bei vaško žvakes pas numirėlį uždegė, patys, apgėrę pakarčiui midaus ar alaus po kaušą, toj pačioj troboj pasieniais susėdo ant suolų. Tuo tarpu raudės, taip vadinamos motriškosios, su artimaisiais gentimis apstojusios asloj nebaštiką, raudojo, o sėdintieji pasieniais giedojo, budindami nabaštiką tais žodžiais: "Ulele! Ulele! Ko numirei? (Teisiau, regis, bus vėlelė, ne ulelė; dūšia nelaidota vėle vadinos.) Ar neturėjai gražią žmoną, dailų žirgą, rimtą ginklą, darbią šeimyną, didžius turtus, lakius sakalus, greitus pėdsekius? Ko numirei? Ulele! Ulele! Ko nepertekęs buvai, ko stokojai, ko numirei? Ulele! Ulele! Ar neturėjai plačią giminę, turtingus gentis, meilingus bendrus, ko numirei? Ulele! Ulele! Ko numirei, kas tau kaitėjo?" etc. etc. Visa tą minavojo, kas mirusiajam ant svieto maloniu yra buvęs ir kuo jis gėrėjos ir džiaugės gyvendamas. Kad taip budėtojai giedojo, raudės lygiai su gentimis verkė, ašaras į molio ar stiklo kaušelius lašindamos, kurias paskui, supylusios į lakanką, ašarūne vadinamą, padėjo kapuose pas pelenus nabaštiko, kaipo ženklą savo meilės; jei kurs gentis nenorėjo ar negalėjo verkti, tas turėjo samdyti svetimą raudę, kuri jo vietoj raudotų. Ir taip šiandien dar senu įpročiu yra sakoma: "Tas neraudojo savo matušės, ar tetušio". Liovusis giedoti, tuojau gentys nabaštiko ragino budėtojus gerti midų ir alų. Taip budėjo per kelias dienas ir naktis, pagal tą, kaip turtingas buvo mirusysis. Nieksai tenai akivaizdoj nevalgė, peralkusysis tiktai užsikando tylu užkakalinėj troboj. Tokį įpratimą turėjo už didžiai didį daiktą, kaipogi nabaštikas mirdamas visados vieną dalį savo pelno budynei pavedė, nesgi juo daugiau mirusysis turėjo sau budėtojų, juo godingesniu ir garsesniu buvo. Ilgainiui atvejų atvejais nugiedoję ir pakarčiui apgėrę, ant galo kožnas vėl pakarčiui antgėrė patį nabaštiką, sudievu jam sakydamas, ir lūgojo, idant jo tėvus, gentis, bendrus ir pažįstamuosius pasveikintų aukštybėse nuo jo pusės ir su jais maloniai elgtųsi, kaip jei čia su juo ant žemės kad elgės. Paskui lydusonys ir tylusonys išpasakojo gyvenimą mirusiojo ir į vardą jo sakė sudievu paskutinį kartą jo gentims, bendrams ir susiedams, kurį atsisveikinimą senu įpročiu atmenamai dar Žemaičiuose sakė nebaštiką iš namų išnešant, bet ilgainiui kunigai šios gadynės, kad jiems gėdos nedarytų, stipriai užgynė. Išnešę nabaštiką iš trobos, įdėjo į ratus, kurį motriškosios lydėjo lig kiemo galo, o vyriškieji lig kapų visi raiti, plikus kardus iškėlę švytruodami ir uidami šalin Pikulį ir piktas dvasias nuo nabaštiko; vadinos lydėtojais, nuo to, jog nabaštiką į kapus nuleido. Atvežus nebaštiką ant kapus, padėjo į šiaudinę lovą ir pakėlė ant malkinės, lygiai karės žirgą, seidoką, vylyčias, ragotinę, kardą ar kalaviją, visų meilingąjį nabaštiko tarną, pėdsekius ir sakalus, o vargdieniams - namų padargą, ir, ugnį po malkine sukūrus, degino. Pradėjus dūmams rūkti, tylusonys ir lydusonys ėmė vėl giedoti, garbindami darbus ir veikalus nabaštiko, beje, jo karės žygius atliktus ir neprietelius pergailėtus; tankiai žmona, savo vyriškio gailėdamos, lygiai su savo nabaštiku deginos. Tuo tarpu, kaip sakiau, raudės vis raudojo ir ašaras lašino į kaušelius, kiti mėčiojo į ugnį nagus meškos ir lūšies, idant nabaštikas, lipdamas į aukštybes per žiaurų kalną, galėtų įsikibti, kiti, pūsdami į trimitus, trūbijo. Kad jau viena liepsna malkinė tvaskėjo, staiga lydusonys, degančias žvakes aukštyn keldami, sušuko: "Regim nabaštiką ant balto žirgo, žibančiuose ginkluose, ant peties sakalą sėdintį ir į dangų lekiantį didžioj draugėj". Kiti lydėtojai, veizėdami į dangų, atsiliepė tais žodžiais: "Keliauk, vargali, laimingai į antrą gyvenimą, kuriame nebnovys tavęs daugiau nei kraugerys vokietis, nei pasalus gudas, bet tau tenai abudu vergaus amžinai". Sugruzdėjus nabaštikui, supylė pelenus į molinį, ar akmeninį indą ir, tenai segeles, auskarus, žiedus, karolius, aukso retežius, senovės pinigus ir kitus brangius daiktus sudėję, ant galo pastatė jį į kapus, tokiu būdu padirbtus.
    Apsukurtinai padėjo ant žemės kelias eiles akmenų, it pačiame vidury to rinkio suskliautė keturis plokščius akmenis, tarp kurių įstatė minavotą indą su pelenais, kur ir lakanką su ašaromis įdėjo; jei nabaštikas buvo garsus kareivis, daug neprietelių pergalėjęs, tad, ant geležies grandies sumovę, kaukoles garsiųjų jo neprietelių po to indo apačia padėjo ir visa tą uždengė penktuoju akmeniu. Kartais vietoje tų plokščiųjų akmenų krovė krosnį, į kurią minavotus daiktus, beje, indą su pelenais, lakankas su ašaromis ir kitus molio stotkelius su gėralu, sudėjo ir akmenimis užkrovė. Nuo to indo grindo akmenis eilėmis į visas puses it žvaigždės spindulius arba, aiškiau sakant, rindos akmenų taip buvo į krosnį suvestos, it kaip ratpėdžiai į stebulę sukalti. Ant galo tą žvaigždę, akmenimis išgrįstą, ir krosnį apipylė smilčių kalnu, į kiaušį pavėdžiu, kurio didelumas buvo pagal didumą garbės mirusiojo; vadino jį šventu rogu todėl, jog nieksai negalėjo jo pakušinti, nesgi viršiau regėjom, jog kapai jų buvo už šventą vietą turimi. Tokį rogų, arba kapus, pylė visuotinai ne viena diena, bet per kelerius metus, ką gal manyti nuo kapų Parutės, arba Birutės, Palangoj, Živilės ir Lietuvos karaliaus Mintauto, arba Mindaugo, pas Naujapilį, Gedimino, didžiojo kunigaikščio, panemunėj. Supilti tą rogų, arba kapus. mirusiajam kožnas sau turėjo už visų didžiausią godą, nesgi šiandien dar, noris saujelę žemių ant nabaštiko laidojant antbėręs, tarias jau tuo visa jam atlikęs, kuo kaltu yra buvęs; ir taip šiandien dar yra tariama į neturtingą skolininką: "Užmokės, - sako, - su lopeta, kad bent ant kapus benuskubėčiau" arba: "Garbė dievui, dar ant kapų užlenkiau nabaštiką", ir daug už didesnį daiktą turi sau smilčių saujelę ant nabaštiko antberti, nekaip bažnyčioj už jį pasimelsti. Tokių kapų yra dar šiandien visoj Lietuvoj didžios daugybės, ne visados ypatingų, bet tanikiai greta po kelis šimtus vienuose laukuose, užvis didi daugybė jų yra Rogačiovo pilies laukuose, paniperėj, kuriuos šiandien paprastai skitų, arba kailinuočių, karalių kapais vadina; regis, jog ir pilis pati Rogačiovo yra praminta nuo tų kapų, rogu vadinamų; gudai arba lenkai vadina juos šiandien savo kalboj kurhany; girdėjau pasakojant, jog apie Naujapilį vadinąs svietas tokius kapus łotewki, tai yra lietuvių kapai. Paskesniuose dar laikuose, jau krikščionimis tapę, nebdegino nabaštikų, bet į žemę laidojo, pridėdami kardą ar kirvį, motriškosioms varpstę ir kuodelį, midaus plėšką ir vakartį, ant galo parišę po kaklu nabaštikui į raiščio kertę pinigų įmezgė ant kelio.
    Lydėtojai, taip palaidoję nabaštiką, lig nepargrįžę dar namo, dalijos jo pelnu tokiu pragumu. Perdaliję palaikus nabaštiko į tris dalis, išdėliojo juos trijose vietose atstu nuo kita kitos; visų brangiausias daiktas buvo padėtas visų tolimiausiai, juo blogesnis arčiau, visų prastasis it arti, tad lydėtojai raiti nokės, ir, kurs pirmiau prijojo prie visų tolimesnės dalies, tam ji teko, antram - antroji dalis, o trečiam - trečioji, pagal jų greitumą ir skudrumą. Nuo to Vulfstanas, buvęs 10 amžiuje Žemaičiuose sako, mirdami žemaičiai palikimą savo ne gentims, bet narsiesiems išdalija. Paprastai pirmuoju ir visų geruoju palikimu mirusiojo buvo ginklai, paskui drabužiai, ant galo niekniekės. Jei nabaštikas buvo vargdienis, tad išdėliojo pinigus tokiu pat parėdymu, prie kurių lydėtojai taip pat nokės, ir, kurs buvo pirmesnis, tas sau pirmąjį pinigą gavo. Tokį noksenos vadino trėsena, nuo žodžio trėsti, arba bėgti. Šiandien dar mylimuosius daiktus mirusios jaunuomenės tėvai parduoti svetimam už abydą sau turėtų, bet paprastai išdovanoja jos bendrams, idant, dėvėdami juos, minavotų nabaštikalį.
    Taip palaidoję nabaštiką ir pasidaliję jo pelnu, lydėtojai pagrįžo į jo namus, kuriuose buvo patiektas valgis su gėryne, stypa vadinamas, nuo žodžio stipti, tai yra mirti; nesgi šiandien dar žemgalis arba kuršininkas senu įpročiu sako: "Mūsų Janis nuostipa", beje: mūsų Jonis nustipo, tai yra numirė. Čia reikėjo nabaštiko karšinčiams ne vien lydėtojus, bet ir numirėlius vaišinti ir raginti, ką atlikdavo didžiai tyliai tokiu parėdymu. Troboje grynoje stalus padengė, taures ir kaušus pilnus midaus ir alaus pastatė. Lydėtojai tuo tarpu rinkos tenai tyliai, kuriems suėjus, gaspadinė padėjo valgius ant stalo; taip visiems nuliūdusiems bestovint, gaspadorius arba kas išmintingesnis pratarė tuos žodžius lengvai: "Dūšelės mirusiųjų, kurioms tie namai minavonę šiandien daro, garbingų ūkininkų tų namų, garsių vyrų karėj ir ūkėj, godingų gaspadorių namuose ir lauke už to nabaštiko dūšią ir palaidotas dūšeles jo tėvų, genčių ir visų tų, kurie pasirinko iš tų namų! Eikšenkit ant šio pasistiprinimo tokia vaiše, kokią mūsų turtai išgalėjo, gėrėkitės tuo valgiu, kaip kad mes kad gėrimės jūsų minavone, valgykit, malonios žemeliukės". Nutylėjęs valandėlę, vėl toliau sakė: "Sėskit, valgykit, kiek dievai jums leidžia". Tuo tarpu visi kiti lydėtojai, kaip sakiau, nuliūdę vis tylėjo it negyvi, akis į stalą įdūrę, nekurie dievmeldžiai tarp jų tarės garuose valgių regintys šašuolėčius mirusiųjų, tenai valgančius, ir girdintys jų šnabždesį. Jei tuo laiku šuo lauke netyčiomis sulojo, tad tuojau tarė, jog kokia noris dūšelė rūgoja ir nenori į trobą eiti, kuri paskui baldysis po namus per visą metą, todėl liuobėjo šunį uždaryti, idant, urzinamas nuo žavėtininko, nepabaidytų kokios dūšelės, einančios stypos valgyti. Gaspadorius, nutylėjęs valandėlę ir apsižvalgęs į visas puses, vėl atsiliepė tais žodžiais: "Prabočykit, dvasios mirusiųjų". Vėl patylėjęs tarė: "Sudievu, keliaukit sau sveikos, laiminkit mus gyvojančius ir tiems namams suteikit pakajų. Keliaukit, kur jūsų laukia, tiktai grįždamos mūsų pievas, javus, daržus negadinkit". Visi žemai kloniojos į visas puses ir sakė: "Nebėr nė dvasios". Paskui gaspadinė, surinkusi valgius, iš taurių ir kaušų sukošė į verpeles ir visa tą iškėlė už langų, it būt mirusiesiems iškėlusi; kas juos tenai suvalgė ir sugėrė, tuo nesirūpino, - paprastai ubagai ir vargdieniai. Tuo tarpu troboje perkeitė mazginius, antraip apvertė skotertes ant stalo, padėjo antrus valgius ir tad lydėtojai suėję užstalėj vėl meldės ir pirmuosius kaušus, pripiltus midaus ir alaus, vėl iškėlė pro langus dūšelėms trokštančioms, tad patys susėdę ėmė valgyti ir gerti, amžiną atilsį mirusiesiems sakydami. Pabengus valgyli, vėl meldės už mirusiuosius, paskui, sušlavę troboje ir priemenėje kaulus ir trupučius nuo valgių, jei kurie buvo nubirę, sudėjo su likusiais valgiais į pintinę ir nunešė ant kapus, kuriuos valgė kas norėdamas; paeidami nuo kapų, taip pat sudievu sakė numirėliams, o kaulus ir atlaikus valgių pakasę tenai į žemę ar į kaulinyčią sukrovę, pagrįžo namo stypos, arba numirėlių vaišės, bengti.
    Nieko nėra taip didžiai garsaus ir garbingo senovėj tarp lietuvių palikimų, kaip dabar minavoti jų kapai, kurių nei žiaurus oras, nei visa gaišinąs laikas, nei smarkumas neprietelių neveikė per tiek amžių lig šiai dienai išnaikinti; noris vienus užaugo jau traškančios girios, kitus išardė nuožmūs neprieteliai, kitus patys lietuviai išgriovė ašarodami, kruviniems savo valdymierams tenai aukso ieškodami, vienok tiek jų dar liko, jog per ilgus amžius užteks minavonei, kaipogi visur gal juos rasti, kur vien gyveno senovėj lietuvių tauta, vienus dar su vardais numirėlių, tenai palaidotų, kitus be vardų, kaipo išgaišusių omene svieto nabaštikų. Veltui šiandien savinas jais gudai arba lenkai ir teutonai, kaipo palaikais išmirusios giminės, kurios karšinčiai nebsiskelbia dėl to vien, jog jiems tinka ta minavoinė, kaipo būt esanti jų bočių probočių žilos senovės palikimu; bet veltui tą daro, kaipogi patys lietuviai teturi davadus ant tų savo senovės minavonių, nesgi nė vienas neparodys nei gudas, nei teutonas, jog būt kokį garsų savo viešpatį ar valdymierą, ne vien atmenamuose amžiuose, bet ir gilioj senovėj tokiu būdu laidoję, kaip kad lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, savo vyrus kad laidojo atmenamuose dar laikuose; ir taip, kaip jau viršiau minavojau, Mintauto, arba Mindaugo, Lietuvos karaliaus, ir Živilės pas Naujapilį, Gedimino panemunėj, Birutės Palangos pajūry visiems šiandien yra žinomi. Ir taip, kur vien gyveno senovėj lietuvių tauta, visur tenai paliko jų kapai minavonei, kurie daugioj vietoj iki šiai dienai ištvėrė.
    Senieji lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, nė tokiu dar paminėjimu savo mirusiųjų nesikakino, nes, devynioms dienoms sukakus nuo palaidojimo nabaštiko, darė jam vėl atminimą, kurį vadino devintinėmis, minėdami, regis, devynias galybes Perūno; antrą kartą paminėjo mirusįjį metams sukakus, kas vadinos sukaktėmis. Ant abiedviejų tųdviejų atminimų gentys ir pažįstamieji ėjo vėl į kapus nabaštiko lankyti ir vaišinti, todėl, padirbę šėtrus, meldės ir vaišino mirusiuosius, kaip viršiau minavojau, kuriose dienose ir šiandien dar tą atminimą tebdaro: eina į bažnyčią ubagus ir kunigus maldyti už nabaštikalį ir kapuose jį apraudoti, pargrįžę namo su gentimis ir pažįstamaisiais, vaišina juos tyliai ir nuliūdusiai minavodami gyvenimą nabaštiko ir mažne prie kiek žodžio amžiną atilsį jam sakydami.
    Dar nė to nebuvo jiems gana, nesgi artimieji gentys pačiame apdare per visus metus, beje, lig sukakčių, savo nuliūdimą svietui reiškė. Ir taip motriškosios nebalintų drobių rutulius ant galvų sau rutulo, nebalintais nuometais klastės, iškilmėse ir išeigose būdamos, kas vadinos mirusiųjų tėvų ir motinų ar genčių žilavoti, arba raudoti, kaipogi toje dingsty sekė barvą ir būdą paukščio, žyle vadinamo, kursai šiandien dar nelaimės paukščiu yra vadinamas, nesgi, rudenį snigsiant, žiemą speiguosiant ar audrosiant, tas paukštis, atlėkęs iš girios į kiemą, kabinėdamos į langus dunksinoja ir cypčioja rūstai, skelbdamas gaspadoriui didžius speigus, pusnis ir pūgas ar darganas ir it tarsi globos sau nuo žmogaus gedaudamas. It tą patį darė ir senosios lietuvės: kaipogi, žylės barva apsidariusios, vaidinos svietui, reikšdamos savo rūstas dienas ir gorindamos, jog tas visiems nutiks, kurios, noris puotas ir gėrynes savo artimų genčių lankė, vienok tenai nesilinksmino ir netanciavojo; ir taip ta minavonė jiems maloni buvo, jog senu įpročiu lig šiai dienai tą senovės dabą tebsaugoja, ir taip, mirus motinai ar tėvui, vargutės rutula ant galvos noris trinytį nuometą.
    Ne vienas rasi skaitydamas čia stebėsis, jog mažne visa tas apie numirėlius šiandien dar yra sekamas, bet jei primins sau viršiau minavotus žodžius krikščionų kunigų, vieno pirm 900, antrojo pirm 700, trečiojo pirm 500 metų parašytus, tas nebsistebės daugiau. Kaipogi pirmasis, gyvenąs metuose 1050, rašo: "Žemaičiai, noris pagonys, visame vienaip su krikščionimis elgias, tiktai krikščionų neleidžia į savo šventas girias ir prie savo šventų upių artintis, krūpaudami, idant jų nesumaitotų". Antrasis, gyvenąs metuose 1200, rašo: "Žemaičiai pagonys taip didžiai yra dori žmonės, jog vieno jiems vardo krikščionų bereikia". Trečiasis, gyvenąs metuose 1300, sako: "Už tą reikia lietuvius girti ir pagirti, jog, noris patys pagonys buvo ir daug dievų garbino, vienok pakajų su krikščionimis susiedais visados stangiai saugojo ir jų dievo gyvojo garbinti negaišino ir nežudė".

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page