r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page
PREKYBA SENOVĖS LIETUVIŲ [2]

    Jei pažvelgsim dar į patį Lietuvos kraštą, taip žemaičių, kaip ir kalnėnų, aiškiai matysim, jog tenai tūlos upės yra ištiestos dėl vytinių varymo, užvis Nevėžis Žemaičiuose, o Emba Letgaliuose, noris nė kokie raštai senovės mums to neminavoja, vienok regima yra, jog senovių senovėj didžiai plačiai prekyba yra buvusi tuose kraštuose, jei tūlos jų upės yra patiestos.
    Nes galan dvyliktojo amžiaus žemaičių prekyba jų pajūriuose pradėjo možėti, kaipogi tuo pačiu laiku atėję iš Teutonijos vokiečiai į Daugavos įtaką pirma prekiojo, paskui ėmė kardu versti gyventojus krikštytis ir, to dėjęsi, užgulė įtakas upių Daugavos, Lielupės, Gaujos ir Ventos, kas šiandien dar po akimis visų tebėra, ir kožnas gali tą regėti, neperskleidęs senovės raštų, taip jog tose upių įtakose nebgalėjo jau patys žemaičiai svetimoms tautoms savo prekės beparduoti, bet turėjo tenai įsimetusiems vokiečiams parduoti už tiek, kiek jiems patiko duoti, ir su jais tuoįtimpos kariauti, idant pačių neapvergtų. Tam nutikus Padaugavy, nuo vakarų vėl lenkai, norėdami Islos įtaką užgulti, geidė Parusius nuveikti ir pačią Rusnę užimti. To dėjęsi, atvejų atvejais antpuldinėjo parusėnus, vieną atvejį taip toli buvo įsigrūdę į Žemaičių pajūrius, jog Rusnę pačią išveriojo ir jos garsią žinyčią išvertė. Parusėnai atkaliai, atmonydami tą lenkams, ėmė terioti jų pačių kraštą ir taip tenai juos įgrobė, jog lenkai, nesivildami parusėnų benuveikti nei benudrausti patys savo galia, patelkė sau iš Teutonijos karės brostvininkus vokiečius, kryžeiviais vadinamus, kurie, susinėrę su lenkais, ne vien užėmė lietuviams kraštus, vadinamus Pamedžionys, arba Pamezonija, Pagirionys (Pagezonija), Galinidija, Varmija, ir tų kraštų pilis, bet dar įtakas Islos, Pragaro ir Nemuno užgulė, ir vos vienas jūros pašalys tarp Liepojos ir Klaipėdos, giriomis užaugęs, medininkams žemaičiams beužliko. Reikia žinoti, jog tų vokiečių, arba karės brostvininkų, visas darbas buvo pagonis krikštyti, o nenorinčius krikštytis kardu suokti; jau dėl to paties buvo popiežiaus kareiviais, kursai juos globė ir pagalbą visados davė, kurie, tuo pasikliovę, maldavo popiežiaus, idant užgintų krikščionims, šiaurėj gyvenantiems, pardavoti ginklus ir geležį žemaičiams pagonims. To dėjęsis, Honorijus popiežius 16 dienoj sausio mėnesio metuose 1229 įsakė Linkopingo vyskupui, Gotlando salos opatui ir Visbio pilies prabaščiui drausti svietą, idant nepardavotų per jūrą pagonims žemaičiams ginklų, arklių mitalo ir kitos padargos. Lygia dalia popiežius Grigalius devintasis metuose 1230 liepė arkivyskupui Upsalos ir vyskupui Linkopingo iškeikti visus tuos krikščionis, kurie geležį, ginklą per jūrą žemaičiams pagonims pardavotų. Trumpai sakant, vokiečiai, norėdami žemaičius nuvergti, kaip įmaną norėjo jiems jūrą užrakinti, idant nieko nebžinotų, kas už jūros dingos, ir, reikalaudami kokio svetimo daikto, nuo vokiečių brangiai brangesniai pirktų, beje, geležį, druską, o savo daiktus tiems gi vokiečiams pigiai pigesniai pardavotų, kurie, pardavodami tuos pačius daiktus brangiai brangesniai per jūrą svetimoms tautoms, patys turtintųsi, įkūrę sau tenai pilis Rygos, Ventspilio, Liepojos, Klaipėdos, Karaliaučiaus, Elbingo, Dansko užimtuosiuose nuo žemaičių kraštuose.
    Ilgainiui vokiečiai taip buvo suspaudę lietuvius, kalnėnus ir žemaičius, jog Mindaugas, arba Mintautas, jų karalius, persikrikštijęs išdavė, gerindamos vokiečiams, metuose 1253 liecybą Rygos vokiečiams po visą Lietuvą ir Žemaičius be muito prekioti. Vieni tiktai Žemaičių medininkai, arba šios dienos žemaičiai, nesikrikštijo ir nuo vokiečių gynės, nebgaudami nė nuo kur geležies, noragus gelžinius nuo savo žambių sukalę į ragotines, o laukus savo arė medžio noragais, ką dar didžiai vėlai tebdarę, kaip raštininkas sako, jog Kęsgaila, storasta Žemaičių metuose 1520 liepęs gelžiniais noragais arti, nes, ant nelaimės nevykus javams, svietas pradėjęs ant jo tūžti, jog jis taupąs vokiečius, kurie, negalėdami žemaičių nuvergti, norėję juos badu išmarinti, parduodami jiems tokią geležį, kuri javus jų gadinanti. Storasta, krūpaudamas, idant svietas, badą kentėdamas, į rūpesnį įpuolęs, nepatraktų ir ermyderį nepakeltų, būk leidęs kaip tinkamiems savo laukus arti. Kitas vokiečių raštininkas metuose 1680 gyvenąs, rūgodamas ant lietuvių, jog nieko neperka nuo vokiečių, bet vis patys sau tiekia, sako: "Lietuvis į medę raitas išjoja, o tenai ratus sau padirbęs, važiuotas namo parvažiuoja."
    Nes vokiečiai, tuo dar nekakindamos, pradėjo griebti lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, leidžiamą prekę į dabar minavotas pilis, ir kad Mindaugas, Lietuvos karalius, reikalavo tame daikte teisybės nuo Rygos vokiečių, kurie kad jos nenorėjo jam attiesti, kėlės vėl Lietuvoj karė, nesgi Mindaugas ilgiau krikščioniu bebūti išsižadėjo ir, savo karališką karūną, nuo popiežiaus įduotą, metęs žemyn, ėmė į visas puses krikščionis kariauti. Vokiečiai, krūpaudami, idant kurią dieną žemaičiai, susibaudę su savo broliais parusėnais ir žemgaliais, neišvarytų jų laukan per jūrą, to dėjęsi, metuose 1300 užgynė gyventi lietuviams, kalnėnams ir žemaičiams, pilyse ir tenai dailidauti, čebatorauti, siūti ir ką norint knebinėti, ne vien pačiose pilyse, bet gaspadose, arba karčemose, gaspadoriais būti neleido visiems tiems, kurie žemaitiškai kalbėjo. Ir taip žemaičiai paliko nuo tolimojo svieto ir nuo akylumo atskiesti, su vienomis savo meškomis ir briedžiais neišžengiamose giriose begyvenantys ir taip dar dieną ir naktį nuo vokiečių kariaujami ir vergiami. Todėl nemintąs Gediminas, didysis Lietuvos kunigaikštis, rėdydamas Lietuvos ūkę, metuose 1323 nuleido raštą prie popiežiaus ir į Teutonijos didžiąsias pilis, kviesdamas nuo tenai dailides, kalvius, čebatorius, puodžius, plytninkus, balnininkus, odininkus ir kitus amatininkus, idant į Lietuvą dangintųsi ir tenai sau knebinį įsiimtų, žadėdamas jiems didžias liecybas suteikti Lietuvos žemėj ir jų krikščionišką tikybą užlaikyti dėl to vien, idant patys lietuviai nuo vokiečių brostvininkų nieko nereikalautų. Vienok Žemaičių medininkai ir tose kruvinose dienose niekaip nenorėjo būtinai nuo pajūrio atstoti ir paskuoją savo įtaką, arba uostą, upės Šventosios ties Palanga, kuri jiems buvo dar likusi, gyniojo ir, noris kaulais savo taškuodami, niekaip jos vokiečiams neįdavė. Ant galų galo, nebgalėdami nė nuo ko geležies gauti, nemintą metuose 1340 Kęstučiui, didžiajam Lietuvos kunigaikščiui, ūkę valdant, išleido siuntinius į Anglijos žemę, kurie tenai su anglais padarė sandarą, kurioje sutarė, jog lietuviai, kalnėnai ir žemaičiai, galės Anglijos žemėj prekioti ir gyventi, lygia dalia anglai galės Žemaičiuose ir Kalne gyventi ir prekioti.
    Kad taip vokiečiai nuo šiaurės mažne būtinai pasavino žemaičių jūrinę prekybą, vienok nuo pietų vis dar tebebuvo, užvis nuo metų 1215, Erdvilui, Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, ūkę valdant, platinos: kaipogi padarius sandaras su gudų kunigaikščiais, prekyba lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, prasiplatino, nesgi žinoma yra, jog pilys Vitesbės, Medininkų, Merkinės, Vilkmergės, Kauno ir Raigardo pakelėmis buvo tų prekių, kurios ėjo iš Mugapilio į lenkus ir tolimesnes saulėlydžio tautas. Žinoma yra taip pat, jog jau metuose 1300, Vyteniui Lietuvos ūkę valdant, patys gudai Vilniuje dvejas klėtkas turėjo, o trečiąsias metuose 1320 įkūrė tenai parvestieji žydai iš Lenkų į nevalę.
    Prekyba toje šaly didžiau dar platinos, jog vokiečiai it veltui norėjo nuo žemaičių pirkti, kurie, nenorėdami pusvelčiui jiems atduoti, leido savo prekę per gudus jau į Maskoliją, jau į Uksinį pajūrį ir tenai pardavojo į Azijos kraštus. Užvis Gediminui valdant Lietuvos ūkę, kad jis, metuose 1320 užėmęs gudų buveinę Kijevą, išvarė totorius iš vienų ir antrų Podolijų, arba Lietuvos tyrų, apgalėjo Krymą, arba senovės Kimeriją, Mažąją Gudiją ir, visus tuos kraštus suniręs su Lietuvos ūke, išplėtė jos rubežių į pietus lig Uksinės, arba Juodosios, jūros, upės Dunojaus ir Vengrų žemės, į rytus lig Možaisiko ir Putivlio pilių, tad Lietuvos prekyba, kaip saikiau, tuose kraštuose prasiplatino. Druską pačią lietuviai iš Kimerijos sau ėmė.
    Pačiuose Žemaičiuose, rodos, buvusios tuose amžiuose didžios mugės pilyse Plungėj ir Luokėj, nesgi iki šiai dienai senu įpratimu Plungės ir Luokės jomarkus mugėmis vadina, kad kitų upių mugės yra jomarkais vadinamos, į kurias turėjo vokiečiai važiuoti žiemos laiku iš Karaliaučiaus, Rygos ir Klaipėdos, norėdami ką norint tenai pirkti ar parduoti.
    Paskui, valdant Lietuvos ūkę Algirdui ir Kęstučiui, padarius sandaras metuose 1364 su Kazimieru, Lenkų karalium, leido ne vien savo prekę, bet ir gautąją per Uksinę jūrą iš Azijos į Lenkus ir tolimesnius Vakarų kraštus. Prekės daiktais buvo visados kailiai brangių brangesnių žvėrių, gintarai, drobės, gelumbės, ginklai, šarvai, šikšnos, dažytos irkos, geležis, druska, medus, vaškas, midus, apyniai, javai, žuvis džiūvusi ir gyvuliai. Druską noris savo žemėj patys sau džiovino, kaipogi turėjo druskinyčias kalne ties Bresto pilia, šiandien dar Druskininkais vadinamas, beje, šulines sūraus vandens, kurį išsėmę džiovino saulėj į druską, nesgi dar didžiai vėlai, metuose 1566 ir 1595, Lietuvos didieji kunigaikščiai išnuomodino tas druskinyčias. Netekus tos savo druskos, ėmė ją, kaip sakiau, iš Uksinių pajūrių.
    Ilgainiui Vytautas, tapęs Lietuvos ūkės valdymieru, užėmė garsią pilį Mugapilio ir Pleskavo ir sunėrė su Lietuvos ūke, ir per tą didžiau praplatino Lietuvos rubežius taip, jog tame amžiuje Lietuvos ūkė turėjo savo šeimynos daugiau nei 25 milijonus. Užvis perlaužus metuose 1410 galybę vokiečių kryžeivių Žalkrūmio kovoj ir nudraudus platburnius šiapus ir anapus Itilio upės, šiandien Volga vadinamos, prekyba lietuvių, kalnėnų ir žemaičių, niekame nė kokio ojaus neigi neprieteliaus nebsutikdama, visur klestėjo; kaipogi Mikalojus, lietuvių raštininkas keliaudamas metuose 1556 po Kimerinę salą, šiandien Krymu vadinamą, sakos regėjęs tenai ardymus Chersono pilies mūruose, pačioj saloj šulines ir pylas, kurios Gedimino ir Vytauto pylomis, ardymais ir šulinėmis vadinusios. Tas pats Vytautas, norėdamas įkurti knebinį pilyse Kaime, Breste, Trakuose, davė jiems ypatingus įstatymus, magdeburijomis vadinamus, idant pačios pilys rėdytųsi ir steigtų visa tą, kas gali didinti ir platinti prekybą. Vilniuje pačiame, kuriame brolis jo Jogaila buvo tuos įstatymus metuose 1388 įdavęs, šis tenai dar įkūrė prašaleičiams mūro gaspadą, kurioje galėtų patys prekėjai gaspadytis ir prekę savo be ojaus laikyti lig parduodami, tenai gi jis įkūrė pūškarnę, kurioje pūškas liejo, kurios grioviai ir tvankos, noris į žemę susmegusios ir krūmeliais apžėlusios, šiandien dar yra regimos pavilny. Leido visados savo prekę paprastai į tolimus tolimesnius kraštus žiemos laiku, kad upės, ežerai ir versmės buvo pašalusios, idant stačiai galėtų keliauti su šunimis ar ašvieniais, kaip kame galima buvo, nesgi kelių piltų ir tiltų per upes, kokius šiandien matom, toje gadynėj nemokėjo dar dirbti; kaipogi vasaros laiku tiktai didžiuose ūkės reikaluose ant paramų, kartimis pasiremdami, stūmės per upę nuo vieno pašalio iki antro arba ant pluostų, kurie, ant virvės pakabinti, plūduro ant vandens, kurią, nuo vieno kočėlo riesdami ant antro, pertraukė nuo vieno pašalio upės iki antro.
    Noris pradžioj 15 amžiaus namų ermyderiai ir svetimos karės trukino lietuvius ir žemaičius nuo prekybos, vienok Zigmantui Kęstutaičiui paėmus ūkę valdyti ir patvirtinus sandaras su mozūrais, valakais, totoriais ir vokiečiais, po nedidžios perglytos prekė kas kartą didinos. Nesgi Lietuvos galybė visiems dar nuogąsti tebebuvo. Taip pat paskui, Kazimierui paėmus Lietuvos ūkės valdžią ir atėmus vokiečiams pilis Dansko, Elbingo, Torunės, Lietuvos prekyba vis dar plėtės, kaipogi metuose 1470 paties vaško pardavė į svečias žemes už 10000 kapų Lietuvos grašių. Iš pačios Lucko vaškinyčios tą patį metą išleido per rubežių daugiau nei tūkstantį pundų vaško. Lygia dalia dar metuose 1506 iš Balostekės vaškinyčios išleido per rubežių taip pat tūkstantį pundų vaško. Dar metuose 1561, pasidavus Padaugavio vokiečiams į lietuvių globą, jų prekyba per jūrą dar didinos taip, jog Lietuvos ūkės rėda ketėjo jau laidynę Žemaičių jūroj įkurti, nesgi nuo Narvos upės lig pat mažne Oderio upės į valdžią visas pašalys Žemaičių jūros vėl pagrįžo lietuvių, kaip pirm 300 metų buvo buvęs; todėl prekyba per Žemaičių jūrą pasididino: kaipogi leido tenai linus, javus, kanapes, kailius, mėsą, sviestą, medų, vašką, gintarus, apynius, pelenus ir laivams medžiagą į Anglų ir Olanderių žemę, o nuo tenai gabeno sau skaninius ir gražinius.
    Bet tas neilgai tepatvėrė, nesgi, paveikus vokiečių karės brostvininkus, kryžeiviais vadinamus, kaip viršiau regėjom, vakaruose, o platburnius, arba totorius, rytuose, lietuviai tarės nė kokių neprietelių daugiau sviete nebturintys, kaipogi tuo buvo parodę visam pasauliui, jog lietuviams niekas negali per lūpas braukyti, ir, tuo pasikliovę, ne vien į karę nebesipratino, bet būtinai užmiršo ginklą dėvėti. Kad kitos tautos, kariaudamos tarp savęs, kas kartą stiprinos, ilgainiui pramanė sau naujus naudingesnius ginklus, o senuosius, kaipo nepatogius, atmetė. Kaipogi maskolių didieji kunigaikščiai Ugriją, plačią valstybę, saulėteky esančią, metuose 1499 nuveikę, sunėrė su savo ūke ir savo urėdus tenai perdėjo. Lygia dalia paveikę metuose 1554 totorių chaną, jo buveinę Kazanę užėmė, metuose 1570 antrą chaną totorių pergalėję, jo buveinę Astrachanę užėmė ir tenai savo urėdus įdėjo. Veltui minavoti chanai klūkė pagalbos nuo lietuvių, mindami senų dienų pažines ir talkas, kuriose buvo angis, lietuviams kruvinose dienose esant, talkinėję, nes lietuvių diduomenė, kurčia ant šiųdviejų maldos, nėmaž tuo nesirūpino ir žūnančių savo bendrų ne vien negelbėjo, bet sau naujų ginklų netiekė, o senieji nedėvimi surūdėjo. Diduomenė, viso pertekusi, nebnorėjo vargų bekentėti; kas pikčiau, ilgainiui slinkaudama išlepo valgy, gėry ir apdare, nesgi įprotis jos tėvų, bočių, probočių niekam nebtiko, kaipogi jų valgis ir gėrimas nebskanus, o drabužis nepadorus bebuvo, rūgštą sulą ir girą šeimyna begėrė, o vergai jų putrą besrėbė. Kas kokį šaldrą kame pamatė, tas jam tuojau apdaru pavėdauti norėjo; ir taip, rankoves savo koboto perskėlę, ant pečių susvarstė, galvą sau nuskuto it bepročiai, kelnes it dumples antsimovę, dažytais batais apsiavė, it tarsi ketėdami iš trobos neišeiti, o idant prikimštas jų skilvis visokiais skaniniais neperplyštų, minkšta šilkų juostele pajuosė, nesgi briedinis diržas su vario sagčiais, pirma goda ir gašumas senovės Lietuvos vyro, nugis išjuoktas ir lauko žmogui paliktas, o meškena, taurena ar briedena neb kyriejum bebuvo. Lietuvos senovės kardas, kalavijas ir ragotinė sunkiomis rodės tiems vyrams, kurie šoblelę it skalelį ant šilkelio pajuosę, vieni tarškino po pilių gasus, žvirblius ūlyčioj gandindami, kiti midaunyčių užstalėse sirpo, uostus sukdami, it tarsi minėdami savo senovę ir norėdami dar vyrais, ne mergomis būti, į kuriuos prašaleičiai veizėdami vypsojo, o pačių žmonės antžvelgę mielių verpelėmis vadino; nesgi iki šiolei, kaip viršiau regėjom, ne valgis, ne gėrimas, ne apdaras skiedė kilties vyrą nuo kitų ūkininkų, nes pritirta nuo visų išmintis ir dorybė ūkėj, o kantrybė ir narsybė karėj kiekvieną į vyresnybę kėlė. Todėl didis Lietuvos raštininkas Mingailius, metuose 1555 gyvenąs, sako: "Lietuvos diduomenė apdarą ir ginklą pasavimo platburnių, o savo narsybę ir kantrybę atdavė maskoliams." Iki šiolei žemlionys kits kitą raiti lankė, polubių, ratų ant suopynių nežinojo, nesgi tas gi Mingailius dejuodamas sako, jog lietuviai jo amžiuje neregėtu negirdėtu pragumu tame krašte šešis arklius pagymais kinkantys į ratus kits kitą lankydami. Vieni dar žemaičiai sekė senovės būdą, ir taip Lasickis rašo tyčiodamos, jog Žemaičių jomylistos metuose 1564 sėtinius kepę savo namuose ir už visų didžiausią skaninį turėję. Lygia dalia motriškosios nenorėjo dar niekaip senovės nuometų nuo galvos savo mesti, noris kitą apdarą kaitė kaip tinkamos, todėl didžiai vėlai dar baltomis galvomis vadinos nuo savo baltų nuometų, ir kad vyrams nebtiko toks jų apdaras, jos vis jiems tarė: "Tai, mūsų nuometus regėdami, varnai nelekia į jūsų pūrus, tardami, jog čia dar senovės lietuviai tebgyvena, nes kad nukris nuometai nuo mūsų galvų, tad jūs nebatginsit jų su savo skaleliais nuo savo pūrų ir sėsit juos ne sau, bet varnams." Taip išlepus lietuviams, grūdos į Lietuvą nuo visų pusių jau svetimi prekėjai, jau dailidės ir kiti amatininkai naujus daiktus dirbti ir tiekti, už kuriuos reikėjo brangiai brangesniai mokėti, ką rodo šiandien dar vardai ūlyčių, arba gatvių, pilyse ir pilelėse, Vokiečių gatvėmis, arba ūlyčiomis, vadinamos. Visiems išlepusiems pinigų reikėjo, o jų niekur negalėjo gauti, todėl kirtino girias, angis nuo bočių probočių šventomis vadinamas, ir leido į svetimus kraštus vienus medžius laivų medžiagai, kitus čia pat giriose degino į pelenus, kuriuos pardavojo per jūrą į stiklinyčias, pirkdami atkaliai svetimas mieles savo kailiams rauginti. Užvis atradus ketvirtąją dalį pasaulio - Ameriką, kad visos tautos, gyvenančios pajūriuose, pametinos arti ir sėti ėjo tenai aukso sidabro rinkti, todėl reikėjo ne vien laivams medžiagą iš Lietuvos pirkti, bet ir pačią duoną nuo tenai imti. Ir taip lietuviams, kalnėnams ir žemaičiams, reikėjo, kruviną prakaitą braukiant, duoną ir mitalą tiekti, kaipogi Lietuvos didžturčiai nebsikakino lig šiol mokamomis donimis, bet, norėdami javų gausą didinti, pradėjo svietą vergti lažais, arba baudžiavomis, leipdami jiems laukus platinti ir medes skinti, per tą išbaidė iš savo girių brangius brangesnius žvėris, bitės kas metą po medes ėmė možėti; to dar negana buvo, kirsdami girias, atdarė kelius nuo visų pusių į savo ūkę, o į girių vietą ne vien neįkūrė pilių, kuriose galėję būt nuo neprietelių gintis, bet ir senųjų nebtaisė, nesgi pinigus, kuriuos gavo už savo prekes, kleidė, kaip viršiau minavojau, ant lepumų ir lėbausenos. Kas dar didžiau, ne vien pilių, bet ir dirbinyčių, arba fabrikų, nesteigė į savo kraštą, idant tų daiktų, kurių turtingieji geidė, galėtų čia pat gauti ir iš svetimų kraštų nereiktų jų gabenti ir pirkti ir per tą savo pinigus iš namų svetimiems atduoti. Vienok tuo dar turėjos, jog daugybė tarp pačių lietuvių prekyba vertės ir tuo kokį tokį akylumą savo tautoje antturėjo. Nesgi žydai, iš Lenkų atėję į Lietuvą, noris plėtės tenai ir jau nuomojo jos muitus, vienok smulkmėmis vis dar krikščionys vertės, o žydams nevalna buvo pirkinėti už pilių įvežamas į pilį prekes, kaipogi ir pačioje pily pirm krikščionų, jau lig didžiosios pusrytės, jau lig pietų, žydai pirkti negalėjo.
    Nuo to regimai Lietuvos ūkė pradėjo irti; lig šiol totoriai, talkininkai ir tarnai lietuvių, nugis atstoję nuo jų, pasidavė turkams ir pradėjo pačius lietuvius kariauti, užgulė Uksinę jūrą ir Dunojų, arba Istrupį. Maskoliai nuo rytų užėmė plačias sritis Lietuvos krašto ir lig pat Niperio ir Daugavos upių atsigrūdo. Žuvėdai taip pat nuo šiaurės grūdos į Žemaičių pajūrius; vienok lietuviai ir tokioje rūstoje dienoje nei pilių strūnijo, nei patys į ginklą pratinos, nei kareivių samdė neprieteliams ramdyti, nesgi, ištižę lepumuose, nebturėjo nei dvasios tamprybės, nei aitros liuosybės, goda jų širdy buvo išdilusi, kūno geiduliai, ne dvasios tamprybė, rėdė jų darbus; ant didesnės dar nelaimės metuose 1569 per kebeles pasidavė į lenkų valdžią ir nuo to laiko, nepaslinkdami patys nė kokiu lietos daiktu užsiimti vieni tižo lepumuose svetimų pramonių, kiti išsirpę po medaunyčias, bajorystomis savo girdamies, vis į lenkų spunką veizėjo ir nuo jos sau laimės laukė, kurie, įsiveržę į Lietuvą, norėjo lietuvius būtinai paniekti ir vergais savo padaryti ir taip išlepino jų diduomenę, kuri neb goda, neb garbe, neb didybe ir stiprybe savo ūkės, kaip senovėj kad rūpinos, nes tiktai skaniai valgyti ir nieko nedirbti už didybę ir godą sau turėjo. Valdymierai ir vyresnieji, kurie iki šiolei mezliava javų ar pinigų, nuo svieto duodamų, kakinos, nugis tos nebkako ant skaninių ir lepumų, tad prasimanė laukus prie savo dvarų tiekti, kuriuos liepė žmonėms veltui savo duona nudirbti, kurį darbą, iki šiol Lietuvoj negirdėtą neregėtą, nuo lenkų įvestą, lažu vadinamą, kurį lietuviai iš apmaudo baudžiava pramanė; trumpai sakant, didžturčiai pasidarė gaspadoriais, o jų gyventojai nudriskusia šeimyna; ir taip, kaip kad buvo Lenkų žemėj, kame visas svietas vergavo dieną ir naktį savo ponams, tą patį dabar ir Lietuvoj padarė atėję lenkai, kurie, patys būdami ištižę lepumuose, ne tiktai kitų, nes nė savęs nebgalėjo paglemžti nuo goslybos. Ir taip Lietuvos ūkė pasijuto nuo visur neprieteliais apgulta, viso reikalaujanti, o nieko savo namuose neturinti. Todėl prekyba kas kartą možėjo, nesgi pinigai vis į svetimą kraštą ėjo. Veltui dar Abromaitis apskelbė raštą metuose 1595, mokydamas, kaip reikia, javais vartavodamos, pigiai juos pirkti, o brangiai parduoti. Tuo tarpu žemaičiai vis dar norėjo per jūrą pažines su svetimomis tautomis antturėti ir bičiulautis, to dėjęsi, dar metuose 1589 savo Šventąją upę vokė, ketėdami tenai savo senovės įtaką, arba uostą, atnaujinti.
    Septynioliktajame amžiuje Lietuvos ūkė mažne būtinai suiro ir vos pats jos vardas beliko, kaipogi liuosi kazokai, Paniperiuose gyvenantys, kurie lig šiolei buvo rubežių sargais Lietuvos ūkės nuo totorių, dabar, vergiami nuo didžturčių lenkų, patrako ir atsidavė į globą maskoliams. It tuo pačiu laiku kėlės karės su žuvėdais, maskoliais, turkais ir valakais, namuose taip pat taip pačių netaikos sukilo; ant galo jezavitai sušyžino visus atskalūnus, norėdami juos į katalikus atversti. Tokioje rūstoje dienoje visur reikėjo tamprybės ir aitros, bet svietas nuvergtas nebturėjo nei meilės dėl savo rėdos, nuo kurios nė nuo kur nė kokios pagalbos nebgavo, neigi saviep stiprybės: nesgi, dieną ir naktį dvaruose dirbdami, ir taip nenudirbo ir nieko sau tuo nenupelnė, tiktai nuogį, alkį ir vargą nepabengtą atentėj sau regėjo, todėl išguręs, be vilties, laimingesnės sau atentės ilgėdamos, sau smerčio laukė. Kas Lietuvoj lenkiškai nekalbėjo, tas neb žmogum bebuvo, nes vergu to, kurs lenkiškai kalbėjo; kaipogi lenkai, įsiveržę į Lietuvą, piktino lietuvių diduomenę savo darbais ir rėdės savo daba, kaip jei Lenkuose; ir taip, kaip jei Lenkų žemėj, nebleido Lietuvoj artojui pagal lietuvių būdą namų savo beparduoti ir kokį norint tinkamą sau amatą įsiimti ir verstis, bet laikė it jautį ant sieto pririštą vienoj vietoj it mėšlui minti, taip ir šį vieną dirvai arti ne dėl savęs, bet dėl svetimo, ką šiandien žodžiai patys rodo: pavynastis, lažas, donis yra lenkiški žodžiai, ne lietuviški.
    Tas pats buvo ir pilyse, kurios ypatingais įstatymais rėdės, magdebuirijomis vadinamomis, kurių gyventojus taip pat storastos, savindamies neteisingai sau ant jų vyresnybę, įvairiais pragumais novijo, jau naujus mokesnius antmesdami, jau gruntą jų savindamies, amžinai po sūdus žudė, su jais provodaimes, ir tuo ne vien trukino juos nuo amato, bet paskuojį skatiką išplėšė jiems, kurie, būdami išsišylę provomis, nebgalėjo nieko gero savo pilyse beįsteigti, nesgi storastos to vien norėjo ir steigė, kad pilys į šeimyną neįsigautų ir nepraturtėtų, todėl visų senosiose pilyse neregim šiandien nei namų, nei bažnyčių, nei rotušių mūro, ko beklausi kitų patogių ir reikalingų kiekvienoj pily trobesių. Čia dėl patvirtinimo viso to viršiau išrašyto gana bus priminti žodžius vyskupo Naruševičiaus, kuriuos vienoj dingsty paskuojam Lenkų karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Stanislovui Augustui ištarė. Karalius, skaitydamas prancūzų gazetas apie jų ermyderį, antsiskaitęs, jog prancūzai savo ūkės sueime ryžęsi Bastiliją, taip vadinamą Paryžiuje kalinyčią, griauti, sušuko: "E viešpatie, ką tie žmonės padarys tam trobesiui!" Naruševičius, šalip stovėdamas, atsiliepė: "Viešpatie, nuleisk tenai savo du storastu, bus gana."
    Tuo tarpu žuvėdai, kaip sakiau, metuose 1620 pradėjo iš šiaurės per jūrą į Žemaičius grūstis, netrukdami užėmė visą Padaugavį ir Lybiešių kraštą, lygia dalia įsilaužė į pilis Rygos, Pernavos, Lindės, arba Revelio, Narvos, Tarapato ir Kesės, noris dar lietuviai ilgiau nei per 10 metų su žuvėdais varžės tuo kraštu, ant galo ir su lenkų pagalba nieko nenuveikė; ir taip nuo metų 1622 teko visas Padaugavys į žuvėdų valdžią. Nuo to laiko gyventojai jo, matydami iš lietuvių nieko lietos nesant, pradėjo pikčiau juos smaugti, norėdami jiems paskuojį skatiką išplėšti, perdėjo naujus muitus ant prekių tose pilyse parduodamų daiktų, kas pikčiau, dar padėjo įstatymą, jog, kas įveža į Rygą savo prekę, tas jos išvežti negali, nes turi atduoti už tiek, kiek jam vokiečiai pasiūlos. Į pietus taip pat gi nebgalėjo beleisti lietuviai savo prekių, nesgi tenai turkai ne vien būtinai užgulė Uksiniuis pajūrius, bet dar didžias sritis paties Lietuvos krašto užėmė ir būtinai lietuviams į pietus prekybą uždarė; vienok Lietuvos didžturčiai, ištižę lepume, nei godos beturėjo, nei gėdos besibijojo, ir visa tas pakenčiamu dar jiems rodės. Nesgi probočių savo veikalus seniai buvo užmiršę ir nebsirūpino daugiau nei žuvėdų, nei turkų nuo savo rubežių attolnti ir liuosą kelią savo prekybai atdaryti, vis, kaip sakiau, į lenkų spunką veizėdami, kurie apie šiuos vampsančius nėmaž neatbojo ir pikčiau dar oliavos, žinodami, jog daug platesnė yra Lietuva už Lenkų žemę ir daug darbo neprieteliai turės, lig prie lenkų prisiartins. Ir taip lietuviai noris ir brangią geležį ir druską turėjo ant galo nuo tų pačių vokiečių iš Žemaičių pajūrių pirkti ir kiek norint mokėti. Niekas tuo tarpu nesteigė, idant namie dalgį, piūklą, grąžtą, balną ir ginklą tiektų, ne nuo svetimų pirktų, nesgi senovės lietuvių ginklinyčios ir pūškarnės buvo jau suirusios ir veja užžėlusios.
    Vladislovas IV, didysis Lietuvos kunigaikštis ir Lenkų karalius, norėdamas vokiečius taip didžią neteisybę lietuviams darančius, ryžos nebleisti vytinių Daugava pagal į Rygą ir ketėdamas jas atgręžti į Kauną, todėl metuose 1631 sukėlė dūmą, arba rodą, teirautis apie pragumą, kuriuo galėtų Beržinę upę su Nerim, arba Vilija, sunerti; to dėjęsis, tas pats Vladislovas užgynė vežti prekę į vokiečių pilis, o į savo pilis liepė ją krauti, beje: Daugavos pily (Dinaburge), Merkinėj, Vilkmergėj ir Kaune, idant tenai vokiečiai patys ateitų pirkti ir mokėtų vertai, ne pusvelčiui imtų; nes sunku yra išlepusiam žmogui skaninių pakentėti, jis tarias mirsiąs, jei nepaskomėsiąs, todėl pirma slapta pradėjo savo prekę į Rygą laidyti, ilgainiui, Vladislovui mirus, ir regimai vežti, nemindami ant to, jog tas įstatymas dėl jų pačių naudos gyniojo jiems tą daryti. Tuo tarpu prekyba vis gaišo kas dieną didžiau, o pilys iro, būdamos tuščios, noris metuose 1668 sueime buvo ketėję pilis globti, bet, pasibengus sueimui, niekas tuo nebsirūpino. Žemaičiai dar vėl norėjo savo Šventosios įtaką arba Palangą, kurią žuvėdai buvo sugriovę, atnaujinti ir minavonei savo nuo jų išsiliuosavimo tenai naują pilį, vadinamą Marijoninę pilį (Janmarienburg), įkurti, ant ko metuose 1688 sueime gavo ir priviliją. Atentį metą anglai buvo įkūrę tenai prekės draugybą. Tuo pačiu laiku iš Kauno dar išleido už rubežiaus paties midaus už pusantro milijono auksinų į dvarus popiežiaus, ispanų ir anglų. Toje pačioj gadynėj ta dar minavotina notis nutiko Lietuvos tautoj, jog daugybė lietuviško svieto išsidangino į Ameriką, nesgi viršiau minavojau, jog didžturčiai Lietuvoj svietą vergė, kursai, vengdamas nuo tos vergybos, muko į Kuršą, kuriame kunigaikščiai didžiai išmintingai rėdės ir savo valsčiuose žmonių nei baudžiavomis, nei didžiomis donimis nesunkino; nuo to radusis tenai didžiai daugybei svieto, kunigaikštis Jokūbas nupirko salą, Tobagu vadinamą, nuo ispanų karaliaus ir tenai išleido atėjūnus naujukynui įkurti ir tuo pačiu prekybą praplatinti, kurį naujukyną paskui anglai išgriovė, o likusįjį svietą išvedė į Naujorką; ir taip lietuvių giminės yra jau ir Amerikos svieto. Lietuvoj tuo tarpu pilys vis gaišo, kaip viršiau minavojau, novijamos nuo storastų, o nuo to paties ir prekyba tenai možėjo. Nuo senų dar laikų didieji Lietuvos kunigaikščiai, paskui Lenkų karaliai liuobėjo didžturčius ir jomylistas, turinčius savo namus pilyse, atleisti nuo visokių ne vien pilies mokesnių, bet ir nuo pačių sūdų pilių vyresnybės; tas sunkino pilionis, ne vien mažindamas jų skarbą, bet trukindamas jų sūdus; ir taip, kad ponas kokį norint pilionį abydijo, šis negalėjo jo į savo magistratą apskųsti, bet turėjo žemės sūde arba galvos sūde ant jo skųstis ir per 10 metų veltui teisybės laukti. To dar negana buvo, kožnam vyresniajam valna buvo, atvažiavus į pilį, tinkamuose namuose veltui gaspadytis, svečiu vadindamos, visų gerosiose trobose, noris per visus metus, ir nuomos už tą gaspadoriui nemokėti. Pilionys, neįmanydami, kaip nuo tokių svečių nusikratyti, vieni brangiai brangesniai išsipirko pas karalius, kiti už savo didžias užslūgas gavo privilijas, atleidžiančias juos nuo tokių svečių, kiti vargšai, negalėdami tokių liecybų, arba privilijų, sau įgyti ir nuo tokių svečių nusikratyti, dirbo sau namus didžiai žemomis angomis, idant pro vartus su ankštais vežimais ir karietomis negalėtų įvažiuoti, kokius namus šiandien dar Vilniuje ir Kaune gal regėti, pro kurių angas augalotas vyras su brylium nepasilenkęs negali įlįsti.
    Ir taip novijamos pilys nuo storastų ir didžturčių svečių vienok tuo dar kūturo, jog iki šiolei medaunyčiose ir gaspadose krikščionys midum ir alum vertės, nesgi turtingieji, būdami išlepę, kaipo sakiau, baisiai gėrė, taip jog daugis tarp žemlionų, kurie toj gadynėj jau bajorais iš gudiškumo, neb žemlionimis, vadintis prasimanė, viso meto pelną, kurį buvo išaręs, pragėrė, todėl vis dar pilyse pinigų buvo ir akylumas turėjos, nesgi patys žemlionys, kuriems jomylistos buvo tėviškes užgriebę, glaudės prie pilių ir, tenai preke versdamos, kūturo ir storastoms nepasidavė, nesgi su tokiais žemlionimis, pilyse gyvenančiais, patiems storastoms reikėjo žemės sūduose provotis, todėl didžturčiai, norėdami juos nuo pilių atskiesti, padėjo įstatymą seime metuose 1677, jog kožnas žemlionis, pardavojąs daiktus uolekčia, saiku, svaru, taure, arba kiličku, savo bajorystos nustoja; ir taip kurs žemlionis iki šiolei padoriai galėjo pilyje gyventi ir skatiką sau pelnyti, prekyba versdamos, tas dabar, norėdamas bajoru vadintis, turėjo pilį palikinas ant žemės krumšlelio grįžti ir tenai pats žemę rauslioti, jei to neturėjo, tad reikėjo eiti prie didžturčio meilauti jo, idant priimtų į savo dvaro bernus. Tuo pačiu laiku jezavitai šyžino įkandin vokiečius jų dievo garbėj, norėdami juos į katalikus atversti, kurie nebsitverdami iš Lietuvos išsidangino; ir taip paliko tuščios gatvės, šiandien Vokiečių gatvėmis, arba ūlyčiomis, vadinamos, noris tenai pačių vokiečių nė seniai jau nė raugo nebėra. Nuo to laiko medaunyčios ir gaspados pilyse kliuvo žydams į nagą, ir taip akylumas būtinai užgeso, o pačios pilys į sodas pavirto.
    Ant galo, kad svetimos tautos ėmė maurioti Lietuvos ūkėj, jos vyresnybė atsibudusi suskato rėdytis kaip reikiant ir ėmė pilis globti; tuojau paniekė metuose 1775 tą įstatymą, kurs gyniojo bajorams prekioti, patvirtino pilių senovės privilijas, išvokė Nemuno krantis, idant vytines kožname laike galėtų varyti, ir kitas upes ketino vokti, bet jau nebebuvo laiko, kaipogi susiedai antpuolę išsidalijo Lietuvos ūkę; svietas tuo tarpu nuvargęs vampsojo tam dedantis, vildamos naujus ponus malonesnius dėl savęs rasiąs.

r_back.jpg - 619 BytesAnkstesnysis skyrius / Previous Pager_top.jpg - 617 BytesTurinys / Contents r_top.jpg - 617 BytesSekantis skyrius / Next Page